captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Sabaliauskaitė: tuoj turėtų pasirodyti „Silva Rerum III“

Milkantai – tai prarastosios Lietuvos metafora, sako rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Pasak jos, šiandien nėra išlikusių jokių abiejose „Silva Rerum“ knygose minimo Milkantų dvaro liekanų. Kodėl jis visiškai išnyko, rašytoja žada atskleisti  greitai pasirodysiančioje naujoje knygoje „Silva Rerum III“.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Milkantai – tai prarastosios Lietuvos metafora, sako rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Pasak jos, šiandien nėra išlikusių jokių abiejose „Silva Rerum“ knygose minimo Milkantų dvaro liekanų. Kodėl jis visiškai išnyko, rašytoja žada atskleisti  greitai pasirodysiančioje naujoje knygoje „Silva Rerum III“.

„Labai keista – dabar ten [Milkantuose] yra gyvenvietė, kurioje, pasak statistikos, turėtų būti devyni gyventojai, bet, kai nuvykau, ten beveik nieko nebuvo. Ta vieta man yra tapusi tos prarastosios Lietuvos metafora. Lietuvos, kurioje dėl skaudžių istorinių kataklizmų nukirsti visi ryšiai – retas iš mūsų gyvena savo tėvų namuose“, – interviu LRT Opus laidai „Švelnūs tardymai“ teigia K. Sabaliauskaitė.

Anot jos, bolševizmas iš mūsų atėmė galimybę gyventi savo prosenelių namuose,  paveldėti jų baldus, knygas ir relikvijas, ir išlaikyti tęstinumą. Tačiau šį tęstinumą, rašytojos manymu, gali padėti išlaikyti atmintis ir istorijos pažinimas.

– Kristina, Jūsų pirmosios knygos „Silva Rerum“ ir „Silva Rerum II“ sulaukė daug dėmesio ir buvo pripažintos geriausiomis metų knygomis. Pirmos dalies leidimas pakartotas net 12 kartų. Ką tai rodo? Reikėjo šių knygų?

– Manau, kad taip. Neabejotinai malonus pripažinimas, kad mano užmojis sukurti daugiasluoksnį tekstą pavyko. Prieš pradėdama rašyti pirmąją knygą, užsibrėžiau užduotį, kad tekstą būtų galima skaityti keliais lygiais. Kad galėtų skaityti ir jaunas žmogus, kuris galbūt tik pradeda savo intelektualinę kelionę ir kurio žinios nėra tokios išsamios, ir kad galėtų skaityti mano buvusi profesūra ir jiems netektų dėl manęs raudonuoti, kad jie galėtų atpažinti bendruosius kultūros, meno istorijos dalykus, kurie ten sudėti ir stebėti, kaip jais sužaista.

Malonu ir tai, kad knygos sužadino susidomėjimą senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija – tai buvo viena mano svajonių. O tai, kad šiandien rengiamos dvi ekskursijos pagal knygas ir susidomėjimas jomis taip pat neslopsta (žmonės mielai jas lanko ir eina Vilniaus gatvėmis, girdi apie tikrą istoriją, mato tikruosius meno kūrinius, pastatus, paminėtus romanuose), irgi didžiulis dalykas.

– Ką turite omenyje sakydama „girdi apie tikrą istoriją“?

– Tikros istorijos mano romanuose labai daug. Vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų – kiek juose faktų ir kiek fikcijos. Galiu pasakyti, kad tikrų istorinių faktų labai daug ir, netgi kurdama fikciją, stengiuosi nekurti ir neaprašinėti situacijų, įvykių, motyvacijų, kurios tuo metu negalėjo egzistuoti.

Abiejose „Silva Rerum“ knygose nemažai dėmesio skiriama nuostabiam Milkantų dvarui. Papasakokite apie jį plačiau.

– Prieš porą metų buvau nuvažiavusi į Milkantus. Tai reali vietovė Lietuvoje, tarp Saloto ir Kliokio ežerų, nuostabiame gamtos kampelyje. Kažkada seniai ten iš tikrųjų buvo dvaras. Labai keista – dabar ten yra gyvenvietė, kurioje, pasak statistikos, turėtų būti devyni gyventojai, bet, kai nuvykau, ten beveik nieko nebuvo. Ta vieta man yra tapusi tos prarastosios Lietuvos metafora. Lietuvos, kurioje dėl skaudžių istorinių kataklizmų nukirsti visi ryšiai – retas iš mūsų gyvena savo tėvų namuose (ką jau kalbėti apie prosenelių ar senelių), viskas labai išblaškyta. Kažkada su Ryčiu Zemkausku kalbėjome, kad bolševizmas iš mūsų atėmė galimybę paveldėti savo prosenelių namus, baldus, relikvijas ir išlaikyti tęstinumą. Tad mūsų atveju tęstinumą gali padėti išlaikyti atmintis ir istorijos pažinimas. Taigi, kol kalbame apie Milkantus, tol jie gyvi.

O nors kokios dvaro liekanos išlikusios?

– Ne, nėra likę visiškai nieko. Manau, kad ateityje bus proga apie tai pakalbėti ir sužinoti kodėl, bet nenoriu atskleisti intrigos.

Ar ši užuomina kaip nors susijusi su galima trečiąją „Silva Rerum“ knyga?

– Taip, atspėjote. Jei viskas bus gerai, tuoj turėtų pasirodyti.

Kristina, tai, kad esate menotyrininkė, rašytoja, perša mintį, jog turėjote būti labai stropi moksleivė. Tačiau į radijo laidą atsinešti roko grupių „Metallica“ ir „Sepultura“ kūriniai rodo, kad esate labai maištinga.

– Aš buvau paauglė iš pragaro. Buvo gana sudėtingas laikas. Priklausau tai prarastai kartai, kuri formavosi dar sovietmečiu, vėliau prasidėjo sąjūdis, atgimimas, roko maršai, „Antis“, Jurga Ivanauskaitė. Kartais juokauju, kad jau turėjau tris gyvenimus. Vienas buvo vaikystė ir paauglystė sovietmečiu. Vėliau – laukinis Rytų kapitalizmas, kuris mūsų šalyje prasidėjo po 1991-ųjų, kai šėlo mafija, Gedimino prospekte merginas trumpais sijonais į mašinas įtraukdavo, toks visiškas beteisiškumas ir nebaudžiamumas, gaujų karai. O trečias etapas – gyvenimas pasaulyje, Europoje, Londone, kai matai viską iš kitos perspektyvos, bet vis tiek myli savo šalį ir čia jautiesi kaip namie.

Ar galite išskirti labiausiai Jums įsiminusį koncertą?

– „Motörhead“ Sporto rūmuose.

Čia iš tos pragariškos paauglystės?

– Taip, ten visko buvo. Ir muštynių, ir problemų. Per „Mötorhead“ taip įsijaučiau, kad mane net kažkas apvogti bandė – kišo rankas į mano kuprinę. Atsimenu, susimušiau kaip reikiant.

Mažų mažiausiai netikėta iš elegantiškosios Kristinos Sabaliauskaitės girdėti apie muštynes. Tai buvo vienintelis kartas?

– Ne. Nežinau, kaip ten su senaties terminais, bet būdavo visko. Būdavo gaujų karų Vilniaus senamiestyje, pavyzdžiui, 30 prieš 30 žmonių. Kartais, jei tos muštynės kildavo ekspromtu, įsiveldavo ir merginos.

Ši istorija primena „Silva Rerum“ aprašytas „Birontininkų“ ir „Daugėlininkų“ kovas.

– Pasakysiu taip: kai aprašinėju gatvių muštynes, tai žinau, apie ką kalbu. Žinau, kaip tai vyksta.

– Kristina, o dėl knygų herojų, ar jie su jumis, dažnai mąstote apie juos?

– Kai kuri, kai rašai knygą, ir gyveni su visa ta herojų chebra, stengiesi pažinti juos. Ypač jei dirbi su istoriniu herojumi, kurio gyvenimas gana gerai dokumentuotas. Tai būdinga ne tik daugeliui rašytojų, bet ir istorikų-biografų – jie tiesiog susigyvena su tuo žmogumi, apie kurį rašo. Viskas tada įdomu: ir jo ligos, ir nuopuoliai, ir pakilimai, susirašinėjimas. O kai įsigilini, psichologinis portretas, profilis, atgyja.

O galite plačiau papasakoti apie pačią rašymo virtuvę?

– Pačios virtuvės nenorėčiau atskleisti, nes literatūros kūrinys  skaitytojui yra kaip žaislas vaikui. Ne visada reikia nusukti galvą meškiukui ar išardyti prisukamą lėlę ir pasižiūrėti, kas viduje – geriau tegul tas žaislas tiesiog straksi ir gyvena, išlaikydamas sandaros paslaptį. Galiu pasakyti tik tiek, kad daug keliauju, tyrinėju, renku visą įmanomą pagalbinę medžiagą, vaizdinį dienoraštį, nes man pačiai tai labai patinka ir praturtina. O apie naują knygą, kuri dabar pasirodys, pasakysiu tiek: niekada prieš tai tiek daug ir taip įdomiai netyrinėjau, nes apie tą laikotarpį yra labai daug medžiagos, teko labai unikaliai pakeliauti po labai ypatingas vietas. Tikiuosi, kad tie įspūdžiai, kad ir netiesiogiai, bet sugulė į trečiosios „Silva Rerum“ knygos puslapius.

Visą radijo laidoje „Švelnūs tardymai“ vykusį pokalbį su Kristina Sabaliauskaite apie „Silva Rerum“ užuomazgas, rašytojos asmenines patirtis, atsidūrusias knygoje „Danielius Dalba ir kitos istorijos“, Lietuvos žaizdų dezinfekavimą, maloniausią rašytojai kompaniją, žaviausius Lietuvos istorijoje didikus, įsimintiniausias knygas ir vakarienes rasite LRT Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...