captcha

Jūsų klausimas priimtas

Atidaryta unikalių liturginių drabužių paroda

Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Šilkas ir auksas“, kurioje eksponuojama Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė. Šia paroda baigiamas svarbus istorijos etapas – sovietmečiu iš Vilniaus katedros į valstybinius muziejus patekusių bažnytinių vertybių grąžinimo procesas.
Kapa iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, bpmuziejus.lt nuotr.
Kapa iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, bpmuziejus.lt nuotr.

Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Šilkas ir auksas“, kurioje eksponuojama Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė. Šia paroda baigiamas svarbus istorijos etapas – sovietmečiu iš Vilniaus katedros į valstybinius muziejus patekusių bažnytinių vertybių grąžinimo procesas.

Parodą sudaro trys dalys. Pirmojoje eksponuojami seniausi išlikę Vilniaus katedros liturginiai drabužiai. Pasak Bažnytinio paveldo muziejaus vadovės Sigitos Maslauskaitės, nuo XIII a. itališki šilkiniai audiniai dominavo popiežių ir karalių rūmuose.

Netrukus Venecijos, Florencijos, Genujos meistrai prabangiais audiniais aprūpino beveik visus Europos karališkuosius dvarus, o XIV a. viduryje Venecija tapo svarbiausiu aksomo audimo centru. Venecijos dirbtuvėms priskiriamas ir seniausias parodos eksponatas, iš kurio pasiūta Sudervės bažnyčios kapos skraistė.

„Legenda byloja, kad tą kapą būtų pasiuvusi karalienė Elžbieta iš savo mirusio sūnaus drabužių. Tokia praktika, kai  atminties tikslais pasaulietinių drabužių fragmentai arba net visi drabužiai būdavo perkeliami į bažnytinę erdvę ir iš jų pasiuvami liturginiai, iš tiesų būdavo“, – pasakoja dr. S. Maslauskaitė.

Pasak Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės, parodos siekis – atskleisti, kad šie audiniai pasiekdavo ir Lietuvą, kad ji nebuvo provincija.

Paskui, XVII a. pabaigoje, tekstilės sostine tampa Lionas (Prancūzija). Iš ten išlikę daug audinių – jų galima rasti ir mažose kaimo bažnytėlėse. Keistas dalykas – Liono šilkų negraužia nei pelės, nei kandys“, – sako dr. S. Maslauskaitė.

Trečioje parodos dalyje eksponuojami išskirtiniai XVIII a. vietinės tekstilės dirbiniai – kontušinės juostos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės austų šilkinių audinių palikimas. Šios juostos buvo bajoriško kontušinio kostiumo dalis.

„1831 metais juostos, kaip nacionalinis atributas, buvo uždraustos. Jos buvo lyg šeimos relikvijos, dovanojamos kaip padėkos ženklai. Tai unikalu, nes tik Lenkija, Baltarusija ir Lietuva turi tokius liturginius, iš kontušinių juostų pasiūtus, drabužius“, – teigia dr. S. Maslauskaitė.

Iš viso parodoje – daugiau nei 50 liturginių drabužių iš Vilniaus ir kitų arkivyskupijos bažnyčių. Didžiausia dalis, 30 eksponatų, priklauso Vilniaus katedrai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...