captcha

Jūsų klausimas priimtas

Keliautojas laiku sugrįžo į Vilnių

Pri­kel­ti iš už­marš­ties, par­ody­ti pa­sau­liui, ku­ris su­si­do­mė­jęs lau­kia kiek­vie­nos nau­jie­nos apie le­gendi­nį, tra­giš­ko li­ki­mo lie­tu­vių fo­to­me­ni­nin­ką Vi­tą Luc­kų. Da­bar, ne­del­siant.
Iš Lietuvos kilęs maskvietis fotografas V.Koreškovas mostelėjo koją kaip kadaise pozuodamas V.Luckui. Greta - fotomenininko našlė T.Luckienė-Aldag, R. Jurgaičio (LŽ) nuotr.
Iš Lietuvos kilęs maskvietis fotografas V.Koreškovas mostelėjo koją kaip kadaise pozuodamas V.Luckui. Greta - fotomenininko našlė T.Luckienė-Aldag, R. Jurgaičio (LŽ) nuotr.

Pri­kel­ti iš už­marš­ties, par­ody­ti pa­sau­liui, ku­ris su­si­do­mė­jęs lau­kia kiek­vie­nos nau­jie­nos apie le­gendi­nį, tra­giš­ko li­ki­mo lie­tu­vių fo­to­me­ni­nin­ką Vi­tą Luc­kų. Da­bar, ne­del­siant.

Dvie­jo­se Na­cio­na­li­nės dai­lės ga­le­ri­jos (NDG) sa­lė­se iš­sisk­lei­dė V. Luc­kaus (1943–1987) fo­tog­ra­fi­jos retrospek­ty­va „Siū­lau nau­ją pa­sau­lį“. Ko ge­ro, apie sėk­min­ges­nį ati­da­ry­mą po tris mė­ne­sius pa­sta­te vy­ku­sių pir­mi­nin­ka­vi­mo ES Ta­ry­bai ren­gi­nių Na­cio­na­li­nė ga­le­ri­ja ne­ga­lė­jo sva­jo­ti. Ne­re­gė­tai gau­sia­me par­odos lan­ky­to­jų bū­ry­je – V. Luc­kaus ko­le­gos, vi­sa Lie­tu­vių fo­tog­ra­fi­jos mo­kyk­la, esa­mi ir bū­si­mi Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tai, me­ni­nin­kai, po­li­ti­kai. Per žmo­nes ir po­kal­bius su vie­nu ar ki­tu didžio­sios sa­lės la­bi­rin­te ne­ga­lė­jai pa­siek­ti es­mės – V. Luc­kaus kū­ri­nių – ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mus, bi­čiu­lius, ke­lio­nes, vis nau­ją rea­ly­bę, ne­pa­žįs­ta­mų pra­ei­vių vei­dus įam­ži­nu­sių fo­tog­ra­fi­jų. Tad ver­tė­jo ap­si­lan­ky­ti dar kar­tą. Ir ver­ta pa­kvies­ti ten dar nebuvusiuo­sius.

Vėl olimpe

Re­tros­pek­ty­vi­nės par­odos pa­va­di­ni­mas bū­tų ypač pra­smin­gas, jei į V. Luc­kaus kūrybą ši­taip gau­siai žvelg­tu­me iš ano lai­ko. Kai jis kū­rė, kai iš­ta­rė tuos tris žo­džius. Nes žvel­giant šian­die­nos aki­mis, me­ni­nin­ko dar­bai ga­li ir ne­nus­te­bin­ti, pa­si­ro­dy­ti ne to­kie jau ypa­tin­gi – juk pa­sau­lis per pa­sta­ruo­sius du tris de­šimt­me­čius to­kių ir panašių fo­tog­ra­fi­jų, siur­rea­lis­ti­ne es­te­ti­ka pa­ly­tė­tų mon­ta­žų pa­siū­lė aps­čiai. Penk­to­je sa­lė­je, pa­sak par­odos ku­ra­to­rės, fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­kės Mar­ga­ri­tos Ma­tu­ly­tės, su­telk­ta vi­sa V. Luc­kaus pa­sau­lė­jau­tos ir pa­sau­lė­žiū­ros kvin­te­sen­ci­ja – cik­las „Mi­mai“. Ir ką gi, įspū­dis pui­kus, ta­čiau ne­stul­bi­na. Mat ver­ti­nant V. Luc­kaus kū­ry­bą svar­bu suvokti, ko­kiu lai­ku ji sklei­dė­si. Tai pa­brė­žė ir re­tros­pek­ty­vą ap­lan­kę me­ni­nin­ko bičiu­liai fo­tog­ra­fai iš to­les­nių „pa­svie­čių“ – Bo­ri­sas Mi­chai­lo­vas, Va­le­ri­jus Arutiunovas, Va­le­ri­jus Ko­reš­ko­vas. To­dėl V. Luc­kaus iš­ta­rą ver­tė­tų pra­tęs­ti: „Siū­lau nau­ją pa­sau­lį, ku­ria­me at­ras­čiau sau de­ra­mą vie­tą“. Bū­tent taip – kaip mil­ži­niš­ką atradi­mą, di­džiu­lės sko­los grą­ži­ni­mą ir su­grį­ži­mą į Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos olim­pą – rei­kė­tų ver­tin­ti V. Luc­kaus kū­ri­nių par­odą.

Vi­sas gyvenimas

V. Luc­kus ge­ro­kai iš­au­go ano me­to Lie­tu­vos ho­ri­zon­tą. Jo kū­ri­niai pa­sie­kė ir su­ža­vė­jo to­li­miau­sius So­vie­tų Są­jun­gos fo­to­me­ni­nin­kų sam­bū­rius. Vi­ta­liš­ka, verž­li, im­pul­sy­vi as­me­ny­bė iš pir­mo žvilgs­nio vi­sai ne­pai­sė so­vie­ti­nės sant­var­kos gniauž­tų. V. Luc­kus mė­ga­vo­si gra­žuo­lės žmo­nos Tat­ja­nos drau­gi­ja, au­gi­no ne šu­nį ar ka­tę, o liū­tą Sim­bą, ne­ju­to fi­nan­si­nės sto­kos, gy­ve­no pa­veiks­lais nu­ka­bi­nė­to­je, an­tik­va­ri­niais bal­dais ir daik­tais aps­ta­ty­to­je man­sar­do­je sos­ti­nės Ko­mu­na­rų (da­bar – Ado­mo Jakš­to) gat­vė­je. Jo­je lan­kė­si kū­rė­jai iš vi­sos So­vie­tų Są­jun­gos ir Vi­du­rio Eu­ro­pos. „Ta­nios ir Vi­to na­mų du­rys bu­vo vi­suo­met at­vi­ros. Ne­ži­nia, kaip sie­la, bet du­rys – pla­čiai. Su­siė­jo­me 1967 me­tais: V.Luc­kus, dai­li­nin­kas And­re­jus Spe­rans­kis, V. Aru­tiu­no­vas ir aš. Du de­šimt­me­čius Vi­tas bu­vo ma­no fi­zi­nio ir dva­si­nio gy­ve­ni­mo ašis, – kalbinamas LŽ pri­si­pa­ži­no prieš tris de­šimt­me­čius iš Lie­tu­vos į Mask­vą dirb­ti iš­vy­kęs spau­dos fo­tog­ra­fas V. Ko­reš­ko­vas. – Kar­tą jis man ta­rė: „Va­le­ri­jau, kai tu ką pa­sa­kai, re­gis, – vi­sa kny­ga.“ At­sa­kiau: „O kai tu pa­sa­kai, at­ro­do, – vi­sas gy­ve­ni­mas.“ Tie­siog fan­tas­ti­ka, kiek pro Vi­tą pra­ėjo žmo­nių. Jis bu­vo ir vie­nas, ir su vi­sais. Žmo­nės tie­siog at­si­ver­da­vo jam.“

„Štuč­ka“

„Re­tros­pek­ty­vi­nė par­oda su­tei­kė daug gal­vos skaus­mo, taip pat – ne­įti­kė­ti­nų vi­di­nių po­ty­rių. V. Aru­tiu­no­vas ką tik pa­sa­kė: „Kas tu­ri at­si­tik­ti, at­si­tin­ka.“ Par­oda pri­va­lė­jo at­si­ras­ti. Lai­kas vi­sa­ver­tiš­kai pa­žin­ti ir su­pras­ti V. Luc­kų at­ėjo tik šian­dien, – tvir­ti­no par­odos ku­ra­to­rė M.Ma­tu­ly­tė. – Su­nku iš pra­ei­ties grą­žin­ti var­dą, as­me­ny­bę. Rei­kia mil­ži­niš­kų pa­stan­gų įro­dy­ti, kad ji bu­vo ne­pel­ny­tai „pa­mes­ta“.“

Lie­tu­vo­je fo­tog­ra­fo ini­cia­ty­va su­reng­ta vos vie­na au­to­ri­nė eks­po­zi­ci­ja – 1985 me­tais Me­ni­nin­kų rū­muo­se. „Mė­gi­no vi­siems pri­min­ti, kad su­ge­ba dau­giau, nei lei­džia­ma ro­dy­ti“, – tei­gė ku­ra­to­rė. Par­oda su­lau­kė vie­nin­te­lio ra­ši­nio Lie­tu­vos spau­do­je. Ir tą pa­dė­jo kur­ti mask­vie­tis fo­tog­ra­fi­jos kri­ti­kas An­ri Var­ta­no­vas. Pa­nto­mi­mos tru­pės įkū­rė­jas Mod­ris Te­ni­so­nas dar pri­mi­nė uni­ka­lią V. Luc­kaus par­odą 1968-ųjų mi­mų ple­ne­re Mo­lė­tuo­se. Fo­tog­ra­fa­vo re­pe­ti­ci­jas ir nuo­trau­kas iš­ka­bi­no čia pat, sto­vyk­lau­to­jams ma­tant, seg­tu­kais pri­tvir­ti­nęs prie skal­bi­nių vir­vės. Pa­sak V. Luc­kaus se­sers Gra­ži­nos Luc­ku­tės–­Bu­kie­nės, „Mi­mų“ au­to­rius su M.Te­ni­so­nu su­si­pa­ži­no au­to­bu­se. Jį su­do­mi­no ne­įp­ras­tai be­siel­gian­tis ke­lei­vis. „Il­gap­lau­kis jau­nuo­lis iš nuo­bo­du­lio ėmė žirk­lu­tė­mis džin­suo­se kar­py­ti gė­ly­tes. Lai­kais, kai džin­sai bu­vo bai­siau­sias de­fi­ci­tas. „Štuč­ka, – Vi­tas iš­ta­rė žo­dį, ku­riuo reikš­da­vo nuo­sta­bą. – Toks bran­gu­mas, o jis kel­nes ga­di­na.“ Jie­du su­si­pa­ži­no ir Mod­ris Vi­tą pa­kvie­tė į re­pe­ti­ci­jas“, – pa­sa­ko­jo Gra­ži­na.

Tar­si dvasia

V. Luc­kaus dar­bų ir do­ku­men­tų ati­te­ko Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jui, Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gai. Ta­čiau di­džiau­sią kū­ry­bi­nės pa­tir­ties da­lį, už­ra­šus, laiš­kus, es­ki­zus į JAV, Me­ri­lan­dą, iš­si­ve­žė ir de­ra­mai iš­sau­go­jo žmo­na Tat­ja­na Luc­kie­nė­–Al­dag. „Ki­taip ir ne­ga­lė­jo bū­ti – Vi­tas vis sa­ky­da­vo, kad po jo mir­ties tu­rė­čiau iš­sau­go­ti ar­chy­vą. Ma­ny­da­vau, ką jis kal­ba? Iš tie­sų nu­ma­tė at­ei­tį, – pri­si­mi­nė V. Luc­kaus naš­lė. – Vi­tas tu­rė­jo to­kią sa­vy­bę: ga­lė­jo gy­ven­ti ir dirb­ti čia pat su vi­sais. Ar­ba nu­lėk­ti į pra­ei­tį, ap­lan­ky­ti se­ną­sias fo­tog­ra­fi­jas, taip pat nu­skrie­ti į at­ei­tį ir, grį­žęs na­mo, su­kur­ti ką nors ne­įti­ki­ma. „Ka­da tu tai pa­da­rei?“ – klaus­da­vau nu­ste­bu­si. „Šian­dien“, – at­sa­ky­da­vo. Vi­tas lyg dva­sia ke­liau­da­vo lai­ku. To­dėl man da­bar aiš­kūs jo žo­džiai: „Siū­lau nau­ją pa­sau­lį.“

Fo­tog­ra­fas – herojus

Tuo­met eg­zis­ta­vu­sios Char­ko­vo (Ukrai­na) fo­to­me­ni­nin­kų gru­pės „Lai­kas“ at­sto­vas B. Mi­chai­lo­vas pri­si­mi­nė, jog V. Luc­kaus le­gen­dos at­vi­lio­tas į Vil­nių nie­kaip ne­ga­lė­jo ras­ti jo na­mų, ne­ži­no­jo ad­re­so. „Klau­siau, kur gy­ve­na Vi­tas, di­dis fo­tog­ra­fas? Liū­tą tu­ri“, – pri­si­mi­nė ukrai­nie­tis. Liū­tas pa­gel­bė­jo. V. Luc­kus per­žiū­rė­jo B. Mi­chai­lo­vo nuo­trau­kas, „juo­dą­sias kor­te­les“, nie­ko ne­pa­sa­kė. Iš­sis­ky­rė. „Ta­čiau jam ne­pa­vy­ko nuo ma­nęs pa­spruk­ti. Nu­va­žia­vo­me iš­si­mau­dy­ti, žiū­riu, Vi­tas ir­gi ten. Ne­to­lie­se bu­vo to­kie du į ka­li­nius pa­na­šūs vy­ru­kai, tu­rė­jo val­tį. Ne­tru­kus Vi­tas su drau­gu šo­ko į ją ir nu­siy­rė. Tie­du nuo kran­to ėmė rė­kau­ti, gra­sin­ti jį už­mu­šią. Po va­lan­dos Vi­tas grį­žo. Ža­liū­kams ar­ti­nan­tis, Vi­tas ra­miai at­su­ko į juos nu­ga­rą ir konf­lik­tas su­bliūš­ko. Šis at­si­ti­ki­mas man pa­liu­di­jo di­džiu­lę vi­di­nę Vi­to jė­gą. Ji vi­są lai­ką tū­no­jo jo kū­ry­bo­je. Vi­tui iš­ėjus, pa­sau­lis ir fo­tog­ra­fi­ja ne­te­ko ti­kro fo­tog­ra­fo – he­ro­jaus“, – ti­ki­no iš Ber­ly­no į par­odą at­vy­kęs B. Mi­chai­lo­vas.

Geriausias

B.Mi­chai­lo­vo tvir­ti­ni­mu, aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je V. Luc­kus bu­vo ge­riau­sias So­vie­tų Są­jun­gos fo­tog­ra­fas. „Ge­riau­sias! Kaž­ko­dėl vi­si tai pa­mirš­ta. Įsi­ga­lė­jus so­vie­ti­nės poe­zi­jos, mi­to­lo­gi­jos lai­kui ir fo­tog­ra­fi­jai „su pliu­so ženk­lu“, Vi­tas pir­ma­sis iš mū­sų pra­dė­jo kur­ti „mi­nu­są“, pa­tei­kė ki­to­kį, iro­niš­ką san­ty­kį su ti­kro­ve, – LŽ tei­gė B. Mi­chai­lo­vas. – Ko­kiu pa­vyz­džiu tai api­bū­din­ti? Tar­kim, so­vie­ti­nė fo­tog­ra­fi­ja vaiz­duo­ja ka­ro siau­bą, su­žeis­tą ka­rei­vį. Ta­čiau ša­lia jo – šu­niu­kas. Su­prask, ka­ras, bet yra iš­ei­tis, vis­kas bus ge­rai. Šiuo po­žiū­riu į so­vie­ti­nės mi­to­lo­gi­jos kon­teks­tą įsi­lie­jo ir ro­man­ti­zuo­ta di­džių­jų to me­to lie­tu­vių fo­to­me­ni­nin­kų kū­ry­ba. O Vi­tas na­cio­na­li­nę prog­ra­mą kils­te­lė­jo į tarp­tau­ti­nį lyg­me­nį, pir­ma­sis per­tei­kė ti­krą ano lai­ko jau­se­ną. Jo dar­bai at­ver­da­vo man sie­lą.“ Pa­sak M. Ma­tu­ly­tės, V. Luc­kus at­si­sa­kė me­ta­fo­riš­ku­mo, poe­zi­jos, ven­gė mo­der­nios plas­ti­nės for­mos, pri­ar­tė­jo prie mė­gė­jiš­kos es­te­ti­kos. V. Aru­tiu­no­vo žo­džiais, kū­rė „na­mi­nę fo­tog­ra­fi­ją“.

Lašai

Kū­ry­bi­nį ta­len­tą, se­sers ma­ny­mu, bro­lis pa­vel­dė­jo iš gi­mi­nės vy­rų. Se­ne­lis, de­vy­nis kar­tus pirk­da­mas skly­pus, kiek­vie­na­me su­ge­bė­da­vo pa­sta­ty­ti na­mą. Juo­dvie­jų tė­vas, Ka­zys jau­nes­ny­sis, bu­vo tau­to­dai­li­nin­kas, dro­ži­nė­jo me­di­nu­kus, da­rė bal­dus, me­ta­lu ir gin­ta­ru in­krus­ta­vo Kau­no „Tul­pės“ ka­vi­nės sta­liu­kus. Su ko­le­ga iš Kau­no dai­lės kom­bi­na­to iš­dai­li­no Mask­vos su­va­žia­vi­mų rū­mus.

Ket­ve­rių Gra­ži­na ta­po pir­muo­ju vie­nuo­li­ka me­tų vy­res­nio bro­lio mo­de­liu. „Iš pra­džių tai bu­vo ti­kra kan­ky­nė. Fo­tog­ra­fuo­da­vo kas­dien, nuo­lat. Kai iš­ei­da­vo tė­vai, na­muo­se tuoj at­si­ras­da­vo im­pro­vi­zuo­ta fo­tos­tu­di­ja“, – pa­sa­ko­jo Gra­ži­na. Pri­si­mi­nė tą įsiū­tį, kai tu­rė­jo po­zuo­ti „La­šams“ (nuo­trau­ką vi­su gro­žiu ga­li­ma iš­vys­ti dvy­lik­to­je sa­lė­je, biog­ra­fi­nė­je eks­po­zi­ci­jos da­ly­je). „Bu­vo karš­ta va­sa­ros die­na, lau­kas, drau­gės, lė­lės. O jis iš­si­ne­šė į kie­mą ta­bu­re­tę, pa­ėmė ski­lu­sį stik­lą, už­py­lė ant jo van­dens ir lie­pė man pūs­ti, kad ap­ra­so­tų. To­je nuo­trau­ko­je net ma­ty­ti, ko­kia esu su­py­ku­si“, – pri­si­mi­nė se­suo.

Ly­gus Hen­ri Ma­tis­se'ui

Šiuo me­tu ki­no do­ku­men­ti­nin­kė Gied­rė Žic­ky­tė apie V. Luc­kų ku­ria fil­mą „Meis­tras ir Tat­ja­na“. Jis jau bai­gia­mas mon­tuo­ti, prem­je­rą par­ody­ti ža­da­ma ki­tą­met. M.Ma­tu­ly­tė par­en­gė tri­jų da­lių V. Luc­kaus mo­nog­ra­fi­ją. Lei­di­nys, ku­rio at­si­ra­di­mu rū­pi­na­si Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos Kau­no sky­rius, vi­siš­kai baig­tas, ga­lė­tų bū­ti spaus­di­na­mas. Ta­čiau vals­ty­bė jam ne­sky­rė par­amos. „Ki­to svar­bes­nio fo­tog­ra­fo ne­tu­ri­me. Už­sie­ny­je V. Luc­kui ro­do­mas di­de­lis dė­me­sys. Kad ir kur nu­vyk­čiau, su­lau­kiu klau­si­mų – ka­da at­sių­si­te par­odos ka­ta­lo­gą? Do­mi­si gar­siau­sių pa­sau­lio ga­le­ri­jų, mu­zie­jų at­sto­vai“, – tei­gė Kau­no fo­to­me­ni­nin­kų va­do­vas Gin­ta­ras Če­so­nis. Ką gi, ko­men­ta­rų ne­rei­kia: „Kai Puš­ki­no mu­zie­ju­je Mask­vo­je vy­ko par­oda, V. Luc­kaus kū­ri­niai bu­vo ro­do­mi ša­lia Hen­ri Ma­tis­se'o“, – pri­si­mi­nė V.Ko­reš­ko­vas.

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...