captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Merope“ vokalistė: Lietuvoje tikrai netrūksta erdvės saviraiškai

„Kuomet vienija bendra idėja, atstumas pasidaro nebe toks svarbus“, – portalui LRT.lt teigia tarptautinės muzikos grupės „Merope“, kurios nariai gyvena skirtingose šalyse, vokalistė Indrė Jurgelevičiūtė. Jos vardas skamba ir daugelyje kitų lietuviškų ir tarptautinių projektų („MaLituanie“, „The Ditties“ ir kt.).
U. Henriko nuotr.
U. Henriko nuotr.

„Kuomet vienija bendra idėja, atstumas pasidaro nebe toks svarbus“, – portalui LRT.lt teigia tarptautinės muzikos grupės „Merope“, kurios nariai gyvena skirtingose šalyse, vokalistė Indrė Jurgelevičiūtė. Jos vardas skamba ir daugelyje kitų lietuviškų ir tarptautinių projektų („MaLituanie“, „The Ditties“ ir kt.).

I. Jurgelevičiūtės indėlis į muzikinius kolektyvus išties savitas, nes unikalų vokalą lydi kanklės, jos rankose skambančios naujai ir netikėtai – kolektyve „Merope“ jos organiškai susilieja su indiška fleita ar Lotynų Amerikos ritmais. Iš viso to susidaro originalus įvairaus folkloro, džiazo ir elektronikos lydinys.

– Grupė „Merope“ yra tarptautinė: prancūzas Jeanas Christophe Bonnafousas, belgas Bertas Coolsas, ispanas Miguelis Hiroshi, pusiau vokietis, pusiau brazilas Marcello Windolphas ir Jūs – lietuvaitė. Kaip vyksta jūsų kūrybiniai procesai, repeticijos, įrašai?

– Maždaug kas du mėnesius susitinkame improvizuotose kūrybinėse stovyklose kurioje nors šalyje. Tuomet gyvename kartu apie savaitę. Kuriam, repetuojam, koncertuojam, ką nors įrašom, tada išsiskirstom, nes kiekvienas gimtojoje šalyje turime kitos muzikinės veiklos. Smagu šitaip susitikti, nes visi išsibarstę dirbam su įvairiais projektais, prisirenkam naujų idėjų, pasisemiam įkvėpimo, tad po to vėl susibūrus, kūrybinis procesas vyksta tarsi iš naujo.

Kai įrašinėjome pirmąjį albumą, gyvenome kalnuose vienoje palapinėje atsiskyrę nuo viso pasaulio ir kasdienybės ritmo. Vėliau nemažai kartu keliavome koncertuoti į įvairias šalis, tad dabar jaučiamės tarsi viena šeima, su daugybe bendrų muzikinių, o taip pat ir žmogiškų patirčių, pamokų ir nuotykių.

– Esate labai skirtingi – skirtingos ne tik jūsų tautybės, bet ir muzikinės bei gyvenimiškos patirtys. Kas jus sieja?

– Manau, pirmiausia tai – panaši dvasia ir energija. Mums visiems muzikoje patinka šiluma ir ramybė, visi akcentuojam meilę gamtai ir žmogui. Mums imponuoja tokios vertybės kaip paprastumas, tikrumas ir gėris, tad ir savo muzika norėtume skleisti intenciją kurti geresnį pasaulį. Be to, mus visus kūrybai įkvepia gamta – savo būsimąjį antrąjį albumą planuojam dedikuoti vandeniui, norėdami atkreipti žmonių dėmesį į gamtą.

Kita vertus, visi esame labai skirtingi, todėl papildome vienas kitą. Kaip ir mūsų muzika, sudaryta iš skirtingų patirčių ir folkloro elementų, – joje yra ir lietuviškų melodijų, ir indiško meditatyvumo, ir flamenko ritmų, ir džiazo improvizacijų, ir elektronikos elementų.

– Merope – senovės graikų deivė. Ar ir jūsų grupės pavadinimas reiškia tą patį? Kodėl taip pasivadinote?

– Merope yra senovės graikų deivė, mūza, taip pat tolima naujai atrasta žvaigždė Plejadžių sietyne. Tad mums patiko muzikai pritaikyti šį įvaizdį – naujai atrasta, tolima ir neištirta žvaigždė. Kuomet susibūrėme, nelabai įsivaizdavome, kaip skambės mūsų bendra muzika, nes visi labai esame skirtingi – studijavom ir mėgstam skirtingų stilių muziką.

J. C. Bonnafousas mokėsi Indijos klasikinės muzikos tradicijos, B. Coolsas ir M. Windolphas baigė džiazo muzikos studijas, M. Hiroshi groja Lotynų Amerikos ritmus bei flamenko. Prie viso šio spalvingo ansamblio prisijungiau ir aš. Susibūrėme tam, kad sukurtumėm kažką bendro – naujo ir negirdėto. Grupėje nėra vieno kūrybinio lyderio, kiekvienas narys įneša savo dalį, tad daug išmokstame vieni iš kitų.

– O kaip susikūrėte? Iš kur pažįstate vienas kitą? Juk esate iš skirtingų pasaulio šalių.

– Mes, visi „Merope“ nariai, mokėmės Codarts konservatorijoje Roterdame, tik ten visi vieni kitų nepažinojome. Turėjome bendrą draugą fleitistą J. C. Bonnafousasą, kuris ir sugalvojo, kad būtent šie penki žmonės turi kažką bendra ir galėtų susiburti į grupę. Netrukus susiorganizavome kūrybinę stovyklą Andalūzijoje, Siera Nevados kalnuose – ten visi susipažinome ir iškart (per devynias dienas) sukūrėme muziką bei ją įrašėme.

Bendradarbiavome su įrašų kompanija „Wapapura“, kurios specializacija – įrašai atvirose erdvėse. Ji naudoja vien saulės energiją. Tad mūsų pirmasis albumas „9 days“ buvo taip pat įrašytas ne studijoje, o kalnuose, kur girdisi įvairūs gamtos bei artimiausio kaimelio garsai – bažnyčios varpai, praeinantys žmonės, paukščiai, vėjas ir cikados.

– Kodėl užsiimate tarptautiniais projektais – ir dar ne vienkartiniais? Ar trūksta kūrybinės erdvės ir įvairovės Lietuvoje?

– Viskas susiklostė savaime. Tarptautiniai projektai prasidėjo todėl, kad metus mokiausi Olandijoje, Codarts konservatorijos world music skyriuje. Ten susipažinau su daug šaunių muzikantų, tad baigusi studijas labai norėjosi tęsti su jais pradėtą muzikinę veiklą. Su „Merope“ turime nemažai koncertų įvairiose šalyse, repeticijos ir įrašai taip pat vyksta ne Lietuvoje, tad natūraliai vis daugiau laiko praleidžiu užsienyje.

Belgijoje bendradarbiauju su kūrybine platforma „Granvat“, neseniai įrašėme improvizacinės, minimalistinės muzikos kompaktinį diską „Book of air. Fieldtone“, kuriame tyrinėjome laiko ir tylos sąvokas. Manau, jog šiuo metu, kuomet tiek daug įvairių komunikacijos priemonių, nėra labai svarbu, ar projektas tarptautinis, ar ne. Svarbiausia yra atrasti tuos žmones, su kuriais tinka groti ir dirbti, su kuriais gerai jautiesi.

Kai yra vienijanti bendra idėja, tuomet atstumas pasidaro nebe toks svarbus. O saviraiškos tikrai netrūksta ir Lietuvoje. Čia daug koncertuojame su svingo grupe „The Ditties“, įvairiais džiazo muzikantais. Neseniai pristatėme bendrą Malio ir Lietuvos muzikantų kompaktinę plokštelę „MaLituanie“. Kalėdoms ruošiame bendrą koncertą su choru „Jauna muzika“ ir džiazo instrumentalistais „Keliautojo užrašai“.

– Esate labai įvairiapusiška muzikantė. Atliekate world music žanro muziką, dainuojate svingo grupėje „The Ditties“, Jūsų vardas skamba ir daugelyje džiazo, braziliškos muzikos ir kitokiuose projektuose. Kuris muzikos žanras yra mieliausias Jums pačiai?

– Negalėčiau išskirti vieno stiliaus, viskas susidėlioja natūraliai. Muzikinis kelias prasidėjo nuo folkloro. Vaikystėje dainavau ansambliuose, grojau kanklėmis. Vėliau susidomėjau džiazo muzika, kurią studijavau LMTA. Besimokydama Roterdame, išgirdau daug nuostabios muzikos iš įvairiausių pasaulio kraštų ir vėl pati iš naujo ėmiau tyrinėti dar vaikystėje dainuotą lietuvių liaudies muziką, kurios motyvus dabar  pritaikome ir „Merope“ kūryboje. Man patinka ir world music žanras, ir džiazas, ypatingai svingas, improvizacinė, alternatyvi muzika, klasikinė muzika, šiuo metu pradėjau domėtis ir elektronika.

– O kas Jus įkvepia kūrybai?

Įkvėpimo aplink labai daug. Didžiausia įkvėpėja yra gamta, taip pat žmogiškosios vertybės, muzikantai, muzika, koncertai, kelionės, įvairios kasdienės smulkmenos.  O šiuo metu labiausiai įkvepia bent truputis saulėkaitos.

– Kanklės yra labai liaudiškas instrumentas, sutinkamas dažniausiai folkloro ansambliuose. Jus jas interpretuojate kiek kitaip – grojate džiazą ir kitokią improvizacinę muziką. Kaip kilo mintis taip originaliai panaudoti šį lietuvišką instrumentą?

– Kankliuoju nuo vaikystės, tai buvo pats pirmasis mano instrumentas, juo man lengviausia groti. Manau, kad kanklės į įvairių instrumentų ansamblį įneša naują spalvą, taip pat noriu šiek tiek išplėsti kanklių išraiškos priemonių spektrą, pritaikyti jas kūryboje. Iš pradžių grojau tik liaudies muziką, vėliau studijavau džiazo vokalą, tad išmokau džiazo harmonijos, improvizuoti ir visa tai pamažu pritaikau kanklėms.

Šiuo metu daug eksperimentuoju su kanklių garsais bei elektroniniais efektais, domiuosi panašių styginių instrumentų grojimo technikomis – tarkime, afrikietiškos koros ritmais. Susidomėjau netgi instrumentų gamyba, kanklių sesėmis kitose šalyse, važiavau į Rygą išbandyti latviškas kokles, susitikau su panašaus turkiško instrumento kanoon meistrais. Belgijoje kaip tik suradau medinių instrumentų meistrą, kuris man pagamins naujas kankles su kitokia keitiklių sistema – jomis galima išgauti daugiau diezų ir bemolių, daugiau tonacijų, tad daugiau ir harmoninių galimybių.

– Šiuo metu gyvenate tarp Lietuvos ir Belgijos. Jūsų muzikinis repertuaras taip pat labai platus. Kaip matote save ateityje? Kokioje šalyje? Kokiame kūrybiniame amplua? Ketinate likti įvairiapusė ir vis klajojanti muzikantė ar apsistosi vienoje šalyje ir ties vienu muzikos stiliumi?

– Iš tiesų, nežinau. Dabar toks laikas, kai gyvenu tarp dviejų šalių. Kada nors ateityje svajoju gyventi gamtoje šiltuose kraštuose. O kalbant apie muziką, domėjimosi sferos natūraliai su laiku keičiasi, atsiranda naujų, jos viena kitą papildo, kuri nors viena vis gilėja, užima daugiau laiko. Pradedi daryti tik tai, ką iš tiesų mėgsti. Taip pat vis labiau norisi užsiimti ne vienadieniais projektais, o ieškoti tikrų bendraminčių, savojo garso, savų idėjų realizavimo, norisi mokytis ramumo, paprastumo ir nuoširdumo.

– Ką Jums reiškia muzika?

– Muzika man yra dalijimasis, bendravimas, tam tikras ritualas. Ritualo sąvoka man siejasi su žmonių susibūrimu, dalijimusi savo energija, sukūrimu kažko naujo, panirimu į ypatingą nuotaiką. Nuostabiausia, jei į šį ritualą pavyksta įtraukti ir klausytoją. Muzika yra nepaprastai stipri kalba, turinti galią paliesti žmogaus jausmus, tad norisi ja skleisti vien gražius ir nuoširdžius dalykus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...