captcha

Jūsų klausimas priimtas

Valdovų rūmuose skambės kelis šimtmečius užmiršta opera „Everardas II – Lietuvos karalius“

Valdovų rūmuose gruodžio 10 ir 11 dienomis nuskambės unikalus muzikinis kūrinys – daugiau nei 200 metų senumo opera „Everardas II – Lietuvos karalius“. Šį muzikinį paveldą Madrido karališkajame archyve surado lietuviškų šaknų turintis ispanų dirigentas Alexis Soriano. Jis su dideliu entuziazmu šiuo metu operą stato kartu su orkestru „Vilniaus simfonietta“ ir jos dirigentu Vytautu Lukočiumi.
Opera Valdovų rūmuose, Martyno Aleksos (15min.lt) nuotr.
Opera Valdovų rūmuose, Martyno Aleksos (15min.lt) nuotr.

Valdovų rūmuose gruodžio 10 ir 11 dienomis nuskambės unikalus muzikinis kūrinys – daugiau nei 200 metų senumo opera „Everardas II – Lietuvos karalius“. Šį muzikinį paveldą Madrido karališkajame archyve surado lietuviškų šaknų turintis ispanų dirigentas Alexis Soriano. Jis su dideliu entuziazmu šiuo metu operą stato kartu su orkestru „Vilniaus simfonietta“ ir jos dirigentu Vytautu Lukočiumi.

Teatralizuoto koncerto režisiere tapo Aistė Ptakauskė, JAV įgijusi televizijos, radijo ir kino scenarijų kūrybos ir režisūros magistro laipsnį.

„Mano specializacija – šiuolaikinių kūrinių režisūra, todėl imtis kelių šimtų metų senumo medžiagos – tikras iššūkis. Tačiau labai džiaugiuosi, kad jį priėmiau, nes kūrybinis darbas suteikė didžiulį pasitenkinimą“, – prisipažįsta portalo 15min.lt kalbinama A.Ptakauskė. 

Valdovų rūmuose žiūrovai išvys koncertinį operos atlikimą, kuris, kaip tiki organizatoriai, gali tapti šios operos tolesnio gyvenimo pradžia.

– Iki operos pristatymo liko mažiau nei dvi savaitės – turbūt patiems nekantru išvysti, kaip pirmą kartą viešai atliekamą kūrinį sutiks publika?

– Tikime, kad ši opera pelnys žiūrovų simpatijas. Kūrinys šviesus, muzika – lengva, grakšti ir žaisminga, siužetas – gyvas, kupinas veiksmo, meilės trikampių ir dvaro intrigų. Matome šios operos potencialą, nes ji turi visus reikalingus komponentus. 

Valdovų rūmuose žiūrovai išvys teatralizuotą koncertinį operos pristatymą. Šįkart mūsų pagrindinis tikslas yra ne sukurti efektingą reginį, bet supažindinti publiką su muzikiniu kūriniu. Padaryti jį prieinamą ir suprantamą.

Operos mėgėjai kūrinių libretus paprastai žino mintinai, nes teatrai metų metais stato populiarias, laiko patikrintas operas. Tokiu atveju publika į operą ateina pasiklausyti kūrinio atlikimo niuansų ar pasižiūrėti režisieriaus interpretaciją, tačiau pats operos turinys yra žinomas.  

Su mūsų opera viskas kitaip: ji šiuolaikiniam žiūrovui ir klausytojui negirdėta ir nematyta. Todėl mums svarbiausia perteikti jos nuotaiką, autorių sumanymą, o ne pateikti savo interpretaciją, nors bus ir to.

– Operos arijas solistai atliks senąja italų kalba – kaip žiūrovai supras, kas vyksta ir apie ką dainuojama?

– Scenoje veiks papildomas personažas – pasakotojas (Ridas Jasiulionis). Jis įkūnys šiuolaikinį žmogų, savo kambaryje skaitantį naują operą. Veiksmas tarsi vyks pasakotojo vaizduotėje: ten, kur jo akys keliaus natomis, ims skambėti orkestro muzika, ten, kur atsiras veiksmas, pasigirs solistų arijos.

Be to, herojų vaidmenis atspindės ir jų drabužiai, kuriuos specialiai koncertui sukūrė kostiumų dailininkė Vida Sataitė. Personažų rūbai bus ryškūs ir nekasdieniški, atspindintys epochos dvasią ir herojų rangą. Dekoracijų nebus, tačiau Valdovų rūmų salė savaime kuria ypatingą atmosferą.  Erdvės transformacijos efektą kursime kintančiu apšvietimu.

Visi atėjusieji prieš koncertą gaus programėlę su suredaguotu libretu. Arijos, kurias atliks solistai, bus išverstos į lietuvių kalbą pagal tą eilėdarą, kokia tekstas parašytas senąją italų kalba. Vertimas atitiks libreto ritmiką, rimą, žodžių skaičių ir t.t.

– Papasakokite siužetą tiems renginio svečiams, kurie prieš kur nors eidami atlieka namų darbus: naršo internete, domisi kūrinio istorija ir nori iš anksto žinoti turinį.

–  Portugalijos karaliaus Pedro III gimtadienio proga operą „Everardas II – Lietuvos karalius“ 1782 metais sukūrė Portugalijos rūmų kompozitorius João de Sousa Carvalho. Jai libretą parašė italų poetas Gaetano Martinelli. Operoje siekiama atskleisti tobulo valdovo charakterio savybes, įspėti jį apie grėsmes, pavojus ir parodyti, kaip nuo jų apsisaugoti. Be to, piešiamas ištikimų pavaldinių ir išdavikų portretas.

Karalius Everardas II buvo išduotas kunigaikščio Vladislavo, tačiau jo pasigailėjo ir atleido už organizuotą sukilimą. Vis dėlto Vladislavas neįvertino valdovo geraširdiškumo ir ėmė rengti antrą sąmokslą. Dvariškis Alessandras Augustas (tenoras Tomas Pavilionis), Ereničės vyras, padėjęs Vladislavui organizuoti pirmąjį maištą, buvo sunkiai sužeistas. Manyta, kad jis mirė. Tačiau iš tikrųjų tarnas išgelbėjo jo gyvybę.

Atsigavęs nuo patirtų sužalojimų Augustas išgirsta, kad karalius Everardas II, kuris visada buvo įsimylėjęs jo žmoną Ereničę, nori ją vesti. Vyras įtūžta iš pavydo ir skubiai leidžiasi į kelionę pas mylimąją.

Keliaudamas mišku jis pamato pasalą, kurią vėl parengė Vladislavas. Augustas staiga supranta, kad jo žmona nenori tekėti už kito, kad tai – viso labo Vladisavo paskelbtas gandas. Augustas šįkart pademonstruoja ištikimybę karaliui ir apgina jį nuo priešo.

– Kokia gi opera be meilės trikampio!

– Tačiau joje nuskamba ir labai pažangių idėjų. Pavyzdžiui, pirmoje scenoje Ereničę (mecosopranas Nora Petročenko) išvystame gedinčią. Jos patikėtinė Elvira (sopranas Diana Tiškovaitė) bando įtikinti šeimininkę tekėti už karaliaus. O Ereničė sielvartauja, kad visuomenės akyse taptų nedora moterimi.

Tada Elvira atlieka ariją, kurioje svarsto, kaip sunku būti moterimi ir paklusti vyrų sugalvotoms taisyklėms.

Kodėl moterys turi kankintis ir nesijausti savo likimo šeimininkėmis?

Vyrai arijoje vadinami tironais, meilužes susirandančiais svetimoteriautojais, kuriems žmonos turi paklusti ir atleisti neištikimybę, antraip bus pasmerktos ir apšauktos nedoromis. Tai juk feministinių idėjų užuomazga!

–  Praėjo keli šimtmečiai, kol kūrinys pasiekė Lietuvą – kaip jis pateko į mūsų rankas?

– Dirigentas Alexis Soriano turi lietuviško kraujo – jis yra tarpukario Lietuvoje prokuroru dirbusio Dionizo Monstavičiaus anūkas, nepamirštantis savo šaknų. Madride A.Soriano rengia muzikos vakarus, kuriuose pristato naujus ir publikai dar negirdėtus kūrinius. Viena jo pristatyta kompozitoriaus João de Sousa Carvalho opera sulaukė tokio pasisekimo, kad dirigentas nusprendė pasidomėti, ką gi dar šis kompozitorius yra parašęs.

Ieškodamas medžiagos Madrido karališkajame archyve tarp Carvalho kūrinių pavadinimų jis pamatė Lietuvos vardą.  A.Soriano nubėgo pas archyvo vedėją ir pareiškė, kad jam žūtbūt reikia tos operos.

„Ar tikrai? Niekam niekada nereikia šios operos“, – nustebo archyvo darbuotoja. Gavęs rankraštį dirigentas padarė jo faksimilę, grįžo namo, pradėjo groti ir išgirdo labai gražią muziką.

Šiuolaikiniame pasaulyje labai sunku atrasti ką nors naujo, todėl A.Soriano nusprendė savo atradimo džiaugsmu pasidalyti su lietuviais, su kuriais jau anksčiau buvo užmezgęs ryšius.

Įdomus sutapimas: prieš kelis šimtus metų parašyta opera buvo atrasta tik tada, kai duris atvėrė Valdovų rūmai.

Dirigentas Vytautas Lukočius juokauja: „Karalius Everardas II laukė, kol jam pastatys namus Lietuvoje, nenorėjo anksčiau grįžti.“

– Valdovų rūmų atstatymas buvo sudėtingas. Turbūt nelengva naujam gyvenimui prikelti seną, šimtmečius neliestą medžiagą?

– Turėjome tik natas, kurios yra dvaro perrašinėtojo manuskriptas. Šią medžiagą reikėjo pritaikyti šiuolaikiniam orkestrui. Orkestras „Vilniaus sinfonietta“ vadovas dirigentas V.Lukočius ir dirigentas A.Soriano užsiėmė vertimu. Natos senos, kai kurie žymėjimai nesuprantami šiuolaikiniam muzikui, todėl kai ką teko interpretuoti iš konteksto.

 

Solistams irgi nelengva pirmą kartą kurti vaidmenį. Nėra galimybės nueiti į biblioteką ir pasiklausyti kūrinio atlikimo variacijų – viską tenka atrasti patiems. Todėl domimės istoriniu kontekstu, konsultuojamės su libreto vertėju Dainiumi Būre, kuris yra baroko epochos žinovas.

Operos tais laikais buvo rašomos kastratams – labai aukštame registre, todėl šiandien sudėtinga rasti vyrų atlikėjų, kurie turėtų tokią dainavimo techniką. Todėl Vladislavą piktadarį dainuoja moteris.

Sopranistui Viktorui Gerasimovui šiuo atveju labai pasisekė, nes dėl savo išskirtinio balso jis gavo pagrindinį karaliaus Everardo II vaidmenį. Sopranistai šiuolaikinėje operoje tokių svarbių vaidmenų gauna retai.

    Maža to, šalis čia vaizduojama ne kaip atsilikęs laukinis kraštas, o kaip tobulos valstybės pavyzdys.

– Argi nekeista, kad Portugalijos karaliui buvo sukurta opera, pasakojanti apie Lietuvą? 

– Maža to, šalis čia vaizduojama ne kaip atsilikęs laukinis kraštas, o kaip tobulos valstybės pavyzdys, kur skleidžiasi tikrosios monarchijos ir aristokratijos vertybės.

Operos veiksmas vyksta Valkavisko pilyje, buvusioje LDK teritorijoje (dabar – Baltarusijos – red. past.)

Svarbu atkreipti dėmesį, kad ši opera parašyta Apšvietos laikotarpiu. Nors tai – klasicizmo laikas, tuo metu jau radosi ir naujų  pasaulėžiūros požymių.

Būtent tie nauji aspektai ir padeda suprasti, kodėl libreto autorius pasirinko tokią originalią temą – Lietuvą, kuri suvokiama kaip praeities valstybė, didvyriška renesanso laikotarpio šalis, kurią autorius vadina karalyste.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...