captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos pogrindžio menininkas: kuriant man neįdomu puoselėti santykį su politika

Mene svarbiausia estetika ir profesionalumas, mano vienas ryškiausių ir įdomiausių Rusijos šiuolaikinio meno atstovų Jurijus Vasiljevas. „Yra menininkų, kurie dirba puoselėdami nuolatinį sąlytį su politika. Apie mane kartais irgi taip pasakoma. Bet iš tiesų man tai neįdomu“, – teigia jis.
 
 
A. Kubaičio nuotr.
A. Kubaičio nuotr.

Mene svarbiausia estetika ir profesionalumas, mano vienas ryškiausių ir įdomiausių Rusijos šiuolaikinio meno atstovų Jurijus Vasiljevas. „Yra menininkų, kurie dirba puoselėdami nuolatinį sąlytį su politika. Apie mane kartais irgi taip pasakoma. Bet iš tiesų man tai neįdomu“, – teigia jis.

Klaipėdoje viešėjęs menininkas sako, kad jam įdomu pristatyti kūrinius ir progrindžio erdvėse (net labiau nei išpuoselėtose baltose salėse), nes jie ten visai kitaip suskamba. Uostamiestyje J. Vasiljevas sėmėsi idėjų būsimai parodai, kuri kitąmet bus rodoma tarptautinio projekto „Pažink svetimšalį“ („Close Stranger“) miestuose – Gdanske, Kaliningrade ir Klaipėdoje.

Žinomiausias aktualiojo meno kūrėjo kūrybos pavyzdys – ilgiau kaip dešimtmetį gyvuojantis, kone visą pasaulį apkeliavęs ir daugiau kaip 50 parodų eksponuotas medijų projektas „Russian Red“ („Rusiška raudona“). Jis interpretuoja XX a. Rusijos kaip mitinės bei ideologinės raudonos spalvos viešpatijos įvaizdį. Nors pavadinimas žadina asociacijas su komunizmo šūkiais, ciklas kalba apie universalias žmogiškas patirtis.

Prieš pokalbį „Kultūros savaitei“ J. Vasiljevas prisipažino labai nemėgstantis, net bijantis kalbėti per įrašą ir kur kas geriau jaučiąsis prie darbo stalo.

Kokių dar turite baimių?

– Dėl vaikų, dėl anūkės Varvaros. Ne dėl savęs. Mano sūnus gyvena kitur, o aš pats Kaliningrade. Esu kilęs iš Sankt Peterburgo. Trijų mėnesių buvau pakrikštytas Smolensko Dievo motinos ikonos bažnyčioje Vasiljevo saloje. 1974-aisiais gavau paskyrimą į Kaliningradą. Paskyrimų sistema kai kuo buvo ir teisinga, nes dabar daug žmonių negali apsispręsti rinkdamiesi, ką studijuoti, o galiausiai, skyrę daug pastangų priartėti prie svajonės, pagal įgytą specialybę nedirba. Tai keista.

Ar atvykęs į Kaliningradą patyrėte šiokį tokį kultūrinį šoką?

– O taip. Norėjau grįžti. Bet atsirado aplinkybių, kurios viską sudėliojo į vietas. Žinoma, visas meno gyvenimas vyksta sostinėse. Samprotaujame su patosu, bet aš gyvenu provincijoje. Ir tik dėl Kaliningrade įsikūrusio Rusijos nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialo atsirado galimybė darbus pristatyti plačiau. Vadinamasis „piaras“, karjeros reikalai – visa tai vyksta sostinėje. Esmė ta, kad kaliningradiečiai svajoja gyventi Maskvoje, maskviečiai – Berlyne, berlyniečiai – Niujorke... Labai svarbu meno bendruomenė, kuratorystės sistema, žurnalistai, kurie prisiėmė didelę atsakomybę ir apie šiuolaikinį meną šiandien rašo net daugiau nei menotyrininkai. Meno bendruomenės uždaros. Kai atvyksti kaip svečias, viskas malonu ir gerai. Kas kita, jei atvyksi kaip konkurentas.

Jūsų darbai buvo pristatyti Niujorko Guggenheimo muziejuje.

– Taip nutiko, nes mano darbai dėl minėto centro filialo yra įtraukti į centro kolekciją Maskvoje. Formuojant parodą, jie buvo ištraukti iš saugyklų.

Esate minėjęs, kad nemanote, jog menas gali būti patrauklus kiekvienam, bet savo darbuose dažnai pasitelkiate universalius ženklus, kuriuos gali perskaityti ir su meno kontekstu nelabai susiję žiūrovai.

– Taip, yra dalykų, kuriuos perskaito visi, nesvarbu, kokia jų tautybė ar panašiai. Mama, malda – žmogaus gyvenime būna laikotarpių, kai prašyti pagalbos nėra ko, belieka tikėtis stebuklo. Simboliai, metaforos – labai svarbi šiuolaikinio meno sudėtinė dalis. Nors, beje, seniau esu kūręs labai formalią tapybą... Tiesiog siekiau išreikšti spalvos energetiką.

Kaip pats rinkotės studijas?

– Nuo vaikystės mėgau piešti. Mokiausi Leningrado dailės mokykloje. Dukart per savaitę mus vesdavo į Ermitažą ir Rusų muziejų, kur žaisdavome slėpynių. Viskas buvo gerai.

Slėpynės Ermitaže yra vykęs būdas sudominti vaiką menu?

– Taip, manau, kad tai svarbu. Žinau apie europietiškas švietimo sistemas – vokiečių akademija gal tik prieš penketą metų atsigręžė į figūratyvumą, iki tol buvusį nuošalėje. Mūsų šalyje paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį niekas nestojo studijuoti – visi norėjo užsidirbti, mokslo įstaigos buvo tuščios. Tuo metu kaip tik Menų akademijoje kūriau projektą „Šiuolaikinis menas tradiciniame muziejuje“. Jos vadovė sakė, kad studijuoja vieni kinai. O mokykla buvo labai gera.

Kokia buvo Jūsų specialybė?

– Taikomoji grafika ir dizainas. Domėjausi plakatu. Mačiau, dabar turėsite lenkų plakatų parodą, tai tikras Lenkijos nacionalinis pasididžiavimas. Paskui daug laiko buvau paskyręs tapybai ir grafikai. O tada tapo įdomu visa tai jungti, kurti savo scenarijus, juos įgarsinti. Bet, manau, ankstesnius savo tapybos įgūdžius darbuose dar panaudosiu. Pavyzdžiui, svarstau apie projektus, kuriuose grafika būtų sujungta su tapyba, medijomis.

Jūsų kūrybinė, profesinė raida sutapo su ideologijų kaita.

– Buvo mokykla, kurioje studijavome, o visa kita – savišvieta, literatūra, kinas ir kita... Mokymo įstaiga suteikia amatą. Bet kalbu apie Rusijos mokyklą – žinoma, yra akademijų, kurios moko kitaip. Pavyzdžiui, dabar lankėmės Gdansko dailės akademijoje, kur taip pat kalbėjomės apie mokymo sistemą – ji labai skiriasi nuo rusiškos.

Rusų menininko Piotro Pavlenskio šį mėnesį surengta akcija (prisikalti genitalijas prie Kremliaus aikštės grindinio ir taip pasisakyti prieš apatiją bei politinį abejingumą) sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Kaip ir pernykštė, kai menininkas užsisiuvo burną solidarizuodamasis su grupe „Pussy Riot“.

– Žinote, prieš daugelį metų lankiausi Vienoje – taikomosios dailės muziejuje MAK kaip tik veikė didelė Vienos akcionizmo paroda. Išmanydamas šią srovę, galėčiau pasakyti, kad mūsų šalyje panašaus tipo akcijos labai ideologizuojamos: kai kažką susiuva ar prikala – būtinai su užuomina. O ten buvo propaguojamos kitokios idėjos. Dešimtajame dešimtmetyje Rusija patyrė akcionizmo pliūpsnį: Olegas Kulikas, Mavromatis, Ter-Oganianas... Tai buvo labai ryšku, bet, nenuslėpsi, ir politizuota.

Kaip manote – sieti meną su reakcija į politinį režimą yra laiko dvasios ar aplinkybių rezultatas?

– Kai kalbame apie meną, kalbame apie estetiką, profesionalumą. Bet yra menininkų, kurie dirba puoselėdami nuolatinį sąlytį su politika. Apie mane kartais irgi taip pasakoma. Bet iš tiesų man tai neįdomu.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose per projekto „Russian Red“ pristatymą užsiminėte, kad dingstį jam padiktavo kitas meno projektas – tarptautinė paroda, pavadinta pagal „Prussian Blue“ (prūsiška mėlyna) spalvą.

– Tai buvo ironiška reakcija, be patoso. Nors pati tema ir darbas – beržai, kurie atsiranda iš baltos nebūties ir raudonuoja, – man iš tiesų atrodo labai rusiškas, bylojantis apie Rusijos istoriją, jos dramatizmą, tad galbūt aktualus ir dabar. Tai plakatinis kūrinys, o toks turi teisę į tam tikrą sutirštinimą. Tačiau gilesnių sąsajų su minėto projekto sąvokomis nesiekiau.

Numanėte, kad šis darbas taps ilgalaikio projekto pradžia?

– Ne, bet jis sulaukė dėmesio. Turiu pažįstamą, labai įdomų žmogų, menotyrininką Ivaną Čečiotą. Jis apie mano kūrybą parašė kokius penkis tekstus ir šiuo atžvilgiu jau tapo mano bendraautoriumi. Jis daug dėmesio skyrė raudonos spalvos rusiškumui – rusų sąmonėje raudonos išties daug. Labai aktyviai dalyvauja mano veikloje. Man svarbūs jo patarimai, jo matymas.

Menininkui svarbu mokėti kalbėti bent jau apie savo kūrinius?

– Nežinau, iš esmės kūrėjas turi kalbėti pačiais kūriniais. Bet dabar dažnai akcentuojama, neva privalai būti pats sau vadybininkas. Tikriausiai tai gali lemti sėkmę, bet ar tai lemia kūrinio gylį, jo kokybę, nežinau. Manau, vis dėlto menininko kalba yra tai, ką jis kuria.

Daug laiko skiriate vadybai?

– Ne. Šiuo atžvilgiu esu labai neprisitaikęs. Manau, tai Dievo dovana.

Ar skaičiavote, kiek epizodų sudaro projektą „Russian Red“?

– Ne, neturiu tikslo skaičiuoti. Pavasarį į Klaipėdą atsivešiu projektą be raudonos – kitokia tema. Nors I. Čečiota sako, kad tai vis dėlto rusų raudona. Rusų raudona – tai bendrinis dalykas. Tai net ne konkrečiai apie Rusiją, o labiau apie bendražmogiškus dalykus... Ir viešėdamas Klaipėdoje norėčiau sukurti projektą ne apie konkretų miestą (nors projektas ir turi būti urbanistinis), bet jungiantį žmones, kalbantį visuotinai svarbiomis kategorijomis. Visada prisimenu Marinos Cvetajevos eilutes – ji kalba apie raudoną ir baltą. Nesvarbu, baltas ar raudonas, rusas ar lietuvis. Yra visiems bendrų dalykų. Gyvename, išeiname...

Ar Jums svarbi kūrybos terpė, vieta?

– Taip, tikriausiai svarbu. Yra netgi mūzos – ką darysi su šiuo rūpesčiu. Kalbant apie meistrystės paslaptis, yra žmonių, kurie geriau dirba diskomforto sąlygomis, netgi sirgdami, kai paaštrėja pojūčiai. Gustave`as Flaubert`as rašė tik ant tam tikro atspalvio popieriaus, Fiodoras Dostojevskis gerdavo arbatą...

Turite nuolatinę kūrybos laboratoriją – Kostromą, kurios gyventojai yra nuolatiniai Jūsų vaizdo instaliacijų veikėjai.

– Ten gyvena mano sūnus su šeima ir daug draugų, kurie aktyviai dalyvauja mano kūryboje. Man įdomu pagyventi ten. Šie žmonės savaip labai kūrybingi, turi vidinį intelektą, nors jiems nesvetimos problemos dėl alkoholio. Jie fantastiški. Daugelis jų nėra kaimo gyventojai – tiesiog atvažiuoja vasaroti.

Per pristatymą nesyk akcentuota, kad Jūsų darbai adaptyvūs, juos galima pritaikyti konkrečioje erdvėje.

– Tiksliau, turėdamas daug darbų, galiu užpildyti bet kokią erdvę. Bet erdvė pati diktuoja, kas joje būtų svarbiau: ji nulemia, kuris darbas suskambėtų aštriau. Dažnai juos maišau, supriešinu. Dabar darysime instaliaciją bažnyčioje Švedijoje. Man įdomu pristatyti kūrinius ir pogrindžio erdvėse (net labiau nei išpuoselėtose baltose salėse), nes ten visai kitaip suskamba. Visada reikia įžvelgti erdvės ir kūrinio santykio psichologiją. Tai, manau, taip pat kūryba.

Kai šitaip dėliojate instaliacijas, siekiate, kad jos būtų netikėtos Jums pačiam ar žiūrovui?

– Greičiausiai sau. Noriu parodyti kūrinį kitaip, naujai, užuot tiražavęs situaciją.

Ar esate sulaukęs pačiam netikėtų kūrybos interpretacijų?

– Vargu ar kas labai gyrė... Bet man labai įdomios nuomonės, ypač – kitokios nuomonės. Būtų keista, jei kritikai antrintų. Kritika labai blaivina. Kai žmogus išsako nuomonę, kad ir labai radikalią, tai itin įdomu. Lenkijos meno žurnale turi išeiti straipsnis apie mano kūrybą. Šis kritikas – griežtas vertintojas. Bet tai labai svarbu, nes šiuolaikinis Rusijos menas, nekalbant apie tai, kas ką prikalė ir susiuvo, netapo Europos kultūros dalimi, išskyrus Kabakovą ir keletą kitokio rango žmonių. Menotyrininkai Barabanovas ir Bakšteinas dėl to iki šiol ginčijasi. Kaip kad ir meno rinkos Rusijoje nebuvimas... Paskiri kolekcininkai perka kūrinius, jų įsigyja bankai, bet tai tik Maskva, o kur dar visa Rusija?!. Nors talentingų žmonių labai daug.

Kaip Jums sekasi parduoti savo kūrinius?

– Tai labai reta, galima suskaičiuoti ant pirštų, kiek muziejų jų iš manęs įsigijo. Kai mano darbų įsigijo „Kiasma“ šiuolaikinio meno muziejus Helsinkyje, pradėjo pirkti ir kiti. Gyvenu iš pramoninės grafikos, kuriu atvirukus, kvietimus ir labai nesisieloju – jeigu eičiau į dizainą, reikėtų to imtis labai rimtai, o aš tiesiog turiu profesiją ir įgūdžių. Man keistoka paisyti terminų. Pats padarau ir pasiūlau... Tikriausiai esu tinginys.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...