captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nepažintos Vilniaus skulptūros: nuo visų mylimo šuns iki raguoto Mozės

Ne visi žino, kad Vilniaus katedrą puošianti raguota skulptūra vaizduoja Mozę, sako menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Anot jos, dėl netyčia atsiradusios klaidos, verčiant Bibliją, taip šį personažą vaizdavo net Michelangelo.
V. Skaraičio nuotr.
V. Skaraičio nuotr.

Ne visi žino, kad Vilniaus katedrą puošianti raguota skulptūra vaizduoja Mozę, sako menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Anot jos, dėl netyčia atsiradusios klaidos, verčiant Bibliją, taip šį personažą vaizdavo net Michelangelo.

„Verčiant Bibliją, „spindintis Mozės veidas“ (arba „spinduliuojantis Mozės veidas“) buvo išverstas kaip „raguotas Mozės veidas“, – pasakoja gido „Vilniaus skulptūrų kelias“ autorė J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Jos teigimu, kasmet Vilniaus mieste atsiranda bent po kelias skulptūras, tačiau visuomenės dėmesio jos dažnai nesulaukia. O kai kurios – net pačios seniausios – iki šiol prisimenamos ir lankomos žmonių. Pavyzdžiui, prie Užupio tilto stovintis paminklas, pastatytas tarpukariu.

„Jis skirtas 16-mečiui vaikinukui Mečislavui Dordzikui, kuris per potvynį šoko į Vilnelę gelbėti keturmečio žydų berniuko. Vaiką išgelbėjo, tačiau pats nuskendo. Sukrėsti užupiečiai užsakė paminklą, kuris čia stovi jau daug metų. Nepasakyčiau, kad jis užmirštas – čia matome ir gėlių, tačiau jis tarsi ne savo vietoje, nes dabartinė šios vietos situacija jau pasikeitusi“, – teigia menotyrininkė.

Pasak jos, tokie paminklai reikšmingi, nes įamžina mažąją Vilniaus istoriją, kurioje buvo susipynusios įvairios tautos ir religijos.

 – Susitikti sutarėme prie Vlado Vildžiūno skulptūros „Lietuviška baladė“, esančios arkikatedros dešinėje. Papasakokite apie ją. 

– Jos autorius – žymus skulptorius Vladas Vildžiūnas, miręs šiais metais. Sutapimas, kad tą pačią dieną mirė ir kitas žymus lietuvių skulptorius Vaclovas Krutinis. Ši skulptūra buvo sukurta 1973 m. Vilniaus miesto 650-ųjų metinių įkūrimo proga ir pastatyta tuo metu desakralizuotoje Katedros aikštės pašonėje, šiaurinėje pusėje, tiesiai prieš Gedimino bokštą, kuriame tuo metu plevėsavo ne Lietuvos trispalvė, o LTSR vėliava. Skulptūra ne atsitiktinai buvo taip sunkiai priimta – kelis kartus dingo suteikti leidimai statyti, nes ji buvo susijusi su Lietuvos istorija. Apie tai byloja bent jau kelios hipotezės. Viena – kad šie trys į nykštukus panašūs objektai vaizduoja Kasparą, Merkelį ir Baltazarą. Kita – kad trys didieji Lietuvos kunigaikščiai. Bet pats skulptorius minėjo, kad norėjo pavaizduoti karį, artoją ir poetą.

– Kodėl nusprendėte gilintis į visas Vilniaus skulptūras, jų istorijas, autorius?

– Priešistorė buvo ilga, ji prasidėjo Vilniaus dailės akademijoje Beatos Elwich-Lankelis paskaitų metu. Aš pati jas lankiau neilgai, bet Moderniojo meno centro direktorė Danguolė Butkienė jose buvo iki pat galo. Per paskaitas buvo sukurtas prototipinis laikraštėlis apie Vilniaus miesto skulptūras – buvo apibrėžti keli maršrutai ir pristatytos kelios skulptūros. Taip po metų iš to laikraščio gimė mintis sudaryti rimtesnį leidinį bent jau apie daugumą Vilniaus skulptūrų ir paminklų. Tam darbui aš ir buvau pakviesta. Knyga buvo rengiama šiek tiek daugiau nei metus. Iš pradžių įsivaizdavome, kad tai turėtų būti edukacinio pobūdžio leidinukas, kuriame būtų pristatytos pagrindinės skulptūros. Ilgainiui įsivaizdavimas kito, ir šiuo metu tai 408 puslapių leidinys, jame pristatomos 109 senamiestyje ir centre esančios skulptūros bei apie 40 objektų, esančių toliau nuo centro, miegamuosiuose rajonuose. Taip pat trumpai pristatomi skulptūrų parkai ir sodai, esantys netoli Vilniaus.

– Kaip vyko pasiruošimas? Juk pati turėjote ne kartą eiti tuos maršrutus, ieškoti skulptūrų.

– Iš pradžių vaikščiojau virtualiai – nebuvo prasmės iš karto vaikštinėti ir rengti maršrutų, nes atsirasdavo vis naujų objektų, kurie būdavo įtraukiami ir keisdavo maršrutus. Todėl iš pradžių domėjausi tais objektais, kuriuos žinojau. O kiti atsirasdavo tada, kai skulptūrų fotografai, važiuodami fotografuoti jau žinomų objektų, pakeliui rasdavo ir nežinomų. Tuomet pradėdavau domėtis, susisiekdavau su skulptoriais, jie ką nors papasakodavo. Pats pagrindinis ir sudėtingiausias dalykas buvo, kaip informaciją, skirtą tikslinei auditorijai, skulptoriams arba šiaip menininkams, menotyrininkams, urbanistams, architektams, pateikti taip, kad ją suvoktų paprastas žmogus, kad ji pasirodytų įdomi. Juk daug kas iš tikrųjų yra įdomu, tiesiog nėra galimybės pačiam to išsiaiškinti ir gilintis. Taip pat buvo svarbu išvengti tiesmukos edukacijos ir šiek tiek vis dėlto prie jos prisidėti.

– Esame prie Katedros. Kodėl arkikatedros eksterjerą puošianti Mozės skulptūra yra raguota?

– Galbūt skulptūra ir kelia įtarimą, nes tikrai labai keistas šio biblinio personažo vaizdavimas. Tačiau, matyt, ne visiems aišku, kad tai Mozė. Kodėl ji raguota? Nes tai netyčia atsiradusi klaida, meno istorijoje besitęsusi ne vieną amžių. Verčiant Bibliją, „spindintis Mozės veidas“ (arba „spinduliuojantis Mozės veidas“) buvo išverstas kaip „raguotas Mozės veidas“. Nuo to laiko menininkai vaizduodavo Mozę su ragais. Anksčiau dailė buvo pagalbininkas tekstams, nes kalbą ne visi mokėjo ir rėmėsi tuo, kas pavaizduota. Nenuostabu, kad ši klaida tiek ilgai tęsėsi. Dailininkai vienas į kitą irgi žiūrėdavo, nusižiūrėdavo, ir netgi Michelangelo Mozę pavaizdavo su ragais.

– Ar daug Vilniuje skulptūrų, kurių gyventojai arba svečiai nepastebi? O jei ir pamato, nežino, iš kur jos ir ką reiškia?

– Be abejo, tokia problema yra. Pati būdama menotyrininkė pradėdavau matyti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau, nors jie buvo mano įprastinių vaikščiojimų vietose. Tai problema, nes dauguma skulptūrų sunkiai identifikuojamos, jų autorystė nenurodoma. Kas kita – paminklai. Dažnai ant paminklų postamentų būna įrašai, nurodantys, koks tai objektas ir kas jo autorius. Tačiau dekoratyviojo tipo skulptūros kas kita. Jų atsiradimo aplinkybės būna labai įvairios. Kai kurios atsiranda privačia iniciatyva. Kitos būna laikinos, vėliau dingsta, nėra įtrauktos į jokius registrus. Todėl Vilniaus skulptūrų kelio vaizdas gana efemeriškas, eklektiškas. Tačiau nepaprastai įdomu, kai atrandi kažką, ko anksčiau nežinojai.

– Vienos skulptūros ryškios, jas tikrai visi žino ir identifikuoja. Tačiau yra daug pasislėpusių, integruotų į viešąją aplinką.

– Skulptūros skirstomos pagal funkcijas. Nuo to priklauso, kokios jos gali būti. Paminklų funkcija – įamžinti kokią nors idėją, įvykį ar asmenį. Todėl paminklai lengvai identifikuojami, jų žinutės pasiekiamos, daugeliui suvokiamos, nesusijusios su mūsų kultūrine atmintimi. Tačiau dekoratyvaus tipo skulptūros, puošybinės, integruotos į pastatus, esančios kiemeliuose, atlieka kitokią funkciją. Ji dažnai būna lokali – svarbi tam autoriui, užsakovui arba atsitinka kaip tam tikra klaida (iš pradžių buvo sumanytos kaip laikinos, tačiau pasiliko visam). Būna daug variacijų, todėl jas sunkiau sugaudyti ir apibrėžti.

– Kokios skulptūros Jums pačiai labiau prie širdies?

– Labai sunku atsakyti. Todėl skulptūras buvo sumanyta skirstyti dar ir teminiais maršrutais, ne tik pagal vaikščiojimo trajektorijas. Viena tema – miesto „inkliuzai“. Skulptūros arba skulptūriniai akcentai, kurie neatlieka nei vienos, nei kitos funkcijos, tokie keisti „inkliuzai“, patiks daugeliui. O man labiausiai patinka tos, kurių istorijos atrodo svarbios, įdomios. Pavyzdžiui, gyvendama Vilniuje, praeidavau pro Reformatų bažnyčią ir matydavau gulinčios moters skulptūrą, kuri neturėjo jokios lentelės. Neįsivaizdavau, kas tai gali būti. Ilgai spėliojau, bet, kai man buvo pasiūlyta imtis šios knygos, pagaliau turėjau galimybę išsiaiškinti. Pasirodo, tai Romano Kazlausko skulptūra, skirta Birštono miestui ir turėjusi papuošti jo aplinką, dėl įvairių atsitiktinumų atsidūrė prie Reformatų bažnyčios. Tuo metu tai buvo „Kronikos“ kino teatras. Skulptūra įdomi, nes vaizduoja moterį, o per tą moterį vaizduojama upė Verknė, prie kurios pats skulptorius užaugo. Tas elegantiškos jos formų bangavimas primena upės bangavimą. Be to, toje vietoje, kur ji dabar stovi, kažkada, anot Vilniaus tyrinėtojų, tekėjo Kačergos upelio atšaka. Taigi jos stovėjimo vieta neatsitiktinė, nes ji upė ir stovi upės vietoje.

– Ką Jūsų gyvenime pakeitė šis skulptūrinis gidas ir „Vilniaus skulptūrų kelias“?

– Pirmiausia pakeitė požiūrį į patį Vilnių. Anksčiau jis man buvo įvairių elementų, objektų kratinys. Eini ir kažką žinai. Kažkaip tai su tavimi susiję, kažkaip nesusiję. Tiesiog nematai visumos. Kalbant apie skulptūras, esančias Vilniuje, kai susirašai jų sąrašą ir susidėlioji žemėlapyje, matai gana išsamų ne vieno dešimtmečio Vilniaus sociokultūrinio peizažo vaizdą. Ir jis nepaprastai eklektiškas ir todėl žavingas. Jis mane tuo pakerėjo. Ir visi pirminiai įsivaizdavimai, kad galbūt čia apie kažką reikėtų nerašyti, nutylėti, nes tai kičas, ir visi kiti panašūs niuansai tapo mažiau reikšmingi. Dabar man įdomu žiūrėti į tas mikroistorijas ir jas lyginti, kaip jos susikalba, susiliečia su makroistorijomis, kurias mes kuriame ir kaip tai santykiauja tarpusavyje, kaip žmonės reaguoja. Pavyzdžiui, gal anksčiau nesusimąstydavau, kas čia per reiškinys, kad dauguma žmonių kažkodėl nori užlipti ant skulptūros ir daugelis yra užlipęs, tai skatina galvoti, kad tai yra ne šiaip stabilus stacionarus daiktas, stovintis miesto erdvėje, užimantis tam tikrą erdvę. Tai yra gyvas daiktas ir ypač gyvas tampa tada, kai tą istoriją pažadini.

– Nukeliavome prie Vilniaus dailės akademijos galerijos „Titanikas“. Čia, kiemelyje, matome karutį?

– Čia, Bernardinų g. 3, yra kiemelis, kuris priklauso pusiau Dailės akademijai, pusiau „Meno fortui“. Karutis – tai Gedimino Akstino kūrinys „Vežimas“. Vežimas yra ir daiktas, ir veiksmas. Jis buvo sukurtas Šiuolaikinio meno centro parodai „Virusas“ ir turėjo tarnauti kaip sena pakyla kitų menininkų pasirodymams. Per parodą „Vežimą“ pamatęs Eimuntas Nekrošius prisiminė savo sapną, kuriame regėjo labai panašų objektą, todėl jį nusipirko. Nuo to laiko „Vežimas“ yra čia. Ką jis reiškia? Pats skulptorius sako, kad žmogus atvežamas į šį pasaulį neprašomas, jo sutikimo niekas neklausia, ir iš jo išvežamas taip pat. Tai kūrinys apie gimimą ir mirtį, žmogaus gyvenimo ciklą, lemtį. Ten yra įdomybė, apie kurią nedaug kas žino. Jei palįstume po vežimu, ne tik pasijaustume kaip vaikai, bet ir pamatytume liuką.

– Jūs nuoširdžiai išanalizavote visas 109 skulptūras?

– Turiu prisipažinti, kad ne visas, nes visas būtų buvę sudėtinga, ilgiau užtrukę. Išskyriau prioritetines. Tos, kurios išeina į šešis pagrindinius maršrutus, aptariamos išsamiau, o tos, kurios nutolusios nuo centro, pateikiamos kaip sąrašas (su koordinatėmis, nurodytomis metrikomis) – išsamiai, tačiau be pristatymo.

– Užsiminėte, kad pagrindiniai maršrutai yra šeši. Kiti – nutolę nuo centro ir senamiesčio. Ar skulptūros, esančios ten, prilygsta idėjomis, įdomumu?

– Miegamuosiuose rajonuose skulptūrų palyginti nemažai. Tačiau dauguma jų buvo sukurtos dar sovietiniais metais ir šiuo metu yra gana apleistos. Tos, kurios buvo, tarkim, fontano elementai, labai skurdžios. Gaila ne tik Gedimino Karaliaus fontano, kuris prie Seimo, bet ir keleto kitų. Pavyzdžiui, ilgokai spėliojau, ką reiškia metalinis skulptūrinis objektas, stovintis prie „Šaltinėlio“, Žirmūnų gatvės gale prie žiedo. Matyti, kad jis neturi savo vietos, nes šalia parduotuvė ir mašinų stovėjimo aikštelė. Pasirodo, sovietmečiu ten buvo fontanas ir tai buvo fontano skulptūra, kuri, atgavus nepriklausomybę, buvo tiesiog apipjaustyta, sumažinta jos erdvė. Dabar ji palikta kaip šiukšlė.

– Ar labai daug neprižiūrimų, nykstančių skulptūrų?

– Pamirštų ir tokių, kurias būtų įdomu atrasti, nemažai. Priežastys labai įvairios. Dauguma jų meninę vertę yra išlaikiusios. Pavyzdžiui, Lazdynuose yra G. Karaliaus „Rytas“, Teodoro Valaičio „Vėtrungė“. Nuostabūs kūrėjai, pripažinti, žinomi, bet jų kūriniai šiandien stokoja dėmesio. Dekoratyvinio tipo skulptūros miegamuosiuose rajonuose buvo integrali rajono dalis, statoma sovietiniais metais, o šiandien taip nėra. Dabar labai mažai tikslingai statomų skulptūrų, skirtų konkretiems rajonams. Koks nors Perkūnkiemis, tikiuosi, kada nors sulauks savo skulptūros.

– Ar daug ir dažnai atsiranda skulptūrų?

– Kasmet Vilniuje atsiranda bent po kelias skulptūras. Tai vyksta gana greitai ir tyliai. Nors apie tai reikėtų skelbti plačiau, kad jos sulauktų didesnio visuomenės susidomėjimo. Štai Gitenis Umbrasas rugpjūčio pabaigoje prie vienos iš Žaliojo tilto skulptūrinių grupių, prie „Taikos sargybos“, buvo prikalęs lentą, kurioje parašė sovietinės armijos išvedimo datą ir jos nusikaltimus. Ta lenta priverčia kitaip pažiūrėti į šias socrealizmo skulptūras, perkainoja jų prasmę ir sovietines idėjas propaguojantį kūrinį paverčia priminimu apie sovietų nusikaltimus. Tačiau apie šią lentą žino labai nedaug vilniečių, nes apie ją buvo kalbama labai tyliai. Nežinau, ar patys menininkai turėtų imtis savo kūrinių reklamos, bet turėtų būti labiau suinteresuoti žurnalistai, nes tai įdomu. Tai nėra kalbėjimas vien apie meną, kuris daugeliui suvokiamas kaip siaura tema, taikoma siauram vartotojų ratui. Tai kalbėjimas apie politiką, ekonomiką, Lietuvos įvaizdį pasaulyje, istoriją ir daugybę kitų dalykų. Tiesiog reikia tą temą šiek tiek praplėsti ir išversti. Tikiuosi, kad šiuo gidu bent jau iškelsiu  probleminius klausimus, o atsakymų ieškojimas prisidės prie platesnės reiškinių, susijusių su skulptūra viešosiose erdvėse, atminties formavimu, refleksija.

Priėjome Užupio tiltą. Čia, visai netoli automobilių stovėjimo aikštelės, yra paminklas, pastatytas 1933 m. Tai vienas seniausių Vilniuje išlikusių paminklų – vienas iš trijų, pastatytų tarpukariu. Jis skirtas 16-mečiui vaikinukui Mečislavui Dordzikui, kuris per potvynį šoko į Vilnelę gelbėti keturmečio žydų berniuko. Vaiką išgelbėjo, tačiau pats nuskendo. Sukrėsti užupiečiai užsakė paminklą, kuris čia stovi jau daug metų. Nepasakyčiau, kad jis užmirštas – čia matome ir gėlių, tačiau jis tarsi ne savo vietoje, nes dabartinė šios vietos situacija jau pasikeitusi. Čia – judri Maironio gatvė, ne kartą į paminklą įsirėžė mašina, o planai perkelti jį Rasų kapines iki šiol neįgyvendinti. Tai gražus paminklas, nes įamžina mažąją Vilniaus istoriją, kurioje buvo susipynusios įvairios tautos, religijos. Šį paminklą statė ne tik žydai, bet ir lietuviai, ir lenkai.

– Ar yra tokių skulptūrų, kurios vilniečių, turistų labiau mėgstamos, o kitos – mažiau?

– Manau, kad tikrai yra. Tai susiję su tam tikrais miestiečių ritualais, asmeninėmis istorijomis, nutikimais. Pavyzdžiui, labai daug kas mėgsta Eimanto Ludavičiaus šuns skulptūrą Gedimino prospekte. Kaip kūrinys, jis daugeliui atrodo nerimtas ir nelabai reikalingas, bet turi įdomią istoriją ir labai patinka ne tik miestiečiams, bet ir jų šunims. Istorija tokia, kad tame pastate anksčiau buvo įsikūrusi įmonė, turėjusi dobermano skulptūrą. Ją sukūrė Svajūnas Kižys, tuo metu Vilniaus dailės akademijos studentas. Skulptūrą tekdavo saugoti, prižiūrėti, nes ją kas nors vis kėsindavosi pavogti. Vieną kartą ir pavogė, nors ją jau buvo įprasta rakinti grandine tarsi tikrą šunį. Praėjus nemažai laiko, ten įsikūrė „Optic City“ salonas ir pasikvietė E. Ludavičių kaip nors pagyvinti interjerą. Tada jis prisiminė anksčiau stovėjusią šuns skulptūrą – taip atsirado šuo su akiniais.

– O ar yra nemėgstamų skulptūrų?

– Tokių skulptūrų, kurios būtų nekenčiamos, vargu. Nors visos, netgi mėgstamos, kaip paminklas daktarui Aiskauda, kartais sulaukia vandalų išpuolių. Prisiminiau atvejį, kai skulptorius Vaidotas Ramoška, galvodamas, kaip reikėtų atitraukti miestiečių polinkį gadinti telefonų būdeles, suoliukus, specialiai sukūrė skulptūrą „Žydras ožys“ – laikiną objektą, skirtą išlieti pykčiui. Jį pastatė prie centrinio Vilniaus knygyno ir, netgi neaiškinant funkcijos, per vieną naktį tas objektas buvo sudorotas.

– Ar skulptūros keičia viešųjų erdvių paskirtį?

– Man atrodo, kad tai didelis mokslas suprojektuoti skulptūrą arba paminklą, kad jis toje erdvėje veiktų arba kaip tik neveiktų, nes toks ir yra jo veikimas. Tačiau man atrodo, kad, kalbant apie Vilniaus viešąsias erdves ir jose esančias skulptūras, apie šį santykį gana mažai galvojama. Pavyzdžiui, Kudirkos aikštė. Anksčiau tai buvo jaunimo susibūrimo vieta, daugelis mėgdavo joje pasivažinėti riedlente. Dabar ši aikštė tapo oficialesnė, jai suteiktas charakteris, kuris tai vietai nebūdingas, nes miestiečiai ją matė kitaip. Gal ilgainiui pirminė aikštės funkcija arba įvaizdis pasimirš ir ji natūraliai taps savivaldybės aikšte su reprezentaciniu paminklu. Tačiau žmones, kurie tuos laikus dar atsimena (beje, apie juos primena ir V. Ramoškos angeliukas su riedučiais, žiūrintis į savivaldybės aikštėje tuo metu dūkusius jaunuolius su riedučiais ir tarsi juos įspėjantis), manau, apima nostalgija ir ilgesys.

– Pokalbį baigiame kemelyje, esančiame Stiklių g. 4. Kokia skulptūra stovi čia? 

– Čia V. Krutinio skulptūra „Metraštininkas“ – tai tarsi paminklas LDK spaustuvininkui Pranciškui Skorinai ir netoli buvusiai Mamoničių spaustuvei atminti. Kaip minėjau, V. Krutinis iš gyvenimo išėjo tą pačią dieną, kaip ir V. Vildžiūnas.

Ši skulptūra čia atsirado ne visai legaliu būdu. Tai buvo V. Krutinio, Dailės instituto studento, diplominis darbas. Buvo manyta, kad ji čia stovės laikinai. Kai darbą jis apsigins, skulptūrą demontuos. Tačiau ji liko ir jau skaičiuoja 40 metus. Tuomet, be abejo, buvo nutylima, kam ji skirta, ir, vengiant galimų ideologinių nesutarimų, vadinta tiesiog „Metraštininku“.

– Ar kyla minčių domėtis ir kitų miestų skulptūromis?

– Tokių minčių buvo ir vis dar yra, bet reikia pripažinti, kad Vilnius – tas Lietuvos miestas, kuriame susitelkė daugiausia atminties ženklų, įvairių istorijų, asmenybių, įdomybių. Kituose miestuose tos istorijos nėra tokios turtingos, gausios, nors jų, žinoma, yra. Jei pasirodys, kad tai prasminga ir sulauktų susidomėjimo, kodėl gi ne. Tai jau tapo mano asmeniniu pomėgiu – kur nors nuvykusi, būtinai apžiūriu skulptūras ir paminklus, fotografuoju. Šiuo metu stengiuosi publikuoti ir „Vilniaus skulptūrų kelio“ paskyroje „Facebook“, supažindinti žmones. Manau, tai įdomu ir tai daryti bei dalintis galėtų ir kiti. Tai įdomi miesto dalis, su kuria susipažinęs ir miestą pamatai kitaip.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...