captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierė J. Baier: šiandien kinui reikalingi sukrečiantys personažai

Kino forume „Scanorama“ – bendras vokiečių ir lietuvių darbas „Julija“, kurio pristatyti į Lietuvą atvyko vokiečių režisierė Jackie Baier. Daug diskusijų sulaukusiame filme pasakojama iš Klaipėdos kilusios, dabar Berlyne prostitute dirbančios transseksualės Julijos gyvenimo istorija. „Toks gyvenimas įtraukia: lengvi pinigai, alkoholis, seksas – net jei nepatiri malonumo, gerai užsidirbi. [...] Tai tampa gyvenimo būdu“, – apie filmo heroję ir savo draugę LRT radijui sako J. Baier.
Filmo kadras iš Youtube.com
Filmo kadras iš Youtube.com

Kino forume „Scanorama“ – bendras vokiečių ir lietuvių darbas „Julija“, kurio pristatyti į Lietuvą atvyko vokiečių režisierė Jackie Baier. Daug diskusijų sulaukusiame filme pasakojama iš Klaipėdos kilusios, dabar Berlyne prostitute dirbančios transseksualės Julijos gyvenimo istorija. „Toks gyvenimas įtraukia: lengvi pinigai, alkoholis, seksas – net jei nepatiri malonumo, gerai užsidirbi. [...] Tai tampa gyvenimo būdu“, – apie filmo heroję ir savo draugę LRT radijui sako J. Baier.

– Filme pasakojate transseksualės Julijos istoriją. Bare, kur susipažinote, dirbo ir daugiau merginų, tačiau kodėl įdomi pasirodė būtent jos istorija?

– Taip, Juliją prieš 10 metų sutikau transseksualų bare. Truputį nukrypsiu, nes turiu šiek tiek paaiškinti – pati dirbau tame klube, nes po lyties keitimo operacijos praradau darbą televizijoje, darbdaviai nuo manęs nusigręžė, reikėjo išgyventi, ir tai buvo proga užsidirbti pinigų. Dirbdama klube turėjau pomėgį – atsinešdavau fotoaparatą ir fotografuodavau kartu dirbančias merginas. Buvome sutarusios – viena nuotrauka atitenka fotografuojamai merginai (dažniausiai jos nuotraukas naudodavo savo reklamos, darbo tikslams), kitą pasilikdavau sau kaip menininkė. Julija išsiskyrė iš kitų merginų – prieš objektyvą elgėsi labai laisvai. Man susidarė įspūdis, kad ji žavi, labai protinga, sumani. Sakydama sumani, turiu galvoje ne tik jos sugebėjimą užsidirbti, bet ir išsilavinimą, domėjimąsi menais, jų istorija, politika. Taigi viskas prasidėjo nuo nuotraukų – pradėjome bendrauti, paskui mūsų keliai kuriam laikui išsiskyrė.

– Peržiūrėjus filmą susidaro įspūdis, kad Julija suvokia, kas jos laukia, bet sąmoningai renkasi prostituciją, alkoholį, narkotikus – naikina save. Kodėl Jums pasirodė svarbu papasakoti tokio žmogaus istoriją?

– Šis klausimas dažnai kyla, todėl nemažai apie tai mąsčiau. Lengva pasakyti, kad kenki sau, naikini save, tačiau dirbdami transseksualai to nevertina kaip savęs naikinimo. Jie gyvena šia diena – tiesiog dabar smagu. Toks gyvenimas įtraukia: lengvi pinigai, alkoholis, seksas – net jei ir nepatiri malonumo, gerai užsidirbi. Be to, kai dirbi tokiame bare, nesi niekinamas, esi priimamas žmonių, kurie paprastai tave laiko menkaverčiu, kitokiu, žemina. O bare tave priima tokį, koks esi, nes čia jiems esi naudingas, gali patenkinti jų užgaidas. Tai tampa gyvenimo būdu. Galbūt ilgiau filme žvelgiant į Juliją susidaro aiškus savęs naikinimo paveikslas. Iš tiesų gyvenime jis nėra toks akivaizdus, Julija irgi gyvena šia diena. Tačiau ji išsiskiria iš daugelio aplinkinių laisvės pojūčiu, noru rinktis gyvenimo būdą, pati nenori lengvo gyvenimo.

– Galbūt teko kalbėtis su Julija apie jos pasirinkimą. Kodėl ji pasirinko prostituciją? Ar nesvarstė kitų galimybių? Juk, pavyzdžiui, filme atskleidžiamas jos talentas piešti.

– Tuo metu Julija neturėjo jokių kitų galimybių išgyventi. Kai atvyko į Vokietiją, Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, taigi Julija buvo nelegalė, neturėjo dokumentų, sveikatos draudimo ar kokių kitų garantijų. Galimybės buvo labai ribotos – mergina galėjo dirbti tik nelegaliai ir pasirinko, pavadinkime, pelningiausią tuo metu darbą. Tačiau prostitucija apgaulingai įtraukė – nešė nemažas pajamas, o ilgainiui pasitraukti tapo sunku. Žinoma, dabar galime sakyti, kad tiek Julija, tiek kitos merginos galėjo rinktis kitokį gyvenimo būdą, kitaip kurti ateitį. Pavyzdžiui, Julija galėjo toliau mokytis piešti, ką darė gimtojoje Klaipėdoje, bet įprato prie tokio gyvenimo stiliaus, o jis – kaip klampus smėlis.

– Filmą kūrėte 10 metų. Kodėl taip ilgai užtruko kūrybos procesas?

– Kaip minėjau, mūsų ryšys su Julija kurį laiką buvo nutrūkęs. Paskui sutikau ją jau dirbančią gatvėje ir pamaniau, kad verta kurti vaizdo portretą. Tikėjausi, kad pavyks gauti pinigų iš televizijos, tačiau aštuonerius metus neturėjome jokio finansavimo, tik vėliau žmonės pastebėjo mūsų darbą, pavyko atkreipti dėmesį ankstesniu mano filmu „Gėdos namai“. O iš pradžių filmavimui skyriau savo lėšas, filmuodavome, kai turėdavome pinigų. Dėl to darbas užsitęsė, negalėjome sau leisti turėti pakankamai specialistų, geros technikos. Be to, pinigų mums labai reikėjo kelionei į Julijos gimtąją Klaipėdą. Be grįžimo namo filmas nebūtų baigtas, juk ta erdvė Juliją formavo 18 metų. Taigi toks ilgas kūrybinis procesas buvo kiek netikėtas, bet, jeigu tik įmanoma, verta skirti tiek laiko. Šiandien atrodo, kad filmas nėra tiesiog Julijos stebėjimas, intervencija į jos gyvenimą. Tai – tam tikras gyvenimo eilėraštis.

– Kodėl negavote finansavimo?

 – Tie, kurie skirsto pinigus, argumentų man nepateikė.

– Ilgai bendravote su Julija. Kaip apibūdintumėte susiformavusį ryšį?

– Mes su Julija esame draugės, bent kartą per savaitę susiskambiname, dabar keliaujame ir pristatome filmą. Deja, į Lietuvą atvykti Julija negalėjo, nes prižiūri senyvą vyriškį. Šlubuoja jos pačios sveikata, todėl ieškome būdų, kaip padėti, nes ji iki šiol neturi gyvybės draudimo. Mergina nebedirba gatvėje, sako, kad turi keletą nuolatinių klientų, nors, man atrodo, iš tiesų nebeturi, tik taip sako, todėl įdomu, kaip ji išgyvena.

– Koks santykis su personaže buvo svarbus kuriant filmą? Galbūt stengėtės atsiriboti, o gal priešingai – užmegzti kuo artimesnį ryšį?

– Man nebuvo reikalo atsiriboti nuo Julijos. Norėjau papasakoti, kaip ji gyvena, o ne kažką planuoti, iš anksto režisuoti. Kūrybine prasme tai nebuvo sudėtinga, turėjau tik sekti ją, nes Julija – labai savarankiška moteris, pati žinojo, ko nori, o ko ne, ir užtikrintai ėjo to link. Taigi leidau jai gyventi savo gyvenimą, pačiai priimti sprendimus, negalėjau prašyti „padaryk tą ar aną“ – nebuvo prasmės, nes ji ir nebūtų to dariusi. Filme yra vienintelė scena, kurioje Julija nesutinka filmuotis, tačiau ji paprašė, kad neiškirpčiau šios scenos. Taigi žiūrovas mato natūralias akimirkas.

– Pristatydama filmą minėjote, kad visi personažai žinojo, jog yra filmuojami (pavyzdžiui, stambiu planu rodoma sekso scena automobilyje). Galbūt naudojote slaptas kameras?

– Nebuvo jokios slaptos kameros, visus perspėdavome iš anksto. Tas vyras automobilyje taip pat žinojo, kad filmuojame. Viską, ką nufilmavome, sudėjome į filmą, na, galbūt kai kurias scenas patrumpinome. Nesvarstėme, ar tai bus per daug pavojinga, ar ne. Stengėmės nesupykdyti aplinkinių, todėl filmuodavome ramesniu laiku, kai gatvės būdavo tuštesnės. Mūsų komanda buvo maža – operatorius, garso režisierius, aš ir Julija, todėl buvome gana kompaktiški.

– Svarbi filmo scena, kurioje Julija grįžta į gimtąją Klaipėdą, kurioje nebuvo daugiau nei dešimtmetį. Kodėl nusprendėte vykti į Klaipėdą? Ar Julija lengvai apsisprendė?

– Julijai buvo sunku sugrįžti į Klaipėdą, nes po to, kai išvyko, niekada nebuvo sugrįžusi. Tačiau abi supratome, kad tokia scena filme turi būti. Juk Julija Klaipėdoje gyveno iki pilnametystės, ši aplinka formavo ją.

– Pasaulinė filmo premjera įvyko Venecijoje. Kokių reakcijų sulaukėte? Apie ką buvo diskutuojama po peržiūros?

– Atsiliepimai panašūs, daugelį žiūrovų šis filmas sujaudina. Man susidarė įspūdis, kad jiems palengvėja pažiūrėjus filmą, ypač po peržiūros tiesiogiai pabendravus su Julija. Diskusijos metu čia, Vilniuje, irgi pajutau, kad lietuviams rūpi tokios temos, ir tikiuosi, kad tai padės suvokti problemas, keisti požiūrį ir būti atidesniems kitokiems šalia esantiems žmonėms.

– Ką pastabėjote pristatydama filmą skirtingose visuomenėse? Ar žmonės reaguoja skirtingai?

– Sunku apibendrinti. Dabar prisiminiau du klausimus Vokietijoje – po filmo peržiūros žiūrovai išreiškė nuogąstavimus, kone pyktį, kodėl Julijos tragedija tiesiog stebima iš šalies, jai niekas nepadeda, nesistengia sulaikyti jos nuo alkoholio ir narkotikų. Man tai pasirodė įdomus pastebėjimas. Nežinau, kaip interpretuoti tokias reakcijas, galbūt tai būdinga vokiečiams, kurie į gyvenimą žvelgia labai racionaliai. O Italijoje, kur gyvenimas yra veikiau ne priežastinis ryšys, bet aistra, žmonėms ta istorija pasirodė suprantama. Gyvenimas nėra visiškai racionalus, negali visko sudėlioti logiškai, gyvenimą veda ir jausmai. Galbūt Lietuvoje taip pat pavyks sulaukti tokių reakcijų.

– Kiek tokios sudėtingos, prieštaringos istorijos ir apskritai menas padeda įveikti aštrias visuomenės problemas, keičia požiūrį?

– Man atrodo, kad kine šiandien reikia tokių personažų, kaip Julija, galinčių save išreikšti. Taip, Julija niekada nėra saugi, tačiau jos gyvenimas nėra tik baimė. Kartu ji stengiasi gyventi taip, kaip nori pati, nebūti varžoma aplinkinių nuostatų. Jos požiūris į pasaulį palietė ir mano jausmus. Man atrodė, kad turiu tai papasakoti. Tokios istorijos jaudina, atkreipia visuomenės dėmesį, tokie išgyvenimai padeda suprasti ne tik, pavadinkime, kitokius žmones, jų problemas, bet ir save, savo žvilgsnį į aplinką, santykius su aplinkiniais. Man atrodo, kad šiandien kinui reikalingi tokie sukrečiantys personažai, kurie priverstų susimąstyti.

– Vilniuje po filmo peržiūros žiūrovai diskutavo, ar toks personažo pasirinkimas nesukels priešingos reakcijos, ar žiūrovas neatmes šios istorijos.

– Kaip menininkė, turiu būti tiek sąžininga ir atvira savo personažui, kiek tik sugebu, o pasakojimo interpretacija priklauso nuo kiekvieno žiūrovo. Kiekvienas pasiima kažką sau. Žinoma, tikiuosi, kad kai kuriems filmas atvers akis, jie kitaip pažvelgs į šalia esantį kitokį, vienišą, atstumtą žmogų. Menas gali padėti tai padaryti. Kita vertus, negaliu kaip nors stengtis daryti įtakos ar sakyti, kad žiūrovai turėtų įžvelgti būtent tą ar tą. Meno negalime laikyti socialiu veiksmu, tai tiesiog mano pasirinkta kalbėjimo forma. Filmas tikrai nėra propaganda, bandymai ką nors įtikinti ar palenkti į kurią nors pusę. Tiesiog norėjau parodyti, koks yra gyvenimas, likimai, ir galbūt kam nors tai suteiks naujų impulsų.

– Norėčiau šiek tiek pažvelgti į Jūsų biografiją. Nemažai metų dirbote televizijoje, tačiau, nusprendusi pakeisti lytį, netekote darbo. Su kokiomis reakcijomis susidūrėte?

– Nemažai metų dirbau televizijoje, tačiau po lyties keitimo operacijos tapau nereikalinga, dvejus metus mano telefonas neskambėjo. Taigi karjera žlugo. Bet po nemenkos pauzės grįžau, pradėjau filmuoti televizijos serialą, o laisvalaikiu daug fotografavau. Iš tiesų tie pokyčiai leido stabtelėti, pažvelgti į viską kiek kitaip, atrasti naujų kūrybinių impulsų, nes prieš tai jau buvo užvaldžiusi rutina. Fotografavimas suteikė galimybių realizuoti idėjas. Dabar man svarbu laisvai pasakoti istorijas, o televizijoje tikriausiai nebūčiau galėjusi papasakoti apie Juliją. Nors ne, situacija jau keičiasi, tik tas filmas tikrai būtų kitoks.

– Kaip Jums pavyko grįžti į kūrybinį gyvenimą? Juolab kad pokalbio pradžioje minėjote, jog, įsitraukus į gatvės, klubų gyvenimą, ištrūkti gana sudėtinga?

– Galbūt sudėtinga kitiems, ne man. Kolegos man neskambino ne todėl, kad nesugebėčiau dirbti – jie bijojo, ką žmonės pagalvos. Man nebuvo sunku grįžti dirbti, juk niekas nepasikeitė, nebent žmonių požiūris į mane. Gal jie bijojo, kaip reaguos visuomenė, ar pripažins transseksualų režisierių, ar priims mano kūrybą. Aplinkiniams prireikė laiko apsiprasti. Kai vėl pradėjau dirbti, pastebėjau, kad kolegos pradėjo labiau manęs klausyti, galbūt manė, kad visa tai išgyvenęs žmogus turi daug patirties.

– Galbūt apskritai tampame atidesni, tolerantiškesni vieni kitiems?

– Nors man atrodo, kad krizių laiku klimatas atvėsta, žmonės tampa šaltesni, tikiuosi, kad šiandien atsiranda daugiau tarpusavio pagarbos ir supratimo. Kita vertus, man atrodo, kad transseksualams mūsų visuomenėje turbūt yra sudėtingiausia, pavojingiausia.

– Pristatydami filmą prodiuseriai kalbėjo, kad Lietuvoje ši problema taip pat labai opi, tokie žmonės gyvena labai uždarą gyvenimą.

– Negalime apibendrinti, kad lietuviai mažiau jautrūs. Yra scena, kaip Klaipėdoje Julija užsuka į vaikystės kiemą ir sutinka vaikystės draugo tėvus. Kaimynas jos nesupranta, tačiau Klaipėdoje Juliją labai šiltai priima buvusi dailės mokytoja. Taigi tokie vertinimai priklauso nuo kiekvieno žmogaus – svarbi ne tautybė, o aplinka. Man susidarė įspūdis, kad Lietuvoje moterys tolerantiškesnės nei vyrai, bet taip turbūt yra visur.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...