captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Gutauskas: dabartinėje literatūroje – daug laikraštinio mąstymo

„Tapyba iš esmės yra kaip mumija – užbalzamuoja gyvenimą. O literatūra visą laiką verda, kruta, gyvena, keičia pavidalus“, – tvirtina dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas, išleidęs naują knygą „Fragmentai“.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
„Tapyba iš esmės yra kaip mumija – užbalzamuoja gyvenimą. O literatūra visą laiką verda, kruta, gyvena, keičia pavidalus“, – tvirtina dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas, išleidęs naują knygą „Fragmentai“.
Tačiau, L. Gutausko manymu, dabartinėje literatūroje be galo daug laikraštinio mąstymo, kuris su menu, literatūra absoliučiai jokio ryšio neturi. Aktualumas, pasak menininko, svarbus gyvenimui. „O literatūrai bus aktualus, kai pavirs atmintimi. [...] Kol jis nepavirto atmintimi, iš jo negalima padaryti literatūros. Tai bus laikraščių rašymas“, – teigia L. Gutauskas.
– Kam dabar skiriate daugiau laiko? Literatūrai ar dailei?
– Čia paprastas daiktas. Vilniuje pusę metų tapau, o kaime, sodyboje pusę metų rašau.
– Tai dabar tapymo laikas?
– Dabar buvo tapymo laikas. Suruošiau parodą, o dabar tvarkau rankraštį, nes parašiau, kaime atsispausdinau, o dvi mašinėlės svirtelės nulūžusios, tad turėjau 500 puslapių įrašinėti parkeriuku raidikes. Šitoks buvo mano triūsas.
– Viena menotyrininkė Jūsų kūrybą apžvelgiančiame tekste kalba apie menininką ir vienatvę, kad jūs esate tarsi vienas, atsiribojęs, bet ne vienišas. Jums pakanka savo rato?
– Taip ir yra. Bet tik reikia nepamiršti, kad visiškai vienam būtų nepaprastai sunku. Turi šalia būti žmogus, moteris, kuri padeda šitoje vienatvėje. O man pasisekė – kai turi labai daug darbo, esi užsiėmęs ir dar turi žmogų, su kuriuo gali ir pasikalbėti, ir atsiverti, galima nemažai padaryti, sukurti.
– Jūsų tapybos darbuose, ypač paskutinių metų, ryškūs religiniai motyvai ir temos. Kita vertus, tam tikri ženklai (angelai, dievukai) ateina iš tautodailės. Vadinasi, svarbi tokia kultūrinė samplaika – iš kur ji ateina?
– Svarbiausia ateina nuo kolorito. Jei užsikabini už sakralinio dažų santykio, neagresyvaus, nepikto, o dvasingesnio, atsiranda ir siužetai. O siužetai yra amžini – evangeliniai. Pasidarau mažiuką eskiziuką ir tepu tiesiai ant drobės. Liaudies meną pažįstu nuo pirmo kurso, jau 50 suvirš metų. Mes senose kapinėse rinkdavome dievukus. Kaimuose supuvusius kryžius degino, o dievukų nedrįsdavo – sustatydavo patvoriuose. Praskiri dilgėles ir susirandi dievukų. Daug buvau susiradęs, bet išdalinau. Turiu dar kiek... Iš jų yra stilistika. Bet čia buvo truputėlį anksčiau. Pernai buvau surengęs parodą „Dailininkas ir jo modelis“, čia du darbai jau nesakraliniai. O dabartinė paroda visiškai nesakralinė. Sugrįžau į pačią savo pradžią: natiurmortai, peizažai – paprasčiausi objektai.
– O kodėl toks posūkis? Nuo religinės temos tarsi nutolote?
– Tai susiję su tikėjimu. Jei jis truputėlį pradeda silpti, nutolsta ir sakraliniai siužetai.
– Dabar toks laikas?
– Taip, truputėlį šitoks laikas. Nusivylimai ateina net nepastebint. Ateina, ir jau tada nesinori tapyti evangelinių daiktų.
– Kokie nusivylimai?
– Nusivyliau ne pačiu tikėjimu, bet bažnyčia. Labai nusivyliau. Man dabar liko tik kryžiaus kelias, atlaidai. Vaikas būdamas, visas vasaras praleisdavau kaime, kur buvo Aukštaičių kalvarijos. Babytė mane vedžiodavo, ir tikėjimas atėjo ne per bažnyčią, o per kryžiaus kelią. Šitai ir liko, o visi kiti priedai, evangelijų aiškinimai ir pamokslai – viskas nukrito.
– Dabar viena iš temų – meno, menininko tema. Kokie dalykai svarbūs čia?
– Amžinoji meno tema. Ir Rembrandtas tapė, ir Tiziano. O Pablo Picasso turbūt sukūrė porą šimtų darbų šia tema. Jei atkrito truputėlį literatūriški, evangeliniai siužetai, kas lieka? Pati tapybos esmė: kompozicija, spalvų derinimas, koloritas. Ir labai įdomu tapyti, nes pasidarai įvairiausių atradimų – ir formos, ir spalvų santykio. O paskutinėje parodoje tiesiog atpalaidavau ranką ir teptuką – tiesiai teptuku tepu. Ir ne mažiuku teptuku, o beveik per tris pirštus, per du. Yra truputėlį mechanikos, bet baisiai atpalaiduoja ranką ir labai daug intuityvių darbų gali sukurti.
– Intuicija, autentiškumas, ekspresija - būtent tai Jums dabar svarbu?
– Dabar sugrįžau prie to. Net iš dailininkų ir kritikų sulaukiau komplimentų, kad palikau vienas tikras gyvas arsininkas. Tai labai malonu, nes savo laiku man truputėlį prikišdavo literatūriškumą. Dabar šitas luobas visiškai pašalintas.
– Kokios vertybės mene Jums svarbios šiandien?
– Natūralumas. Aišku, yra ir ribos. Juk nepradėjome vaikščioti keturiomis, nors ir labai liberalus pasaulis. Prigimtis... Ten, ant sienos, kabo pirmo kurso darbai. Jiems jau 55 metai. Sudėjau juos ir į savo albumą, nes vienas kritikas pasakė, kad jei ankstyvieji darbai ko nors verti, iš to žmogaus ir vėliau galima laukti gerų darbų. O jei ankstyvieji nulis, tai, jei jis ir baigs mokslus, nieko tikro nebus. Bus paveikslai, bet netikri. Mano siekiamybė (taip parašiau „Vilko dantų karolius“) – autentiškiausias rašymas, autentiškiausias tapymas. Šitaip dabar galvoju ir tada galvojau. 
– Paminėjote literatūros ir dailės santykį – tapantis rašytojas arba rašantis tapytojas. Kažkada sakėte, kad nebuvo lengva tarp šių dviejų sferų ir aplinkiniai ne visada palankiai žiūrėdavo.
– Taip ir buvo – geriausias rašytojas tarp dailininkų. Čia toks slenkstis, kurį peržengti buvo labai nelengva. O universitetus baigę literatai savo ruožtu sakė, kad aš dailininkas. Reikėjo įveikti tokį dvilypumą. Bet dabar, kai jau turiu 43 knygas (tai jau ne dvi ir ne penkios), tai jau įrodymas.
– Kada pajutote, kad neužtenka dailės?
– Tapydamas, tada dažniausiai gamtoje (tai buvo 1957–1960 metai), matydavau, kad gali nutapyti medį, lauką, upę. Bet vis tiek nenutapysi upės judėjimo, vėjo, to, ką tau sukelia tie vaizdiniai, ką pažadina. Ir pradėjau kitoje etiudų pusėje rašyti eilėraščius – kaip papildymą, ko negali pasakyti vaizdas, o literatūra gali išreikšti. Tai ne septynios spalvos, kurias maišai, maišai, o šimtai tūkstančių žodžių, kur kiekvienas žodis turi ne vieną prasmę. Įsivaizduokite, kokios galimybės išreikšti ir savo sielą, ir pajautas, ir jausmus, ir atmintį.
– O ko negali tekstas, bet gali vaizdas?
– Tekstas sukuria neautentišką vaizdą. Skaitytojas gali tik įsivaizduoti. O paveikslas yra kaip nuotrauka. Kas ten yra, tą ir matai.
– Jūs kažkada sakėte, kad poezija svarbi, nes gali užfiksuoti akimirką. Dailėje tai sunkiau?
– Impresionistai užfiksuodavo akimirką. Bet kodėl gi praėjo šitas stilius? Nes tapyboje akimirka negali išnaudoti galimybių. Akimirka pasikeis po kiek laiko, ir liks tik įspūdis. Claude`as Monet savo pirmą darbą ir pavadino „Įspūdis“. Tačiau tapyboje turėtų būti ne vien įspūdis, bet ir tavo nugyventi metai, patirtis, meilės, nemeilės, idealai... Daug kas.
– O akimirka poezijoje?
 – Poezijoje akimirka labai gražu. Kaip ir žiogo šuolis ant varnalėšos lapo. Užfiksuoji akimirką, kuri praeis ir kurios nebeliks.
– Dar viena svarbi Jūsų kūrybos dalis – proza. Kalbėdamas apie tą santykį tarp prozos ir poezijos, paminėjote atmintį – proza suteikia galimybę ją fiksuoti.
– Kurti prozą pradėjau nuo „Vilko dantų karolių“. Maniau, kad galą gausiu, koks tai buvo rašymas: ant perlenktų vatmano lapų, smulkesnėmis už skruzdėlę raidikėmis, nuo viršaus iki apačios ir kitoje pusėje. Šitaip plūdo atmintis – Mnemosinė. Supratau, kad jokia poezija jokiais būdais nesugebėtų išsemti šito šulinio, nes yra ir rimai, ir eilutės ilgis. Atmintis būtų kaip sukarpyta. Ogi čia tie sakiniai liejasi tokie ilgi. Kvėpavimas darosi labai gilus, o ne toks trūkčiojantis, kaip poezijoje. Taip rašė ir Jamesas Joyce`as, ir Marcelis Proustas, ir Gabrielis Garcia Marquezas. Daug kas taip rašė.
– „Vilko dantų karoliai“ – bene ryškiausias, toks didžiulis Jūsų darbas. Kaip ėmėtės rašyti jį?
– Kaip tik tada, kai pasirodė knyga, buvo įkurta Rašytojų sąjungos premija, aš gavau pirmą diplomą. Dar Albertas Zalatorius gyvas buvo. Jis perskaitė rankraštį ir sako: „Seniai svajojau apie tokį daiktą. Net kartais bausdavausi rašyti pats, bet žinojau, kad nesugebėsiu.“ Dieve brangus, tame romane šitiek Lietuvos, šitiek jos atminties ir skausmų – visko. Tai ir palaikė. Čia (kaip kažkas rašė apie M. Prousto knygą) yra tarsi apreiškimų blyksniai. Tokiu principu buvo rašoma, tai sudėtingas daiktas, bet rašyti buvo labai lengva. Jokių taisymų. Ėjo lygiai taip, kaip iš Perkūno rago. Matyt, buvau sulaukęs laiko. Gerai padariau, kad prozos rašyti nepradėjau jaunas, be patirties. Tada man buvo jau nemažai metų, per 40. Todėl ir išėjo nebloga knyga.
– Paminėjote daiktiškumą. Jūsų kūryboje daiktai užima svarbią vietą – jie tarsi smulkios detalės, kiekvienas su sava patirtimi, kiekvienas pasakoja kažkokią istoriją. Kodėl Jums svarbus toks santykis su daiktais?
– Čia tik reikėjo surasti raktą užrašyti atmintį. Kai jau randi raktą, pakiši atminčiai, ji ir atrakinėja. Patys daiktai yra atrakinti, įgarsinti. Tada labai paprasta parašyti.
– Jūsų naujausioje knygoje „Fragmentai“ irgi veikia toks pat principas?
– Taip. Naujausiai šitą mintį pakišo Jono Meko retrospektyva. Jo kameros mirksėjimas yra akimirksninis, labai poetiškas. Bet kai jis liejasi, kai tęsiasi valandą, dvi, keturias, susilieja į tokį autentišką būties paveikslą, gyvenimo vaizdinį, žiūrėdavau ir galvodavau – Dieve mano, taigi šitaip praeina gyvenimas. Nebūtinai reikia sėsti, susirašyti planą ir pilti nuo pradžios, vesti. Iš tokių blyksnių, akimirkų, kai viskas susideda į krūvą akyse ir sąmonėje, supranti, kad šitaip galima rašyti ir prozą. Taigi „Fragmentai“ yra tokie. 
– Esate minėjęs, kad siužetų dar turite visam gyvenimui. Kaip jie atsiranda?
– Noriu pasakyti taip, kaip Antonas Čechovas. Jis sakė, kad niekada nerašė iš natūros – rašė pagal prisiminimus. Man siužetas turi būti kaip sietas. Jis turi persijoti atmintį, ir jau tas, kas lieka, yra esminga. Claude`as Simonas, kuris už „Flandrijos kelią“ Nobelio premiją gavo, yra sakęs, kad prisiminimai – vienintelis būdas pasipriešinti viską ryjančiam ir naikinančiam laikui. Aš juk „Vilko dantų karolių“ tik tris knygas išleidau, bet medžiagos buvo septynioms. Norėjau parašyti tiek, kiek M. Proustas – septynias knygas, tik kažkaip užsibaigė, nutrūko. Bet visa ta medžiaga likusi, viskas smulkiausiai surašyta. Dabar, kai turiu šitą metodą išgriebti pačią esmę kaip sufokusuotą spindulį, kad užsidegtų žolė pro lęšį, tik tiek ir užrašau. Tiek turiu medžiagos, kad reikėtų antro gyvenimo viskam surašyti.
– Turbūt daug dalykų atrandate pasiėmęs tą rankraštį?
– Taip. Bent jau impulsų dirbti daug. Akupunktūrinių tokių. Dilgt... Dilgt...
– O nauji tekstai?Ar užrašinėjate juos?
– Neslėpsiu, kad užrašau ir dabar. Bet tik atmintį. Kartais užrašau kokį gabaliuką, pavyzdžiui, kad kiekvieną rytą matau bėgantį raišą šunį, kuris visą laiką bėga tą pačią valandą ir prie troleibusų stotelės iki vakaro laukia kažko atvykstant. Nesulaukęs grįžta, o kitą rytą vėl bėga. Tokius daiktus ir iš natūros... Bet vis tiek turi būti peršokimas į atmintį, giliau – ne tik tai, ką pamačiau. Žaviuosi Romualdo Granausko vienu tokiu gabaliuku: sėdi jis savo trečiame ar ketvirtame aukšte, langas atidarytas, sėdi jis prie rankraščio, ir per gebenę vijokliu užlipa žiogas, atropoja į kambarį, ant atkaltės ir žiūri, kaip jis rašo... Tokius reikia rinkti, tai – besimėtantys perlai. Tad kaip gali nebūti siužetų? Nebent tu nori būti labai aktualus, rašyti apie emigraciją, apie ekonomiką – tiesiog fotografuoti... Vienu žodžiu, dabartinėje literatūroje be galo daug laikraštinio mąstymo, kuris su menu, su literatūra absoliučiai jokio ryšio neturi.
– Jums aktualumas mene nėra toks svarbus?
– Jis aktualus gyvenimui. O literatūrai bus aktualus, kai pavirs atmintimi. Aiškiausią formulę pasakiau. Kol jis nepavirto atmintimi, iš jo negalima padaryti literatūros. Tai bus laikraščių rašymas, o šiandien literatūroje to labai daug.
– O kaip yra dailėje?
– Čia viskas paprasčiau, nes paveikslą nutapei, ir jis numirė. Nutapei, pavyzdžiui, medį, ir jis jau nebeaugs tūkstančius metų, niekas jo nenupjaus, nenukirs. Arba koks angelas (kaip aš tapydavau) iškelto kardo nenuleis nė per tūkstančius metų. Tapyba iš esmės yra kaip mumija – užbalzamuoja gyvenimą. O literatūra visą laiką verda, kruta, gyvena, keičia pavidalus. Ji nemirtinga. Ne dėl to, kad kūrinys geras, ji iš principo nemirtinga, nes visą laiką kaip geizeris koks. Taigi yra skirtumas tarp to, ką nutapęs numarini (žinoma, kartu padarai amžiną ir nemirtingą), ir literatūros, kuri visą laiką kaip kraujotaka suka tą ratą ir suka. Todėl atsisakiau literatūrinių siužetų, nes jie lyg kažką nori papasakoti, ir tas, kuris žiūri, lyg užčiuopia veiksmą, vyksmą. Nereikia nieko užčiuopti. Kas yra nutapyta, tik tą ir reikia matyti. Čia tapybos esmė. O ne žiūrint į paveikslą rašyti traktatą, kas ten būtų, jei būtų.
– Paminėjote atmintį, užfiksavimą. Jums svarbu užfiksuoti, įamžinti? O kaip tuomet žvelgiate į meną, kuris yra laikinas, pavyzdžiui, įvairius šiuolaikinimeno projektus?  
– Išjungus, pavyzdžiui, kištuką iš lizdo, instaliacija baigiasi, praranda visą prasmę. Nieko nebelieka. Kaba kokie skarmalai. Iš viso dabar truputėlį per daug dėmesio vizualiems dalykams... Fotografija, teatras, kinas... Kažkodėl tapyba turi vytis, bėgti iš paskos, neatsilikti nuo šitų atradimų. Nė velnio. Reikia eiti visiškai priešinga kryptimi. Į koptų ir Egipto freskas, į antikos vazas – į visiškai priešingą pusę reikia eiti.
– Kodėl?
– Nes ten buvo sukurti patys tikrieji meno principai. Gali pavogti, nusinešti, išsivežti į kitą šalį, įkišti į seifą, bet jis, jei geras daiktas, vis tiek nepajudinamas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...