captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Žukas: koliažo mene gero tono ženklas – ironija

Vilniaus šviesos instaliacijų salone „Gaudrė“ atidaroma dailininko Vaidoto Žuko koliažų paroda „Pabėgusi nuotaka“.
„Nuotakos pabėgimas“, organizatorių nuotr.
„Nuotakos pabėgimas“, organizatorių nuotr.

Vilniaus šviesos instaliacijų salone „Gaudrė“ atidaroma dailininko Vaidoto Žuko koliažų paroda „Pabėgusi nuotaka“.

Šiemet sukurtoje trisdešimties V. Žuko paveikslų kolekcijoje – vintažinė architektūra, moterų figūros ir įvairių formų bei stilių šviestuvai – asociatyviu būdu sukomponuoti ir mišria technika atlikti motyvai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Naujausių koliažų fonuose – europietiškų dvarų, bokštų, parkų, rūmų, bažnyčių, kalėjimų planai. Į koliažą įspausti ir niekuo nepridengti brėžiniai kartais tiesiog veržiasi į žiūrovo žvilgsnio plotą, kartais šiuos architektūros planus dailininkas užtapo skaidriais dažais, kinišku tušu arba išmirko spalvotame vandenyje ir išdžiūvę jie lieka lyg sudūlėję ar suanglėję pergamentai. Viso to poetinio istorizmo fone – lūpos, akys, moterų klubai, rankos, kojos, ekspresyvūs delnai.

Burbulų, elipsių, kūgių, bėgių, žiedų, lašų ar žvaigždžių formų šviestuvai, kurių elektromechaninis funkcionalumas naujose kompozicijose netenka savo pritaikomosios paskirties, čia tampa teatrinio scenovaizdžio elementais, žaismingo meninio veiksmo dalyviais ir stebėtojais. Kartais lempa atlieka Apvaizdos akies misiją, kartais primena mieguistą drakono akį.

„Gaudrės“ savininkas ir valdybos pirmininkas Vladas Rinkevičius sako: „Po penkerių metų „Gaudrėje“ grįžtame prie pas mus dar reto koliažo žanro. Ankstyvesniuose Vaidoto darbuose buvo daug detalių. Dabartinio ciklo koliažai yra konceptualūs ir labai brandūs. O parodos pavadinimą „Pabėgusi nuotaka“, kuriuo V. Žukas vadina ir vieną iš savo koliažų, galima vertinti ir kaip pabėgantį, vis nutekantį šviesos srautą.“

V. Žukas priduria, kad „tokio pobūdžio mene gero tono ženklas yra ironija – jai atstovauja kompozicijos „Ponas Pypkė“, „Nagai ir kaminai“, „Komedijos ir dramos“; kartais tai švelni erotika – „Pabėgusi nuotaka“, „Familiarios istorijos“, „Naktis su moterimi“; dar kitais kartais tai – religiniai mąstymai. Jiems atstovauja „Šv. Juozapo sapnas“, „Puolęs angelas“, „Šv. Antano gundymas“.

Kai kurie koliažai kartu apima ir sakralumą, ir pokštą, pavyzdžiui, koliažas „Mano draugas arabas“ arba „Teisingumo rūmai“. Pastarasis sukomponuotas tarsi iš dviejų aukštų – klasicistinio stiliaus prancūziškų Palais de Justice (Teisingumo rūmai) bei Jeruzalės bažnyčios Ecce Homo (Štai žmogus) brėžinių, o priekiniame plane – šiuolaikinės dailios personos, kurios veikia savais metodais.

Parodos autorius sako, kad „pasaulio kalbų slenguose žodis „lempa“ labai talpus prasmėmis – nuo pastato kupolo, skliauto, vadovo, direktoriaus iki galvos ir „antro galo“.

Koliažus V. Žukas komponuoja nuo savo meno darbų pradžios dar giliu sovietmečiu. Neseniai sostinės Žydų bibliotekoje buvo eksponuoti jo jaunystės koliažai „Mergaitė iš geto“ (1976), „Markso duktė“ (1976), asambliažas „Meilės užgimimas“ (1977) ir kiti.

Pirmą savo koliažų ekspoziciją „Lempa ir moteris“ V. Žukas „Gaudrėje“ surengė 2008-siais. Naujausia autoriaus koliažų paroda „Pabėgusi nuotaka“ veiks iki šių metų pabaigos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...