captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dizainerio R. Kalinkino silpnybė – grožio iliuzija

„Mada man yra ne poreikis aprengti žmogų. Mada man – poreikis padaryti kažką gražaus ir įdomaus, kai žiūri į sukurtą grožio iliuziją, kur viskas gali būti iš oro, kur nuostabios dekoracijos, labai gražios mergytės lėlytės, suknelės iš įvairiausių audinių“, – sako dizaineris Robertas Kalinkinas, su žmona Agne prieš penkerius metus ryžtingai nėręs į mados verslo vandenis.
Robertas Kalinkinas su žmona Agne, M. Vaičiulio (BFL) nuotr.
Robertas Kalinkinas su žmona Agne, M. Vaičiulio (BFL) nuotr.

„Mada man yra ne poreikis aprengti žmogų. Mada man – poreikis padaryti kažką gražaus ir įdomaus, kai žiūri į sukurtą grožio iliuziją, kur viskas gali būti iš oro, kur nuostabios dekoracijos, labai gražios mergytės lėlytės, suknelės iš įvairiausių audinių“, – sako dizaineris Robertas Kalinkinas, su žmona Agne prieš penkerius metus ryžtingai nėręs į mados verslo vandenis.

Abu esame šiek tiek ekscentriški ir ambicingi – taip Robertas pristato savo ir Agnės kūrybinį duetą, dirbantį neskaičiuojant valandų, o šį rudenį Vilniuje pristačiusį didelę ateinančiam sezonui skirtą kolekciją. Prasidėjo viskas nuo didelio judviejų noro kurti, nuo pirmųjų prekybų festivaliuose ir menininkų turgeliuose.

Agnė pagal ekonominį išsilavinimą dirbo banke – asistente viename sudėtingai skambančiame departamente ir laukdavo penktos valandos vakaro, kad galėtų atsidėti mėgstamai veiklai – papuošalų kūrybai. Robertas baigė vidurinę mokyklą ir išbandė save įvairiuose darbuose – kartu su Agne kūrė interjerus, baldus, scenografiją, reklamą ir dar daug kitko. Gyvenimas, pripažįsta abu, pasikeitė tą dieną, kai nusprendė, jog pomėgis ir aistra kurti taps judviejų verslu.

„Nėra taip, kad atrandi vieną aukso gyslą ir staiga supranti, kad tu puikiai raižai ir tavo gyvenimo pašaukimas yra raižyti. Esmė ta, kad kai atskleidi polinkį kurti, kūryba yra beribė, ji neturi jokio apibrėžimo, kas tai yra, ką tu veiksi – tai yra bendra kūryba, tavo minčių realizavimas ir materializavimas bet kokia prasme“, – sako dizaineris. 

Dizaineris pataria: nebijokit nežiūrėti į vadovėlį

Robertą visuomet traukė kurti drabužius. Jo senelis, kurį nedaug tepamena, buvęs konstruktorius-kirpėjas. Liko pora žirklių ir siuvimo mašina, prie kurios Robertas paauglystėje pirmą kartą prisėdo, tėvui paprašius pasiūti vėliavėlių automobilių stovėjimo aikštelei puošti.

„Įkainojo vieną skrajutę, pvz., 10 centų, ir aš turėjau jas siūti tiesia paprasta siūle. Jis mane išmokė. Pamenu, tarsi būtų buvę vakar, kaip jis man rodė, kaip veikia reversas siuvimo mašinoje, kaip reikia siūlą teisingai užrišti. Keista – aš tiek laiko esu siuvimo versle ir dar nemačiau nė vieno žmogaus, kuris būtų siūlą užrišinėjęs taip, kaip mane išmokė tėvas, o jį išmokė senelis – taip, kaip tai darė senoji mokykla“, – pasakoja R. Kalinkinas.

Siuvimas užkabino, Robertas pradėjo iš dėvėtų striukių konstruoti rankines, draugams lopyti ir siaurinti džinsus, iš pamušalų siūti sukneles. Šiandien šypsosi – kaip koks urvinis žmogus, rankose turėdamas tik gabalą audinio ir žirkles, viską galvojęs pats be jokių apribojimų ar taisyklių.

„Dabar, kai suprantu, kad daugelį dalykų, kas, kaip ir kodėl vyksta, suvedžiau pats, [manau], kad tai yra pats vertingiausias mokslas. Kiekvienam, kuris bet ką daro, [pasakyčiau] – nebijokit nežiūrėti į vadovėlį, bandykite iš pradžių sugalvoti, kaip tai veikia, kodėl taip yra, ir tada pasitikslinkite savo išradimą arba savo žinias vadovėlyje“, – pataria Robertas.

Pirmoji garsi klientė – dainininkė G. Kilčiauskienė

Roberto žmona Agnė nuo 16 metų lankė siuvimo modeliavimo būrelį, kur, pamena, išmoko viską daryti taisyklingai. Beje, judviejų susipažinimas vertas atskiros istorijos – surado vienas kitą internete, socialiniame tinkle. Ne ypatingai mėgusį su svetimais bendrauti šešiolikmetį sužavėjusi merginos nuotrauka, prasidėję laiškai, susitikimai ir dovanos.

Susituokė juodu prieš ketverius metus, o pasipiršo ne Robertas, bet Agnė – po trijų mėnesių draugystės. „Ji po trijų mėnesių man pasakė: davai tuokimės. Durna turbūt – taip pagalvojau, sakau: davai, bet vėliau“, – prisimena Robertas. 

Su asmenine judviejų draugyste užaugo ir kūrybinė. Pradžioje Agnė kūrė aksesuarus ir dekoravo Roberto pasiūtus drabužius, vėliau pasidalijimo ribos išnyko.

„Priėjome prie to, kad darome beveik kartu. Idėjos galbūt išlieka daugmaž mano, bet Agnė jas visada papildo. Arba atvirkščiai – ji sugalvoja, tada aš jas perimu. Čia tas kertinis momentas, kad mes labai skiriamės, bet tuo pačiu esame labai panašūs. Skiriamės tuo, kad Agnė ne iškart patiki idėja, kurią ji gali sugalvoti, arba ji nesugalvoja būdų jai įgyvendinti. O man atvirkščiai – man nėra sudėtingo sprendimo, aš sugalvoju, kaip tai padaryti, bet aš galiu nepabaigti jo įgyvendinti, man nebeužtenka kantrybės – ką padaro Agnė. Tai mes čia taip šokinėjam vienas per kitą“, – sako dizaineris.

Per kelerius metus pora rengė gausybę scenos žvaigždžių, o pirmoji garsi judviejų klientė, atskleidžia, buvo dainininkė Giedrė Kilčiauskienė, kurios balsu ir charizma Robertas žavėjosi, o  galiausiai per bendrą Agnės ir Giedrės kirpėją įsiprašė susitikti.

„Ji sėdi, kerpasi, aš jai pradėjau pasakoti: mano tikslas – gaminti rūbus, norėčiau tave aprengti, kad ir vienam kartui, ir ji sutiko. Sutiko ir turbūt net nesuprato, kokį ji turėjo lemiamą žodį. Nežinau, kaip būčiau sureagavęs, jei ji būtų pasakiusi: ne, kvaily, dink. Gal tai būtų labai smarkiai nusodinę mus, bet kai sutiko ir davė žalią šviesą, buvo mūsų pirmas startas kažką padaryti, stengtis jai įtikti su daiktu, kad ji būtų laiminga, patenkinta. Tada labai paprasta aritmetika – skambina jau kitas žmogus, sako: aš skambinu nuo Giedrės, ji minėjo, kad labai gražų džemperį pagaminai, ar galėčiau pas tave suknelę koncertui užsisakyti“, – pasakoja Robertas.

„O džemperiai tuomet buvo juokingi. Mes patys buvom pasisiuvę tokius džemperius su „Na, palauk“ [animacinio filmo herojais]. Nusipirkome patalynės, pasisiuvom džemperius – [ant jų] vilkai, zuikiai, balionėliai, ir vaikščiojome du tokie mėlyni po miestą“, – prisimena Agnė.

Išskirtiniai daiktai turi pranašumą

Iš ko tik nesiuvome, šypsosi pora, plačiajai visuomenei garsiai prisistačiusi prieš metus – kai kolekcijos pristatymą surengė vienoje didžiausių Lietuvos arenų. Bet kuriuo atveju kūrybą reikėjo parodyti plačiau, sako Robertas, mėgstantis atsispirti nuo to, ką norėtų daryti, o ne nuo to, ką gali. Taigi norėjo didelio pristatymo – su ilgu podiumu, šviesos instaliacijomis, dekoracijomis, daug žmonių, reklamos ir begale pasiruošimo darbų.

„Žmonės kartais galvoja: nieko sau, tai yra visa arena, taigi tiek kainuoja, kaip ją visą užpildyti, joje telpa net 15 tūkst. žmonių. Bet niekas neklausia, ar arenoje telpa 15 tūkst. žmonių, kai joje yra scena, ar kai nėra, ar žmonės stovi, ar sėdi, ar iš tikrųjų kaina yra n tūkstančių už valandą, ar nėra. Niekas to nežino, bet visi spekuliuoja ta visuotine informacija, kurią kažkas yra pabėręs“, – sako Robertas.

Arenoje Kalinkinai surengė ir naujos kolekcijos, skirtos 2014-ųjų pavasariui ir vasarai, pristatymą. Parodė kolekciją be tipiškų vasariškų spalvų, gėlėtų audinių, tačiau, kaip tikėjosi Robertas, keliančią emociją.

„Kai pradedu kurti, suknelę matau visų pirma kaip fotosesijos objektą, matau ją kaip objektyvas mato modelį, matau ją kaip mato kino kamera. Mada man yra ne poreikis aprengti žmogų. Mada man – poreikis padaryti kažką gražaus ir įdomaus, kai žiūri į sukurtą grožio iliuziją, kur viskas gali būti iš oro, kur nuostabios dekoracijos, labai gražios mergytės lėlytės, suknelės iš įvairiausių audinių“, – savo požiūrį į madą aiškina Robertas.

„Mūsų darbe yra labai daug monotoniško ir mechaninio darbo – 20-čiai paltų prisiūti po 25 sagas užtrunka. Ir tas bėgant dienai nusibosta. Gali sėdėti ir galvoti – dar tik 6 paltas ir jau 75-a saga, kaip pavargau, kaip noriu namo. Arba toliau siuvi ir galvoji apie žmogų, kuris pirks, galvoji apie tai, kaip tas paltas gražiai kabės vitrinoje, ir žiūrėk jau 17-tą paltą siuvi, galų gale pabaigi, susikabini viską, pasiglostai“, – pasakoja Agnė.

Beje, pasak Kalinkinų, daug didesne reklama, nei jie patys ar reklamos kūrėjai galėjo sugalvoti, tapo vienas iš tiesų liūdnas žiemos vakaro įvykis, kai praėjus keliems mėnesiams po kolekcijos pristatymo, iš jų klientės bare pavogtas judviejų kurtas paltas.

„Daug yra žmonių, kurie mano, kad tai yra viešųjų ryšių žingsnis, aš jų nekeikiu. Kalbos yra tokios, kad tas žmogus apsiriko ir paltą pats kitą dieną grąžino. Kaip yra [iš tiesų], nežinau, aš nesiimsiu jo teisinti ar keikti, galbūt jis apsiriko, galbūt neapsiriko, bet faktas, kad tas rūbas grįžo, rodo, jog išskirtiniai daiktai turi pranašumą – šiuo atveju tai buvo su mūsų paltu, kuris buvo labai ryškiai atpažįstamas ir jį parduoti būtų buvę sudėtinga“, – mano dizaineris.

Savęs nelepina

Į kolekcijų pristatymus juodu žvelgia kaip į investiciją į ateitį, o pinigai, sako, juk uždirbami. O išleidžiami Kalinkinų šeimoje jie ne visai tipiškai.

„Aš nematau savo algos kaip asmeninių pinigų, kuriuos galiu pravalgyti rytoj kibininėje. Aš matau savo algą kaip rytojaus užmokestį siuvėjai arba užtrauktukų maišą. Mes neperkame sau kažkokių įrenginių, nes aš geriau nupirksiu maišą sagų, kurias įsiųsim į paltus. Tai yra pradžia, ir manau, kad ji yra labai teisinga, nes jei kas mėnesį lepinsi save ir sakysi, kad čia mano verslas, bet aš turiu gauti algą ir pasilepinti, atostogų važiuoti, tai nesuveiks“, – tvirtina Robertas.

Neatostogavo juodu, sako, ketverius metus – pirmiausia dėl laiko stokos, tačiau šis ruduo nori nenori yra kitoks – juk į pasaulį atkeliavo judviejų ilgai lauktas pirmagimis.

„Tai yra galimybė mums tapti geresniais žmonėmis, tai yra mūsų indėlis į ateitį. Galbūt tai bus geresnis žmogus nei kiti – galbūt tai bus revoliucionierius kažkokia prasme. Mes tikimės, kad tas žmogus nebus išauklėtas [vadovaujantis] materialiomis vertybėmis, kurios yra nereikšmingos, arba nebus užaugęs ant technologinių mielių, kai žmogus nieko nebemoka daryti pats, nemoka kalti, sukti, gręžti, kuris nemoka pats įgyvendinti savo norų. Mes pabandysime duoti viską, ką galime, tam vaikui ir tikimės, kad jis – ne paskutinis“, – sako Robertas.

Savo darbui begalę laiko skiriantys sutuoktiniai, paklausti apie pirmagimį, šypsosi – praktikos turintys su net keturiais šunimis. Visi – mišrūnai, visi priglobti, su savais charakteriais.

„Aišku, kad bobutės sakys: kokie kvaili, jauni, nesupranta, kad vaikas yra visai kas kita. Tai aišku, kad suprantame. Bet žmonės sako: naktimis nemiegosi, vaikas verks, arba lipsi sienomis, kai jam skaudės dantį. Pabandykit susiūti žaizdą šuniui, kuris prasidreskia ausį, sveria 67 kg ir yra agresyvus, blaškosi po butą. Esmė juk yra rūpinimasis, dėmesio skyrimas ir augimas kartu – tai mums ne naujiena“, – sako pašnekovas.

Dekoracijos menu susižavėjo dirbdamas kine

Beje, dar viena Roberto ir Agnės aistra – rinkti tai, kas kitiems atrodytų jau senas šlamštas. Gera savybė, bet pražūtinga, sako sutuoktiniai, kiekviename daikte įžvelgiantys potencialą ir istoriją bei neišsenkantį įkvėpimo šaltinį. Juolab kad Roberto silpnybė yra dekoracijos – jomis jis apipavidalina visas fotosesijas, filmavimus ir pristatymus. Dekoracijos menu ir iliuzija Robertas susižavėjo dirbdamas kino statymo aikštelėje, kur dirbo vadinamuoju dieniniu žmogumi („daily boy“) ir bėgiodavo ten, kur kam nors ko nors prireikdavo.

„Pamenu atvažiuoju į tuometinę [Lietuvos] kino studiją, ten buvo tokia Lineta, pasodino mane prie stalo, aš sakau: atėjau algos. Ji sako: tai kas tu būsi, o aš tyliu, nes nežinau, kaip mano pareigos įvardytos. Ji atidaro blanką, kur yra mano nuotrauka, pavardė, ir sako: a, tai tu „deilikas“? Aš išgirdau „dailininkas“ ir sakau: taip, taip. Ji sako: labai gerai, štai tavo alga. Aš išėjau – va taip va, dailininkas! Man buvo taip gera, man tas pakėlė savivertę ir pridėjo dar daugiau noro veikti.

Pamenu, kitą dieną grįžtu, tokia Taurima sako: štai, yra 50 romėniškų skydų, tau reikia juos visus uždažyti, nes apsidaužę, jie gi plastikiniai – paimk dažų, susimaišyk ir dažyk. Aš kaip Matisse`as stovėjau, teptuku tapiau, man buvo taip gera, tai įkvepia kažkaip. Tai buvo dekoracijos, tai buvo kinas, aliuzija, sugebėjimas paversti putplastį akmeniu, ir vėl gi – tai yra tokia mokykla, kuri praktiškai mane išmokė daryti tai, ką aš dabar darau, – nesvarbu, ar tai būtų tekstilė, ar dekoracijos“, – teigia Robertas.

Roberto biografijoje yra ir kiek netikėtas mados srityje besisukančiam žmogui įrašas. Anglijoje jam teko padirbėti virėju. Būdamas 17-likos vasarai išvyko į Londoną ir jau pačią pirmą savaitę įsidarbino nedideliame jūros gėrybių restorane. Nuo indų plovėjo per dvi savaites pakilo iki virtuvės šefo asistento. Tikriausiai esu gimęs su marškinėliais, sako Robertas, vertindamas visokią patirtį ir dar kartą patvirtindamas – jei iš tiesų nori, sugalvosi, kaip to pasiekti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...