captcha

Jūsų klausimas priimtas

Neįgaliųjų teatro vadovė: nebesame ufonautai (nuotraukos)

„Jei toks teatras būtų egzistavęs prieš 50 metų, turbūt žmonės būtų ėję į mus žiūrėti kaip į kokias beždžiones – smalsumo vedami. Eitų žiūrėti ne kultūros, meno, spektaklio, o žmonių“, – apie tai, kad kartais negalia užgožia patį žmogų, pasakoja regos sutrikimų turinti „Naujojo teatro“ įkūrėja Svetlana Laima Zemleckienė.
Svetlana Laima Zemleckienė, V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
Svetlana Laima Zemleckienė, V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Jei toks teatras būtų egzistavęs prieš 50 metų, turbūt žmonės būtų ėję į mus žiūrėti kaip į kokias beždžiones – smalsumo vedami. Eitų žiūrėti ne kultūros, meno, spektaklio, o žmonių“, – apie tai, kad kartais negalia užgožia patį žmogų, pasakoja regos sutrikimų turinti „Naujojo teatro“ įkūrėja Svetlana Laima Zemleckienė.

„Naujasis teatras“, jungiantis neįgaliuosius, sveikus, profesionalus ir mėgėjus, šiemet švenčia penkmetį. Kaip teigia S. L. Zemleckienė, kartu su laikais pakito ir žmonės bei jų požiūris – neįgalieji nebėra ufonautai.

Planuose – gastrolės užsienyje

Šiuo metu „Naujasis teatras“ stato spektaklį „Aštuonios mylinčios moterys“ ir ruošiasi gastrolėms Lietuvoje. Lapkričio mėnesį pasirodymai vyks Kaune ir Panevėžyje. Teatro vadovė prasitaria, kad į užsienį keliauti dar nesiryžo, bet jau turi planų.

Nors teatras nuosavų patalpų neturi, ir kartais per dieną tenka pakeisti tris repeticijų vietas, aktoriai ir pagalbinis personalas autobusiuku gabena visus reikalingus daiktus – nuo kavos pertraukėlėms iki sunkokų medinių suolelių, lempų, žvakidžių dekoracijoms.

„Labai trokštame patalpų, bet piniginis aspektas išlieka svarbus. Reikėtų mokėti už šildymą, kitus mokesčius. Mane tai stabdo, nes mes dar nesame tokie stiprūs, kad užsidirbtume. Nesinori vestis žmonių, rizikuoti ir negalėti susimokėti. Kai švęsime 10-metį, tikrai turėsime“, – apie „Naujojo teatro“ planus pasakoja įkūrėja.

Teatras laikosi padedant Kultūros ministerijai. Darbuotojai rašo projektus ir taip kas kartą gauna laikiną finansavimą. Be to, jame yra įdarbinti 25 žmonės, iš kurių – 23 turintys negalią. Dalį jų atlyginimų padengia Darbo birža. Patys aktoriai atlygio negauna.

Vienintelis toks teatras        

Iš pradžių „Naujasis teatras“ buvo skirtas negalią turintiems asmenims, tačiau greitai atsirado norinčių prisijungti. Todėl dabar jame kartu dirba profesionalai, mėgėjai, neįgalieji ir sveiki žmonės.

„Man patiko, kad čia gali vaidinti visi. Nežinau, kur daugiau Lietuvoje būtų galima pasireikšti mėgėjams. Visur reikalaujama akademinio išsilavinimo“, – pasakoja spektaklyje tarnaitės vaidmenį atliekanti 25-erių Olga Veremejeva.

Baigusi buhalterijos studijas O. Veremejeva teigia supratusi, kad skaičiai – ne jos pašaukimas, todėl ėmėsi naujų mokslų, susijusių su pramogų organizavimu, ir pasinėrė į teatrą. Anot jos, prisijungus prie trupės, iš pradžių buvo sunku.

„Man tai buvo visiška naujiena. Turėjo praeiti beveik pusė metų, kol neįgalieji mane prisileido. Jie yra nukentėję nuo vagysčių, apgavysčių, melo“, – sudėtingą pradžią prisimena O. Veremejeva.

Mergina teigia, kad žmonės daro klaidą, gailėdami neįgaliųjų: „Žmonės linkę tai daryti: oi, šitas blogai girdi, šitas nevaikšto, kaip gaila. Su jais reikia bendrauti, palaikyti ryšį, o ne ateiti ir sakyti, kaip jam nepasisekė gyvenime.“

Gyvenimo pamoka

„Aštuonių mylinčių moterų“ pastatymui prie trupės prisijungusi režisierė Angelė Šakalienė teigia, kad darbas su negalią turinčiais žmonėmis – specifika, su kuria jai teko susidurti pirmą kartą.

„Iš pradžių net negalvojau, kad susidursiu su problemomis. Paskui supratau, kad čia – visai kitokie žmonės. Pasakiau sau: nusiramink ir į jų poreikius pažvelk atidžiau“, – pasakoja vasaros pradžioje prie komandos prisijungusi profesionali režisierė.

Ji sako, kad kai kuriuos vaidmenis atlieka po kelis žmones, nes aktoriai suserga, reikia pavaduoti: „Todėl darbas yra sudėtingas, nes negali tolygiai eiti į priekį, reikia sustoti, grįžti atgal.“

A. Šakalienė sako įsitikinusi, kad daugelis žmonių dejonių neturi pagrindo. Ji pamatė, jog įmanoma gyventi su visomis savo negaliomis ir gavo pamoką, kad į gyvenimą reikia žvelgti optimistiškiau ir neužsisėdėti ties savomis problemomis.

Anot režisierės, „Naujasis teatras“ – ne tik paprasta susiėjimų vieta. „Žmonės turi tikslą – kūrybą. „Labai svarbu įprasminti gyvenimą. Gali sėdėti namie ir žiūrėti televizorių, megzti, siūti – susirastum kažkokių darbų. O čia esi kolektyve – turi pasipuošti, pasitempti – juk išeini į žmones. Kiekvienam šitas bendras darbas duoda labai daug patirties, išgyvenimų, emocijų. Pats spektaklis labai emocingas, nes tai – detektyvas–komedija.“

Ne tik hobis, bet ir darbas

Lina Mažinskytė, kuriai 13 metų persodintas inkstas, teatre ne tik vaidina, bet ir dirba vadybininke, o esant reikalui, keičia scenos dekoracijas, pasirūpina garso efektais. Mergina sako, kad darbas teatre leidžia jai jaustis saugiai.

„Aš jaunas žmogus, kuris nori dirbti. Anksčiau bendradarbiaudavau su naktiniais klubais, prodiusavau vieną filmą. Bet niekada nedirbau oficialiai – neturėjau socialinių garantijų, o man tai yra svarbu“, – teigia ji.

L. Mažinskytei dažnai tenka lankytis pas gydytojus, o dirbdama teatre ji tai lengviau gali daryti. Ankstesnėje veikloje sveikatos būklė keldavo labai daug problemų.

„Čia visi supranta vienas kitą. O kitur – ne. Atsiguli į ligoninę, ir niekas nelaukia. Taip praradau nemažai gerų darbų“, – pasakoja „Naujojo teatro“ vadybininkė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...