captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šešerius metus kurtam „Lošėjui“ krinta šešios akutės

Lošti galima įvairiai – kauliukais, kortomis, net filmais. Juk kinas – kaip žaidimas: pasiseka arba ne, laimi žiūrovų simpatijas arba ne. Rodos, pirmą žaidimo partiją režisierius Ignas Jonynas laimėjo. „Lošėjas“ pirmą kartą ir vienintelis iš Baltijos šalių buvo pakviestas į vieną San Sebastiano kino festivalio programą. Rugsėjo 25 dieną „Naujųjų režisierių“ programoje tarp šešiolikos filmų iš viso pasaulio pristatyta ir „Lošėjo“ premjera. O neseniai filmui atiteko ir 29-ojo Tarptautinio Varšuvos kino festivalio specialusis žiuri prizas.
Kadras iš filmo „Lošėjas“.
Kadras iš filmo „Lošėjas“.

Lošti galima įvairiai – kauliukais, kortomis, net filmais. Juk kinas – kaip žaidimas: pasiseka arba ne, laimi žiūrovų simpatijas arba ne. Rodos, pirmą žaidimo partiją režisierius Ignas Jonynas laimėjo. „Lošėjas“ pirmą kartą ir vienintelis iš Baltijos šalių buvo pakviestas į vieną San Sebastiano kino festivalio programą. Rugsėjo 25 dieną „Naujųjų režisierių“ programoje tarp šešiolikos filmų iš viso pasaulio pristatyta ir „Lošėjo“ premjera. O neseniai filmui atiteko ir 29-ojo Tarptautinio Varšuvos kino festivalio specialusis žiuri prizas.

Žaidėjas nr. 1: filmavimo aikštelėje tarytum nebebuvau Vytautas

Praėjus kelioms savaitėms po pasaulinės filmo premjeros, saulėtą, bene 30 °C Ispanijos karštį filmo kūrėjams grįžus į Lietuvą gali priminti tik tokio pat, kaip saulė, geltonio medžių lapai ir dėl temperatūrų skirtumo į gerklę įsikibęs kosulys.

Režisierius, Panevėžio teatro meno vadovas Vytautas Kaniušonis, filme atlikęs pagrindinį vaidmenį, paklaustas, ar gyvenime kaip ir filme yra lošėjas, nusikosi ir pažiūri sau į delną: „Esu sutikęs vieną tokį keistoką žmogų, jis pasižiūrėjo į mano delną ir pasakė: „Žinai, tu neturi vagies ženklo, tu geriau nelošk, nieko neišloši.“ Nuo to laiko aš ir nelošiu.“ Į žodį „lošimas“ aktorius talpina aistrą, iššūkius, viltį, netgi kūrybą: „Lošimas ir kūryba turi tam tikrų sąlyčio taškų atsiduodant, save užmirštant, pasitikint tomis jėgomis, kurios veikia kažkur šalia mūsų proto.“

61-ajame „neramių ir kūrybingų filmų namais“ save vadinančiame San Sebastiano kino festivalyje V. Kaniušonis filmą stebėjo taip pat pirmą kartą. „Žiūrėdamas ieškojau klaidų, ką tas žmogus ekrane daro ne taip, bet didelių klaidų neradau“, – nusišypso aktorius, dar prieš metus vaidybą dėstęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o šįkart gavęs progą, kaip pats sako, teoriją pritaikyti praktiškai: „Buvo iššūkis patikrinti, kas yra ta vaidyba, ar yra ta vaidyba apskritai.“

Filme Vytautas suvaidino greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, darbe sugalvojusį nelegalų lošimą. Į makabrišką žaidimą įsitraukia vis daugiau bendradarbių, sukasi vis didesni pinigai, bet tai nepatinka gydytojai Ievai (vaid. Oona Mekas), kuriai Vincentas jaučia simpatiją. „Filmavimo aikštelėje visi mane pradėjo vadinti Vincentu, jau tarytum nebebuvau Vytautas, personalinė atsakomybė vis labiau pasitraukdavo į antrą planą. Nebuvo netgi to, kaip daugelis aktorių sako, „aš kūriau vaidmenį, aš kentėjau, aš dariau tą ir aną...“ Šito nebuvo. Buvo Vincentas, kuris veikė tose aplinkybėse, o tas Vincentas vis tiek yra labai artimas – jis nešioja mano veidą, jis kalba mano balsu, jis turi mano kūną.“ Patirtį filmavimo aikštelėje aktorius įvardija kaip labai įdomią, netikėtą, nelauktą ir, žinoma, lydimą nerimo – tai pirmas toks pasiūlymas imtis pagrindinio vaidmens per jo darbo kine praktiką.

Kino juosta, pasirodysianti Lietuvos kino ekranuose tik pavasarį, pasak V. Kaniušonio, yra apie tai, kaip gyvenimas, pateikdamas tam tikrų įvykių, formuodamas aplinkybes, koreguoja žmogaus įsivaizdavimą, būsenas, supratimą ir mąstymą. „Supratau, kad viskas tarytum nelabai nuo tavęs priklauso ir netgi surasti ramsčių šiame gyvenime yra labai sunku, nes viskas kinta. Ta kaita filme labai gražiai parodyta.“ Filmą San Sebastiano festivalyje jis žiūrėjęs du kartus, po antros peržiūros supratęs: „Lošėjas“ iš tiesų gan sunkus filmas.“

Žaidėjas nr. 2: tai buvo kelionė savo paties kritiškumo link

Sakoma, kad filmas pradeda gyventi tada, kai pasiekia kino ekranus, tačiau „Lošėjas“ gyvenimą pradėjo kone prieš šešerius metus, kai režisierius I. Jonynas paskambino tada dar menkai pažįstamam filosofui Kristupui Saboliui ir pasiūlė kartu parašyti scenarijų būsimam filmui. „Kinas, kinematografija ir scenaristika mane intrigavo labai seniai. Tiesą pasakius, kai rašiau savo knygą, rašiau kaip filmo scenarijų, bet supratau, kad kinas ne taip jau lengvai daromas“, – sako Kristupas Sabolius, 2006-aisiais pristatęs literatūrinį debiutą „Bloga knyga“, o pernai išleidęs mokslinę monografiją „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“.

Dirbęs su įvairiais menininkais K. Sabolius gana atsargiai žiūri į darbą kartu: „Kartais simbiozė ir sutarimas yra, o kartais jo neįmanoma pasiekti, juo labiau kad mes su Ignu priklausome skirtingoms kartoms, visiškai nesutampame chronologiškai, savo patirtimi. Netgi kitokią muziką klausome ar kitokius filmus žiūrime, bet atradome bendrą vardiklį – temą, kuri atrakina mūsų abiejų pasaulėjautą, mūsų abiejų buvusias patirtis ir kartu šį socialinį kontekstą, kurį nagrinėjome rašydami scenarijų.“

Supratę, kad teks mokytis vienam iš kito, scenarijaus autoriai per ketverius metus parašė šimtus scenarijaus versijų, kažką vis keisdami ir keisdamiesi patys: „Buvo labai įdomu, įsitikinau, kad kuo mažiau žinai, tuo labiau savimi pasitiki. Man tai buvo kelionė savo paties kritiškumo ir meninių ambicijų susimažinimo link.“

„Lošėjo“ scenarijaus šerdis, pasak K. Saboliaus, – žaidimas, kurį filosofas apibrėžia kaip visuomenės gyvavimo pagrindą: „Žaidimas turi paradoksalų momentą – kai žaidžiame, elgiamės tarsi racionaliai, bet kartu išlaisviname savo užgniaužtą pradą – tai, kas iracionalu, gaivališka, kas yra anapusybės siekis. Per žaidimą mes norime pasiekti amžinybę, pranokti save, išeiti iš savęs.“

Kaip sako filmo scenaristas, racionalaus ir gaivališko prado susikirtimas, aptartas dar antikos filosofų, svarbos nepraranda ne tik šiuolaikinių mąstytojų veikaluose, bet yra ir šiandienos aplinkos procesų variklis: „Tai paskatino ir leido sukurti filmui gyvybingą, pulsuojantį siužetą, kuriame gausu transcendentinių iššūkių. Tai istorija apie žmogų, kuris praktiškai norėtų stoti į akistatą su Dievu, norėtų mesti iššūkį Dievui.“

Visiems gerai žinomą frazę „gyvenimas yra žaidimas“ kūrybinė komanda radikalizavo, galvodama, kas nutiktų, jei žaidimas taptų atvirkščias, jei mirtis taptų žaidimu. K. Sabolius, mene nemėgstantis egocentriško susikoncentravimo į savo paties pasaulį, mano, kad, rašant scenarijų, to pavyko išvengti: „Mūsų, nei Igno nei mano, personažas nėra joks alter ego, bet tai toks žmogus, kuriame vis dėlto mes galime atpažinti save.“

Ketverius metus rašytas „Lošėjo“ scenarijus tilpo į 60 puslapių, K. Sabolius pripažįsta, kad tai rodo, koks tai didelis energijos koncentratas ir kiek į tai įdėta pastangų. „Tikiuosi, kad lietuviai atpažins dalykus, kurie ateina iš juos supančios tikrovės, bet kartu manau, kad tai ne iki galo lietuviškas filmas – jame nėra stereotipinių problemų, kurios kamuoja lietuvišką kiną. Su tuo smarkiai kovojome rašydami scenarijų, tam skyrėme daug laiko.“

Žaidėjas nr. 3: tik po premjeros Lietuvoje pasakysiu, kas pavyko, o kas ne

„Lošėjas“ – trečias I. Jonyno kino darbas bei pirmas Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos vaidybinis filmas nepriklausomo kino istorijoje. Prieš tai teatre sukūręs nemažai pastatymų, I. Jonynas režisavo ir scenarijus rašė filmams „Sekmadienis toks, koks yra“ (2003) ir „Šokantis kirminas“ (2006).

Šįkart, į pagalbą pasitelkęs K. Sabolių, režisierius tikina galėjęs geriau atskleisti jam rūpimus klausimus: „Tikėjausi surasti platesnę auditoriją ir kalbėti apie sudėtingus dalykus, į kuriuos pačiam nėra paprasta atsakyti. Labai gerai turėti partnerį, kuris padeda reflektuoti, ką tu galvoji, atsakyti, prieštarauti, ginčytis, sutikti ar nesutikti. Iš esmės norėjosi ieškoti meninės tiesos, kurią lengviausia rasti su bendrakeleiviu.“ I. Jonynas džiaugiasi, kad rezultatas buvo pasiektas nedarant kompromisų, ieškant tiesos, siekiant surasti atsakymus, kaip ir kodėl ši istorija turi būti papasakota.

Filmo režisierius, priklausantis kartai, gyvenusiai dviejų politinių santvarkų kaitos laikotarpiu, apie tokį žmogų ir jo padėtį stengiasi kalbėti ir filme. Neakcentuodamas politinių niuansų, I. Jonynas kalba apie tokių pokyčių poveikį asmenybei. „Aš baigiau mokyklą dar sovietiniais laikais, o studijuoti pradėjau jau nepriklausomais. Tai dvi santvarkos, dvi sistemos, dvi viena kitai prieštaraujančios ideologijos. Man atrodo, kad mes vis dar gyvename labai keistų moralinių prieštaravimų laikais, todėl labai svarbu apie tai šnekėti, juk pasekmes jaučiame daug kur.“

Stengiantis, kad filmas būtų patrauklus ne tik mažai grupei kino žiūrovų, didelis dėmesys kreiptas ir į tai, kad istorija, nors ir fiktyvi, būtų papasakota itin tikroviškai: „Nesinorėjo jokių aktorių su televiziniu ar šou šleifu. Norėjosi, kad visi žmonės atrodytų kaip paimti iš gyvenimo, realūs ir neturėtų jokio papildomo asociacijų lauko.“

Griežtai ir kantriai buvo atliekama ne tik aktorių atranka, bet ir filmavimo erdvių paieška. Greitosios pagalbos aplinkos pasirinkimą režisierius grindžia tuo, kad būtent čia dažniausiai kyla žmogiškos dramos: „Ieškojome tokios vietos, kur veiksmas vyktų ypač aštriai, kur žmonės susiduria tiek su fizine, tiek su moraline problematika.“

„Kad ir kaip keistai skamba, tai primena kazino filmų struktūrą. Tai filmas apie žaidimą, vadinasi, jame atraktyviai turi būti pateikta žaidybinė forma. Manau, kad mes to laikėmės ir tokį sukūrėme tiek scenarijų, tiek patį filmą.“ Filmas, turintis trilerio, detektyvo, melodramos ir dramos elementų, baskus San Sebastiano kino festivalyje sužavėjo itin gyvais dialogais, tematika, aktorių vaidyba.

„Jaučiuosi puikiai, nes turėjau nuostabiausią publiką per visą savo kūrybinę karjerą. Tai buvo kone jautriausia publika, dėl ko aš labai jaudinausi. Filme daug specifinio konteksto ir vakariečiams jis ne visada suprantamas iki galo. Publika buvo nuostabi – juokėsi, kur iš tikrųjų juokinga, rimti buvo ten, kur buvo dramatiški momentai.“

Režisierius pripažįsta, kad dalyvavimas tokio lygio festivalyje yra gana didelis papildomas dėmesys ne tik „Lošėjo“ kūrybinei komandai, bet ir visai kinematografinei Lietuvos visuomenei. Nors šiuo metu „Lošėjas“ keliauja po užsienyje vykstančius kino festivalius, I. Jonynas su nekantrumu laukia Lietuvos publikos reakcijos: „Vis dėlto tai šitos erdvės filmas, visų pirma skirtas lietuviui žiūrovui. Premjera Lietuvoje man labai svarbi. Tik po jos aš galėsiu pasakyti, kas pavyko, kas ne, kas buvo verta, o kas ne.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...