captcha

Jūsų klausimas priimtas

Knygos apie a. a. Gediminą Ilgūną – „Išėjęs į žygį“ – ištrauka

LRT.lt skelbia ištraukas iš Edmundo Ganusausko parašytos knygos apie Gediminą Ilgūną – „Išėjęs į žygį“.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

LRT.lt skelbia ištraukas iš Edmundo Ganusausko parašytos knygos apie Gediminą Ilgūną – „Išėjęs į žygį“.

„Kiek žmonių žino Gediminą Ilgūną tokį, koks jis iš tikrųjų buvo? Ar žinome kas apskritai?“ Šiuos klausimus kelia ir atsakymų ieško LRT pristatytos knygos apie G. Ilgūną – „Išėjęs į žygį“ – autorius E. Ganusauskas.

Vaikystės didvyriai – partizanai

Ilgūnų namuose partizanai pradėjo lankytis dar 1945‑ųjų žiemą. Ginkluoti vyrai pasirodydavo maždaug kartą per savaitę, čia jie gaudavo pavalgyti, dienomis pamiegodavo – dažniausiai daržinėje ant šiaudų, bet priguldavo ir troboje ant aukšto. Lengva įsivaizduoti, kokia baimė tokiomis dienomis turėjo kaustyti namiškius, žinojusius, jog bet kada čia gali atsibastyti enkavedistai ir stribai. Laimė, jų ir miškinių, kaip šiuose kraštuose žmonės vadino partizanus, keliai Ilgūnų kieme niekada nesusikirto. 1946 m. vasarą, tą įtemptų nervų metą, P. Ilgūnas padarė tris kryžius, prikalė metalines lenteles „Dievui ir Tėvynei“ ir pastatė juos įvairiose apylinkės vietose. Atrodo, kad tėvai, atjausdami ir padėdami partizanams, kartais nori nenori šerdami ir stribus, vis dėlto labiausiai rūpinosi, kaip išlikti patiems, kaip jų šeimai išgyventi tą gūdų laiką.

Apie naktinius partizanų apsilankymus tėvai tylėjo patys ir išmokė mus, kas bebūtų, tylėti, laikydami tai didžiausia išlikimo garantija. Visi žinojome, kas gresia už pagalbą „banditams“ – kaip partizanus vadino stribai. <...> Man visi ateinantys partizanai buvo didvyriai, norėjau būti toks kaip jie, būti su jais, jiems padėti.

Ilgūnas G. Šaknys. V., 2000, p. 114

Aš žavėjausi jais: jie buvo jauni, su lietuviškomis uniformomis, taip gražiai dainuodavo partizaniškas dainas. Tada jiems labai pavydėjau, norėjau būti toks, kaip jie, eiti su jais už Tėvynę kovoti ir žūti, jei reikėtų.

(Iš pasakojimo 2009 08 10)

Tomis dienomis, kai miško broliai, beje, atnešdavę jų pačių leidžiamų laikraštėlių ar atsišaukimų, ilsėdavosi Ilgūnų sodyboje, Gediminas eidavo į žvalgybą – neva žaisdamas stebėdavo, ar nematyti kaime stribų. Grįžęs iš mokyklos, papasakodavo, ką uniformuoti rusai ir stribai veikia Sasnavoje, kurlink vaikšto. 1948‑ųjų vasarą, kai Gediminui buvo jau dvylika, jis nešiojo mamos įduotą maistą jų rugių lauke besislapstančiam partizanui. Apie tą laiką, gal kiek vėliau, kitais metais partizanai jau nustojo lankytis Ilgūnų sodyboje. Gediminas anksti atsidūrė sovietų saugumo taikiklyje. Pačioje 1951 m. pradžioje, sausio viduryje, per kratą enkavedistai su stribais Ilgūnų pašiūrėje tarp lentų aptiko dėžę su bolševizmą demaskuojančiomis knygomis. Tai buvo brolio Vaclovo, tada jau gyvenusio Australijoje, palikimas. Žinojęs apie slėptuvę, Gediminas ir pats tą literatūrą skaitė, ir artimesniems draugams patikėdavo tokias knygas kaip „Raudonasis siaubas GPU“, „Maskva be kaukės“, „Sovietų kalėjimuose“. Emgėbistų uoslę ėmė kutenti ir troboje ant palangės gulėjęs romanas, o ypač – tarp jo puslapių aptiktas laiškelis su schema. P. Ilgūnas apie radinį tegalėjo pasakyti, jog tai sūnaus rašysena. Jis nė nenutuokė, kad pasiskolinti knygos turėjo ateiti nuo tremties su tėvais besislapstęs Gedimino moksladraugis, o pagal brėžinėlį, kaip jų buvo sutarta, malkų krūvoje būtų susiradęs sūnaus slapta nuo tėvų draugui paliktą bryzelį lašinių ir kriaukšlę duonos. Būtų buvęs tada namuose Gediminas, būtų parodęs, kas ir kur jo padėta, gal tuo ir būtų pasibaigę. O dabar paslaptingoji schema emgėbistams tereiškė viena – ginklų slėptuvė! Tiesa, tėvą jie išsivežė ne iš karto – po kelių dienų. Tą pačią naktį tik ne Surgučiuose, o Marijampolėje stribai pakėlė iš lovos ir Gediminą. Laikė abu MGB Marijampolės skyriaus rūsyje, bet atskirose kamerose. Gediminui ėjo penkiolikti, ir jis pirmą kartą savo kailiu patyrė sadistišką okupantų žiaurumą.

Vieną vakarą, atvedę mane į tardytojo kabinetą, liepė gultis ant grindų ir žiūrėti. Į priešais esantį kabinetą atvedė tėvą ir surakinę rankas pradėjo jį žvėriškai mušti. Tėvas taip klykė, kad šį jo klyksmą girdžiu iki šiol. Jį mušė tol, kol tapo nepanašus į žmogų ir prarado sąmonę.

Tada tardytojas ėmėsi manęs. Sugriebęs už plaukų daužė galvą į krosnį, kišo tarp durų pirštus, reikalaudamas prisipažinti, ar užeidavo pas mus „banditai“, ar mes turime ginklų. Vieną kartą privertė nusimauti kelnes, žadėjo kastruoti. Kol mušdavo, viskuo prisipažindavau, nustojus mušti vėl sakydavau, jog jokių ginklų neturiu ir jokių „banditų“ nemačiau. Vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Laikas sustojo. Troškau vieno – greičiau numirti.

(Iš pasakojimo 2009 08 10)

Lieka mįslė – ar Ilgūnų namus emgėbistai krėtė dėl ryšių su mišku? Partizanai, kaip sakėme, jau senokai jų sodyboje nesilankė, nebent per kankinimus kuris nors būtų išsidavęs, kad kažkada ten gaudavo pavalgyti, pamiegoti kluone ant šiaudų. Ar vis dėlto dėl knygų? Gal kas prasitarė ar tardomas atskleidė. Šiaip ar taip, netrukus po kratos suimtam P. Ilgūnui teismas skyrė 25 metus priverčiamojo darbo stovykloje ir dar penkerius metus tremties. Priedo – viso turto konfiskavimas. Dar grynas pasityčiojimas – išieškoti iš ILGŪNO Pranciškaus, Antano sūnaus TRIS ŠIMTUS (300) rublių Marijampolės juridinės konsultacijos naudai už advokato Kudriavcevo dalyvavimą.

Atrodo, Gediminas dėl tėvo golgotų tyliai ir ilgai jautė kaltę – juk tik per juos su broliu byloje atsirado įkaltis dėl antisovietinės literatūros laikymo.

Nurodyta literatūra, kurioje yra šlykštus melas, nukreiptas prieš sovietinę tikrovę, partijos vadovybę ir sovietinę valstybę, MGB ir MVD organus, susidedanti iš šešiolikos knygų ir žurnalų, išleista Lietuvos SSR laikinai okupavus vokiečiams.

(P. Ilgūno tardymo byla Nr. 25373/3)

Jei knygos būtų buvusios geriau paslėptos, galėjo kitaip pasisukti ir paties Gedimino likimas. O tada emgėbistai, pralaikę rūsyje dvi savaites, paleido, mat apsižiūrėjo, kad nepilnametis, o sovietinis „humanizmas“ draudė tokius laikyti kartu su suaugusiaisiais. Tačiau saugumas jau nepaleis jo iš akių...

Tai buvo metas, kai ginkluotas pasipriešinimas okupantams slopo, jau buvo išžudyti aplinkinių kaimų partizanai, tarp jų nemažai pažįstamų, kaimynų. Daug kas suvokė, kad ši kova pasmerkta pralaimėti, tačiau miške dar buvo vyrų, kurie liko ištikimi priesakui – laisvė arba mirtis. Klaikios okupantų piktadarybės, kolchozai ir tremtys, tėvo lageris – viskas, ką Gediminas spėjo pamatyti bei patirti, brandino ir jo ryžtą. Jam buvo gal penkiolika, kai su draugu iš pasigėrusio sovietų karininko atėmė pistoletą – čiupo ir spruko į kapines slėptis. Ginklas liko pas Gediminą – taip jis ruošėsi ginti Tėvynę... Praktikavosi, kaip nepasiduoti gyvam. Apsižiodavo – ir įsivaizduodavo, kaip tai turėtų būti. Mirties, tarsi kokios pakeleivės-draugės, sakė niekada nebijojęs.

Ilgas ir sunkus karas su bolševizmu tęsiasi... Į šventąją kovą dėl laisvės ir Lietuva aukoja daug geriausio jaunimo. Jų žuvo ir žūsta tūkstančiai, bet į jų vietas stoja kiti ir nepalaužiama valia toliau kovoja už savo laisvę. Kova su bolševizmu didelė ir prasminga. Aukos toje kovoje sudėtos brangios ir šventos. Lietuvos jaunimo kraujas, išlietas šioje kilnioje kovoje, atneš savo vaisių – bolševizmo vergijos galą.

Atrodytų, kone Atgimimo laikų mitingo Vingio parke atgarsis. Ne, šias mintis pogrindžio laikraštėlyje Gediminas išliejo 1953-iaisiais, tada jau kovai su ginklu rankose apsisprendęs septyniolikmetis. Tačiau partizanauti jam nebuvo lemta – jau į pirmąją užduotį vieną tų metų rugsėjo vakarą jį vedė rusų užverbuotas provokatorius – buvęs partizanas Kabelis... Vėliau lageryje Gediminas smulkiai aprašys, kas vyko tą lemtingą dieną.

IŠ PRISIMINIMŲ

1953 m. rugsėjo 21 d.

Nuėjęs į kitą kambarį, atsisveikinau su Mama. Išėjau laukan, paėmiau dviratį, pastačiau ant pedalo koją, ir dviratis pats nusirito pakalniukin. Prieš posūkį už kampo dar kartą atsisukau. Dar stovėjo Olytė ir Mama, lėtai mosuodamos man ranka. Bet štai posūkis, ir abi dingo iš akių. Važiuodamas Kauno gatve, sutikau Olytės pusseserę Stasiukę Ž.

„Kur važiuoji, Stasy?“

„Į pasaulį!“ – juokdamasis atsakiau.

Šiuos žodžius – „Į pasaulį“ – aš pasakiau nesąmoningai, nežinodamas, kad iš tikrųjų išvykstu į pasaulį, pilną vargų ir kančių.

Važiuodamas per Vilkaviškio tiltą pažvelgiau į laikrodį. Buvo lygiai 19 val. 5 min. Vadinasi, iš namų išvažiavau septyniomis. Važiavau į Vilkaviškį. Važiuojant pro Rudžių giraitę, prisivijo sunkvežimis, ir aš, jį susistabdęs, įsikėliau dviratį ir iki Vilkaviškio važiavau sunkvežimiu. Išlipęs Vilkaviškyje, nepastebėjau, kad nukritusi dviračio grandinė. Sėdus važiuoti, ji pakliuvo į stipinus ir išmušė jų net aštuonis. Ratą sumėtė. Man kilo nerimas. Į susitikimą turėjau vykti pas Liepinaitį, gyvenantį Lankeliškių valsčiuje. Iki Liepinaičių dar buvo likę 11–12 km. Dviračiu toliau važiuoti neįmanoma. Pėsčiam tektų eiti dar mažiausiai dvi valandas ir, be to, nešti maišą su daiktais. Teko kreiptis į pirmą pasitaikiusį žmogų su dvi23 račiu ir prašyti parduoti keletą stipinų.

Nusipirkti gavau tris stipinus ir, šiek tiek sutaisęs ratą, leidausi kelionėn. Visai sutemo. Važiuoti teko siauru vieškelio takeliu, kurio viename šone griovys, antrame gilus žvyras, taigi beveik kas 100 m teko lėkti per galvą vienan ar kitan šonan. Vis dėlto, praslinkus pusei valandos, priekyje iškilo Klampučių progimnazijos žiburiai, ir pasukęs pro ją greitai pasiekiau ir pačius Liepinaičius.

Kabelis (toks buvo mano laukiamų partizanų būrio vado slapyvardis) su draugais dar buvo neatvykęs. Aš iki pusės išsirengiau ir pasidžioviau šlapius nuo prakaito baltinius. Po kelių minučių atvyko ir minėtieji partizanai. Mes pasisveikinome, aš jiems atidaviau atvežtuosius daiktus. Jie be ilgų ceremonijų man pranešė, kad šiandien aš turėsiąs įvykdyti kažkokią užduotį ir man reikia eiti kartu su jais. Aš, žinoma, su malonumu, kad galėsiu dar kartą įrodyti savo įsitikinimus, sutikau. Kabelis man atidavė mano pistoletą „TT“, kurį per pirmą pasimatymą (rugsėjo 11 d.) buvau jam paskolinęs. Be to, dar paėmiau Al. Liepinaičio pistoletą „Ortahis“. Ir štai išeiname. Aš neatsisveikinu, sakydamas, kad vis tiek grįšiu paimti dviračio, o žūti nesiruošiu. Buvau apsirengęs juodu guminiu lietpalčiu, susijuosęs lietuvišku karišku diržu, prie kurio kabojo „finka“. Dešiniajame lietpalčio kišeniuje buvo pistoletas „TT“, kairiajame – „Ortahis“.

Išėjus iš Liepinaičių ūkio ir nuėjus nuo namų apie 20 m, Kabelis iš po krūmų išsitraukė rašomąją mašinėlę ir rusišką automatą PPŠ be disko. Aš nustebau, kad rašomoji mašinėlė yra čia, pas juos, nors jau beveik dvi savaitės, kai aš buvau ją jiems atidavęs. Paklausiau, kodėl tą mašinėlę nešioja su savim. Jie atsakė, kad buvo sekimas, ir nenorėdami pėdomis išduoti slėptuvės, rašomosios mašinėlės į štabą nenunešė. Aš patikėjau.

Vokiška rašomoji mašinėlė „Adler“, ta pati, kurią buvau išnešęs iš gimnazijos, buvo įdėta į vokišką kuprinę. Vienas iš man nepažįstamų partizanų užsidėjo ją ant pečių, o automatą atidavė nešti man. Aš taip pat pasisiūliau nešti ir rašomąją mašinėlę, bet jie atsakė duosią panešti vėliau, kai pavargs.

Išėję iš Liepinaičių pasukome vieškeliu, kuris veda į Vaišvilus, t. y. į pietvakarius. Mums beeinant, buvo momentų, kai jie visi trys ėjo priekyje, o aš iš paskos. „Ot, drąsūs vyrai, – pagalvojau. – Nebijo, kad aš galiu būti išdavikas ir juos iš užpakalio iššaudyt.“ Dabar man paaiškėjo, kodėl jie patarė man išeinant neužsivesti pistoleto, nes, matyt, ne visai pasitikėjo. Taip besvajodamas aš pagreitinau žingsnį ir susigretinau su Kabeliu. Pradėjome kalbėtis. Pirmieji du atsitolino ir tamsoje vos buvo matyti jų judančios figūros. Mudu su Kabeliu pradėjome kalbėtis apie Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį, abiems pažįstamus partizanus. Prisiminėme mano puikiai pažįstamą Gintarą (Kižį Kostą), Magiką, Vilką, Čempioną, Audrūną‚ Diemedį ir kt. Aš pasiteiravau, ar dar gyvas, taip pat daug kartų buvęs pas mus Radastas. Kabelis atsakė, kad jis žuvęs...

Kalbėdamasis mintimis nuklydau į 1947–1948 metus. Man atmintyje vienas po kito kilo vaizdai... Žiemos vakaras. Ir štai vėlų vakarą kažkas pasibeldžia į langą. Tėvas išeina į koridorių ir klausia: „Kas čia?“ „Vyrai“, – pasigirsta atsakymas. Tėvas atidaro duris. Į kambarį įeina keturiese. Pirmiausia pasisveikina, paskui, sustatę ginklus kur nors į kampą, nusirengia, sėda prie stalo, kalbasi, jei išalkę – valgo. Kai kada pasišaukia mane, pasisodina ant kelių, vienas, įdavęs pistoletą į rankas, pamoko šaudyti, juokauja. Klausinėja, ko mane moko mokykloje, kas girdėti miestelyje. „Žiūrėk, netapk komjaunuoliu, neparduok savo Tėvynės“, – dažnai kartodavo visuomet linksmas Žilvinis. „Užaugsi didelis, prisiminsi mus, kažkada kovojusius už tavo laisvę, ateitį, ir prisiminęs ateik prie mūsų kapo, pasimelsk, o mūsų kovos idealą tęsk toliau“, – mokydavo užsisvajojęs Arūnas. Arba vėl Gintaras uždeda ant galvos partizanišką kepurę apjuosia diržu, pastato viduryje kambario ir juokiasi: „Štai mūsų pamaina.“

Jau tada mano vaikiškoje širdutėje kaupėsi meilė šiems vyrams, didvyriams tikrąja šio žodžio prasme. Ir kai kurį iš jų, išniekintą, kruviną, pamatydavau ant Sasnavos valsčiaus kiemo, manyje kildavo toks apmaudas, kad, rodos, imsiu į rankas ginklą, eisiu su tais vyrais per ugnį ir vandenį ir mirsiu arba laimėsiu. Aš negalėjau žiūrėti į jų motinų ašaras, į verksmą draugų, vežamų kažkur toli į šaltą ir baisų Sibirą. Ir tada už išniekinimą mūsų brolių, už tas motinų ir vaikų, sesių ašaras, prisiekdavau keršyti... Tą vaikystės dienų priesaiką prisiminiau ir dabar, eidamas su Kabeliu į užduoties vykdymo vietą. Mano svajonės išsipildė – aš kartu su kitais įsitraukiau į Laisvės kovą ir sieksiu kovoti iki pergalės arba žūties. Marijos žemė, šventa priesaika LLK Sąjūdžiui man tapo brangesni už viską pasaulyje, už šeimą, už ateitį. Prieš akis vienas po kito slinko ešelonai į rytus. Apdaužyti prekiniai vagonai, mažučiai grotuoti langučiai. Vienas po kito važiavo vežimai, prigrūsti turto, žmonių kruvinu prakaitu per daugelį metų uždirbto. Lyg ekrane mačiau kraujuose, išmatose, sudaužytais, sudraskytais veidais ir kūnais savo pažįstamus laisvės sakalus...

Tvirtai spaudžiau kišenėje pistoleto rankeną ir mąsčiau apie tą minutę, kai išauš Laisvės rytas ir mes, galutinai vaduodami Tėvynę nuo Maskvos kraugerių, susitiksime su jais kovos lauke. Man kilo noras pulti Kabeliui ant kaklo, išbučiuoti jį kaip vieną tų mano pažįstamų erelių atstovą, nuo širdies su juo pasikalbėti, pasidalinti mintimis... „Stanislovai, gali paimti rašomąją mašinėlę, nes man jau nuspaudė pečius“, – išbudino mane iš minčių vienas atsilikusių partizanų. Užsidėjau mašinėlę ant pečių ir nuėjome toliau. „O gerai būtų truputėlį išgerti“, – kreipėsi į mane Kabelis. – „Ne, jokiu būdu! Juk priekyje mums dar uždavinys“, – tariau aš. „Nieko! Ei, tu“, – kreipėsi jis į vieną iš pavaldinių, man nepažįstamų partizanų. – „Užeik čia pas ūkininką ir paimk pusę litro. Bus gerai mums ant drąsos“, – tarė Kabelis, nekreipdamas dėmesio į mano prieštaravimus. Jo pasiųstasis partizanas, vardu Petras, nuėjo pas ūkininką, o mes – į gretimą miškelį. Mėnulio šviesoje sublizgėjo ežero vanduo, sušnarėjo nendrės, žengiant pirmųjų medžių šešėliuose. Kabelis ir jo draugas pažvelgė į laikrodžius, aš pažvelgiau į savąjį. Buvo lygiai 23 val. 30 min. Susėdome ant vieškelio krašto ir tyliai kalbėdamiesi laukėme ateinant su puslitriu Petro. Priekyje lyg pasigirdo žingsniai. „Kažkas eina“, – sušnabždėjau aš. Greitai pašokome ir metėmės į šalia augusius krūmus. Kabelis pasistatė šalia beržo savo „Sturmgeherį“ ir, praskleidęs lapus, žvelgė vieškelio link. Aš, priklaupęs ant kelio, taip pat žvelgiau artėjančių žingsnių link. Kiek toliau, paruošęs automatą šūviui, stovėjo trečiasis draugas. Po minutės vieškeliu pasirodė einąs kareivis! Rusų kareivis, su pilote, kuprine, šautuvu. Vos spėjau pakelti pistoletų vamzdžius, kai po jo pasirodė antras, trečias. Tuojau pajutau ant abiejų vamzdžių kažkieno rankas ir atsisukęs pamačiau Kabelį išsigandusiu veidu, visaip besistengiantį sulaikyti mane nuo šūvio. Nustebęs vėl atsisukau į kelią ir pradėjau skaičiuoti pro šalį einančius kareivius. Suskaičiavau dvylika. „Kodėl neleidai šauti? Juk trise galėjome juos visus pakloti!“ – paklausiau Kabelio. „Negalima! Kas žino, gal čia jų penki šimtai, gal visas miškas apsuptas. Nereikia leisti suprasti, kur esame“, – paaiškino jis. Dabar visi susirūpinome, kad su kareiviais nesusidurtų eidamas su degtine Petras, nes kareiviai nuėjo ton pusėn, kur gyveno minėtasis ūkininkas. Man kilo įtarimas, kodėl Kabelis neleido šauti, bet nusiraminau, prisiminęs, kad jis jau senas miško vilkas, partizanavęs devynerius metus ir už mane geriau nusimanąs.

Palaukus gal daugiau neipusvalandį, grįžo Petras. „Ar gavai?“ – paklausė Kabelis ir pradėjo klausinėti, kur buvo taip ilgai užtrukęs ir ar nematė kareivių. Petras atsakė buvęs kambaryje, nieko nematęs ir negirdėjęs. Mes pakilome ir pasukome giliau į mišką. Vieškelį perėjome atbuli ir paėję apie 100 m gilyn susėdome ant kažkokio apkaso krašto. Petras išsitraukė iš planšetės puslitrį ir stiklinę ir įsipylęs išgėrė. Po jo išgėrė antrasis partizanas ir Kabelis. Po to, nors ir atsisakinėjau, ir man įpylė apie 100 gramų degtinės (ne daugiau kaip pusę stiklinės). Aš vis nenorom susipyliau visą į burną ir prarijau. Degtinė pasirodė kažkokia neskani, karti. „Nori užsirūkyt?“ – pasiūlė Kabelis. „Ačiū, nerūkau“, – atsakiau, atiduodamas stiklinę atgal. „O dabar truputį pailsėsime, ir judėsime toliau“, – tarė Kabelis užsirūkydamas.

Aš atsisėdau prie kelmo, pasitaisiau patogiau ant pečių rašomąją mašinėlę, rankas susikišau į lietpalčio kišenes ir suspaudžiau delnuose pistoletus. Taip prasėdėjau gal dvi minutes. Staiga mane apėmė miegas, suskaudo širdį ir per visą kūną ėmė slinkti keistas stingulys. Nustebęs ir išsigandęs mėginau pasikelti nuo žemės, bet tuojau gavau kažkuo kietu smūgį į sprandą, galvoje kažkas suzvimbė, ir viską apgaubė tamsa...

Pirmas vaizdas, kurį pamačiau pramerkęs akis, atrodė maždaug taip: guliu kažkokiame kambaryje, lyg palatoje, ant stalo, o apie mane vaikšto vyrai ir moterys baltais chalatais... Antrasis vaizdas, pasilikęs atmintyje, buvo toks: guliu jau lovoje, o prie manęs stovi du uniformuoti vyrai su automatais. Kažkodėl labai blogai matė akys: vos vos lyg per miglas galėjau įžiūrėti prieky esančias duris. Ginkluotieji vyrai rodėsi man esą Kabelis su draugais, ir aš jų pradėjau klausinėti, kaip čia atsidūriau ir kur esu. Atmintyje man pradėjo ryškėti paskutiniai įvykiai. Prisiminiau, kad buvau miške, kartu su partizanais, kad vos nesusišaudžiau su garnizonu. „Matyt, esu sužeistas ir dabar pas kokį ūkininką mane saugo partizanai“, – pagalvojau aš ir vėl užsnūdau. Vėl pramerkęs akis ir pamatęs šalia stovinčius uniformuotus vyrus, pastebėjau, kad jų uniformas puošia ne lietuviški, partizaniški ženkliukai, o raudona žvaigždė. Nieko nesupratau, ir sukaustytas protas nieko negalėjo galvoti. Gulėjau išplėtęs akis lyg be sąmones ir žiūrėjau į vieną tašką. Paskui vėl pasidarė silpna, kūną apėmė maloni šiluma, viskas pradėjo suktis ir kažkur dingo...

Lyg sapnavau, kad esu kažkur vežamas mašina, kažkur nešamas. Visa tai rodėsi taip neaiškiai, neryškiai, kad ir sapnu to pavadinti negaliu... Kaip rimtai okupantų smogikai rengėsi šiai operacijai, matyti iš jų vadovybės

visiškai slapto pranešimo (soveršeno sekretno) į Maskvą. <...> Š. m. rugpjūtį Kybartų rajone buvo įvykdyta visa eilė antisovietinių išpuolių (apraiškų). Realizuojant nusikaltėlių paieškos priemones, rugsėjo 7 d. į Kybartų rajoną buvo nukreipta specagento „VARIAGAS“, apsimetusio „VYTAUTO“ banditų brigados vadeiva, agentų grupė. <...> Naują susitikimą su antisovietinės grupės dalyviais „VARIAGAS“ paskyrė rugsėjo 21–22 d., turėdamas tikslą operatyvinės technikos priemonių pagalba pirmiausiai su daiktiniais įrodymais suimti GLAVECKĄ ir ILGŪNĄ. Rugsėjo 22 d. naktį agentams apsilankius LIEPINAIČIO ūkyje, pastarasis laukė jų kartu su ILGŪNU. GLAVECKAS į susitikimą neatvyko.  Agentų grupė pakvietė ILGŪNĄ vykdyti „partizanų užduoties“, nuvedė į mišką ir, panaudoję operatyvinės technikos priemones, perdavė operatyvinei grupei.

Kaip atrodo, Gediminas iš anksčiau nebuvo pažįstamas su Kabeliu. Susipažino, matyt, mėgindamas įsijungti į ginkluotą pasipriešinimą. Kad Kabelis – užverbuotas išdavikas, Gediminas sužinojo tik būdamas saugumo kalėjime, o iš pradžių, atsigavęs po „operatyvinės technikos priemonių“, galvojo, net sielojosi dėl Kabelio – ar jo tą naktį nenušovė? Paskui iš persiuntimo kalėjimo slapta perduotą laišką į namus jis baigė žodžiais: Padėkokit Kabeliui-Albinui, nes jis man padarė ... (užtrinti žodžiai – E. G.) Vis dėlto apie jį išdavusį Kabelį Gediminas ir vėliau kalbėdavo be pykčio, be pagiežos, netgi domėjosi jo likimu, mėgino suprasti, kaip, kodėl... Lyg buvo girdėjęs, kad anas turėjo besilaukiančią žmoną... Okupantams tai – dar vienas svertas klupdyti žmogų. Tiesa, tada jis dar nežinojo, kokie buvo Kabelio išdavystės mastai. 1952‑ųjų sausį pakliuvęs į saugumo nagus, jis prakalbo labai greitai – jau per pirmąjį tardymą išvardijo savo būrio partizanus, nurodė bunkerio vietą. Po poros metų KGB rašytoje Kabelio charakteristikoje suminėta tiek jo „nuopelnų“, tarsi būtų pristatomas Sovietų Sąjungos didvyrio žvaigždei. Pasirodo, Kabelis ne tik išdavė dešimtis buvusių bendražygių, bet ir pats kartu su saugumiečiais juos žudė.

Pro KGB kalėjimo langelį

Sąmonę Gediminas atgavo MGB Kauno skyriuje, o po poros dienų buvo įgrūstas į ilgam įsiminusią 29‑ąją kamerą Vilniaus saugumo kalėjimo požemyje. Žinoma, į kamerą – ne iš karto. Iš pradžių kiekvieno čionai patekusio laukdavo standartinės procedūros. Pirmiausia – trys valandos siauroje tamsioje nišoje, vadinamajame bokse, kur neapsisuksi, nepajudėsi – sėdėk tarsi sfinksas, įspraustas tarp mūro sienų. Per tą laiką netoliese, kabinete su Dzeržinskio portretu, būdavo tvarkomi kalinio dokumentai. Paskui kratos kambaryje apžiūrėdavo nuogai išrengtą, tikrindavo visas kūno ertmes – išsižiok, pasilenk, atsitūpk. Kitas etapas – pirštų atspaudai identifikavimo kambaryje, nuotrauka profiliu ir iš priekio.

Kamera Nr. 29 – tai 13 kv. metrų betonuoto ploto, nepajudinami gultai. Čia Gediminas praleis beveik tris mėnesius – iki teismo. Pagal tada galiojusią tvarką kalinys, jeigu kuo neprasikalsdavo, turėdavo teisę dešimt ar penkiolika minučių per dieną praleisti kiemelyje – pusketvirto žingsnio palei trumpesnę sieną, penki palei ilgąją. Virš galvos – vielos tinklu atitvertas dangus ir sargybinis, iš viršaus stebintis, ar kaliniai nebando kalbėtis tarpusavyje, ar eidami ratu vienas paskui kitą tvarkingai laiko už nugaros rankas. Kitas sargybinis stovėdavo prie durų ir gryno oro įkvėpusius kalinius sugrąžindavo į kamerą.

Kameros sienoje arčiau lubų – pailgas langelis. Kartais, kaip yra pasakojęs Gediminas, nuo konservatorijos atsklisdavo muzika, labai savotiškai nuteikdavusi. Svajingus pamąstymus žadino čia pat už kelių žingsnių girdimas moteriškų batelių kaukšėjimas... Vieni, antri, treti nukaukšėdavo šaligatviu palei sieną. Kas tos moterys, kaip jos atrodo, kur jos skuba? Koks didelis neįveikiamas atstumas...

Nors sovietų saugumo žiaurumus jau buvo prieš porą metų patyręs Marijampolėje, kalėjimo kasdienybė iš pradžių jam atrodė kaip kažkoks nerealus nuotykis, kuris sykį staiga baigsis, nutrūks šmėkštelėjęs kaip sapnas. Tačiau dienos bėgo ir jaunatviškos iliuzijos sklaidėsi. Sapnas greitai virto realybės košmaru.

Gediminas tada pats, regis, nespėjo pakliūti į karcerį, bet iš kitų kalinių, be abejo, girdėjo apie dvi kameras su lediniu vandeniu, nuo kurio galėjai gintis tik stovėdamas ant iškilusio virš vandens metalinio skritulio. Netoliese ir kankinimo kambariai minkštomis kalinių klyksmus sugeriančiomis sienomis. Tačiau ko jau ko jis negalėjo žinoti, tai kraupiausių faktų apie šimtus šiame rūsyje sušaudytų žmonių, apie dolgirovus ir prikazčikovus, grišinus ir podogoras – emgėbistus ir enkavedistus, kurie žudė ne vien šūviais į pakaušį, bet ir sadistiškai pasimėgaudami skaldė galvas plaktukais, gyvų žmonių kaukoles pramušdavo durtuvais. Tos paslaptys bus atskleistos tik po pusės amžiaus, o tada slinko niūrios laukimo dienos.

Gediminą tardęs kapitonas Prichodka kartais nepaleisdavo jo valandų valandas. Antai 1953‑ųjų rugsėjo 30 d. nuo pat ryto pradėtas tardymas baigėsi, kaip rodo protokolas, tik vakare.

Klausimas: Kokius tikslus ir užduotis kėlė antisovietinė grupė, kuriai jūs priklausėte?

Atsakymas: Mūsų antisovietinė grupė tik kūrėsi. Mūsų tikslas buvo kovoti su sovietų valdžia už nepriklausomos, laisvos Lietuvos valdžios atkūrimą, tai yra už senos buržuazinės santvarkos atkūrimą Lietuvoje. Šiam tikslui vykdyti planavome įsigyti ginklų, spausdinimo technikos, kuria norėjome leisti antisovietinę literatūrą ir platinti ją tarp gyventojų, užmegzti ryšį su antisovietinių nacionalistinių gaujų (taip įrašyta tardytojo – E. G.) dalyviais, iš jų gauti tolesnius nurodymus dėl bendros kovos su sovietų valdžia.

Klausimas: Kas buvo jūsų antisovietinės grupės vadovas?

Atsakymas: Mūsų antisovietinės grupės organizatorius ir vadovas buvau aš.

Klausimas: Kas davė užduotį organizuoti antisovietinę grupę kovai su sovietų valdžia?

Atsakymas: Jokio nurodymo iš niekur negavau, įsteigiau ją savo iniciatyva...

Kapitonas Prichodka ne tik išpranašavo skaičius, kokius jo tardomasis išgirs teismui skelbiant nuosprendį, bet nurodė ir tolimesnę perspektyvą: „Ten, Sibire, ir supūsi.“ Gediminas atšovė, girdi, sugrįžęs aplankysiu... Ne, tie slogūs mėnesiai buvo ir rimta vyriškumo mokykla. Gediminas čia pirmą kartą pasijuto esąs suaugęs, vyras, lygus su kitais, gyvenantis vienodomis sąlygomis, atsakingas už savo veiksmus ir žodžius. Jis jautė, jog kameros draugai, nors kai kurie amžiumi dvigubai vyresni, laiko jį suaugusiu patikimu žmogumi. Jis klausinėjo, kodėl jie ėjo į mišką, ar dabar nesigaili dėl tokio pasirinkimo ir ištikusios dalios, ir kameros draugai juo pasitikėjo.

Vienas jų – devynerius metus partizanavęs kameros draugas Albinas Burbulis, vėliau Maskvoje Butyrkų kalėjime sušaudytas kartu su Lietuvos partizanų vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu, atskleidė jam, kas sukūrė tą jaudinančią melodiją, kurią jie kartą išgirdo ataidint nuo konservatorijos. Nuo tol Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ tapo, sakytum, jo gyvenimo muzika. (Gediminas turėjo įvairių polonezo įrašų, parašė apie šį kūrinį lyriškų eilučių, neretai jį ilgesingomis, kaip pasakytų dukra Ugnė, progomis prisimindavo. Iš tiesų, savotiškas himnas jam tai buvo. Įkvepiantis atlaikyti bet kokius išbandymus ir tarsi sakantis, kad yra dėl ko... Primenantis aukštesnę, pasiaukojimo vertą idėją...

Taip atsitiko, kad 2009‑ųjų rudenį klaipėdiškis Vieno aktoriaus teatro vadovas Sigutis Jačėnas Vilniuje, Chodkevičių rūmuose, padovanojo Gediminui ką tik išleistą kompaktinę plokštelę „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Visą renginį laikęs ją rankose, Gediminas draugams tyliai pasakė: Norėčiau, kad skambėtų per mano laidotuves. Tardamas tuos žodžius jis šypsojosi... Praėjo vos pusmetis, ir polonezas suskambo po liūdesio rūmų skliautais...)

Iš išlikusių Gedimino dienoraščių pirmąjį, bet pažymėtą kaip Nr. 4, jis rašė 1953‑ųjų gruodį. Vėliau pats abejojo, ar tuos saugumo, Lukiškių ir persiuntimo kalėjimuose pieštuku smulkiai primargintus lapus galima pavadinti dienoraščiu. Tai greičiau dienoraštį primenantis laiškas, persiuntimo kalėjime sutiktų vagių-recidyvistų kanalais išsiųstas į laisvę.

Šie lapai man gyvai primena dviejų aukštų narus, langų grotas, sunkias geležines duris ir amžinai pavojingą „vilkiuką“ jose...

Gruodžio 14 d.

Šiandien kameroje – paskutinė diena. Išsiskyrimas toks skaudus ir taip arti. <...> Atsigulęs ilgai svajoju: pro mano akis pamažu slenka Alfonsas,Benius, Vladas, Albinas. Rytoj – teismas. <...> Tik čia, kalėjime, supratau, kas yra tikrasis žmogus ir kas yra žmogiškumas, tik čia supratau, kas yra draugai, tik čia pradėjau atskirti draugus nuo priešų. Supratau, kad kalėjimas – pati geriausia gyvenimo mokykla.

Gruodžio 15 d.

Teismas. Rodos, turėčiau jaudintis, bet iš tikrųjų buvau visiškai ramus. Paskutiniai pokalbiai su draugais, jų patarimai gyvenimui... Laukiu pusryčių, bet greitai tenka nusivilti – atsidaro durų langelis ir sušunka mano pavardę, liepia pasiruošti su daiktais. Susidedu čiužinį, antklodę, vadinamąją pagalvėlę – ir viskas, nes savo jokių daiktų neturiu, tik tai, kuo apsirengęs. Paskutiniai stiprūs vyriški rankų paspaudimai, vyriški bučkiai, dar vienas žvilgsnis išeinant pro duris, ir sudie, kamera ir jūs, draugai, su kuriais tiek daug iškentėta, patirta skriaudų. Iš kameros veda į karcerį, kur, išrengę iki Adomo kostiumo, padaro smulkią kratą, o iš čia – į mašiną, kur jau randu Vitalių, Aloizą L. ir Vytą G. Pavažiavus apie 10 min., mašina sustoja, ir kiekvieną kaip didžiausią nusikaltėlį du kareiviai įveda į salę. Prasideda teismo parodija, mes trumpai atpasakojame savo „nusikaltimus“, teisėjai, advokatai ir prokuroras, pasiūlęs visiems po 25 metus kalėjimo, išeina rengti sprendimo. Mėginame su Vytu kalbėtis, bet kareiviai uždraudžia – toliau kalbamės morze. Kad nejausčiau tokio alkio, pradėjau skaičiuoti. Suskaičiavus iki 2347, atėjo teisėjai ir pradėjo skaityti nuosprendį. Kaip ir žinojau, nuteisė 25 metams kalėjimo, 5 metams ištrėmimo ir 5 metams teisių atėmimo su viso turto konfiskavimu. Jei būtų davę pavalgyti ir sakę, kad už tai dar 5 metus uždės, tai be abejonių būčiau sutikęs – taip mažai į tuos metus kreipiau dėmesio.

Po teismo gerą savaitę iki Kūčių jis praleido Lukiškių kalėjimo kameroje, kurioje jau buvo trys kaliniai – du lietuviai ir lenkas, Gedimino žodžiais, visi labai draugiški.

Gruodžio 24 d.

<...> Dar prieš pietus liepė pasirengti su visais daiktais. Supratau, kad veš į paskirstymo punktą arba tiesiog į lagerį. Vėl išsiskyrimas su draugais <...> nuvedė į pirtį. Kaip supratau, ten buvo vien kriminalinai kaliniai. Kai pasisakiau, kad esu kaltinamas 58 straipsniu, keletas iš jų, ypač rusai, pradėjo nelabai draugiškai šnairuoti. Iš pirties nuvedė į mašiną ir taip pat kartu su kriminaliniais nuvežė į paskirstymo punktą. <...> Pagaliau atėjo paskirstymas į kameras. Vėl klausė, kokiais straipsniais esu kaltinamas, atsakiau, kad 58-1a, 58-10, 58-11. Kaip vėliau supratau, buvo du vagys ir vienas šiaip žmogus. Čia mane atvedė į 35 kamerą, kur aš labai gerai pamačiau vagių psichologiją. Kai kurie jų papročiai man buvo visai priimtini, pvz., įėję į kamerą, tuojau pradėjome bendromis jėgomis naikinti mano ir Vyto maistą. Su Vyto pyragaičiais susėdę atlaikėme Kūčias. Tai štai kokios mano Kūčios šiemet. Nesitikėjau, kad šiais metais jas teks praleisti vagių kompanijoje, kalėjime.

Naujus 1954-uosius Gediminas pasitiko persiuntimo kalėjimu paverstuose Sluškų rūmuose – įsikibęs į grotas ir žiūrėdamas į Nerimi plaukiančias ledo lytis. Po mėnesio, sausio 30 dieną, pajudėjo traukinys, vežęs jį į Rusijos šiaurėje, bekraštėje Komijos taigoje, plytintį priverčiamųjų darbų lagerių rajoną „Viatlag“. Žemę po kojomis Gediminas pajuto išlaipintas kalinių persiuntimo lageryje adresu p. j. (počtovyj jaščik, t. y. pašto dėžutė – E. G.) Nr. 231/13. Lagerių prieš akis bus daug, kai kurie turės ne tik numerius, bet ir konkrečius vardus – Kožimka, Sorda, Nirmič, Peles... Prasidėjo antrasis iš keturių, kaip Gediminas buvo suskirstęs savo būties kelionę, gyvenimų. Pirmasis – tai noras susivokti savyje. Kas aš esu? Kam gyvenu? Ką šiame pasaulyje turiu nuveikti? Tie klausimai galbūt būtų ilgai deginę kitu laiku, kitomis gyvenimo aplinkybėms. Dabar gi jį supanti tikrovė su atėjūnų primesta valdžia, prievarta, smurtu, rodos, pati rėkte išrėkė atsakymą – tik kova už laisvą Lietuvą gali įprasminti tavo dienas! Suradęs bendraminčių, jis kūrė pogrindinę jaunimo organizaciją, spausdino atsišaukimus, parengė ir išspausdino laikraštėlį „Kova“, vaikščiojo ginkluotas anuo iš rusų karininko atimtu pistoletu ir žinojo, jog gyvas nepasiduos. <...> Maksimalizmas, mintis, kad būtina kovoti su neteisybe, nesiskaitant su niekuo, nevertinant gyvybės, nevengiant pavojų, ir šitas gyvenimas galėjo baigtis miške po krūmu, kaip daugelio mano bendraamžių ir mano likimo žmonių. Labai nedaug trūko, kad taip būtų užsibaigę...

(Iš pasakojimo 2009 08 10)

Paveldėtas rusų caraitės vardas

Paskutinę kalinimo persiuntimo kalėjime, Sluškų rūmuose, dieną, 1954‑ųjų sausio 29‑ąją, Gediminui gimė sūnus. Šiandien sunku pasakyti, ar galėjo kas perduoti jam šią žinią anksčiau, negu pajudėjo traukinys. Bažnytinę Stanislovo Ilgūno ir Olgos Kondreckaitės santuoką 1952‑ųjų gegužę įregistravo tada Marijampolėje kunigavęs, dabar vyskupas emeritas Juozas Žemaitis. Kaip sakoma žmonėse, davė šliūbą. Pasak vyriausiosios Gedimino dukros Rasos Ilgūnaitės-Pečiukonienės, vyskupas ir dabar labai gerai prisimena tą įvykį, nes juos tuokė slapta – sutuoktinis buvo labai jaunas, be to, dvasininko ausį buvo pasiekęs garsas, kad rengiasi į mišką. Jam buvo tik šešiolika, nors atrodė vyriškai. Ji, maža, smulki, tikra coliukė – penkeriais metais vyresnė. Ji buvo gimusi pačiame Marijampolės centre, Gedimino gatvėje, tikrų tikriausia lietuvaitė, o Olga todėl, kad jos mama Aldona Daugėlaitė-Kondreckienė labai žavėjosi caraite Olga Romanova, sakė, jei turėsiu dukrą, bus Olga. Taip ir buvo. Olgos gyvenimas klojosi, kaip pasakytų dukra Rasa, beprotiškai sunkiai. Ji negalėjo išeiti didelių mokslų, bet piešė, daug skaitė, šoko baleto trupėje, ją  netgi kvietė į cirką – buvo graži, grakšti ir protinga. Jos tėvas Pijus Kondreckas tapo viena pirmųjų sovietų okupacijos aukų, žmonės kalbėjo, kad sušaudytas Marijampolėje, tačiau kur dūla jo kaulai, matyt, liks amžina paslaptis.

Olgos mama palaikė ryšius su partizanais – siuvo jiems drabužius, rėmė, slaugė, ieškojo gydytojų. Viskas baigėsi Marijampolės kalėjimu, iš kurio ją 1956‑aisiais paleido su sulaužytu stuburu. Negaudama jokios pensijos, amžinai bijodama dėl giminaičių, glaustėsi pas vienus, pas kitus, pas pažįstamus, bet išliko optimistė, buvo aktyvi, bendraujanti, o meniška jos prigimtis prasiverždavo, jei tokia proga pasitaikydavo, prie pianino ar atversto eilėraščių, gal ne per daug meniškų, bet nuoširdžių, sąsiuvinio.

Olgos mamos, tiesa, ne jos pavarde, lipdinių žmonės matydavo parodose. Įkvėpusi tvirtą tikėjimą laisva Lietuva, močiutė, Rasos žodžiais, jiems buvo kelrodė žvaigždė. Kaip įsiplieskė jaunatviška Gedimino meilė, šiandien nepasakys niekas. Pagaliau kas apskritai žino meilės vardus ir kelius? Jam, atrodo, nebuvo nė šešiolikos, kai pažino moterį, vyrėlesnę ir aistringą. Regis, tai paliko atmintiną įspūdį, kaip ir jai – jo, pradedančio partizano, žygiai ir nuotykiai. Sutuokti kunigo, jiedu Marijampolėje, Montvilos gatvėje, išsinuomojo pas žmones tvartelį.

Rasa Ilgūnaitė-Pečiukonienė:

Daug kartų teko pro šalį eiti su motina. Ji sakydavo – tai laimingiausio ir geriausio gyvenimo vieta.

(Tik neilgas buvo tas laimingas geras gyvenimas. Ten gyvenant Gediminą suėmė. Olga jau laukėsi pirmagimio.)

Močiutė Aldona sakydavo, kad skausmo ir kančios nepasversi, nes mato nėra. Aš manau, likusieji tėvynėje kentėjo ne mažiau, kaip lageriuose. Įsivaizduokim, kaip mano mama gyveno, – jos motina kalėjime, vyras lageryje, uošvis lageryje, tėvas sušaudytas. Mama su Stasiuku tada apsigyveno Kantališkiuose pas vyro motiną Magdeleną Ilgūnienę. Jos labai sutarė, anyta be proto juos abu mylėjo. Laiškuose tėvui mama jo motiną vadino angelu, lietuvišku rūpintojėliu. Mamos į darbą niekur neėmė. Kas ji buvo? Kondreckaitė su vaiku – bažnytinė santuoka nesiskaitė. Tik vėliau įsidarbino tarpmiestinių autobusų konduktore. Tuo laiku ji siuntinius kas mėnesį siųsdavo vis kitomis kryptimis – į vieną lagerį, į kalėjimą, į kitą lagerį.

(Iš pasakojimo 2010 10 21)

Suruošėm Tau siuntinį. Stasiukas klausė, ar tai dešrytė? Sakė, kai tėvelis grįš, tai abu valgysim...

(Eilutė iš O. Ilgūnienės laiško)

Jų laiškai buvę kaip romanas. Mamos rašytus, tvarkingai sunumeruotus, Rasa turi ir dabar. Jai labai gaila, kad negali šalia pasidėti tėvo laiškų mamai – jie, matyt, dingę.

Tie jo laiškai – visas gyvenimas, visa istorija. Mamai savo eiles siuntė iš lagerio, apie meilę, Sibiro grožį. Klausdavau, kieno čia rašyta, pasirodo, jis rašė. Mama norėjo tapatintis su Rusijos dekabristų žmonomis. Iš laiškų matyti – paskui savo vyrą būtų ėjusi į pasaulio kraštą.

Kai iš lagerio sugrįžo P. Ilgūnas, marti su anūku išsikraustė atgal  į Kapsuką. Geri žmonės vienišai motinai padėjo gauti kambarėlį name netoli senųjų miesto kapinių, o pragyvenimui šelpė močiutė, Gedimino mama. Po uošvio mirties Olga vėl grįžo pas anytą, o aname kambarėlyje netoli kapinių prisiglaudė Olgos mama.

Lagerio pamokos

Antrasis gyvenimas – lageriai – irgi ne kartą galėjo baigtis mirtimi. Pavyzdžiui, pri popytke k begstvu (bandant bėgti – E. G.), nuo išsekimo, ligų. Daug vėliau, jau turėdamas kišenėje pažymą Nr. 007214 paleistas kaip atlikęs bausmę ir bilietą kietame vagone per Kirovą, Maskvą iki Kauno, Gediminas paskutinį sykį apsižvalgys šiapus kažkelintos tvoros ir prisimins, kaip vieną 1954‑ųjų vasario dieną jį ir dar porą lietuvių sargyba atvedė į pirmąjį lagerį, kur turėjo prasidėti jo perauklėjimas priverstiniais darbais. Viduržiemis. Šaltis leidosi žemiau 40 laipsnių padalos. Sargybiniai nuėjo šildytis, o jie, palikti prie vartų, pirmą sykį apsidairė aplink. Priešais styrojo aukšta medinė tvora su tokiais pat aklinais vartais. Toliau, prie miško, matėsi keletas gyvenamųjų namų, tačiau akį labiau traukė sargybos bokštai ir juose stovintys kailiniuoti kareiviai. Iš lėto prasivėrė sargybos būdelės durys ir jose pasirodė kareivis su ilgu aštriai nusmailintu virbu rankose. Gediminas žinojo – enkavedistai, stribai, ieškodami partizanų, tokiais įrankiais kaimo daržinėse badydavo suvežtą šieną, šiaudus.

Kareivis atidarė vartus, ir jie pamatė rogių kinkinį. Vežikas sėdėjo ant keistos ilgos dėžės. Ką jis veža? Viskas paaiškėjo greitai. Sargybinis, sunkia plienine sklende uždaręs vartus ir užrakinęs spyną, priėjo prie rogių. Vežikas nulipo nuo dėžės ir pakėlė viršutinę lentą. Joje gulėjo lavonas... Sargybinis virbu dūrė į jo krūtinę, paskui atitraukė kairės kojos kelnių klešnę. Prie kojos viela buvo pririšta kažkokia lentelė. Gediminas vėliau sužinos, kad lentelėje užrašoma pavardė, vardas, tėvavardis, gimimo metai, straipsnis, bausmės trukmė ir jos pabaigos metai. Patikrinęs kortelę, kareivis mostelėjo ranka, vežikas uždengė dėžę lenta, atsisėdo ant jos ir paragino arklį...

Vaizdas, pirmasis įspūdis ilgai nedavė ramybės. Įkyriai smelkėsi mintis, kad pro šiuos vartus, įėjęs jaunas ir dar nevisai paliegęs, gali išvažiuoti iš čia kaip šis išniekintas lavonas... Ne tik tada, visą gyvenimą Gediminas prisimins, koks vis dėlto dar maloningas buvo jam likimas, kad katorgos pradžioje jis pakliuvo tarp politinių kalinių. Pasak jo paties, tai – gyvenimo akademija, nes tarp likimo brolių buvo ir tikrų profesorių, ir netituluotų, bet išmintingų, kartaus patyrimo taurę seniai geriančių žmonių, su kuriais jis nesunkiai rasdavo kalbą ir sėmėsi išminties.

<...> Aš ten išsigydžiau nuo nacionalizmo, nes pirmajame gyvenime maniau, kad tik lietuvis – geras žmogus, rusas negali būti geras. Okupantas. O lagery pamačiau, kad ne taip. Tautybė nelemia žmogaus vertės.

(Iš pasakojimo 2009 08 10)

Potraukį rašyti Gediminas pajuto labai anksti. Vėliau pats gal juokais abejojo, ar tuo metu jau mokėjo skaityti. Lageris, suprantama, – ne literatūros institutas, bet nutaikęs valandėlę, jis lįsdavo į kokį kampą ir atsiversdavo dienoraštį.

Matyt, tai – tiesa, kad dienoraščius dažniau rašo tie, kuriems sunku, arba kai sunku, kai žmogus nelaimingas. Atskira kalba apie Gedimino kelionių, ekspedicijų dienoraščius, kuriuose atsispindi kiekviena žygio diena – nuotykiai, patirtys, įveikti kilometrai. Tačiau šiuokart šnekame apie alkaną, slegiančią, žlugdančią, sekinančią lagerio kasdienybę. Dienoraštis joje – tarsi draugas, kuriam gali išlieti visus sopulius, viską, kas guli ant širdies. Toks dienoraštis – pats atvirumas, jis ištikimas tiesai, neįsileidžia netikro žodžio – jei ir norėtum ką pagražinti, ranka, rodos, pati sustotų. Dienoraštis, kaip ir knygos, kurių ir lageriuose jis perskaitė nemažai, buvo vienas iš dvasią palaikančių ramsčių. Kaip matyti iš išlikusių tekstų, dienoraštis jam padėjo jausti per tūkstančius kilometrų nutolusios gimtinės kvapą, leido vaizduotėje lankyti brangius žmones. Iliuzija padėdavo ištverti.

Prasidėjo pavasaris. Vakarais, kada jau sutemsta ir tik lagerio tvorą apšviečiančios lemputės gadina gamtos prisikėlimo harmoniją, aš kiekvieną vakarą dažniausiai vienas vaikštinėju iš vieno zonos galo į kitą ir svajoju. Mano svajų centras – Nemuno šalis. Aš, kaip kūdikis, kuriu svajonių pilis, retkarčiais mano veidą džiugina vaikiška šypsena arba temdo niūri neviltis ir visą laiką akys dega ypatinga ugnimi. Mano „kolegos“ kriminaliniai žiūri į mane, kaip į beprotį, o aš lieku patenkintas ir tuo. Aš kylu aukštyn, nejaučiu mane supančios aplinkos ir nuvargusio kūno. Man norisi kurti, kurti, įlieti eilutėse visą savo sielą, visą save, savo aistras, kančias, įsitikinimus. Širdis krūtinėje daužosi vis stipriau, ir aš vis giliau skęstu į įkvėpimą, kol manęs iš jo nepabudina mano aplinka. Galva vėl nusvyra žemyn, nurimsta širdis, ir aš vėl lėtu žingsniu matuoju takelį nuo vartų iki priešais esančios draudžiamosios zonos.

Jis nuo vaikystės tvirtai žinojo, kad gyvenime turi daug nuveikti. Ta sveika ambicija negeso ir lageryje, net ir tais klaikiausiais katorgos tarpsniais, kai bendrabūvio taisykles diktavo gyvenimą tarp žmonių seniai užmiršę recidyvistai. Uždarytas su užkietėjusiais kriminaliniais nusikaltėliais, jis išliko savimi, net ir tokioje aplinkoje ieškojo šviesos. Gediminas pasakodavo apie lagerio pamokas, kurios tvilkdo ir tos mokyklos nelankiusius.

Svyravau vėjo pučiamas, išbadėjęs kalėjime. Pasikvietė vienas kunigas, jaunas, labai sunkiai dirbęs, Petraitis jo pavardė buvo. Davė man penkiasdešimt rublių. Tuo metu už pragarišką darbą kaliniams per mėnesį

duodavo šešiasdešimt senoviškų, ikichruščiovinių. Vėliau būtų šeši rubliai. Buvo galima duonos nusipirkt. Lajaus. Kruopų. Po dviejų mėnesių gaunu pirmą algą, apie šešiasdešimt rublių. Nešu grąžinti kunigui, aš jau užsikabinau už gyvenimo, išliksiu, o jis: „Gediminai, kai sutiksi žmogų, kuriam pagalba bus reikalinga taip, kaip tau ji buvo reikalinga, duok jam, galvodamas, kad grąžini skolą man.“ Ne kartą bandžiau ją grąžint, bet negrąžinsiu jos iki gyvenimo galo. Tai skola visam gyvenimui, bet tai buvo pamoka. Daug ko ten išmokau. Iš tikrųjų stebuklas, kad išėjęs iš ten pradėjau trečiąjį gyvenimą kaip žmogus, tikintis dvasinėmis vertybėmis. Tikintis, kad gėris nugali blogį, kad gerų žmonių daugiau negu blogų.

Stebėdamas aplinkinį gyvenimą, Gediminas ilgainiui suprato, kad reikia žūtbūt tausoti jėgas ir sveikatą. Nors šalis reikalavo duoti daugiau miško, jis jau įsidrąsindavo nepersistengti, dažniau prisėsdavo ant kelmo ir netgi išsitraukdavo po marškiniais atsineštą knygą. Kareiviai kartais pašūkavę numodavo ranka, o kartais tekdavo pasėdėti karceryje. Būdavo, kad kirtimuose anksčiau, negu iškirstais plotais sargyba su šunimis atvarydavo kalinius, paryčiais pasirodydavo vargo čionai atgintos kaimo moterys, laukdavo jų ateinant. Užsidirbdavo kažkiek pinigėlių, nes vyrai už nuverstus medžius nedaug, bet tų rublių vis dėlto gaudavo, tad turėjo kuo atsilyginti. Beviltiško gyvenimo grimasos...m Gediminas lageryje atsispyrė ir kitai pagundai – ant jo kūno taip ir neatsirado violetinių piešinių, tėvynės ar moters vardo nei dar ko nors. Tatuiruotės – beveik neišvengiamas kalinio atributas – buvo labai madingos.

Be to, pagal lagerio etiketą išmarginti bicepsai ar kitos vietos pabrėždavo vyriškumą. Gediminas, kaip pats sakė, pirtyje prisižiūrėdavo įvairiausių vaizdų, tačiau įsiminė tiktai ant vieno stambaus raumeningo vyro sėdmenų matytą multiką: ant abiejų pusių buvo ištautiruota po garvežio kūriką sukastuvu. Kai vyriškis eidavo, ant sėdmenų pasikeisdami judėdavo ir pečkuriai, paeiliui mesdavo anglį į pečių... Tai buvęs tikras lagerio menas, išradingo profesionalo darbas.

Kurį laiką Gediminas lageryje dirbo dailide, parsivežė iš ten paties ištekintus šachmatus. Katorga tapo lengvesnė, kai jį įrašė į ugniagesius. Atsirado daugiau laisvo laiko, ir jis galėjo dažniau praverti lagerio bibliotekos duris.

Skaičiau Černyševskio „Estetiką“. Labai puikios pastabos apie grožį... Iš nuvytusio jaunystės grožio išsivysto aukščiausias grožis – charakterio gražumas, kuris pastebimas veido bruožuose ir poelgiuose...

Be to, priešgaisrinės komandos barakas stovėjo išorinėje lagerio tvoros pusėje, taigi ugniagesiai jautėsi turį šiek tiek daugiau laisvės.

Sordos kaime, šalia kurio plytėjo aptverta lagerio teritorija, nebuvo bent kiek panašesnio medicinos punkto, tad susirgusius siųsdavo į centrinę kalinių ligoninę kitame lageryje. Gediminas išsaugojo siuntimą į konsultaciją ir padaryti krūtinės rentgeno nuotrauką. Tai buvo atmintina diena – kaip ugniagesys, jis po kaimą vaikščiojo su specialiu leidimu be sargybos, matyt, todėl ir į kitą lagerį tąkart keliavo vienas. Įvykis! Pasitaikydavo lageriuose ir kitokių beveik inteligentiškų darbų. Kai 1956 m. pabaigoje likvidavo lagerį „Sorda-2“ ir kalinius išvežiojo į kitus aptvarus, Gediminą ir dar tris „gaisrininkus“ buvo palikę perrinkti ten sandėliuose suverstų daržovių. Dieną jie galėjo laisvai vaikščioti po kaimą, tik nakčiai užrakindavo. Pasibaigus daržovėms, juos išvežė į bjaurų taigos užkampyje, toliau nuo geležinkelio, įspraustą lagerį „Nirmič-1“, tačiau jame Gediminas kurį laiką dirbo net ekspeditoriumi – maisto produktų vagono palydovu. Deja, trumpai – paskui vėl išvarė kirsti miško. Didžioji lagerio laikų Gedimino dienoraščių dalis buvo konfiskuota.

Žiūrėjo žiūrėjo tie kareiviai į dienoraščius – nieko nesuprato, kas ten parašyta.Bet dėl šventos ramybės atėmė.

Regis, 1987‑aisiais KGB operatyvininkas Jonavoje, matyt, tikėdamasis pagąsdinti, parodė jam lageryje rašyto ir konfiskuoto dienoraščio titulinį lapą su įrašu: Visą savo sąmoningą gyvenimą paskirsiu kovai su komunizmu,atėmusiu mano Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.

Vienas kitas sąsiuvinis iš anų Komijos laikų vis dėlto išliko nepakliuvęs į saugumo rankas. Paskaitykime juos, autentiškus lagerių išgyvenimus ir dienoraščiuose užrašytus prisiminimus apie ankstesnius įvykius.

DIENORAŠTIS NR.5

UŽ SPYGLIUOTŲ VIELŲ

1954 m. lapkričio 13 d. – 1955 m. vasario 8 d., Vietlagas.

Ir štai aš vėl su tavimi, mano brangusis dienorašti. Prabėgo daugiau nei metai nuo tada, kai paskutinį kartą kalbėjomės. Jau kuris laikas rengiuosi imtis rašyti, bet vis delsiau, tikėdamasis pradėti Naujaisiais metais. Kadangi iki jų dar pusantro mėnesio, pamaniau, kad per tą laiką gali daug kas atsitikti mano čigoniškame kalinio gyvenime, ir pradėjau šiandien.

Pradėsiu nuo šiandienos įspūdžių, nors jų mažoka. Visgi jei sakoma, kad rašytojas bjauriausią

 raganą grožio deive paverčia, tai, tikiuosi, ir man, nors ir ne rašytojui, gal pavyks sugraibyti keletą liesų eilučių. Atsikėlęs pirmiausia susiieškojau kaimyno Pranio puodą ir sužinojęs iš tvarkinio (budėtojo – E. G.), kad šiandien pusryčiai be talonų, nuėjau pasiimti savo porcijos. Pavalgęs apsilankiau lietuviškame palapinės gale, kur iki išėjimo į darbą plepėjau su tautiečiais. <...> Jiems išėjus, aš (matyt, tomis dienomis Gediminas sirgo ir jo nevarė į darbą – E. G.) pasileidau į Lietuvą aplankyti gimtųjų vietų, nepamirštamų žmonių. <...> Ir šiandien vykau į tą vijokliais apaugusį namą ties miesto sodo kampu, į Vytauto gatvę šaligatvių pašlifuoti, „Romuvoje“ džiunglėmis, prerijomis pakvėpuoti...

Bet ką aš čia klaidžioju po man vienam težinomus Marijampolės užkampius, geriau grįžkime į taigą, į palapinių miestą – ketvirtąjį lagpunktą, ir apsistokime ties devintos palapinės rašytoju.... Aš tą žmogų pažįstu, tik niekam nesakykite. Tai aš... Tas už stalo sėdintis žmogus, t. y. aš, pasirėmęs žiūrau per mažutį langelį į medinę zonos užtvarą, o plunksna, ta išdykėlė plunksna, vedžioja mane ir po Marijampolę, ir po džiungles ar prerijas liūtams sudraskyti nuveda... Bet kad ir kur ji mane vedžiotų, visuomet tenka grįžti į pilką guolį po mažučiu langeliu... Per daug, per giliai veda mane šis plieno gabaliukas, skiedrelė rankoje, į svajonių labirintus, per daug supina, supainioja nuoseklumo siūlus. Juk tu, kvaila plunksna, nežinai, kas galima blevyzgoti, kas ne. Tad sek, mano plunksnele, sek nuosekliai, nes tave seku aš, o mane dar seka kiti... Žiūrėk, neprasimanyk kokių nors kvailysčių, kad tavęs, kaip kažkada praeityje šeimininko, nesulaužytų, neapšmeižtų ir nesunaikintų...

Jau vakar gulant sklido gandai, kad mus – visus teistus pagal 58-ąjį straipsnį, t. y. politinius kalinius, išveš į pirmąjį lagpunktą. Vakar šią naujieną laikiau mažaverte ir net į dienoraštį neparašiau, gi šiandien žmonės net pradėjo krautis daiktus. Po pusryčių buvo gražaus triukšmo, kai vijo iš zonos vagis, kurie lošdavo kortomis. Išvijo septynis žmones. Tada visus išvarė už zonos ir darė generalinį patikrinimą. Dar nespėjus nusirengti, grįžus iš patikrinimo atėjo nariadčikas ir liepė visiems politkaliniams su daiktais eiti prie vartų.

 Kartu su kitais išėjus už vartų, susodinę į mašiną 25 žmones, pasuko pirmojo lagpunkto link. Iki paties lagerio neprivažiavome. Nors ir su daiktais, teko eiti pėstiems. Be to, dar buvo vienas ligonis, ukrainietis, kuris visai nesilaikė ant kojų. Čia vėl iškilo aikštėn žmonių niekšiškumas ir beširdiškumas. Išlipus iš mašinos, ligonį reikėjo dviem žmonėms vesti, bet vesti jį visi – ir tautiečiai, ir draugai – atsisakė, aiškindami, kad reikia nešti daiktus. Tada mudu su Žukaičiu Aleksu, nors ir turėdami ne mažiau daiktų kaip kiti, paėmėme su savimi minėtąjį ligonį. Gerai dar nors tiek, kad mus saugojęs savisaugietis (kalinys, einąs sargybinio pareigas – E. G.) paėmė panešti mano lagaminą. Nors ir buvo sunkoka, mes įrodėme, kas tokie yra lietuviai. Juk buvo nemažai ir ukrainiečių, bet jie savo sergančiojo tautiečio kaip raupsuotojo atsisakė. Iš lentų sukaltas plentas. Aplink žiauri, laukinė, kurti taiga. Svyruoja eglių viršūnės, šiaurinio vėjo linguojamos, tyliai šnara ir kuždasi mažos eglaitės ir žolės. O mes žengiame... Tykiu lėtu katorgininko žingsniu, ant lentos kaip ant šautuvų fronte pasiguldę ligonį. Visi išblyškę, pageltę ir giliai susimąstę. Pradeda krapnoti smulkus lietutis. Po kojomis sniegas darosi slidus, glitus. Imame slidinėti, nes ligonis vis silpnėja. Pradeda kažką kalbėti, bet ką – nesuprantame. Mini žmoną, vaikus, ir mudu netikėtai prisimename savąsias šeimas.

Žmogau! Ar turėjai dar kiek sąžinės ir žmoniškumo, palikdamas šį gyvenimo nuskriaustą žmogų jo paties likimui? Nejaugi taip žemai puolei, kad nebeturi broliškos meilės? Juk ir jis, kaip ir tu, turi šeimą, Motiną, vaikų. Kas žino, galbūt rytoj ir tu pats būsi tokioje padėtyje, ir bendro likimo draugas, politinis kalinys, taip pat tavęs atsisakys, kaip tu šiandien. Ką tada galvosi?

Sako, kad nuo išgyvenimų atbunka nervai, gailestis ir viskas, kas žmoniška. Bet ar mažai išgyvenau aš, ar mažai išgyveno trejus metus fronte išbuvęs Žukaitis? Ne, ir dar kartą ne! Tikrasis žmogaus veidas pasirodo visur ir visada. Jeigu iš dvidešimt trijų žmonių neatsirado nei vieno, kuris padėtų savo nelaimingajam broliui, ar gali jie save paaukoti už kitų gerovę? Ir jie – politiniai kaliniai! Nekeliu aš čia savęs kaip padariusio geraširdingą darbą, tik noriu išplūsti kitus, kurie net to negali. Bet štai priėjome pirmąjį lagpunktą. Vos tik įėjus į zoną, mane pasitinka bendrabylis Vitalius L. ir praneša, kad prieš porą savaičių bandė bėgti Vytas G.!

Vakare ambulatorijoje pamačiau man pažįstamą iš 31-ojo lagpunkto Sašą, ir čia jis dirbo gydytoju. Vyliausi gauti paliuosavimą nuo darbo rytojaus dienai. Po paskirstymo į brigadas buvau paskirtas į aštuntą, t. y. tą pačią brigadą, kurioje dirbau ir būdamas čia pirmą kartą. Atsiguliau nudžiugęs, kad pasiekiau savo tikslą – atvažiavau pas politinius kalinius.

Lapkričio 15 d., pirmadienis.

Apgyvendino mus šiandien buvusiame kapitono (lagerio viršininko pavaduotojo) kabinete. Padarė narus, ir apsigyvenome čia 21 žmogus, beveik vien latviai ir lietuviai. Tvarkiniu taip pat gavome latvį.

Lapkričio 16 d., antradienis.

„Darbas – laimės šaltinis.“ Šiandien anksti iš ryto – į darbą. Gydytojas, nors ir pažįstamas, šiandien jau neatleido nuo darbo. O taip nesinori... Nueiti 9 km, dar dirbti nuėjus, tai ne mano jėgoms. Bet nieko nepadarysi, reikia! Dirbau šiandien nedaug – tiktai 50 % dienos normos. Bet vis tiek vakare namo vos vos parėjau. Pakilo karštis, pradėjo skaudėti nuo anginos gerklę. Vakare buvau ambulatorijoje...

Lapkričio 17 d., trečiadienis.

<...> Buvo liepta 11 val. ateiti į priėmimą, baiminausi, kad pasodins į izoliatorių. Nuėjau, ir – stebuklas – paguldė į ligoninę! Susitvarkęs daiktus, būtiniausias smulkmenas pasiėmiau su savimi ir nuėjau ligoninėn. Paguldė

mane į vienintelę palatą. Nudžiugau nors kiek galėsiąs pailsėti, nes ligoninė čia viena iš geriausių vietų (žinoma, ne smarkiai sergantiems). <...> susipažinau, išsikalbėjau su palatos draugais. Atėjęs į palatą, radau ir mūsų atgabentąjį ligonį ukrainietį. Pajutau jo gilią padėką.

Lapkričio 18 d., ketvirtadienis.

<...> Mes kiekvienas puikiai žinome, kad laisvam viskas gera ir gražu, o kaliniui – priešingai. Kokia graži dabar būtų ta eglutė nulinkusiomis nuo sniego šakomis, liekna, saulės spindulių nurausvinta. Bet tuo grožiu aš negaliu džiaugtis, nes negaliu arčiau jos prieiti – mane nuo jos skiria mirties zona... Žmonės gimsta, mylisi, miršta. Tik mes čia izoliuoti nuo viso gyvojo pasaulio merdime. Nejaugi iš tikrųjų esame taip daug nusikaltę? Šio klausimo mums spręsti nereikia, jį už mus išsprendė prokuroras, ir dabar jo pakelti iš sudulkėjusių užantspauduotų spintų nebeverta, nes gali baigtis dar blogiau.

Gruodžio 1 d., trečiadienis.

IŠ PRISIMINIMŲ

1952 m. rugsėjis. Aš ir mano draugas Vytas Gl. buvome svečiuose pas žmonos pusseserę mokytoją Danutę D. <...> Buvo pirmadienis. Danutė pasakė einanti į mokyklą. Mudu su Vytu taip pat pasisiūlėme eiti, o mus pristatyti paprašėme kaip inspektorius. Ji, žinoma, sutiko, ir mes nelaukdami apsirengėme, šiek tiek papusryčiavome ir išėjome. Pirmoji buvo geografijos pamoka. Mokytoja klausia vieno berniuko, kas tai yra Vilnius. Berniukas atsakė, kad tai Lietuvos sostinė. „Kokios Lietuvos? Aš jokios Lietuvos nežinau!“ – piktai nutraukė jį mokytoja. Berniukas susijaudino, ypač dėl „inspektorių“, ir nuleidęs galvą liko stovėti. „Kas yra Vilnius?“ – klausia mokytoja kitą. Tas taip pat tyli. Taip mokytoja sustatė visą klasę ir nei vienas iš jų „nežinojo“, kas tai yra Vilnius. „Vilnius – tai TARYBŲ Lietuvos sostinė!“ – su išdidžiu patosu paaiškino Danutė. Visi stovėjo nustebę. Nuėjęs į mokytojos kabinetą, pasirėmiau ranka galvą ir paskendau mintyse. Kur tiesa, kur sąžinė? Štai mano puikiai pažįstama „lietuvaitė“ Danutė kankino mokinius, nežinojusius, kad Vilnius – TARYBŲ Lietuvos sostinė. Vos neverkiau, taip man buvo gaila tų nekaltų vaikų, jaunų, skaisčių tautos žiedų, mūsų Tėvynės ateities, mūsų vilčių. Lietuva žengia pražūties taku gilyn į bedugnę, geriausi jos sūnūs ir dukros arba žuvę, arba Sibire, šiaurėje, o būsimąją kartą, tą, kuri turės dalyvauti atkuriant mūsų Tėvynę, nuodija baisiausiais komunizmo nuodais silpnavaliai parsidavėliai mokytojai. Kur rasti išeitį, kaip išgelbėti mūsų jaunimą nuo supuvusių materializmo ir darvinizmo tiesų?

Prisimenu, kokią didelę reikšmę man turėjo mano pirmojo mokytojo pamokos. <...> Kai mano pradžios mokyklos mokytojas pradėdavo kokią pamoką, jis būtinai įterpdavo ką nors gražaus, tautiško, visa tai pritaikydamas prie einamojo dalyko, prie vaikiško proto. Tai štai toks turėtų būti mokytojas.

Ir dabar, man pasukus kovos už mūsų tautos nepriklausomybę keliu, man dažnai menasi pirmojo mokytojo pasakojimai apie didvyriškus mūsų savanorių žygdarbius 1918 m. arba mūsų senolių – Margio, Gražinos, Vytauto – žygius. Mokytojo įkvėpta idėja dega mano širdyje ir dabar ir degs iki karsto lentos, nors ilgą laiką – 8 metus – mokiausi tarybinėje mokykloje ir buvau auklėjamas tarybine dvasia. Sąmonėje man pasiliko pirmojo mokytojo žodžiai: „Būk toks, kokie buvo tavo senoliai, kokie buvo Eimutis, Lukšys, Juozapavičius!“ Tie tokie paprasti žodžiai man taip giliai įstrigo į širdį, kad tarybiniai pedagogai jų ištrinti nesugebėjo net per aštuonerius metus.

Šiandien į tą trąšią, dar piktžolėmis neužterštą dirvą – vaiko sielą – beriami juodžiausi ir nuodingiausi kūkaliai (javų piktžolė, dirvinė raugė – E. G.). Kas sugebės vaiką perauklėti nuo tų suterštųjų idėjų, kurias įkvėpė jo pirmasis mokytojas. Juk pirmasis mokytojas atrodo vaikui išmintingiausias pasauly žmogus. Ar užteks gabumų būsimosios Lietuvos pedagogikai išrauti iš mūsų užteršto jaunimo piktžoles? Galbūt būčiau toliau taip samprotavęs, jei nebūtų manęs išblaškiusi Danutė. Ji pasakė mokyklą paleidusi namo ir paprašė mus dar užeiti pas ją. Mums einant, aš paklausiau, ką ji mano apie vaikų auklėjimą ir mūsų jaunimo ateitį. Ji pradėjo kalbėti, kad kiekvienas turi savo galvą ir kad tėvai gali išauklėti vaiką norima dvasia. Ir ji net nėra komjaunuolė, tiesiog dirba už duonos kąsnį...

 „Nejaugi tu, Danute, dėl duonos kąsnio pasiryžus parduoti viską pasaulyje, net Tėvynę, idėjas“, – paklausiau aš.

„Nei Tėvynės, nei idėjų aš nepardaviau ir nesiruošiu parduoti. Aš pati esu karščiausia patriotė, bet juk dabartinėmis sąlygomis dėl tautos nieko gero padaryti negalime.“

Iš dienoraščio:

Gruodžio 15 d., trečiadienis.

Šiandien sukanka metai, kaip aš nuteistas. 1953 m. gruodžio 15 d. Vilniuje Karinis tribunolas mane, Vytą Gl., Vitalį L. ir Aloizą L. nuteisė po 25 metus... Štai metai! Per šiuos metus aš tiek daug iškenčiau, tiek patyriau vargo ir skriaudų, kad net aprašyti neįmanoma. Еsu toli šiaurėje, atskirtas nuo šeimos, žmonos, net nematęs sūnaus, vėl nešu savo kančią toliau.

Ūū-ū-ū-ūūū-ū – kaukia staugia vėjas. Iš pūgos kaukimo išsiskiria šuns amsėjimai, retežių žvangėjimai. Išeinu iš barako. Vėjas dar labiau sucypia, skamba viena į kitą liesdamosi plieninės vielos ir vis amsi šuo. Sniegas lenda už apykaklės, skverbiasi į akis, visur, kur tik randa kokį plyšelį. O suplyšusiuose kalinio rūbuose tų skylelių labai daug... Paėmęs kampą duonos, einu į valgyklą. Pusė dubenėlio sušalusių kopūstų, du trys šaukštai košės. Tai mano pusryčiai. O vos papusryčiavus, reikia skubiai rengtis ir eiti prie vartų, darban. Kaukia vėjas, žvangindami grandinėmis amsi šunes... Vartai atsidaro, ir pro juos po du eina ir eina, atrodo, be galo žmonės. Susitraukę, apžėlę, apiplyšę. Tarp jų – kareiviai su priekin atkištais šautuvų durtuvais. Kolona dingsta tamsoje. Užpakaly pasilieka spygliuotos plieninės vielos, dar girdėt amsintis šuo, prieky rusva uniforma, su šautuvu kareivis, užpakaly – taip pat. Aplink miškai, taiga. Skrenda kamuoliais sniegas, linksta eglių ir pušų šakos, viršūnės, o kolonos užpakaly tebeamsi šuo... Sako, kad šuo geriausias žmogaus draugas, bet jis ir „geriausias“ draugas kalinio, nes lydi jį visur ir visada. Aplink zoną jų net keletas, didelių, vilkinių ir baisiai įgudusių, mokyklas baigusių. Ir taip visur... Spygliuotos vielos, šunes. Tomis vielomis apraizgytas mūsų lageris, apraizgyta visa taiga, visas kraštas, visa Tarybų Sąjunga. Ir kai aš mintimis pakylu iš šio vielų pasaulio, man atrodo, kad ir ta pūga, kuri čia šiandien siaučia, siaučia per visą šalį, nuo Baltijos ir Barenco jūros visam didžiuliame tautų kalėjime (TSRS), ir amsi šunes. Apraizgytas vielomis ir mano liežuvis, užspaustos akys, surištos rankos. Negaliu, ko širdis trokšta, išreikšti draugui; jei matau mušamą brolį, esu priverstas tylėti, ir ranka, ir ji, dreba rašydama draudžiamus žodžius, nes gali būti sunaikinta.

Kolona pamažu slenka į priekį... Visi šie XX amžiaus vergai gyvi viena ir ta pačia mintimi – Laisvė. Kad ir kaip apipinti spygliuotomis vielomis, saugomi šunų (tiek keturkojų, tiek dvikojų), kiekvienas širdyje nešioja jaukią mažutę ugnelę, slepiamą nuo visų. Tam širdies kampelyje kiekvienas saugo ką nors brangaus: motina, žmona, vaikai... Ir tik tas kampelis, ta ugnelė juos palaiko, suteikia jėgų tolimesnei kovai... Jau metai, kai aš pasmerktas dvidešimt penkeriems metams tokių kančių. O dar pasiliko dvidešimt ketveri! Ar užteks jėgų ištverti?

1953 m. gruodžio 15 d. atmintyje man pasiliks visą gyvenimą, nes ji, ši diena, man nulėmė lėtą mirtį...

Gruodžio 25 d.

Kalėdos! Ką aš galiu parašyti iš Kalėdų įspūdžių, jei šiandien 4.30 atsikėlęs apsiprausiau, pavalgiau ir

išėjau į darbą. Tiesa, vienu metu šildydamasis prie laužo mėginau prisiminti savo gyvenimo Kalėdas. Mano gyvenimas dar toks trumpas – vos 18 metų, o kiek skirtumo buvo tarp mano praleistų švenčių! Prisiminiau, kaip švęsdavome Kalėdas dar nesant raudonosios geležinės uždangos... Kaip parnešdavo brolis Vaclovas dovanų! Arba vėliau, jau einant į pradžios mokyklą, kai dalyvavau meninėje saviveikloje. Vieną kartą per Kalėdas Surgučių pradžios mokykloje deklamavau eilėraštį „Rambynas“.

1954 m. lapkričio 20 d., šeštadienis.

Koks ilgas laikas mums atrodydavo šešios darbo dienos, kol sulaukdavome šeštadienio vakaro – tos minutės, kai laisvas nuo visų darbų galėdavai išeiti paklausyti sklindančių nuo upės jaunimo dainų, pasvajoti, pakvėpuoti gaiviu lietuviškojo kaimo oru.

Viskas dingo. Ir net pasvajoti užsigeidęs negali įsivaizduoti gyvenimo be spygliuotų vielų ir sargybinių. O juk ten žmonės gyvena – gimsta, tuokiasi, miršta... Tik čia mes, tapę laukiniais, negalime to jųjų gyvenimo net įsivaizduoti... Toks jis tolimas atrodo.

Ir dabar, gulint ligoninėje, – lagerio aplinkybėmis tai geriausia vieta, – kažkodėl neramu, nyku. Širdį užgulęs gyvenimo kartėlis, nusivylimas viskuo pakerta jėgas ir atima energiją ką nors dirbti, mokytis. Prisimenu, anksčiau su kokia energija siekdavau užsibrėžto tikslo, su kokiomis jėgomis grumdavausi su kelyje pasitaikančiomis kliūtimis, o dabar...

Šeštadienis! Nejaugi ir mano gyvenimo šeštadienis čia pat? Nejaugi dar tokiam jaunam reikia kovoti su noru nutraukti savo gyvenimo siūlą?.. Net ir po daugelio metų Gediminas prisimindavo tas nelemtas minutes.

Aišku, jo, iš prigimties stiprios asmenybės, kovotojo, neviltis pernelyg giliai nepersmelkdavo ir apimdavo tikriausiai neilgam – nusverdavo kiti, gyvenimą įprasminantys, motyvai. Laiške gretimame moterų lageryje kalinčiai lietuvaitei, kurios tik vardą ir žinojo, Gediminas rašė: Mano mieloji sese! Savo laiške Tu rašai, jau nebejauti tos energijos, drąsos, kurią jautei prieš septynerius metus. Taip, brangioji, gyvenimas, o ypač nelemtieji metai lageriuose atėmė iš mūsų daug energijos ir jėgų, kai kuriems – net norą gyventi. Bet mes neturime pasiduoti silpnumui. Jėgos! Mes dar jauni, priekyje dar daug įdomaus laukia mūsų, laukia kova, o kovoti, neturint jėgų, nebegalima. Ir man dažnai būna sunku, dažnai mane pameta paskutinė viltis ką nors pasiekti, bet aš tada jėgų ateičiai ieškau praeityje, kaip mokė mūsų Vincas Kudirka. Neliūdėk, brangioji, kada nors ir mes būsime laimingi! Tu rašai, kad jautiesi vieniša. Stenkis prisitaikyti prie aplinkos, įsilieti į ją, gyventi jos rūpesčiais, neteršdama savo įsitikinimų ir švarios sielos...

Tačiau niūrios mintys apimdavo ir vėliau...

1955 m., dienoraštis Nr. 6

Kovo dvidešimt devinta diena, antradienis

Man jau devyniolika metų! Šiandien mano gimimo diena. Jau antras metines švenčiu už spygliuotų vielų. Prisimenu, kaip pernai kovo 29ąją ėjau į darbą, ir kaip vokietis Fransas Villeris mane pamokė eiti į ambulatoriją, kur galėjau tai dienai gauti atleidimą nuo miško kirtimo. Prabėgo metai. Metai kančių, metai vergovės ir paniekinimo. Dieve! Kiek daug aš išgyvenau per tuos metus... Ar daug tokių dienų dar teks švęsti nelaisvėje? Devyniolika metų! Pats gyvenimo smagumas, pats jaunystės dienų karštis. Gražiausius metus esu priverstas praleisti už grotų, už spygliuotų vielų. Žus krūtinėje kunkuliuojanti energija, žus noras mokytis, siekti tobulumo, kovoti už geresnę ateitį. Tarpais aš darausi bepročiu, ima noras plėšytis, rėkti visa gerkle apie žmonių blogybę, duoti galva į sieną arba pasikarti. Aplink matau rūsčius veidus, niūrias, žiaurias akis ir jaučiu, kad jeigu nors truputį paslysiu savo kovoje už būvį, būsiu jų sunaikintas su cinišku juoku...

Jaunystės metai... Kiek daug apie juos prirašyta romanų, dramų, tragedijų ir komedijų... Jaunystė – kvailystė, bet kokia miela ir brangi ji kiekvienam. Kaip man gaila, kad aš savo jaunystę praleidžiu be naudos, nieko gero neduodamas. Jaunyste, jaunyste, tu negrįši, prabėgsi kaip vėjelio dvelkimas pavasarį, nužydėsi kaip žiedas neatnešus man nieko, ką galėčiau prisiminti – nei džiaugsmo, nei laimės...

Prieš keletą metų aš labai geidžiau būti išmintingas ir pavydėjau išmintingiesiems, bet dabar matau, kad tada giliai apsirikau, dabar aš noriu būti pačiu didžiausiu pasaulyje kvailiu. Juk kvailieji mano bendramoksliai, nesupratę bolševikų žalos Lietuvai ir pasauliui, dabar laimingi ir patenkinti mokosi toliau, o aš? Dėl to, kad supratau tai, ko nesuprato kiti, esu pasmerktas ir priešų, ir kvailų tautiečių. Dėl to, kad dėl savo, nors ir nedidelio išsilavinimo nerandu įdomumo tuščiuose pokalbiuose apie orą, derlių ir pan., esu niekinamas, nes niekas nesupranta mano svaičiojimų apie jiems nepažįstamą laisvę, idealizmą, laisvas tautas...

Laiškai, kurių ypatingu kalinių paštu gaudavo iš gretimuose lageriuose uždarytų neakivaizdžiai pažįstamų draugų ir draugių, buvo vienas gaivesnių atsparumo šaltinių. Sugrįžęs į gimtąjį kaimą, Gediminas tą patį 1957‑ųjų rudenį tuos laiškus sudėjo į aplanką. Įrišdamas stengėsi laikytis gavimo datos, bet labiau žiūrėjo, kad kiekvieno korespondento laiškai būtų daikte, neišsiskaidytų po visą segtuvą. Daugelio jam rašiusiųjų jis akyse nebuvo matęs, niekada nespaudė jiems rankos, tačiau anuo metu tie laiškai jam buvo labai mieli ir brangūs, o dabar liko kaip tų žmonių atminimas. Jie man primena daug to, ką gali priminti vien laiškas... Nes laiškas – tai sielų kalba, dviejų sielų harmonija.

Jis, žinoma, sulaukdavo laiškų ir iš gimtinės, antai patį pirmąjį

1954‑aisiais parašęs Vytautas, jau mokytojas, pradžiai sudėjo ketureilį.

Kai melsvas tėviškės dangus

skandins šešėlius Nemune,

aš savo ilgesio taku

skubu pasveikinti tave.

Bičiulis priminė, kaip jiedu 1952‑ųjų rugpjūtį traukiniu važiavo aplankyti sostinės Vilniaus...

O štai 1954 m. liepos 23 d. Kur Tu? Kieno žemę mina Tavo kojos? Ką mato Tavo akys? Ką jaučia Tėvynės pasiilgusi širdis? Tai liūdni Tavo širdžiai klausimai. <...> Sužinojęs, kad Tu paimtas, labai smarkiai nusiminiau,

nes visada laikiau Tave nuoširdžiu draugu. Žinoma, nors apie Tave girdėjau įvairiausių Tave žeminančių kalbų... Bet kalbos lieka kalbomis, o aš, kol neįsitikinsiu faktais, liksi man draugu.

Draugas, matyt, turėjo galvoje emgėbistų skleidžiamas versijas dėl jaunojo Ilgūno suėmimo ir bausmės. O kelionę į Vilnių, apie kurią jam laiške priminė draugas, Gediminas aprašė ir pats...

Mokydamasis nemažai skaičiau ir girdėjau pasakojimų apie Vilnių – mūsų senąją sostinę. Labai norėjau ją aplankyti, pamatyti Gedimino kalną ir pilį. Baigę Sasnavos mokyklą, su bendramoksliu Vytautu Čepanskiu tarėmės tai padaryti, tačiau aš visai neturėjau pinigų. Tėvas, nuteistas 25 metams laisvės atėmimo, tuo metu kalėjo Sibire. Su Vytautu nusprendėme į Vilnių važiuoti ,,zuikiais“. Juk netoli mūsų – Vinčų geležinkelio stotis, iš kurios galima nuvažiuoti į Kauną, o iš ten – į Vilnių. Sunkiausia be bilietų pakliūti į traukinį.

Į krepšelį įsidėję duonos ir lašinių, išėjome į Vinčų geležinkelio stotį. Atvažiavus traukiniui, keleiviams sulipus į vagonus ir traukiniui pajudėjus, mudu šokome ant paskutiniojo vagono platformos ir džiaugėmės, kad jau važiuojame, žinodami, kad iš važiuojančio traukinio mūsų jokia kontrolė neišmes.

Be ypatingų nuotykių pasiekėme Kauną. Čia jau stovėjo traukinys į Vilnių. Nužiūrėjome, kada viena palydovė pasitraukė nuo vagono durų, įšokome į jį ir iš jo tuojau pradėjome eiti į kitus vagonus. Su įvairiais nutikimais pasiekėme Vilnių.

Išlipę geležinkelio stotyje paklausėme, kaip mums eiti link Gedimino kalno. Žmogus parodė: „Eikite gatve, į kurią Stalinas žiūri.“ Aikštėje prieš geležinkelio stotį stovėjo didžiulė Stalino statula. Pro ją gatve patraukėme link Neries. Po kokio pusvalandžio pasiekėme pagrindinį prospektą, vadinamą Stalino vardu. Čia jau matėsi Katedra, o virš jos – Gedimino pilis. Užkopėme į kalną. Glostėme pilies akmenis, galvodami, kad juos gal bus lietę ir mūsų didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, kada Lietuva buvo nuo jūrų iki jūrų... Nedidelį iš pilies sienos iškritusį akmenėlį, kaip talismaną, įsidėjau į kišenę...

Ir kitame laiške Vytautas drąsino, žadino bičiulio stiprybę...

Tau dabar reikalingas tik vienas ginklas – tai tvirtas tikėjimas būsima laisve ir stipri valia, kurią tu dabar kali iš nerūdijančio plieno (savo vargo) gūdžiuos taigos plotuos.

Tačiau ne visi laiškų rašytojai buvo nusiteikę taip patriotiškai. Kai kurie verčiau girdavosi laisvės teikiamais džiaugsmais ir pergalėmis intymiuose frontuose – tai, broli, šnapsas užtektinai pigus, bobų irgi daug. Vargu ar spygliuotame aptvare dienas skaičiavusiam kaliniui paiki kai kurių draugų raštai galėjo kelti ūpą. Kas kita laiškeliai iš gretimų lagerių. Daugelis laiškų alsavo ilgesiu, paprasti ir nuoširdūs žodžiai skambėjo kaip poezija.

<...>Pirmaisiais žodžiais leiskite Jus pasveikinti su pavasario spinduliais, su pačia atbudusia gamta ir palinkėti, kad Jūsų krūtinė ir širdis būtų pilna džiaugsmo, kaip gamta pilna pavasario balsų. <...> Kasdien skrendu mintimis į tėviškės laukus, į plačiuosius Nemuno krantus ir visa savo širdimi trokštu laisvės, trokštu tikrojo gyvenimo... Tačiau tai yra tik gražios svajonės, o žiauri realybė diktuoja visai ką kita. Ir šiandien, skaitydama Jūsų laišką, širdyje pajutau kažką skaudaus ir apmaudaus. Tūkstančiai tokių širdžių kaip Jūsų, kaip mano šiandien verkia ir ilgisi to, ką įkūnijo jiems gimtoji žemė. Brangi mums ta žemė, prisaikinta krauju ir ašarom, per amžius ji liks šventa.

Jūsų tautietė Zosė.

<...> Mums taip yra laukiamas kiekvienas lietuviškas laiškutis šioje laukinių šiaurėje, kurioje taip brangus kiekvienas nuoširdus lietuviškas žodis, tuo labiau iš to paties likimo brolio, kurio širdyje plaka ta pati tėviškėlės meilė – ilgesys...

<...> Rašykite, laukiu, Jums nepažįstama Zosė.

Rašė Emilija, Jus, brolius, mylinti nepažįstama sesė, daug rašė Onytė, neužmiršusi Gedimino ir Lietuvoje – sugrįžo gerais metais anksčiau už jį. Tada, tiesa, jis dar tebebuvo Stanislovas, Stasys, Stasiukas, Staselis.

Sveikinu ir kartu džiaugiuosi Jūsų jausmų tyrumu, meile gimtajam kraštui. Tai – mūsų jėga, stipriausi dvasinio tvirtumo argumentai. Kiekvienas žmogus privalo mylėti savo kraštą, savo kalbą, tėvų papročius, trumpai sakant – Tėvynę. Stanislovai, gerai suprantu Jūsų ilgesį, širdies skausmą ir neviltį čia šiose jaunose dienose. Puikiai žinau, ką reiškia jaunystėje būti surištais sparnais, išplėštam iš mokyklos suolo, netekus mylimų namiškių ir žinant jų kenčiamus nepriteklius. Mylima Lietuva, Nemunas, Šešupė – su tokia meile Jūs kalbate apie tai, džiugu girdėti ir jausti.

Onytė laiške jau iš Kauno:

Staseli, reiškiu gilią užuojautą mirus Tavo brangiam Tėveliui. Jis nebuvo senas ir galėjo dar gyventi, bet Aukščiausiasis taip norėjo, o mes privalome viską priimti iš Jo rankų, ką Jis mums beduotų, nors kartais, atrodo, nepakeliama.

<...> Mes savo laiškuose pradėjome aiškintis religijos klausimais. Tiesa, aš nesu jau tokia stipri religijos atžvilgiu, kad galėčiau diskutuoti, bet parašysiu savo supratimą. Aš tikiu, kad religija žmonėms yra būtinai reikalinga. Daugeliu atžvilgių ji yra nusiraminimas, paguoda, džiaugsmas ašarose. Gyvendamas šioje žemėje žmogus, nors jis ir nieko nebūtų girdėjęs apie Kūrėją, jaučia, kad yra kažkas antgamtiško, kad ta harmonija yra kažkieno tvarkoma, kad yra kažkas, kam žmogus turi nusilenkti.

<...> Sunkus darbas, šaltis, įvairūs nepritekliai žmogų gramzdina į apatiją, o dar – aplinka... Staseli, daugiau valios, ryžto ir kantrybės! Juk žinai, ko nepasiekia genijus, kantrumas pasiekia. Nors tokių žmonių turime nedaug, aš tikiu, kad Tu galėtum būti vienas iš jų.

<...> Staseli, čia – Nemunas, Neris, maudykis, kiek nori, – už nugaros nėra automato. Tu greitai grįši? Aš laukiu, tik nepamiršk aplankyti Onytės.

Tik važiuodamas, mielas, palik ten visą šaltį, nes pas mus, kaip minėjau,trūksta šiltų dienelių.

Gediminas neliko skolingas nematytoms likimo bendrakeleivėms – širdį graužė ilgesys, ir popieriaus lape guldomos mintys kūrė saldžią iliuziją, apgaulingai bent trumpam atitolindavusią lagerio realybę.

1955 VI 11

Onyte,

<...> Pro mūsų lagpunktą teka upė, už jos aš kasdien palydžiu gimtojon Marijos žemėn saulę – vienintelį mums neuždraustą laisvės simbolį.

<...> Stebint čia laukinę taigą, man pasąmonėje iškilo lietuviškas miškas... Myliu aš, sesute, mišką. Jis man primena senuosius ąžuolynus, krivių aukurus, vaidilutes, jis man primena didingą ir garsią senovę, lietuvius – miškų dievaičius. Myliu aš mišką, kaip myliu visa tai, kas yra lietuviška, gimta ir brangu. Kokie teisingi mūsų himno žodžiai „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia...“ <...> Man širdis apsilieja krauju, krinta ašaros, matant, kaip lietuvis lietuvį parduoda, kankina, niekina jo bejausmį kūną, jam žuvus. Argi galima ramiai žiūrėti į nekaltų vaikų, Motinų ašaras, šventą brolių kraują! <...> Geriau, P. Lukšio žodžiais, „laisvam kautis ir žūti kovoje, negu visą amžių būti gailiu vergu...“

1956 II 22

...Didžiosios sielos yra visada nusiteikusios nelaimę pakelti į dorybę. O. de Balzakas.

Onyte, <...> Sese, gyvenimas būna mielas tiktai tada, kai jame yra kokių nors džiaugsmų, laimės valandėlių.

Yra dar vienas atvejis, kada gyvenimas mielas ir brangus, – tai kovos minutės, kada priklausai ne sau, o dalykui, kuriam esi pasišventęs ir už kurį kovoji...

1956 X 15

Ir vėl ruduo. Nykios, liūdnesnės viena už kitą dienos pamažu slenka praeitin. Nuvargęs nuo betikslių svajonių žvilgsnis slysta nuskurusių eglių, pušų viršūnėmis. Beržai jau senai numetė savo žaliąjį apdarą ir dabar rudeniniame miško fone jų beveik nematyti. Aplink, kiek užmato akis, rudeniu apsigaubusi niūri taiga...

1956 XI 11

Mieloji Onyte,

<...> Laisvė! Tai – vienas iš gražiausių žodžių žmonijos kalboje. Kiek daug apie ją rašė, rašo ir, tikiuosi, rašys, kiek daug aukų buvo dėl jos visuose amžiuose. Žmonija trokšta laisvės. Meilę laisvei žmogus įgyja kartu su gyvenimu. <…> Ir štai XX a. mes vėl sutinkame diktatūrą, režimą, persekiojimus. Vietoje žodžio, spaudos, tikybos laisvių mes randame kalėjimo grotas ir šimtus, tūkstančius lagerių. Tad kur gi laisvė?

Onyte, ir vėl aš naujoje vietoje. Ir juo toliau, tuo blogesnėje. <...> Kad ir dabar, rašant šį laišką, mane supa velniškas triukšmas, kad net neprisimenu parašyto žodžio. Viename sekcijos kampe lošia kortomis, antrame šoka, trečiame dainuoja, ketvirtame mušasi ir t. t. Žemiškasis pragaras! Retkarčiais būna taip sunku, taip sunku... Nežinau, ar verta trukdyti žmonėms gyventi savo egzistavimu? Gyventi, svajojant būti kažkuo nepaprastu, kopti aukštyn, kada ant paskutinės pakopos matai savo kartuves, retkarčiais nėra noro. Bet aš žinau, kad apačioje, po laiptais, manęs taip pat laukia duobė. Pasilikti vietoje man neleidžia mano nenuraminamas temperamentas, aistra kažkur veržtis, ko nors siekti! Tad kuriuo gi keliu man pasukti?

Dvidešimt metų aš kopiau aukštyn. Kopiu ir dabar, bet retkarčiais man neduoda ramybės visiška apatija viskam ir norisi pulti į oblomovišką užmarštį ir gyventi, kaip gyvena milijonai. Ypač dabartinėmis mano gyvenimo sąlygomis, kai ištisomis dienomis matau vien sniego padengtą taigą, o naktimis – plėšikiškus žvilgsnius. Atvažiavus į šį lagerį, viršininkas, kada iškvietė į kabinetą, pastebėjo, kad mano bandito akys... gal ir aš tuoj tapsiu tikruoju recidyvistu. Bet man atrodo, kad mano charakteris ir būdas nesugebės prisitaikyti prie nusikaltėlių pasaulio. <...> Šešiose ryte reikia keltis darban, septintą valandą vakaro grįžtu iš darbo, o grįžus nesinori, kaip kitiems, iš karto eiti miegoti. Stengiuosi skaityti, rašyti, dalintis mintimis bei įsitikinimais su protingesniais žmonėmis. Ir taip be pirmos valandos nei vieną vakarą neatsigulu, o ryte vėl miškas, darbas...

1957 IV 24

Onyte,

savo laiške Tu rašai apie Dievą, tikėjimą, žadini mane ieškoti jėgų religijoje, bet Tu turi žinoti, kad, neturint tvirto tikėjimo, neįmanoma ir jėgų ieškoti jame. Kaip ir tu man, aš Tau savo laiškuose nieko nerašiau apie savo žvilgsnius į religiją. Aš tikintis, religija man yra įaugus į kraują, nes kaip mano tėvai, taip ir visa šeima buvo giliai tikintieji. Dabar aš, kaip ir į viską, taip ir į religiją žiūriu gana realiai. Aš tikiu, nes bijau netikėti, bet religijos atžvilgiu turiu daugybę klausimų, į kuriuos aš negaliu surasti atsakymo.

Aš tikiu į Dievą, tikiu, kad yra kažkokia antgamtinė jėga, kuri sutvėrė visatą, bet realybėje aš asmeniškai sutikdavau, kada žmogaus aukštus jausmus panaudodavo blogiui. Tai – ne tarybinė propaganda, ne, aš manau, su šia mano mintimi sutiksi ir Tu. Aš daug metų meldžiausi: „Dieve! Suteik man mirties baimę!“ Dabar man rodosi neaišku, kodėl tikintis žmogus turi bijoti mirties? Žemėje yra daugybė įvairių tikybų. Žymiausios iš jų – krikščionių (katalikų ir pravoslavų), mahometonų ir budistų. Visos jos garbina vieną Dievą, ir visos jos turi nemaža bendro, visos jos tiki į pomirtinį gyvenimą ir t. t. Tad kodėl gi kiekviena iš jų niekina kitą? Visos jos turi savo stebuklus ir šventuosius. Tad kur gi tiesa? Kiekviena tikyba garbina Dievą, tiktai kiekviena savaip. Vadinasi, kiekviena tikyba yra savotiškai gera. Tiesa, yra kai kuriose tikybose daug klaidų, pvz., Koranas nepripažįsta vyro ir moters lygybės. Naujoviškiausia ir tikriausia iš jų – krikščionių tikyba, bet ir joje yra kai kurių klaidų. Yra daug blogų jos formų, o kaip galima būti tvirtai tikinčiam, kada matai, kad pats Dievo tarnas – kunigas tarnauja ne Dievui, o sau ir savo artimiesiems. Pripažink, Onyte, kad tai tiesa. Čia, už spygliuotų lagerio vielų ir kalėjimo grotų, man teko sutikti gana daug kunigų, ir tik vienas iš jų buvo tikrai tikintis. <…> Tikėjimas žmogui turi daug reikšmės. Kada tiki, yra lengviau gyventi, gyvenimas turi tikslą, ypač kada žmogus tiki fanatiškai. <…> Aš tikiu į Dievą, gėrį, laisvę…

Jiedu su Onele susitiks ganėtinai komiškomis aplinkybėmis, kai, paleistas iš lagerio, Gediminas pakeliui albumams ir suvenyrams išleis taigoje užtarnautus rublius, o paskutinį atiduos Vilniaus geležinkelio stotyje už bilietą iki Kauno. Siaubingai nenorėdamas išsiduoti, kad neturi jokios kapeikos, jis vis dėlto turės kliautis Onelės gerumu.

Tačiau po daugelio metų, Aukščiausiosios Tarybos laikais, bus ir kitas susitikimas – su uoliausia lagerio korespondente Regina Jančiauskaite. Pakeliui į šios moters namus, vairuodamas automobilį, Gediminas pasakojo apie lageriuose veikusį kalinių paštą.

Mes, įvairiuose lageriuose buvę lietuviai, palaikėme ryšį, stengdavomės padėti vienas kitam bėdoje. Vienas mano bičiulis Adolfas Naujokas gyveno laisviau, negu mes, uždaryti už spygliotos vielos. Jam buvo sumažinta bausmė, katorga ėjo į pabaigą. Adolfas, energingas, labai šviesus žmogus, laukė savo laisvės dienos, o kol kas dirbo prie elektros linijų. Svarbiausia, jis galėjo laisvai važinėt iš lagerio į kitą, tik vakare turėdavo sugrįžt, taigi kartu buvo visos lagerių zonos lietuvių paštininkas. Jis prašė padėti vienai tautietei partizanei, sirgusiai džiova ir vargusiai kalėjimo ligoninėje.

Jau po Kovo 11-osios Gediminas sužinojo ir Vokietijoje gyvenančio A. Naujoko adresą, parašė jam:

Gerbiamas Adolfai,

fantastiška, kad po tiek metų aš vėl rašau Tau. Nežinau, ar šis laiškas Tave pasieks, o jeigu pasieks, tikiuosi gauti žinutę ir iš Tavęs. Neseniai sužinojau Reginos Jančiauskaitės, partizanų ryšininkės, adresą. Prisimeni, Tu buvai mūsų „laiškininkas“ Viatlage. <...> Taigi 1955 m. gavau iš Tavęs laišką apie moterų lageryje esančią lietuvaitę Reginą, kuri sunkiai sirgo ir kuriai buvo reikalinga pagalba. Aš pradėjau su ja susirašinėti, organizavau šiokią tokią rinkliavą jai padėti – Tu perdavei. Mes susirašinėjome su ja apie metus, susitarėme susitikti, jeigu išeisime į laisvę...

Pamatyti vienam kitą Gediminui ir Reginai buvo lemta po 35 metų... Kai abudu sutramdė to neįtikėtino susitikimo jaudulį, išsakė pirmuosius žodžius, parodė vienas kitam lageryje perduotas ir tiek laiko išsaugotas dovanėles (regis, 1955‑aisiais Gediminas Kalėdų proga buvo padaręs menišką medinę dėžutę, Regina jam dovanojo žaliais siūlais išsiuvinėtą delno didumo drobinį maišelį), moteris prisiminė savo golgotas.

Peršalau, žmonės nepriimdavo į namus, tai, būdavo, į mišką įėjai ir jau nebijai nieko, atsiguli kokių šakų pasitiesusi, būdavo, degtukų pasiimu, jeigu vilkas ateitų, pažibint, ir nieko ten nebijodavai labai. Teta paguldė į ligoninę, vieną pavakarį įėjo tokie su kailiniais. Žinai, ko mes atėjom? Žinau. Su ligoninės chalatu – į saugumą, temperatūra, ašaros rieda, per naktį kabinete, paskui į kamerą, dvi savaites, prikilo vandens ant plaučių. Paeit negaliu, krest ir viskas.

<...> Paskui išvežė į kalėjimą, iškratė, nuvilko į pirtį, o aš nepaeinu visai, nugriuvau, ištempė į koridorių,

įgrūdo į šaltą vienutę. Tik ligoninėj pamatė „bože moj, bože moj“, pradėjo visokių vaistų leist ir palengva ėmiau sveikt.

O kažkada lageryje ji parašė Gediminui 27 laiškus...

1955 VIII 16

Širdingiausiai Jums, brangusis, dėkoju už laišką, kurį gavau šiandieną, ir už tuos malonius žodžius, kurie buvo parašyti. Nesitikėjau niekuomet išgirsti tokių paguodos žodžių, kuriuos išgirdau šiandien. Koks man džiaugsmas, kad dar yra likimo brolių, kurie manęs nemato, o supranta sunkią ir nelaimingą padėtį, kurioj dabar esu atskirta nuo savo mylimos Tėvynės ir tautiečių. <...> Gyvenau visą laiką prie „Geležinio vilko“ rinktinės. Jūs gal pažinojot „Geležinio vilko“ vyrus. <...> Jau nei vieno neliko, buvo dar nemažai, o šiais paskutiniais metais visus išnaikino. Kaip gaila, kiek reikėjo pergyventi, kad taip šitiems išdavikams pradėjo sektis ir mus nuskriaudė visai, atėmė visus, kurie Tėvynei brangiausi, kurie dėl jos daugiausiai dirbo ir vargo, visus surinko po šalta velėna. Paskutiniais metais man gyvenant laisvėje tie niekšai provokantai išžudė visus, išskynė iki paskutinio, kad neliko nei kelmo, prie kurio būtų galima sukurti ugnį. 1952 m. birželio 24 d., tai yra šv. Jono rytą, du provokantai Lietuvos vokiečiai iššaudė Prienų šile septynis mūsų brolius, anie visi užmigo, o tie niekšai liko sargyboj ir saulei tekant juos išvargusius, užmigusius ir iššaudė iki vienam...

Vėl dienoraščio puslapiai:

1955 m. sausio 1 d., šeštadienis.

Naujieji Metai. Kiek daug brangaus šie žodžiai kiekvienam iš mūsų primena. <...> Bet visa tai praeityje. Vakar mūsų lagerio saviveiklos ratelis statė koncertą ir pjesę „Čigonai“ (pagal M. Gorkio „Makarą Čiudrą“), kur dalyvavau ir aš. <...> Po koncerto nuėjau gulti ir pabudau kitais metais. Naujųjų metų šventę praleidau taip, kaip ir kitas dienas. Jokių įspūdžių, jokio šventiškumo mano vergiškame gyvenime nebuvo. Apgalvojau savo gyvenimo Naujųjų metų šventes, prisiminiau, kaip 1954-uosius sutikau Vilniaus persiuntimo kalėjime. Nors tada mano padėtis buvo blogesnė, dvasioje jaučiausi stipresnis. Dabar, nors ir pakenčiamomis gyvenimo sąlygomis, dažnai jaučiuos taip užmuštas morališkai, kad net galvoju apie mirtį. Juk viskas mano gyvenime atimta – mano gyvenimas, jaunystė. Man berašant, atėjo Kostas Jakubauskas ir pasveikino su Naujaisiais, palinkėdamas kitus švęsti namuose. Kas žino, o gal ir atneš šie metai mums laisvę? Gal pabus mūsų išlaisvinti tautos iš už jūrų? Bet aš tiek viskuo nusivylęs, kad ir šituo netikiu. Manau, kad ir kitus metus švęsiu lageryje, nors Kęstutis St. irgi tvirtina, kad ne... Aš juo netikiu ir mes net susilažinome. Nors ir kaip nenoriu, bet mano spėjimai, atrodo, išsipildys, ir šie čia užfiksuoti mano žodžiai, kad kitais metais būsiu čia, bus tikri. O duok Dieve, kad jie neišsipildytų!

IŠ PRISIMINIMŲ

Ir vėl jaučiuosi sėdįs fotelyje, apsirengęs tais pačiais rūbais, su lietpalčiu. Rankas laikau kišeniuose ir delnuose jaučiu pistoletų rankenas. Bet štai panorau pažiūrėti, ar jie užtaisyti, ir baisiausiai apstulbau pamatęs, kad mano rankos tuščios. „Kurgi pistoletai? Aš juos laikiau delnuose!“ – pagalvojau ir vėl susikišau rankas į kišenius. Koks stebuklas! Vos įkišau rankas, jose vėl pajutau pistoletų rankenas! Norėdamas įsitikinti, dar stipriau suspaudžiau juos rankose. Vėl traukiu rankas iš kišenių, ir vėl – rankos tuščios! Kas čia per stebuklai! Тą patį pakartojau keletą kartų, bet kad ir kaip stengiausi suprasti, kas čia darosi, – niekaip nesisekė. Galų gale susirūpinau, kiek gi valandų, kiek laiko aš miegojau. Patraukęs rankovę jau norėjau žvelgti į laikrodį, bet – didžiausiam mano nustebimui – laikrodžio ant rankos nebebuvo. Dairydamasis laikrodžio taip pat pastebėjau, kad nėra ant mažojo pirštelio žiedo ir net odos! Vadinasi, žiedas nuo piršto numautas kartu su oda... Pradėjęs čiupinėtis toliau, pajutau, kad visas mano kairysis šonas apsitraukęs šašais. Nubrozdinta oda ant blauzdų, ant kairiojo žando. Ėmiau spėlioti, kas gi mane galėjo sumušti, bet atsakymo neradau.

Mintys nukrypo kitur. Užsimaniau sužaisti partiją šachmatais. Kai aplink stovį kariškiai atsakė neturį šachmatų, ėmiau įtikinėti, kad turiu net dvejus, tik reikia nueiti į gretimą kambarį ir paimti nuo lango. (Įsivaizdavau esąs namuos, pas žmoną, Kauno g. 4D.) Kariai manęs neklausė, nors ir kaip stengiausi juos įtikinti, ir, kažkaip keistai į mane žiūrėdami, juokėsi. Susinervinau, akys aptemo, ir vėl netekau sąmonės. Vos pabudęs jaučiausi geriau. Paklausęs, kuri diena, sužinojau, kad rugsėjo 23 (vėliau Gediminasn įrašė: turėjo būti rugsėjo 22 d. – E. G.), o prisiminiau, kad į pasimatymą išvažiavau rugsėjo 21 d. Vadinasi, miegojau beveik dvi paras, nes buvo jau pavakarė. Ėmiau žvalgytis po kambarį. Priekyje buvo langas, per kurį matėsi apvalus bažnyčios bokštas. Iš jo nusprendžiau, kad tai Marijampolės šv. Vincento bažnyčia. Vadinasi, esu Marijampolėje. Man toliau tyrinėjant aplinką, įėjo kažkoks papulkininkis, vidaus reikalų ministerijos karininko (saugumiečio) uniforma ir pradėjo klausinėti, kas iš manęs paimta. Pasakiau, kad paimtas laikrodis, žiedas, diržas, dokumentai, užrašų knygelė ir veidrodukas su parkeriu. Apie pistoletus, rašomąją mašinėlę ir kt. nutylėjau.

Jis paklausė, ar iš manęs nepaimta ginklų, o aš atsakiau, kad ne. Jam išėjus galutinai suvokiau, kad esu areštuotas ir kad iš manęs paimta rašomoji mašinėlė, du pistoletai, antitarybinio turinio atsišaukimai ir automatas be apkabos PPŠ. „Kas manęs laukia, – kilo mintis. – Ar pakaks jėgų pakelti čekistų kankinimus ir neišduoti draugų? Ar su manimi buvę partizanai taip pat areštuoti? Nejaugi daugiau nebepamatysiu Olytės?“ Vienas už kitą baisesni klausimai kilo man sąmonėje. Prisiminiau čekistų tardymo metodus dar iš 1950ųjų, kai buvau areštuotas drauge su tėvu. Norėdamas įsitikinti, kur esu, paklausiau prie manęs stovinčių kareivių, kokiame mieste esame. Jie atsakė, kad Kaune. Tik tada supratau, kad pro langą matomos bažnyčios bokštas – ne Marijampolės šv. Vincento, bet Kauno Soboro, ir aš pats esu Kauno saugume. Galutinai supratęs, kad esu saugumo naguose, ėmiau svarstyti, kokios mano galimybės ištrūkti. Langas, tiesa, buvo be grotų, bet kabinetas, kuriame sėdėjau, – trečiame aukšte, o greta sėdėjo du kareiviai su automatais. Paprašiau nuvesti mane į išvietę. Kareiviai liepė pasikelti ir eiti. Vos kiek pasikėlęs, vėl kritau fotelin, nes kūnas neišlaikė pusiausvyros, o ypač nelaikė dėl sumušimų kairioji koja. Tada kareiviai paėmė mane ir išvietėn nešte nunešė. Supratau, kad išsigelbėti, t. y. pabėgti iš čia, galimybių nėra. Be to, ir jėgų bėgti neturėjau.

Kareiviams mane parnešus į kabinetą, paprašiau paguldyti mane ant grindų, nes jaučiausi labai silpnas, norėjau pagulėti. Jie paguldė. Vėl pradėjau svarstyti, kas manęs laukia ateityje, kokios perspektyvos ištrūkti. Galėjau sugalvoti tik vieną būdą: pasiversti bepročiu, kad nuvežtų į bepročių ligoninę, kur pasveikčiau ir tada galėčiau galvoti apie pabėgimą. Ilgai netrukęs ėmiau savo planą vykdyti. Susikandžiojau sau rankas ir lūpas, pradėjau rautis plaukus. Čia, didžiausiam mano nustebimui, pajutau, kad nejaučiu jokio skausmo. Apsidžiaugiau, kad gal nejausiu skausmo ir kai mane muš... Po kurio laiko, jau visai sutemus, atėjo tas pats papulkininkis ir kapitonas. Abu rusai.

Iš dienoraščio:

1955 m. sausio 6 d., ketvirtadienis.

Trys karaliai. Ir ši diena man tokia pat, kaip daugelis. Ir šiandien nuo ryto iki vakaro prasėdėjau miške prie laužo, beveik nieko nedirbdamas. Nors ir nedirbęs, vakare grįžtu lagerin labai nuvargęs, skauda visus kaulus. Grįžęs, vos pavakarieniavęs ir nusiprausęs, atsiguliau ant narų su drabužiais truputį pailsėti, o atsigulęs pats nepajutau, kaip užmigau. Išbudino Kęstutis, kuris guli greta, liepdamas man nusirengti ir gultis miegoti.

Nulipęs ir nusirengęs jau norėjau lipti ant narų, bet tuo metu grįžo Vytas ir paklausė, ar aš nieko nežinąs. „Tau, kaip mažamečiui, numetė penkiolika metų“, – tarė jis. Aš vėl apsirengiau ir nuėjau į spec. dalį sužinoti, ar teisybė. Nuėjęs nieko neradau, bet grįždamas į baraką sutikau kultūros dalies vedėją, kuris patvirtino, kad iš tikrųjų man beliko dešimt metų! Pagalvojęs manytum, kad ši diena, ši valanda man turi būti labai brangi, bet aš į tai menkai tekreipiu dėmesio, nes dar likę aštuoneri metai. Dvejus metus su užskaitymais jau atsėdėjau, taigi, jei bus užskaitymai ir toliau, dar teks sėdėti bent trejus metus. Aš manau, kad galbūt žūsiu arba išeisiu į laisvę su užokeaninių mūsų gelbėtojų pagalba. Tai, kas vyksta dabar, ilgai tęstis negali, nes negali kartu egzistuoti kapitalizmas ir šis popierinis komunizmas...

Penkiolika metų... Toks didelis laiko tarpas, o taip lengvabūdiškai priėmiau šią žinią. Iš tiesų, jei reiktų tuos metus atsėdėti, jie būtų labai reikšmingi. Bet aš tvirtai tikiu, kad neliko sėdėti ir trejeto. Pamaniau, kad Mamai ši žinia visgi bus didelis džiaugsmas, tad sėdau jai, brangiajam žmogui, rašyti laišką. Nuovargis, per dieną nuo šiurkščiojo šiaurės vėjo įšalę pirštai, merkiasi akys. Gal ir mano dienoraščio žodžiai tokie apsimiegoję kaip aš...

IŠ PRISIMINIMŲ

Kapitonas pavarde Tumakovas, prisistatė kaip mano būsimasis tardytojas. Mane pakėlė nuo grindų ir pasodino į fotelį. Po keleto minučių atėjo vertėjas, lietuvis, baisus pažiūrėti, ir prasidėjo žodžių gaudymas. Ar turėjai, sukin syn, rašomąją mašinėlę, pistoletą? – pradėjo klausinėt. Aš atsakiau, kad jokių pistoletų, jokios mašinėlės nesu matęs. Dar vis galvojau, kad galbūt rašomosios mašinėlės ir ginklų MGB iš manęs nepaėmė, o paėmė draugai partizanai. Sėdėdamas fotelyje slėpiau kairiosios rankos pirštą ir vis laižiau nuo lūpų kraują, norėdamas, kad mano sumanymo dar neišsiaiškintų. Po kokios pusės valandos tardytojas išėjo ir netrukus vėl grįžo, nešinas mano rašomąja mašinėle, pistoletais, atsišaukimais. Viskas, toliau gintis neįmanoma, – toptelėjo. Rašomąją mašinėlę padėjo prie sienos, kur gulėjau, o pistoletus įdėjo į stalčių. „Tik vienas kelias gali mane išvesti į laisvę – tai pasiversti bepročiu“, – kartojau jau pradėtą vykdyti planą. Įsikandau dar giliau kairiosios rankos smilių ir pradėjaus draskytis nagais veidą. Kareiviai tai pastebėjo, ir vienas skubiai kažkur išbėgo. Atbėgo mano tardytojas ir pamatęs mane susidraskiusį, susikandžiojusį, atnešė kibirą šalto vandens ir išvertė jį man ant galvos. Visas peršlapau, net kabinetas paplaukė vandeniu. Mane vėl pasodino, šįkart į kėdę, ir pradėjo klausinėti.

Prisipažinau, kad rašomoji mašinėlė ir pistoletai priklauso man, o daugiau nieko neatsakinėjau, tik išvertęs akis žiūrėjau į tardytoją ir šnabždėjau visokias nesąmones. Atėjęs vertėjas vėl išpylė ant manęs vandens, tik šį kartą butelį, bet tokios priemonės buvo bergždžios – aš buvau beprotis. Surašę protokolą, man liepė pasirašyti, bet aš negalėjau įžiūrėti vietos, kur tilptų mano parašas. Kas surašyta protokole – neįžiūrėjau visiškai. Tardytojas, paėmęs mano ranką, įspraudė į ją plunksnakotį, ir jam laikant mano

ranką parašiau kažką panašaus į savo pavardę. Tardytojas vėl išėjo, o aš vėl atsiguliau savojon vieton. <...> Jei pasirinkau savo kelią – kovos už Tėvynės laisvę kelią – turiu eiti juo iki galo. Kol galėjau, visas jėgas aukojau kovai su priešu, o dabar, priešui nugalėjus, turiu kaupti kantrybę, kad nors siela liktų laisva, ir jos prakeiktieji grobikai nepavergtų. Taip nusiraminau, akys pradėjo merktis, ir iš tikrųjų užmigau. Pabudino mane smūgis į šoną.

Pramerkęs akis, vėl pamačiau stovintį tardytoją Tumakovą, šypsodamasis jis liepė keltis ir sėstis ant kėdės. Aš, padedamas kareivių, atsikėliau, bet vos atsisėdęs gavau smūgį į veidą, ir būčiau vėl nuvirtęs, jei nebūtų išlaikę kareiviai. Tardytojas kareivius tada išsiuntė, pasikvietė minėtąjį vertėjąm ir pradėjo tardyti. Stebėjausi, kad visi smūgiai į mano kūną smigo kaip į gumą. Skausmo nejaučiau. Apskritai buvau toks atbukęs, kad nesuvokiau, kas dedasi aplink. Vėl pradėjo suktis galva, akyse ėmė rodytis žali, raudoni ratai, paskui viskas pradėjo tolti, tolti, kol dingo tamsoje... Atgavau sąmonę toje pačioje vietoje, tardytojo kabinete, ant grindų prie sienos. Jaučiausi labai blogai. Galvoje ūžė, kaukė, tarpais taip sugeldavo smilkinius, kad atrodė – iš tikrųjų išeisiu iš proto.

Iš dienoraščio:

Sausio 18 d., antradienis.

Didelė naujiena! Grįžus iš darbo ir dar aunantis kojas, atėjo komendantas ir, matyt, nusprendęs pakeisti mūsų sekcijos tvarkinį, paklausė, kas kitas galėtų juo būti. Vienas mano draugas, estas, parodė į mane. Aš, būdamas su juo pažįstamas per dalyvavimą meninėje saviveikloje, neatsisakiau, ir komendantas dar šiandien man įsakė paimti sekciją savo žinion. Lageryje būti tvarkiniu yra gana didelė laimė. Kai kurie kaliniai net parsiduoda, kad tiktai galėtų likti zonoje. Man ši lagerinė „laimė“ atsiėjo visai pigiai. Dabar turėsiu daugiau laiko, galėsiu daugiau rašyti, greičiau užbaigsiu savo gyvenimo tragedijos aprašymą „Iš prisiminimų“.

Truputį nepatinka tai, kad teks plauti grindis, nešioti paplavas ir pan., bet reikia aukotis dėl sveikatos, kuri pastaruoju metu visai susilpnėjo. Visą laiką būdamas kambaryje gal kiek sustiprėsiu fiziškai ir pasigydysiu chronišką anginą, kuri mane kankina jau daugiau kaip pusę metų. Bet visa tai, net sveikata – antraeiliai dalykai. Visų svarbiausia, kad turėsiu laiko rašyti!

Ach, kaip aš myliu tą plieno plunksną ir balto popieriaus lakštą, kuriam galiu išreikšti tai, kas dedasi sieloje, ko negaliu išpasakoti žodžiais. Sakoma, kad aprašyti viską, ką galima papasakoti, yra labai sunku, bet man parašyti lengviau. Gal dėl to, kad aš jau taip pat laukinis, kaip kiti.

Galbūt aš turiu talentą? Bet kur čionykštėmis sąlygomis jį išugdyti, išlavinti? Žūsiu čia kaip ir kiti, su dar didesniais talentais, paniekintas, nepastebėtas. Iki tol, kol per blauzdą perdūrę skylę pririš metalinę plokštelę su mano pavarde, straipsniais, kuriais baustas, ir mirties data, aš dar pasistengsiu atverti tą geležinių vielų užtvarą, kuri skiria lagerius ir kalėjimus nuo laisvės, nors ir vadinamosios. Anksčiau ar vėliau geležinė uždanga plyš ir prieš akis atsivers laisvasis pasaulis; laisvi žmonės tada rinks medžiagą apie vergijos metus po kruvina komunistinių budelių letena. Ir šis mano dienoraštis bus mažutis indėlis į milžinišką archyvą, kur bus surinkti dokumentai apie žvėriškumus, kurie dėjosi Tarybų Sąjungoje.

IŠ PRISIMINIMŲ

Pabudęs vėl pradėjau svarstyti savo padėtį. Iš kur tardytojai taip smulkiai žino apie mano ir draugų nuveiktus žygdarbius – vis dažniau kildavo bman mintis. Apgalvojau, kas galėjo atsitikti su mano draugais partizanais. Tada maniau, kad, išgėręs tą 100 g degtinės, užmigau, o mano matytieji kareiviai mus pastebėjo ir nusprendę, kad aš dėl savo kitoniškos aprangos ir dėl mašinėlės ant pečių esu koks nors vadas, prišliaužę kirto automato buože man per sprandą, ir aš netekau sąmonės. Mano draugai arba pabėgo, arba buvo nušauti. Bet kodėl aš nejaučiu skausmo, iš kur mano kūne galėjo atsirasti narkozė? O gal man duotoji degtinė buvo su narkoze? – pats netikėdamas paklausiau savęs. Juk iš kur tardytojas gali žinoti apie mano draugą Glavecką, Liepinaitį? Ne! Kaip išdrįsau taip pagalvoti? Argi tai įmanoma? Šimtu procentų galėčiau garantuoti, kad nuoširdusis Albinas Kabelis nėra išdavikas! Man taip svarstant vėl atėjo tardytojas. Šįkart jis man aiškiai pasakė, kad 1953 m. kovo pabaigoje aš ir Vytautas Glaveckas apiplėšėme Marijampolės darbo jaunimo vidurinės mokyklos raštinę ir išnešėme iš ten rašomąją mašinėlę „Adler“, kurią per areštą rado pas mane, ir keleto mokinių, komjaunuolių, dokumentus. Be to, pridūrė, kad Glaveckas ir Vitalius Liepinaitis taip pat areštuoti ir apie tai seniai prisipažino. Aš, žinoma, juo nepatikėjau, bet galų gale, vis kamantinėjant, iš kur aš gavau mašinėlę, pasisakiau, kad išnešiau iš minėtos gimnazijos raštinės, bet vienas, ir jokio Glavecko nei Liepinaičio nepažįstu. Tada tardytojas surašė ilgiausią protokolą ir liepė man, net neperskaičius, pasirašyti. Aš iš karto nenorėjau sutikti, bet vėliau, vis tiek laikydamas save žuvusiu, pasirašiau. Kad tas protokolas, kaip ir kiti rašytieji Kauno saugume, tardant kapitonui Tumakovui, buvo suklastotas, aš sužinojau tik daug vėliau, jau užbaigus bylą. Tuose protokoluose jis surašė tai, ką žinojo ir kas faktiškai buvo tiesa, bet ko aš dar nebuvau prisipažinęs. Pavyzdžiui, dėl radijo aparato aš prisipažinau tik žymiai vėliau, o Kaune tas dalykas jau buvo aprašytas ir mano pasirašytas, man to nežinant. Taip mano tardymas Kaune baigėsi.

Rodos, rugsėjo 24 d. vėlai vakare du kareiviai mane vėl išnešė iš saugumo, užpakaly sekant trečiam su įremtu man į pečius durtuvu ir gal paskutinį kartą, kaip atrodė, man pažvelgus į Laisvės alėją, mane įmetė į čia pat, ties saugumo durimis, stovėjusią kalėjimo mašiną. Tuo metu labai mažai galvojau, vėl beveik nebeturėjau nuovokos. Tik prisimenu blausias elektros lempas ir šaligatviais einančius praeivius, baimingai žvilgčiojančius į mane. Įlipę į mašiną, du kareiviai įstūmė mane į „boksą“, kur buvo tiek maža vietos, kad net negalėjau ištiesti kelių – turėjau juos laikyti prispaudęs prie pilvo. Jau po kelių minučių pajutau, kad trūksta oro. „Štai kur mano galas, – tuomet pamaniau. – Čia aš arba uždusiu, arba, išvežę už miesto, mane sušaudys“, – šmėkščiojo mintys. Pradėjau dusti. Gal būčiau ir uždusęs, jei, mašinai pradėjus važiuot, per kažkur nebūtų pradėjęs skverbtis oras. Buvau nusprendęs, kad mano trumpasis gyvenimas jau baigėsi. Nuo pradžios iki galo pergalvojau savo jaunystę ir pradėjau melstis. Malda taip pat nesirišo, ir aš, sukritęs kaip lavonas, nieko negalvodamas laukiau kuo greitesnio savo galo.

Prabėgo gana ilgas laiko tarpas. Staiga mašina sustojo. Jeigu būtų buvę nors kiek vietos, gal būčiau užsimušęs. Išgirdau rakinamas duris. „Nu kak, bandit? Ješčio nepodoch?“ (Na ką, bandite? Dar nenudvėsei? – E. G.) – paklausė manęs kareivis. Aš į tokį „džentelmenišką“ klausimą neatsakiau, ir jis, vėl užtrenkęs duris, išlipo, o mašina pradėjo judėti. Aš nustebau, kad manęs nesušaudė, ir pakėlęs galvą pradėjau dairytis po savo mažąją kamerą. Iš visų šonų buvo geležis, tik priekyje, duryse, – mažytis vilkiukas. Ir suolelis, ant kurio sėdėjau, buvo geležinis. Būdamas laisvėje maniau, kad daug žinau, bet kad pasaulyje yra tokių „patogių“ kambarėlių – nežinojau. Supratau, kad aš dar daug daug nežinojau, kaip nežinojau, kad ir žemėje yra pragaras...

Mašina važiavo toliau. Kiek laiko taip važiavome, neprisimenu, tik žinau, kad man pasirodė labai ilgai. Galų gale tikriausiai išvažiavome į kažkokį miestą, nes dažnai pro šalį važiuodavo kitos mašinos, ir pati mašina, kuria vežė mane, darė daug staigių posūkių. Pagaliau mašina sustojo. Kiek palaukus, vėl atidarė mano „bokso“ duris ir liepė man išlipti, bet nors ir kaip stengiausi pasikelti, man nepavyko. Tada pora kareivių paėmė mane už kojų ir kuo „mandagiausiai“ iš mašinos ištraukė. Vieno kareivio prilaikomas, smarkiai šlubuodamas, įėjau į kažkokią didelę patalpą, panašią į koplyčią. Čia man vėl davė pasirašyti kažkokius popierius.

<...>Mane paskyrė į 29 kamerą. Dar kartą išrengę nuogai padarė smulkiausią kratą, išpjaustė visas sagas ir nuvedė į minėtąją kamerą. Įžengus į ją, man į akis krito du išgeltę, apžėlę žmonės, stovintys prie stalelio. Aš pasisveikinau, pats nežinau dėl ko, – rusiškai. Man atsakė rusiškai, aš atsakiau lietuviškai, ir toliau kalbėjomės lietuviškai. Tai buvo paimtas gyvas Lietuvos Laisvės kovotojas Benjaminas Rekašius (pavardė nėra aiškiai įskaitoma – E. G.), slapyvarde Puikutis, ir slapukų-pacifistų grandies narys Alfonsas Vapšys. Pirmasis buvo aukštas, tamsaus veido ir plaukų, kariškas, žalsvos spalvos kelnėmis ir treningu. Antrasis buvo rusų kareivio uniforma.

Pradėjus kalbėtis, jie paklausė, ar seniai aš iš laisvės ir ar yra dar Lietuvoje partizanų. Aš, žinoma, atsakiau, kad yra, nes, mane areštuojant, kartu su manimi dar buvo trys, kurių neareštavo. Jie paprašė manęs papasakoti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvau areštuotas. Pradėjau pasakoti. Man papasakojus, abu pradėjo mane įtikinėti, kad aš esu išprovokuotas, kad Kabelis dirba saugumo naudai, o du mano nepažįstamieji agentai yra saugumo šnipai. Negalėjau patikėti, ir jie dar pridūrė, kad mano išgertoji degtinė buvo specialiai man paruošta su narkoze, kad užmigčiau ir galėtų mane be pasipriešinimo suimti ir nuginkluoti. Juk vien dėl narkozės aš visame kūne nejaučiau skausmo, tiesiog nervai buvo apmarinti. Mano sieloje kilo kova.

Viena pusė palaikė Kabelį, o antroji – naujų draugų samprotavimus. Kokiu būdu mane areštavo? Sukaupęs atmintį prisiminiau, kad po išgėrimo praėjus keletui minučių po visą kūną pradėjo eiti šaltas drebulys ir sugėlė galvą, dėl ko išsigandau ir bandžiau atsistoti. Tik tada gavau smūgį į sprandą ir netekau sąmonės. Nuo ko gi galėjo kilti tas drebulys, galvos skausmas, jei ne nuo narkozės? – kankino mane mintis, ir aš, nors iš prieš savo norą, pradėjau tikėti, kad Kabelis mane išprovokavo.

<...> Tardymas vėl prasidėjo iš naujo. Dabar, matydamas, kad gintis beprasmiška, daug ką prisipažinau, žinoma, iš to, ką minėjo tardytojas, ir ką buvau parašęs savo raporte Kabeliui. Prisipažinau apie rašomosios mašinėlės pagrobimą, prisipažinau, kad rašiau ja antitarybinius atsišaukimus, kad iš Vaišvilų apylinkės tarybos, kolūkio kontoros ir skaityklos išnešiau svarbiausius dokumentus ir štampus bei antspaudus. Dabar man prieš akis iškilo dar vienas įrodymas, kad Kabelis iš tikrųjų yra provokatorius. Dėl ko, jei ne provokaciniais tikslais, jis būtinai reikalavo iš manęs ir Vyto Gl. parašyti savo smulkias autobiografijas ir raportus apie uždavinių įvykdymą.

Dabar man išaiškėjo, kodėl niekaip negalėjau rasti Vilkaviškyje buvusio tardytojo, garnizono vado Bagdonavičiaus, kuris, remiantis Lietuvos Laisvės kovos statutu, buvo nubaustas mirties bausme, ir aš turėjau tą sprendimą įvykdyti. Man tapo aišku, jog šis uždavinys buvo specialiai duotas dėl to, kad turėčiau ką veikti. Galutinai įsitikinau, kad Kabelis – tai buvęs doras partizanas, bet užverbuotas ir dirbęs saugumo naudai, o likusieji man nepažįstami „partizanai“ – persirengę saugumo agentai. <...> Grįžau į kamerą. Manęs laukė kalinio vakarienė: pusė dubenėlio sriubos ir du trys šaukštai bulvinės košės. Pavalgęs pradėjau kalbėtis su kameros draugais.

Benjaminas Rekašius buvo kilęs nuo Biržų. Partizanauti išėjo, nenorėdamas eiti į tarybinę kariuomenę, 1950 metais. 1953ųjų pavasarį jį areštavo, taip pat surengę provokaciją.

Iš dienoraščio:

Vasario 1 d., antradienis.

<...> Šis mano dienoraštis greitai baigsis. Nedaug aš jame rašiau savo mintis ir samprotavimus, nes norėjau nupasakoti faktus, išgyvenimus. Norėjau būtinai aprašyti savo suėmimą ir Kabelio niekšiškumą. Aš nepykčiau, nejausčiau keršto jam, jei būtų mane išdavęs per tardymus ne pikta valia, o priverstas. Juk ne kiekvienas turi tiek jėgų, tiek daug valios, kad galėtų ištverti kankinimus, bet išduoti, t. y. parduoti, savo noru? Net sunku įsivaizduoti tokį niekšiškumą ir nuosmukį. Ir kas jį, Kabelį, vertė taip niekšiškai mane parduoti? Juk jis kažkada taip pat buvo doras žmogus, su sąžine, jis taip pat turi motiną... <...> Jau metai ir keturi mėnesiai, kai aš nešu dvidešimtojo amžiaus erodų užkrautą kryžių ir gal dar nešiu aštuonerius ar devynerius metus. Mano sveikata jau sunaikinta, gyvenimo džiaugsmas atimtas amžiams. Manyje jau nėra to karšto pasiryžimo dirbti sau ir visuomenei, nėra užsidegimo ir energijos pradėtiems darbams tęsti. Aš žūstu...

Su kiekviena diena vis giliau smengu į lagerinio gyvenimo gelmes, su kiekviena diena rambėja, miršta jausmai. Nėra meilės, nėra žmogaus, kuris sulaikytų mane, kuris mane suprastų ir užjaustų. Vieni mane laiko bepročiu, kiti sukvailiojusiu keistuoliu, dar kiti – talentingu ateities veikėju, o aš pats save – žmogum, ir nieko daugiau...

IŠ PRISIMINIMŲ

Pasėdėjęs keletą dienų, su kameros režimu ir jos gyventojais apsipratau. Svarbiausia, kas mane kankino, – tai moralinis kritimas. Būdavo dienų, kai ištisas valandas sėdėdavau vienoje vietoje ir žiūrėdavau į vieną tašką. Arba, jau vėliau, ištisas dienas vaikščiodavau iš vieno kameros galo į kitą, kol galutinai fiziškai nuvargdavau. Tardymas tęsėsi toliau, bet dabar jau tik prisipažinimų įtvirtinimui. Kameroje skaičiavau laiką: dvi savaitės, trys, mėnesis... Su Benjaminu pradėjom azartiškai žaisti šachmatais. Žaidėme net iš grindų plovimo, t. y. kuris pralošia – tam rytojaus dieną plauti grindis arba išnešti „parašą“.

Daug galvodavau apie savo nelaimingą likimą ir apie tai, kas manęs laukia ateityje. Žinojau, kad mane išveš į lagerį, bet kur, kokį – buvo vieni klausimai... Pirmąsias dienas pabudęs ir pramerkęs akis, pamatęs sieną, galvodavau, kad esu laisvėje, o kalėjimas – tik baisus sapnas. Bet pakėlęs akis ir pamatęs grotas, geležimi apkaltas duris, vėl atsidurdavau bjaurioje realybėje. Pirmomis savaitėmis atrodė, kad išeisiu iš proto. Baisiai sudžiūvau, liko vien kaulai ir oda. Išėjus pasivaikščioti ir apėjus du tris ratus, turėdavau sustoti ir pasirėmęs į sieną pailsėti, nes apsisukdavo galva.

Kažkas pasakė, kad laikas – geriausias gydytojas. Laikui bėgant, pradėjo gyti ir mano žaizdos – pirma kūno, paskui ir sielos. Pradėjau valdyti kairiąją koją, ėmė kristi nuo kūno šašai – sumušimų žymės. Tik randas ant kairiosios rankos piršto liko, kaip prisiminimas Kauno saugumo, kur buvau tapęs „bepročiu“.

Taip prabėgo pirmasis mėnuo. <...> Vieną vakarą man su Benjaminu bežaidžiant šachmatais atidarė kameros duris ir įvedė naują žmogų. Aukšto ūgio, vienplaukis, su geros medžiagos žalsvom galifė kelnėm ir žaliu mundieriumi.

Mundieriuje buvo žymu LLKS ženklai, ties rankovėmis kyšojo nupjautų antpečių galai. Po pažastimi laikė rusišką vatinuką. Prisistatė esąs Albinas Burbulis. Pasisveikinęs atsisėdo ant narų, pradėjo apžiūrinėti kamerą.

Mums jis pasirodė įtartinas dėl to, kad nenorėjo pasisakyti, kokiose kamerose sėdėjęs, prieš kiek laiko sėdęs ir t. t. Apskritai jis nebuvo toks, kaip kiti.

Po keleto dienų jis pasisakė, kad yra kilęs nuo Raguvos, jo tėviškė gretimai su Antano Smetonos. O dar vėliau pasipasakojo, kad jis buvo Gedimino rinktinės vadas ir devynerius metus partizanavo. Yra buvęs Žaliosios miškuose, o daugiausiai – Kupiškio, Panevėžio, Raguvos rajonuose.

Laikas bėgo. Tardymas ėjo prie galo. <...> Sėdėdamas 29-oje kameroje, smarkiai susenau ir pasikeičiau kaip iš išvaizdos, taip ir sieloje. Nukirpo plaukus. Dabar jau atrodžiau kaip tikras kalinys. Ilgą laiką negalėjau priprasti prie kalėjimo tvarkos. Mane stebino, kad galvos plaukus skuto vyras, o visus kitus – moteris. Negalėjau priprasti, kai, darydami kratą, statydavo ant keturių, apžiūrinėdavo išeinamąją angą, o paskui burną, ausis... Daug prie ko negalėjau priprasti, bet argi visa tai prisiminsi, ar užteks žodžių viskam aprašyti? Jausmo, kurį žmogus jaučia pakliuvęs iš laisvės į geležimi kaustytą trijų metrų ilgio ir dviejų pločio namą, net neįmanoma aprašyti, nes tai gali tik pajusti.

Tardymui baigiantis iš kameros vesdavo labai retai ir nuobodžios, vienodos dienos buvo labai ilgos. Ir toliau žaisdavau šachmatais ir skaitydavau knygas. Perskaičiau Gončarovo „Skardį“, dar kartą „Don Kichotą“, „Mirusieji lieka jauni“ ir kt. Pradėjau draugauti su naujuoju kameros bendru – Albinu Burbuliu, nes jis tik vienas kameroje buvo apsišvietęs, apsiskaitęs.

Jis daug pasakodavo apie savo išgyventus nuotykius partizanaujant ir valdininkaujant anksčiau, nepriklausomoje Lietuvoje.

Iš dienoraščio:

Vasario 8 d., antradienis.

Ir štai mano dienoraštis baigiasi. Daug kas laisvėje gyvenančiam žmogui bus neaišku ir nesuprantama, nes tikrąjį gyvenimą už spygliuotų vielų gali suprasti tik katorgininkas, pats tai patyręs. Kiek galėjau, rašiau ir stengiausi viską smulkiai ir aiškiai aprašinėti, nors ir ne visai pavyko. Daug ko dar čia neparašiau, gal tik dešimtąją, šimtąją dalį to, kas daros lageriuose, nušviečiau. Vakar – vasario 7 d. – aš sužinojau, kad mano draugas Kęstutis važiuoja namo, ir viliuosi, kad jis šį mano dienoraštį iš čia išveš į Lietuvą. Kęstutis – mano geriausias draugas ir vienintelis, be Vaclovo Mickevičiaus, kuriuo aš nenusivyliau lageryje. Manau, kad jis mano didįjį prašymą išpildys ir dar kartą įrodys, jog vertas lietuvio patrioto vardo. Dėl šio dienoraščio aš rizikuoju viskuo – galbūt net gyvybe. Kas yra buvęs lageryje, tas žino, ką reiškia rašyti lageryje dienoraštį. Buvo minučių, kai berašant mane užklupdavo prižiūrėtojas ir reikėdavo aiškintis, apdumti akis, kad jis nesuprastų, ką aš rašau. Turėjau slėpti jį per kratas, išvežti iš ketvirtojo lagpunkto ir įvežti į pirmąjį, o ir ten, ir ten prie vartų smulkiausiai iškrečia.

Kažkada dėl Tėvynės, dėl išsvajotosios brangiosios Lietuvos aš negailėjau nieko – nei šeimos, nei jaunystės, nei ateities. Nejaugi sudrebės ranka dabar ir aš neišdrįsiu toliau laikytis savo užsibrėžimo tęsti kovą su diktatorišku, kruvinu komunizmu, kol laimėsiu arba būsiu galutinai sunaikintas.

Lai negalvoja čekistai mane nugalėję, jeigu uždarė už spygliuotų vielų, privertė dirbti sunkų fizinį darbą. Manyje jie dar labiau užgrūdino Tėvynės meilę ir panieką pasaulio ir kultūros naikintojams. Kol mano krūtinėje plaks širdis, nors ir serganti, kol aš turėsiu sveiką dešinę ranką ir gabaliuką balto popieriaus su plunksna, jie manęs nenugalės. Jie gali mane sunaikinti, bet kurią dieną išvežti į 11‑ąją biržą (tai kalinių kapinės, į kurias veža visus mirusius Vietlage), bet tas jiems nepadės, nes į mano vietą stos nauji ir tęs geležinės uždangos ardymą toliau. Aš žūsiu! Bet juk žuvo tūkstančiai, milijonai, o kova tęsiama ir tęsis toliau. Nors aš, V. Kudirkos žodžiais, „supelysiu, nueisiu į kapą be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“, bet mano sąžinė bus švari. Tėvynei aš atidaviau viską, ką turėjau geriausio ir brangiausio.

Nieko, kad mane apkaltino septyniais straipsniais, kad mane apšaukė banditu, plėšiku. Mano sąžinė švari, aš neapiplėšiau, neapvogiau nė vieno žmogaus. Ir jei kada nors aš savo įsitikinimus galėsiu paskelbti laisvai, visi pripažins, kad jie teisingi. Ties mano kojomis ant gulto prikalta lentelė su užrašu: Ilgūnas Stanislovas-Gediminas, s. Prano, gimęs 1936 m. kovo 29 d., teistas straipsniais 58-Ia, 58-10-1, 58-10-2, 59-3, 182, 58-11. Įs. 4-24 b.47 ir Įs. 2-24.6.47. Bausmė – 25 metai.

Čia yra mano asmens dokumentas. Jeigu aš mirsiu, jį pririš prie mano kojos, kad nepamirščiau, jog esu kalinys. Bet aš nemirsiu. Aš grįšiu ir su ginklu rankose įrodysiu, kas toks esu. Niekam neužteks jėgų manęs sunaikinti, nes manyje dega šventa Lietuvos meilė. Ji mane palaikys sunkiausiomis valandomis ir suteiks jėgų nugalėti sunkumus. Baigiu, nes leidžiasi saulė, baigiasi diena ir tuojau pradės eiti iš darbo darbininkai.

Post scriptum. Šiandien – vasario 8 d. Tarybų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininkas Malenkovas G. M. atsisakė savo posto. Vakare, septintą valandą, į jo vietą paskyrė, t. y. išrinko, buvusį TSRS ginkluotųjų pajėgų ministrą Bulganiną. Tas mums parodo, kad Maskvos diktatorių sostas dreba, ir net neatsiranda norinčių vadovauti šaliai, įvestai į akligatvį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...