captcha

Jūsų klausimas priimtas

Akordeono genijus M. Levickis: atsidūriau laiku ir vietoje

„Esu toks pats žmogus kaip ir kiti, tik groju akordeonu“, – kiek kukli frazė iš  vaikino, kuris tituluojamas akordeono genijumi. Jo gastrolių sąrašas driekiasi nuo Berlyno ir Londono iki Jungtinių Valstijų, Japonijos ir Korėjos.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Esu toks pats žmogus kaip ir kiti, tik groju akordeonu“, – kiek kukli frazė iš  vaikino, kuris tituluojamas akordeono genijumi. Jo gastrolių sąrašas driekiasi nuo Berlyno ir Londono iki Jungtinių Valstijų, Japonijos ir Korėjos.

Martynas Levickis – dar prieš kelerius metus plačiajam pasauliui nepažįstamas vaikinas iš Tauragės – skina laurus scenoje ir yra iš tų, apie kuriuos sakoma – pagavęs sėkmės paukštę.

„Visada tekdavo nors truputį tos sėkmės paragauti po mažą dozę – tai viename konkurse pasirodžius, tai kitur. Dabar, aišku, jos truputėlį daugėja, todėl didėja užimtumas. Aš visada svajojau būti atlikėju, keliauti po pasaulį, norėjau, kad manęs žmonės klausytųsi ir mano muzika jiems butų įdomi. Panašu, kad svajonė po truputėlį pildosi“, – sėkme džiaugiasi M. Levickis.

Laiku ir vietoje

Pastarieji metai M. Levickiui buvo daugiau nei intensyvūs – prieš penkerius metus išvykęs studijuoti į Jungtinę Karalystę, vaikinas baigė Londono karališkąją muzikos akademiją. 2010 metais jis pelnė pasaulio čempiono vardą  klavišinio akordeono kategorijoje, pasirašė kontraktą su žymia britų įrašų kompanija ir  išleido du albumus. Netrukus šalia jo atsirado prodiuseris, garsus vadybininkas  bei įvaizdžio patarėjai, pridėkime dar ir nemažą žiniasklaidos dėmesį bei nuolatines naujas pažintis.

„Tai – tik pati pradžia, todėl pavargstu, nes nesu prie to pripratęs. Viskas buvo daug paprasčiau, kai dirbau vienas, o dabar viską reikia derinti su keliais žmonėmis, kurie turi savų taisyklių bei patarimų – tarp viso šito reikia laviruoti. Tai tampa sunku ir morališkai, ir fiziškai. [...] Galbūt turiu daryti visa tai, ką anksčiau ir darydavau, tiktai ryškiau, plačiau, šiek tiek dažniau. Žmonės aplink mane tai yra mano vadybininkas naujasis R. Blaskey, visa jo kompanija vadybos, kurie labai glaudžiai su manim dirba ir man, įrašų kompanija „Decca classic“, jos atstovai, kurie rūpinasi repertuaru, kurie rūpinasi mano įvaizdžiu, kurie rūpinasi nauju albumu, taipogi turiu labai gerą prodiuserį, su kuriuo pagrinde mes ir dirbam muzikaliai, jis buvęs pianistas, dabar užsiiminėja muzikos prodiusavimu ir mes labai gerai sutariam. Tokia galbūt mano kasdienė kompanija.“, – pasakoja profesionalus muzikantas.

Jaunam ir jau pripažintam akordeonininkui išsprūsta ir tokia frazė – atsidūriau laiku ir vietoje. Mat dabartinis M. Levickio vadybininkas, kuris dirba ir su garsiuoju smuikininku Davidu Garretu , nusprendė ieškoti akordeonininko, kai išgirdo šiuo instrumentu grojantį gatvės muzikantą Paryžiuje, Monmartre. Rado – M. Levickį. Rezultatas –  šiais metais liepos pirmąją išleistas albumas „Martynas“, praėjus vos savaitei nuo pasirodymo, tapo perkamiausiu klasikinės muzikos albumu Didžioje Britanijoje, aplenkęs tokių scenos grandų kaip Katherine Jenkins ir Andrea Bocelli įrašus.

Namai – pasaulis

Lietuvis išduoda – jo sutartyje – dar ne vienas albumas, tad, panašu, jog spartus gyvenimo tempas, nors šiam vaikinui dar tik 23 m., greitai gali ir nesulėtėti.

„Jaučiuosi, kad man yra daug daugiau. Kai kada žmonės irgi taip pasako, jog neatrodo, kad tau 23 m. [...] Kartais žmonėms atrodo, kad man 16, tai jie negali patikėt, kad man 23, tai žodžiu, yra taip ir kitaip“, – kukliai atsako muzikantas.

Ar lengva jaunam žmogui išlikti paprastam, kai staiga užgriūna toks dėmesys? Taip, atsako M. Levickis, vis dėlto pastaruoju metu pastebėdamas, kad visuomet paprastas ir geras būti negali.

„Kartais tenka šiek tiek atsukti savo aštriąją pusę šiame žiauriame gyvenime. Manau, kad visi mes turime mokėti už save pakovot tam tikrais momentais“, – sako M. Levickis.

Paklaustas, kur jo namai, M. Levickis atsako, nors gerai jaučiasi ir Lietuvoje – jaučiasi prisijaukinęs ir Londoną.

„Buitiškai namai yra Londonas, bet veiklos sfera sukasi aplink pasaulį“, – pasakojo muzikantas.

Londonas užaugino ir subrandino, teigia M. Levickis, didmiestyje atsidūręs būdamas aštuoniolikos. Pasikeitė akordeonininko ir požiūris į muzikos pasaulį, sako, kartais aplinkiniams būna keista  iš jo lūpų išgirsti tokias frazes kaip „muzikos verslas“ ar „muzikos produktas“. Tiesa, šalia viso to muzikantas nepamiršta ir gimtosios šalies. Paskutinį kartą Lietuvoje viešėjo besibaigiant 2013 m. vasarai.

Dvi savaites praleido vėlgi – su muzika. Ėmėsi Kristupo vasaros festivalio Akordeono savaitės vairo ir stebino skirtingais projektais, tarp jų – autoriniais koncertais, kuriuose skambėjo ir klasikų kaip Antonio Vivaldi,  Piotro Čaikovskio ir kitų  kūryba, bei populiariosios muzikos atlikėjų kaip Lady Gagos, Steve`o  Wonderio, Michaelio Jacksono, tik M. Levickio ir jo kolegų muzikantų aranžuoti kūriniai. Akordeonininkas scenoje ir uždainavo.

Paklaustas, ar yra kūrinių, kurių nepagrotų, muzikantas atsako teigiamai. Jo įsitikinimu, akordeonas – labai specifinis instrumentas, todėl tikrai ne kiekvieną kūrinį galima pagroti.

„Bet kadangi esu jaunas, eksperimentuoju, aš ribas ir bandau atrasti, iki kur galima nueiti“, – priduria M. Levickis.

Scenoje pakerta kojas

M. Levickis pasakoja, kad nuo vaikystės jį labai palaikė artimieji – būtent jie ir pastebėjo vaiko talentą. Akordeoną padovanojo dabar jau miręs tėvas. Muzikantui tuomet buvo treji metai.

Dar vienas ypatingas M. Levickiui žmogus – jo pirmoji akordeono mokytoja Marytė Markevičienė iš tuometinės Šiaulių konservatorijos, dabartinės Sauliaus Sondeckio menų mokyklos, kur M. Levickis mokėsi 10 metų.

„Manau, buvau ganėtinai toks ramus. Nebuvau tas vaikas, kuris traukia į save dėmesį visais įmanomais būdais, galbūt aš to dėmesio pakankamai gaudavau per savo ankstyvąjį muzikavimą, dainavimą, to man visiškai pakako“, – pasakoja muzikantas.

Profesionalas prisipažįsta, kad scenoje buvo nuo vaikystės, tad didelės baimės anksčiau nejausdavo. Dabar M. Levickis groja kartais net keliasdešimčiai tūkstančių žiūrovų  Taip, prisipažįsta, būna, kad scenoje pakerta kojas, kai muzika – Itin sudėtinga ir koncertas ypač svarbus.

„Kai groji labai rimtą muziką, kuri reikalauja 120 proc. susikoncentravimo ir žinojimo, ką tu darai, žinoma, ėjimas į sceną yra visai kitoks. [...] Tai reikalauja psichologinio pasiruošimo. Esu laimingas, kad būtent Londone turėjau atskirą discipliną, kuri ir vadinosi „atlikėjo psichologija“, – tikina M. Levickis.

„Jis buvo žingeidus berniukas, kuriam reikėjo groti, reikėjo dainuoti, aš net pati jį kalbinau. [...] Jam visada viskas buvo įdomu, jis visur norėjo dalyvauti, kaip jis dabar bėgioja visur, taip jis tada visur bėgiojo“, – prisimena M. Markevičienė.

Tiesa, M. Levickis atvirai prisipažįsta – būtent išvykęs į Londoną, pirmaisiais metais ten ėmė svarstyti – kodėl ir kam viską darantis. Šiandien  šypsosi – tas periodas praėjo ir vėl viskas gerai.

„Žmogus, manau, turi labai retai kada klausti „ kodėl?“.  Nes „kodėl?“ yra klausimas sau pačiam. Kartais reikia to klausimo, bet dažniau reiktų pasilikti jį nuošaly. Aš dažnai darau dalykus, kurių tiesiog nesuprantu, kodėl darau“, – sako M. Levickis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...