captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Mamontovas: padėsime galutinį tašką „Foje“ istorijoje

„Foje“ tikrai nebegrįš, nes vėl reikėtų įrašinėti, kartu kurti ir t. t. O čia mes susibėgsime spalį keturiems koncertams, pagrosime senas dainas ir padėsime galutinį tašką grupės istorijoje. Tad nebeturėtų kamuoti amžinas klausimas, o kas būtų, jei būtų“, – sako muzikantas Andrius Mamontovas, švenčiantis 30-ies metų sceninės veiklos jubiliejų ir šia proga spalį rengiantis koncertus, kurių metu scenoje pasirodys kartu su „Foje“ nariais.
B. Barausko (BFL) nuotr.
B. Barausko (BFL) nuotr.

„Foje“ tikrai nebegrįš, nes vėl reikėtų įrašinėti, kartu kurti ir t. t. O čia mes susibėgsime spalį keturiems koncertams, pagrosime senas dainas ir padėsime galutinį tašką grupės istorijoje. Tad nebeturėtų kamuoti amžinas klausimas, o kas būtų, jei būtų“, – sako muzikantas Andrius Mamontovas, švenčiantis 30-ies metų sceninės veiklos jubiliejų ir šia proga spalį rengiantis koncertus, kurių metu scenoje pasirodys kartu su „Foje“ nariais.

„Neseniai buvo generalinė repeticija. Keli žmonės, kurie stebėjo, sakė, kad neįtikėtina išgirsti tokį vintažą – dainos, tarkim, „Distancija“, „Saugok vaikystę“ ar „Laužo šviesa“, skamba taip, kaip skambėjo tada. Per šiuos koncertus žiūrovai scenoje pamatys žmones, kurie groja tuose įrašuose, iš kurių žiūrovai mus pažįsta“, – žada A. Mamontovas.

– Kaip kilo idėja surengti Andriaus Mamontovo ir „Foje“ koncertą?

– Idėją padiktavo proga, t. y. žmonės visada linkę skaičiuoti laiką kažkokiais etapais, periodais, rūšiuoti savo gyvenimą tam tikrais skaičiais. Dažniausiai jubiliejus yra, kai skaičius baigiasi nuliuku. Šiemet spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje lygiai 30 metų, kai mes pirmą kartą su grupe „Foje“ išėjome į sceną. Nors grupės nebėra, man tai vis tiek 30 metų scenoje. Galvojau, kaip atšvęsti. Pirma mintis buvo surengti paprastą koncertą. Paskui pagalvojau, kad būtų smagu pasikviesti svečių. Tačiau nesinorėjo eiti tradiciniu keliu, kaip paprastai daro daugelis atlikėjų. Jie kviečia kitus atlikėjus, kartu atlieka kažkokias dainas.

Pagalvojau, kad man svarbūs tie žmonės, su kuriais 30 metų kartu grojau, išgyvenau kažkuriuos gyvenimo etapus, iš kurių kažko išmokau. Tai žmonės, kurių dėka aš esu tas, kas esu dabar. Nusprendžiau, kad reikia pakviesti visus buvusius „Foje“ muzikantus. Ne tik paskutinį ketvertą, kurį visi geriausiai atsimena, bet ir tuos, kurie grojo anksčiau, kurie ne mažiau svarbūs. Kai pradėjome repetuoti, pamatėme, kad dalis dainų iš tikrųjų gerai skamba tik tada, kai jas atlieka „Foje“ nariai. Taigi bus toks Andriaus Mamontovo ir „Foje“ koncertas.

– O scenoje bus pirmoji grupė „Foje“?

– Pati pirma turbūt ne. Tada buvome su Arnoldu Lukošiumi ir mūsų bendraklasiu Dariumi Tarasevičiumi, kuris dabar žurnalistas ir seniai nebegroja. Mes šnekėjome telefonu, aš klausiau, ką jis galvoja apie pasirodymą. Jis turi sentimentų tam laikotarpiui ir prisiminimų, bet seniai nemuzikuoja, tad pasakė, kad nelabai jaučiasi galįs lipti į sceną. Mes iš pradžių buvome trise. Paskui prie mūsų prisijungė Algis Kriščiūnas, kuris bus scenoje per koncertus.

– Prisiminsite kelią scenoje ar galbūt ir pažvelgsite į priekį?

– Koncertai – geriausių dainų rinkinys. Stengiausi parinkti dainas, kurias visi mokėtų atmintinai. Visą koncertą nuo pat pradžių iki galo visi žiūrovai galės dainuoti kartu. Man norisi kažkokio apibendrinimo. Viena vertus, 30 metų prabėgo labai greitai. Aš net kartais galvoju – ką tik viskas buvo. O paskui, kai pasižiūri į savo įrašytų kūrinių, albumų skaičių, prisimeni, kiek buvo keliauta, kiek koncertų, supranti, kad tai didžiulis laiko tarpas. Kelios fanų kartos užaugo. Buvo keli fanklubai, kurie vis atsinaujindavo, ateidavo vis naujų narių. Suprantu, kad tai tikrai didelis gyvenimo gabalas.

– O sena gera muzika ir dainos skambės kaip anuomet ar naujai?

– Sumanymas buvo, kad skambėtų taip, kaip skambėjo tada. Mano grupėje groja puikūs muzikantai. Jie visiškai laisvai gali pagroti tai, kas buvo įrašyta „Foje“ muzikantų anksčiau. Tačiau yra kelios dainos, kurias mes bandėme groti, bet jos kažkaip nekimba, lyg ir viską teisingai darome, bet nėra kabliuko. O su senaisiais muzikantais repetuodami supratome, kad tik su jais tos dainos ir skamba. Neseniai buvo generalinė repeticija. Keli žmonės, kurie stebėjo, sakė, kad neįtikėtina išgirsti tokį vintažą – dainos, tarkim, „Distancija“, „Saugok vaikystę“ ar „Laužo šviesa“, skamba taip, kaip skambėjo tada. Per šiuos koncertus žiūrovai scenoje pamatys žmones, kurie groja tuose įrašuose, iš kurių žiūrovai mus pažįsta.

– Tuos žmones buvo lengva prisišaukti?

– Taip. Visų atsiminimai geri. Su visais iš pradžių susitikau atskirai, paplepėjome prie kavos puodelio. Visi mielai sutiko dalyvauti. Visada yra kažkokia nostalgija, žmogus turbūt taip sutvertas, kad norisi grįžti į pamėgtą vietą, norisi sutikti kažkokį žmogų, kuris tau kažkada buvo brangus. Tad pagalvojome, kad būtų smagu dar kartą susiburti ir pagroti, kartu pabūti. Dabar jau pusę metų repetuojame. Labai geras jausmas. Jei ir buvo negatyvių emocijų, jų seniai nebėra, jos nebeturi prasmės.

„Foje“ tikrai nebegrįš, nes vėl reikėtų įrašinėti, kartu kurti ir t. t. O čia mes susibėgsime spalį keturiems koncertams, pagrosime senas dainas ir padėsime galutinį tašką grupės istorijoje. Tad nebeturėtų kamuoti amžinas klausimas, o kas būtų, jei būtų. Paskui dar lapkričio pabaigoje du tris koncertus surengsime JAV. Ar kada vėl pavyks visus suburti? Surinkti dešimt žmonių scenoje nėra paprasta. Aš jau visus metus organizuoju, rengiu repeticijas, tai beprotiškai didelis darbas.

– Skaičiau „Facebook“, kad Jums kyla jausmas, jog laiko pasiruošti gali ir pritrūkti.

– Toks jausmas turbūt visada yra. Visi, kurie kam dnors ilgai ruošiasi, žino jį. Tu visus metus dirbi, lauki, organizuoji, sprendi kažkokius klausimus... [...] Aš suprantu, kad tai ir yra šitų metų darbo pabaiga, ir galvoju, ar viską suspėjau, ar viską padarėme, ar sudėjome visus taškus, ar kažko nepraleidome. 

– Andriau, 30 metų – nemažas laiko tarpas. Ar iš pirmųjų metų esate išsaugoję archyvinės medžiagos? Ar per šituos koncertus bus galima ją pamatyti?

– Taip, medžiagos turime daug. Mokykloje labai domėjomės filmų kūrimu. Aš net kažkada turėjau Lietuvos kino mėgėjų sąjungos nario pažymėjimą. Nežinau, ar jie vis dar laiko mane savo sąrašuose, nes jau seniai ten nesirodžiau. Mes daug filmavome, prifilmavome kvailų, juokingų filmukų. Esame net dalyvavę respublikiniame mėgėjiškų filmukų konkurse ir užėmėme antrą vietą. Tačiau tokia medžiaga jau buvo vienur ar kitur rodyta. Šįkart mes visiškai netyčia radome medžiagą, kuri, galvojome, yra pamesta.

1996 m. koncertavome Vengrijos klubuose. Budapešte mūsų autobusiuką apvogė ir pavogė vaizdo kamerą. Galvojome, kad joje buvo kelių vaizdo klipų medžiaga, kurią ruošėme naujo albumo pristatymui. Mes kažkodėl galvojome, kad tą medžiagą su kamera ir pavogė. Visiškai neseniai, prieš kelias savaites, išaiškėjo, kad ta kasetė visus metus gulėjo Arnoldo Lukošiaus namuose, spintoje. Jis pats nežinojo, kas kasetėje yra. Pažiūrėjęs aptiko dainų „Žvaigždės kartais krenta“ ir „Paskutinis traukinys“ vaizdo medžiagą. Be to, kasetėje yra kitų trijų grupės narių vizualizacijos, vaizdo instaliacijos, kurias planavome rodyti per „Foje“ koncertus. Su ta medžiaga beveik nieko nereikia daryti. Grodami kelias senas dainas mes naudosime tas vizualizacijas. Jie tada lašino į vandenį kažkokius spalvotus dažus, pylė kažkokį aliejų, kažką maišė.

– Išeinant į sceną 1983 m. turbūt nebuvo minčių, kad tai ta profesija, kuri lydės visą gyvenimą?

– Aš apie tai, kaip apie profesiją, niekada negalvojau ir nemanau, kad ir dabar žiūriu kaip į profesiją. Man labai patinka roko muzikos laisvumas. Tai pusiau gaivališkas dalykas, tu darai taip, kaip jauti. Niekaip negalėčiau to, ką darau, pavadinti profesija ir nenoriu. O tada nuojauta vis tiek buvo, kad mes turime tai daryti, kad tai kažkur veda. Pagrojome viename, kitame koncerte, pradėjome repetuoti, kažkas išeidavo, neišeidavo, buvo visaip. Jaučiau, kad tai mane ir mano draugus kažkur veda. Ir mes tiesiog išdrįsome eiti.

– Kas ką sukūrė – Mamontovas „Foje“ legendą ar „Foje“ Mamontovą?

– Nežinau net, ką reiškia šitas klausimas. Aš pats sau nesu jokia legenda ir grupė „Foje“ man irgi nėra legenda. Legenda – kažkas, ko nežinome, apie ką tik girdėjome. Dažniausiai legendos kyla iš nepatvirtintų faktų. Žinoma, grojimas grupėje „Foje“ man turėjo labai daug įtakos, suformavo kaip žmogų. Tie žmonės, su kuriais grojau, formavo mano požiūrį į kai kuriuos dalykus, net įpročius ar pasaulėžiūrą. Kadangi buvau ir likau visų dainų autorius, kažkuria prasme ir aš dariau įtaką grupės kūrybai, nes galutinė sprendimo teisė ar bent jau atsakomybė dažniausiai buvo mano. Vis tiek kiti nariai ką nors leptelėdavo ir pasakydavo, padarydavo, o visos strėlės lėkdavo į mane.

– O garsiausias sovietinio laikotarpio koncertas, ko gero, buvo užfiksuotas filme „Kažkas atsitiko“ 1986 m. Ar tai buvo tas koncertas, kuris grupę pakylėjo, suteikė pagreitį, nes daug kas jus pamatė pirmą kartą?

– Taip, buvo 1986 m. spalis. Filmavimo aikštelėje buvo filmuojamas kino filmas, o žiūrovai įleidžiami nemokamai ir dar vaišinami arbata, kas šiais laikais neįtikėtina. Bet tais laikais tai buvo įmanoma.

– Vilniaus Kalnų parke?

– Taip. Visas koncertas iš tikrųjų yra fonograma, niekas gyvai negrojo. Nei grupė „Antis“, nei Vytautas Kernagis, nei mes. Kadangi tai filmas, taisyklės visiškai kitos. Bet tas įvykis labai stipriai įsirėžė į visų atmintį, nes tai buvo pirmas tokio dydžio koncertas, visi šėlo, šoko. Tarybiniais laikais žmonėms leisdavo tik sėdėti ir ramiai paploti. Jei kas nors atsistodavo ir pradėdavo mojuoti rankomis, virš galvos sukti megztinį, paprastai milicininkai tą žmogų iš koncerto išvesdavo. Žinoma, jau buvo prasidėjusi perestroika, ore tvyrojo pirmieji signalai, kad kažkas keičiasi. Tas koncertas tikrai „nunešė stogą“ ir scenoje, ir auditorijoje buvusiems žmonėms. Kai filmas pateko į kino teatrus, visi sužinojo „Foje“ ir ypač dainą „Laužo šviesa“.

– Į tą koncertą atvykote tiesiai iš sovietinės kariuomenės?

– 1986 m. birželį išėjau į kariuomenę. Man ten pasisekė – buvau paskirtas paštininku. Paštininkas – viena iš tų kelių gerų pozicijų, kurias kareivis gali gauti. Kiekvieną dieną išeini iš dalinio ir dvi tris valandas praleidi mieste. Pakeliui tyliai dar užsuki į kokią kavinę, atsigeri arbatos su riestainiu. Iš pašto gali paskambinti namo, o dalinyje tokios galimybės nėra. Tada iš savo bendraklasės, geros draugės, dabar žinomos režisierės Dalios Ibelhauptaitės gavau laišką. Ji tuo metu ruošėsi studijuoti Maskvoje ir buvo įsidarbinusi asistente Lietuvos kino studijoje. Ji parašė, kad režisierius Artūras Pozniakovas pirmą kartą Lietuvos istorijoje ruošiasi kurti muzikinį filmą su kažkokiomis grupėmis ir labai norėjo mus pakviesti, todėl sužinojęs, kad esame armijoje, labai nuliūdo.

Tada ėmiausi veiksmų. Kiekvieną dieną, eidamas į paštą, skambinau į Vilnių. Paprašiau Dalios, kad ji man surastų kino studijos telefonus. Vieną dieną prisiskambinau į filmavimo grupės biurą. Atsiliepė režisieriaus asistentė. Aš jai prisistačiau ir pasakiau, kad jei jie atvažiuotų pas tokį ir tokį generolą, su juo pasikalbėtų, jis turėtų mane išleisti. Labai keista, bet po poros savaičių į Gusevą, miestelį Kaliningrado srityje, atvažiavo Lietuvos kino studijos mašina. Atvažiavo tiesiai į generalinį štabą, nuėjo pas vyriausiąjį politruką. Davė jam butelį gero konjako ir jis mane išleido dviem savaitėms atostogų. Tai buvo neįtikėtina. Parvažiavau į Vilnių, o kitą dieną vyko Kalnų parke koncertas. Aš jau buvau praleidęs kariuomenėje gerus keturis mėnesius, jau buvau susigyvenęs su visiškai kita realybe, o staiga pakliuvau į visiškai neįtikėtiną renginį, kokiame niekada pats nebuvau ir net neįsivaizdavau, kad galėčiau stovėti scenoje prieš tiek žmonių. Tai buvo tikrai vienas iš stipresnių mūsų muzikinės veiklos prisiminimų.

– Kitas koncertas vyko 1997 m. Vingio parke tada buvo 60 tūkst. žmonių.

– Čia vienas iš tų momentų, kurių iki galo nelabai suvokiu. Kai su tavimi kartu dainuoja tokia masė žmonių ir supranti, kad tokio momento ne tik kad nebuvo, bet greičiausiai ir nebebus, apima labai stiprios emocijos. Neįsivaizduoju savęs scenoje verkiančio, bet kai dainavome paskutinę dainą „Laužo šviesa“, buvo tikrai labai labai stiprios emocijos.

– Nekilo mintis, kad atsisveikinate per anksti?

– Ne, tai įvyko, kai turėjo įvykti. Niekada gyvenime net mažiausios abejonės nebuvo, kad buvo kažkaip ne taip. Viskas įvyko labai laiku ir taip, kaip turėjo įvykti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...