captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Kaniava apie Keistuolių teatrą: niekada nebijojome būti kitokie

„Keistuoliai“ – pirmasis Lietuvoje nepriklausomas teatras, prieš ketvirtį amžiaus įregistruotas kaip „kooperatyvas“. Savarankiškai išgyventi pasiryžusių aktorių tais laikais nebuvo, todėl toks drąsus jaunų žmonių žingsnis sukėlė diskusijų audras. Ilgainiui savo teatrus pradėjo kurti ir kiti teatralai – nepriklausomi teatrai tapo norma. Per tiek metų „keistuoliai“ nepaliovė šiurpinti meno pasaulio savo novatoriškais poelgiais bei idėjomis, tačiau užsiaugino savo žiūrovus ir pelnė jų simpatijas.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

„Keistuoliai“ – pirmasis Lietuvoje nepriklausomas teatras, prieš ketvirtį amžiaus įregistruotas kaip „kooperatyvas“. Savarankiškai išgyventi pasiryžusių aktorių tais laikais nebuvo, todėl toks drąsus jaunų žmonių žingsnis sukėlė diskusijų audras. Ilgainiui savo teatrus pradėjo kurti ir kiti teatralai – nepriklausomi teatrai tapo norma. Per tiek metų „keistuoliai“ nepaliovė šiurpinti meno pasaulio savo novatoriškais poelgiais bei idėjomis, tačiau užsiaugino savo žiūrovus ir pelnė jų simpatijas.

Rudenį Keistuolių teatras pasitinka jubiliejinėmis nuotaikomis. Ant nosies – 25–asis teatro gimtadienis. Naujame sezone žiūrovų laukia ne viena premjera tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pirmoji premjera suaugusiems – Andriaus Kaniavos monospektaklis pagal Jurgio Kunčino kūrybą „Tūla ir kiti“ – atidarys šį „keistuolių“ teatro sezoną.

Išskirtiniame DELFI interviu Keistuolių teatro aktorius, režisierius ir muzikos bei dainų kūrėjas A. Kaniava pasakojo ne tik apie sezono naujienas, bet ir prisiminė jau ketvirtį amžiaus gyvuojančio teatro istoriją.

Jaunieji išsišokėliai

– Kai prieš 25 metus „keistuoliai“ nusprendė įsteigti privatų teatrą, daugelis nemanė, kad tai – labai gera mintis. Vienas tuometinis teatro vadovas netgi pareiškė, kad jūsų poelgis – didžiausia beprotybė, nes netgi Europoje tokių dalykų nebūna...


Dieve mano, kokių tik nuomonių tada nebuvo! Jau vien tas pats mūsų pavadinimas „kooperatyvas“ – „Teatras“ tikriems teatralams atrodė šiurpus. Tačiau praėjo keleri metai ir nepriklausomi teatrai tapo norma. Vėliau mes išleidome filmą „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ ir visi kino kritikai buvo pašiurpę, kaip galima su mūsų filmu eiti į kino teatrą. Juos įžeidė ne tai, kad mes sukūrėme „Brėmeno muzikantus“, bet kad mes drįsome įžengti į kino teatrus. Ir tai buvo labai gerbiamų kino žmonių nuomonė. Dabar tai vėl tapo norma ir filmus rodo kas tik nori. Mes niekada nebijojome būti kitokie ir stengėmės išlaikyti savo entuziazmą.

– Kaip tais laikais, kai dar nebuvo „Facebook“, jaunas teatras surado ir prisikvietė savo žiūrovą?

Pagal vieną pirmųjų mūsų spektaklių „Aukštyn kojom“ mes pastatėme filmą Lietuvos televizijoje. Tais laikais tai buvo savotiška reklama, nes taip iki tol dar niekas nebuvo pasielgęs – prieš parodant spektaklį, mes žiūrovams pirmiausiai parodėme filmą. Tada visi puolė žiūrėti, kaip ta istorija atrodys scenoje.

– Televizija ir buvo magiškas raktas, padėjęs atverti „keistuoliams“ kelius į sėkmę?

Manyčiau, kad taip. Kad ir kaip skeptiškai šiandien vertinčiau televiziją, tada Lietuvos televizija padarė didžiulę dovaną ir labai stipriai padėjo. Buvo tikrai daug žmonių, kurie mums labai nesavanaudiškai padėjo. Šviesios atminties „M–1” vadovas Hubertas Grušnys buvo žmogus, pas kurį mes ateidavome pačiomis sunkiausiomis akimirkomis: „Hubertai, mums reikia pinigų už šildymą, nes jį tuoj atjungs“. Ir jis nieko mūsų daugiau neklausinėdavo. Kada jau galėdavome, tada jam atiduodavome. Turėjome ir daugiau tokių draugų, pas kuriuos bėgdavome bėdai ištikus.

– Kokie periodai teatrui buvo sunkiausi?

1992–ieji, blokados metai, ir 1998–ieji. Važinėdavome po Lietuvą ir rodydavome spektaklius nešildomuose kultūros namuose, miegodavome nešildomuose viešbučiuose. Man dabar labai sunku suvokti, kaip mes vaidindavome. Matyt buvome labai sveikatingi. (Juokiasi.) Salėse būdavo pilna vaikų su kailinukais. Košmaras, kaip dabar pagalvoji. Kažkuriame mieste, pamenu, buvo nešildomos patalpos, tačiau viešbutis turėjo karštas vandens. Ir mes, įsivaizduokite, buvome tiek „nupušę“, kad pasileisdavome karštą vandenį manydami, jog nuo tų garų patalpose bus bent šiek tiek šilčiau. (Šypsosi.) Naujojoje Akmenėje buvo senas „stalininis“ kultūrnamis, tačiau jis buvo šildomas krosnimi. Šiltos patalpos gastrolėse buvo kažkas neįtikėtino.

1998 metais kartais apimdavo jausmas, kad scenoje aktorių daugiau, nei salėje žiūrovų. Tačiau tuo metu visiems teatrams buvo sunku. Košmariška situacija buvo visoje šalyje. Šviesėti pradėjo nuo 2000–ųjų. Tada prasidėjo laikotarpis, kai paneigėme mitą, jog teatras būna gyvas pirmus penkerius metus.

– Ar per ketvirtį amžiaus studijų draugams nebuvo sunku išsaugoti gerus santykius?

Visaip buvo. Kaip ir kiekvienoje šeimoje – būdavo juodų periodų, kai nebesusikalbame, nesuprantame, ko vienas iš kito nori. Visko gali būti, bet svarbiausia vienas kito neįžeidinėti, kad neliktų nuoskaudų. Ir kaip praktika rodo, tas laikotarpis praeina, kaip cigarečių dūmai išsivadėja ir nei kvapo nebelieka. O tokie laikotarpiai gal netgi būtini? Žmonės negali žiūrėti vieni į kitus ir žvengti iš tų pačių bajerių. Mano manymu, mūsų teatras turi labai gerą bruožą. Mes tiek vieni kitų atsikandame per visą sezoną, kad jam pasibaigus dedame visi į skirtingas puses ir tik rugpjūčio pradžioje pradedame skambintis, kas ką per vasarą nuveikė. (Juokiasi.) Ir tai – labai gerai, leidžiame vieni kitų pasiilgti. Kas dar žavu mūsų teatre, tai žmogiškas faktorius, kurį labai vertinu – tai didelis sugebėjimas pajausti kitą žmogų, jo nelaimes, bėdas, nepasitenkinimus.

– Per tiek metų jūsų teatre gimė ne viena meilės istorija...

Apie kitų istorijas kalbėti aš negaliu. O ir apskritai, apie jas žmonės paprastai pradeda kalbėti tada, kai sulaukia 60–ties. Kažkodėl būtent tada jie dar nori pasirodyti ir pradeda pasakoti apie savo priklausomybes ir meilės istorijas. Tad mums dar viskas priešakyje. (Juokiasi.)

Auganti nauja karta

– Keistuolių teatras jau seniai nebėra keturių žmonių kooperatyvas. Šiandien teatre sėkmingai dūzgia net trys kartos. Kaip manote, ar po daugelio metų jaunieji aktoriai taip pat sėkmingai neš „keistuolių“ vėliavą?


Aš visai neturiu jokios baimės dėl „Atviro rato“ aktorių gyvenimo ir ateities. Jie yra žmonės, kurie turi savo suvokimą tiek apie kūrybą, tiek apie gyvenimą ir į tai labai atsakingai žiūri. Aidas Giniotis yra genialus pedagogas ir sugeba įskiepyti meilę ne tik Keistuolių teatrui, bet teatrui apskritai. O po daugelio metų tie jauni žmonės ir spręs, ar jiems reikalingas Keistuolių teatras. Aš labai norėčiau, kad jis būtų. Viskas priklausys nuo to, ar jie susitvarkys su tam tikrais dalykais. Šventė teatre būna tada, kai žmonės renkasi repetuoti premjerinio spektaklio. Dar didesnė šventė yra tada, kai spektaklį parodai žiūrovams. Bet kai pasibaigia šis šventiškas laikotarpis, prasideda darbas. Tada ir paaiškėja, kas yra kas. O darbas ne tik vaidinimai, bet ir gastrolės, važinėjimas po Lietuvą susispaudus visiems autobusiuke. Taip kad yra ribotas laiko tarpas, kiek tu gali tai daryti. Kai visi jauni, viskas yra gerai. Nesimato problemų, kurios po to savaime atsiranda. Dėl visko, sveikatos, noro, nenoro, savęs nebematymo, galbūt vėliau ir nesugebėjimo laisvai ir lengvai reaguoti į viską. Taip ir atsisijoja žmonės.

– Po Naujųju metų Keistuolių teatras švęs 25–ąjį jubiliejų. Kokios nuotaikos aplanko prieš tokią gražią sukaktį?

Pragyvenus visus tuos metus pradedi galvoti, ką daryti toliau. Kaip išlaikyti žiūrovų meilę, kuri šiandien yra Keistuolių teatre, kaip paskatinti jaunus žmones sugrįžti į teatrą. Ir, svarbiausia, nutarti, ką turėtų veikti teatras šiandien. Ką jis turėtų rodyti ir kokią žinią nešti žiūrovams. Tai labai sunkūs klausimai, į kuriuos atsakymus rasti nėra lengva.

Tarp aktoriaus, dainininko ir režisieriaus

– Naująjį sezoną rugsėjo 26 dieną atidarys jūsų premjera „Tūla ir kiti“. Tai – ne pirmas jūsų režisuojamas spektaklis. Kodėl naujausiam savo pastatymui pasirinkote būtent monospektaklio žanrą?


Tada reikėtų pradėti nuo to, kodėl pasirinkau J. Kunčiną. Šiam rašytojui jaučiu didelę pagarbą ir meilę. Mano nuomone, jis yra vienas originaliausių ir pačių savičiausių lietuvių rašytojų. Aš jį vadinu istorijas pasakojančiu poetu. Nežinau daugiau tokio nei Lietuvoje, nei užsienyje. Nežinau ar kas daugiau turėjo tokį subtilų rašytoją, kuris sugebėjo pastebėti detales bei jas pateikti savotišku kampu. O monospektaklį padiktavo pati rašymo pozicija – žmogus, pasakojantis istorijas. Visą sceną apgyvendinus krūva personažų būtų nei šis, nei tas. Reikia pasitikėti žiūrovų fantazija. Aišku, yra sakančiųjų, kad jie J. Kunčino teatre neįsivaizduoja, tad siūlyčiau visiems ateiti ir pasižiūrėti. Labai daug jo kūrinių yra kinematografiški ir man keista, kodėl iki šiol mūsų kino žmonės nieko nepabandė su jais padaryti.

– Viename interviu minėjote, kad kurti monospektaklį yra gana sudėtinga. Kodėl?

Vienam labai sunku save mobilizuoti ir sau esi labai atlaidus. Pavyzdžiui, kai nėra nuotaikos, pasitari su savimi: „Nori šiandien į repeticiją? Nelabai? Tai ai...“ (Juokiasi.) Kaip sakoma, būti laisvu menininku yra lengviausia. Kai susitari su chebra susitikti tam tikrą valandą, negali jų pavesti. Bet vis tiek reikia sau spirti į užpakalį. Tačiau iš tiesų sunkiausia ir buvo surasti būdą, kaip papasakoti pagrindinę istoriją.

– Kaip aktorių ir muzikos bei dainų kūrėją scenoje jus galima išvysti dažniau, nei kaip režisierių. Į režisieriaus kėdę atsisėdate gana retai...

Kaip pasakė vienas garsus aktorius Leonidas Filatovas, aktoriai eina į režisūrą dėl to, jog tai – labiau nepriklausoma profesija. Aktorius yra priklausomas nuo režisieriaus, dramaturgijos, netgi nuo teatro administracijos, kuri kartais reikalauja vaidinti tada, kai tu visai nenori arba vaidinti tuos spektaklius, kurie jau atgyvenę savo laiką ir praktiškai prijungti prie lašelinės, bet kažkodėl vis dar renka žiūrovus. Ir vardan atsidavimo teatrui, noro, kad jis išgyventų, turi tai daryti. O režisierius yra platesnė profesija, suteikianti autorinės kūrybos galimybes. Tačiau spektaklių dažnai nestatau todėl, kad noriu leisti tai kėdei atvėsti. Jei nuolatos ten sėdėčiau, man pačiam nuo savęs nuobodu būtų.


 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...