captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Šarakauskas: architektūra parodo prioritetus ir jėgą

Kada ir kodėl žmogui tapo svarbu ne tik turėti stogą virš galvos, bet ir turėti namą – įspūdingą, estetišką ar patogų, o gal gražesnį ar brangesnį nei kaimyno? Anot architekto Daliaus Šarakausko, tai įvyko tuomet, kai žmogus pradėjo jaustis ne bandos dalimi, o individu.
Tadžmahalas Indijoje (Wikipedia) nuotr.
Tadžmahalas Indijoje (Wikipedia) nuotr.

Kada ir kodėl žmogui tapo svarbu ne tik turėti stogą virš galvos, bet ir turėti namą – įspūdingą, estetišką ar patogų, o gal gražesnį ar brangesnį nei kaimyno? Anot architekto Daliaus Šarakausko, tai įvyko tuomet, kai žmogus pradėjo jaustis ne bandos dalimi, o individu.

„Pirmieji buvo kažkokių tautelių vadai ar dar kas. Jiems reikėjo parodyti savo jėgą, kad jie ne tokie, kaip visi kiti, kad žmonės turi jiems nusilenkti, o ne atvirkščiai. Tada jie galėjo sau leisti didesnį, gražesnį būstą“, – sako architektas.

Paklaustas, ar laikams keičiantis architektūra išlieka galios rodikliu, D. Šarakauskas sako, kad tikriausiai keičiasi forma, o esmė ir paskirtis – ta pati. „Tačiau labai demokratėjant visuomenei demokratija gimdo vidutinybes. Vadinasi, labai sunku padaryti kažką tokio, kas nevidutiniška. Visuomenės noras, kad jai įtiktų, yra ydingas“, – pastebi architektas.

– Kas yra architektūra – menas, mokslas, statyba?

– Pagal žodynėlį architektūra yra statybos menas. Bet iš esmės tai aplinkos kūrimas. Didelė dalis to, ką mes dabar vadiname architektūra, nėra jokia architektūra – tai statybos tradicija. Ypač paskutiniu metu, nuo kokio baroko, ji tokia lyg autorizuota, ne visiškai anoniminė, ne daugybės žmonių, bendro kolektyvo produktas. Yra vienas autorius. XIX–XX a. tai labai paaštrėjo. Kartais atotrūkis atsiranda toje bendruomenėje, kuri daug inertiškesnė, labiau žiūri tradicijų.

Galų gale lietuvių pasakymas „meniškas“ reiškia gražus. Niekam nerūpi kažkoks avangardas, kurį menininkai laiko menu. Lygiai taip pat su architektūra – prie jos reikia priprasti. Tarkim, jei nori skaityti kinų poeziją, turi mokėti kalbą. Jeigu tu nepakankamai išsilavinęs, esi kaip kūdikis. Jeigu nežinai taisyklių ir žiūri sporto rungtynes, net nesupranti, kas vyksta, pastebi kažką kita. Jei koks paplūdimio tinklinis – tik panas matai. Ar futbolininkai laksto – nesuprasi ko.

Jei, atskridę į Milaną, leistumėtės į metro, pirmas plakatas būtų architektūros žurnalo „Domus“ reklama. Pas mus ir architektūrinė spauda sunkiai išsilaiko, nes labai mažai ja besidominčių. Yra mūsų iniciatyvų – architektai eina į mokyklas, bando vaikus pažindinti. Mes ne architektus ruošiame, o užsakovus ir visuomenę bandome pažadinti, kad jie irgi būtų lygiateisiai, nes dabar visai kita komunikacija, visai kitokia kūryba – viskas visai kitaip.

Žinoma, architektūra pagal įstatymą prisiima atsakomybę – kaip suprojektuosi, kaip pastatysi, kad nenugriūtų, ir kiek bus ekonominės naudos. Bet visuomenei (ne savininkui) greičiausiai nusispjauti, ar šilumą taupo, ar ne. Žmonėms svarbu, kaip atrodo. Bet ir žmonės dabar visai kitokie, jiems visai ko kito reikia. Mes dar tokie posovietiniai – įsivaizduojame, kad miesto centras tai teatras, biblioteka, opera. Tačiau visuomenės lūkesčiai gal visai kiti, ji kultūrinę terpę jau kitaip supranta. Manau, kad mes taip mažai išsilavinę ir taip menkai sugebame bendrauti, kad ir viena, ir kita pusė net nežino, kaip tai realizuoti.

– Kaip Jums atrodo, kada ir kaip žmogus panoro ne tik turėti stogą virš galvos, pasislėpti nuo lietaus, bet kad jo gyvenamasis būstas būtų ir estetiškas, meniškas?

– Manau, kai žmogus pradėjo jaustis ne bandos dalimi, o individu. Gal labai nepopuliaru bus, bet sakyčiau, kad pirmieji buvo kažkokių tautelių vadai ar dar kas. Jiems reikėjo parodyti savo jėgą, kad jie ne tokie, kaip visi kiti, kad žmonės turi jiems nusilenkti, o ne atvirkščiai. Tada jie galėjo sau leisti didesnį, gražesnį būstą.

Paskui žmonės tikėjo Dievu, stengėsi padaryti kažką, kad Dievo būstas labai skirtųsi nuo jų būstų, nes Dievas – ne juokas. Valdovo kapas (piramidė ar dar kažkoks) – pagarba, amžinas gyvenimas. Tiesą pasakius, visuomenė pati to nedarė. Pats valdovas privertė jam kapą statyti. Visada buvo alkanų, nesuprastų, nelaimingų, sergančių, ir visada statė bažnyčias, rūmus – ne juos maitino. Jei būtų maitinę, nebūtų nei piramidžių, nei rūmų, nei bažnyčių. Būtų tiesiog sočių, tingių piliečių būrelis, ir viskas.

Galų gale tie statiniai buvo lyg visuomenės valdymo įrankis. Pastato teatrą – visas miestas sueina į teatrą (ar forumą, stadioną). Paskui išsisluoksniavo, išsikristalizavo į teatro, poezijos mylėtojus, visuomenė pakriko.

Viena vertus, atsirado daugiau galimybių, kita vertus, neliko totalumo, totalitarizmo. Visuomenė visai kitokia, demokratiška. Iš tikrųjų totalitarinių valstybių architektai buvo patys laimingiausi, jų pastatai didingiausi, finansavimas jiems geriausias. Nors visiems kitiems tikriausiai ne taip gerai.

– Ką tam tikroje epochoje vyravęs architektūros stilius, mados gali papasakoti apie tuo metu gyvenusius žmones? Kaip tai susiję?

– Visais laikais visi stengėsi pastatyti taip, kad būtų kuo moderniau ir šiuolaikiškiau. Jeigu žmogus turėjo gotikinį namą, o gatvė buvo barokinė, tai jis trūks plyš nusikapodavo savo gotikinį fasadą ir lipdė barokinį, nes norėjo būti toks kaip kiti – šiuolaikiškas, pasiturintis. XX a. pr. atsirado žalieji, paveldosauga ir kt., nes mūsų priemonės pasidarė tokios, kad mes galime be pėdsakų nušluoti bet kokį seną daiktą. Iš tiesų reikia juos saugoti. Galų gale karas parodė, kad tai labai trapu, labai laikina.

O kaip žmonės? Visada buvo foniniai pastatai ir ikonos – rūmas, bažnyčia, vienuolynas, dar kažkas. Reikia žiūrėti į ikoninius. Foniniai pastatai galėjo parodyti pragyvenimo lygį: ką žmogus galėjo sau leisti, ar jam lijo, ar saulės buvo per daug (prie kokios Viduržemio jūros, nes langiukai maži). O išskirtiniai pastatai ir buvo gotika, begalinis tikėjimas.

– Kokie šiandien tie ikoniniai pastatai ir ką jie sako apie pasikeitusias mūsų vertybes?

– Manau, kad pasikeitusias vertybes ir rodo. Jėga yra kitų rankose ir kiti dabar gali ją rodyti. Akcentai visiškai persistūmė. Bažnyčios yra paviljoniukai. Krikščioniška Europa, o kokios bažnyčios? Kaip kokie klubai, pokalbių namai. Keičiasi ritualai ir to neliko. Dabar didieji namai visai kiti, kitų rankose ir kitų jėgą rodo. Galų gale architektūra yra politika. Visi totalitariniai režimai „darė“ kažkokią pseudoklasiką, lipdė tai, kas galėjo parodyti didingumą. Dabar turtingos, ypač kylančios, valstybės stengiasi pastatyti patį aukščiausią namą, aukštesnį už kitų, nes jie patys „kiečiausi“. O tokie, kaip mes...

Tarpukariu architektūra taip pat buvo politika. Valstybė iš visų jėgų stengėsi padėti, kad visa šalis, ypač sostinė, būtų europietiškesnė, tokia, kaip kitos, kad mes ne prastesni. Dabar tai lyg ir padaryta ir valstybės prioritetai kiti. Gal energetiniai. Nesu didelis politikos žinovas, bet valstybė tikrai nemato, kad architektūra galėtų užimti kažkokią poziciją. Pažiūrėkite į Prancūziją. Keletą kartų atrodė, kad jau provinciali, jau nepirmauja. George`as Pompidou, paskui Francois Mitterrand`as rengė tarptautinius konkursus, statė, darė, reklamavo – dirbo per kultūrą. Materialinė dalis neatsiejama nuo kultūros. Poetas yra poetas, bet tokie kūriniai, kaip architektūros objektai ar vietovės... Visi mes kažkur važiuojame, spragsime fotoaparatu – spragsime ne krūmuose, o kokioje urbanistinėje aplinkoje.

Iš tikrųjų architektūra parodo prioritetus ir jėgą, kas yra tas, kuris gali diktuoti, kuriam įdomu, kuris stengiasi. Anksčiau būdavo: tu man kaip nors ką nors suskelk – aš sukišiu į pusrūsį vergus ir jie ten klijuos etiketes ant konservų dėžučių. Dabar net ir individualūs finansuotojai jaučia atsakomybę, supranta, kad tai ne juokas, kad svarbu, kaip jie tai padarys, kokie jų pastatai, aplinka. Amerikoje visos viešosios erdvės (ar didžioji dalis) privačios. Nėra, kaip čia įsivaizduojame, kad visi užsitvers tvoras ir nieko neleis.

Žmonės – raudonieji kraujo kūneliai, kurie nešioja miestui deguonį, pinigus. Paimk Mike`ą Tysoną arba Virgilijų Alekną, išleisk jiems kraują, ir liks tokie džiūvėsiai. Neužtenka vien pinigų, dar reikia kraujo kūnelių, kad jie atneštų, nešiotų, tampytų. Niekas nesuinteresuotas užsitverti ir neįleisti. Visi miestai, kurie kūrėsi prie kelių, tai darė, nes važiuoja, kažkas vyksta. Nebuvo tokių bepročių, kurie pelkėje pasistatė, ir labai gerai. Taip ir manymas, kad dabar jau užsitvers ir mūsų neleis, neteisingas. Ne, jie laukia, kad mes ateitume.

– Laikai keičiasi, bet architektūra vis dėlto išlieka galios rodikliu?

– Tikriausiai keičiasi forma, o pati esmė, kaip ir žmogus, nesikeičia. Jis tik arba stipresnis, arba alkanesnis, arba piktesnis, arba laimingesnis. Tačiau jis toks pats, kraujas toks pats, širdis, kaulai. Taip ir architektūra – esmė ir paskirtis ta pati. Tačiau labai demokratėjant visuomenei demokratija gimdo vidutinybes. Vadinasi, labai sunku padaryti kažką tokio, kas nevidutiniška. Visuomenės noras, kad jai įtiktų, yra ydingas. Jei nemoki rašyti, ar tau kažkas turi paveiksliukus piešti? Reikėtų suprasti, kad yra atgalinis ryšys.

Architektūros be pinigų, be užsakovų negali būti. Tu gali knygą parašyti, pasidėti į stalčių ar paveikslą nusitapyti ir laikyti. Tačiau namo už 50 milijonų niekaip nepastatysi. Vadinasi, turi būti užsakovas ir naudotojas, kitaip architektūra negyvuos. Arba valstybė, valdovas ar visuomenės atstovai turi remti. Tačiau jiems [architektams] irgi turi būti ir pagarba, ir dėmesys, ir supratimas. Jeigu jis kažką pajudino, užstatė, keletą langų įsistatė ar antstatą ant savo viešbučio pastatė, o visas miestas, visa bendruomenė su vyriausybe, tarnybomis ir meru priešaky suspardė, tai kas kitas ryšis? Tada geriau nieko nedaryti.

– Kiek šiuolaikinėje architektūroje šiandien yra meno? Architektai gana dažnai paatvirauja, kad tenka paisyti užsakovų norų ir tai riboja meninės išraiškos galimybes. Minėjote, kad dabar vertiname prieškario Kauno architektūrą, o kaip bus dar po šimtmečio?

– Neįsivaizduoju, kaip bus po šimtmečio. Architektūra, be abejo, menas, bet tai nėra toks grynasis menas. Visiškai suvulgarinant galima sakyti, kad tai taikomoji dailė. Taigi architektūra turi turėti paskirtį. Kaip drabužiai. Gali pasiūti vienetinį daiktą, su kuriuo manekenė išsilauš kojas ar prakrypuos podiumu tris minutes, bet tokio nė vieno neparduosi. Nebent Lady Gaga – visi kiti nedėvi tokių drabužių. Turi gaminti masinę produkciją.

Taip ir architektūra – negali visi namai būti ikonos. Jeigu sustatysi 100 solistų – choro nebus. Tai tik kaip apšilimas prieš operos pradžią, kai birbina kažkas kažką. Yra bendra statyba, kuri taip pat be architekto neįmanoma, bet ir architektas turi suprasti, kad, jei daro kvartale namuką, šis – to kvartalo dalis, o ne gyvenimo galimybė. Gyvenimo galimybė yra ikoninis objektas geroje terpėje. Kuo geresnė aplinka, kuo geresni choristai, tuo didesni reikalavimai solistui.

Taip ir architektūra – tu negali be užsakovų, be visuomenės. Tačiau kuo labiau išprususi, reiklesnė visuomenė, kuo daugiau ji gali sau leisti, tuo didesnės ir architekto galimybės. Dabar viskas keičiasi. Pagalvokite, tarpukariu gyvena visi Kaune. Kambaryje – po šeimą. Pusrūsiuose gyvena. Jie neturi, kur dėtis, todėl eina į Laisvės alėją – daugiau nėra kur eiti. Ten paskalos, ten kalbasi. Dabar paskalos yra „Facebook“ – niekur nereikia eiti. Po karo tarybiniais metais butų trūko, aš pats dar prisimenu, kaip pusrūsiuose gyveno, tai kur žmogus eis?

Visas miestas yra šlaitai, centras, senamiestis. Vėl bendrauja visi. Politika domėtis negali, verslo kurti negali, dar kažko negali, bet gali domėtis kultūra. Vėl teatras, knygos (visi skaitė tą pačią knygą). Dvylika knygų „Drąsiųjų kelių“, trys „Horizonto“, „Siluetų“. Viskas. Susitikai žmogų su akiniais, gali kalbėti apie bet kurią perskaitytą knygą – jis irgi skaitė. Visi bendraminčiai. Miestas virė ir architektų kuriama aplinka buvo visiškai materiali – čia, šalia, mes viską statėme. O dabar vienas bendrauja „Facebook“, kitam gimines atstoja televizijos serialas, jis gyvena televizoriuje matomų žmonių gyvenimą.

Architektūra yra luobas – jį užpildyti turiniu turi visuomenė, o turinys labai pasikeitė. Kokio reikės po 100 metų, labai sunku pasakyti. Nežinau, kaip bus, neįsivaizduoju. Kas yra kultūra? Gatvės, piešiniai ant namų, šokiai gatvėje, muzikavimas, galų gale viešosios erdvės. Tačiau mes tokie išdidūs, inteligentai, kultūra – tik teatras, poezija. Bet kultūra, pvz., Rytuose, yra turgus. Ir turgaus aikštės – pačios visuomeniškiausios vietos. Viskas ten yra: ir pastatai, ir žmonės, ir žyniai, ir magai, ir artistai, ir cirkas – viskas.

– Sakoma, kad, norint pažinti kokios nors šalies kultūrą, reikia keliauti į turgų.

– Taip, bet mūsų turguje... Atsiprašau... Gal ta mūsų masinė kultūra ir tokia, kaip Gariūnuose – nežinau. Bet tada būtų žiauriai blogai. Tada jau, neduok Dieve, tada norėčiau nesulaukti to po 100 metų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close