captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Rakauskas: „Koks tavo vidus, taip kalba ir tavo darbai“

Fotografas Romualdas Rakauskas prisipažįsta nesantis skaitmeninės fotografijos gerbėjas – nors, esą, kiaulės dėsnį apie geriausią akimirką pasibaigiančią juostą puikiai žino, lieka ištikimas tradicinei fotografijai. Menininkas šypsodamasis skaičiuoja – geriausias kadras jam būna arba paskutinis, arba tryliktas. Su fotografu kalbėjosi Vidmantas Kiaušas.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Fotografas Romualdas Rakauskas prisipažįsta nesantis skaitmeninės fotografijos gerbėjas – nors, esą, kiaulės dėsnį apie geriausią akimirką pasibaigiančią juostą puikiai žino, lieka ištikimas tradicinei fotografijai. Menininkas šypsodamasis skaičiuoja – geriausias kadras jam būna arba paskutinis, arba tryliktas. Su fotografu kalbėjosi Vidmantas Kiaušas.

– Pasikalbėti susitikome įsibėgėjant Europos krepšinio čempionatui, esate aistringas sirgalius, su Romualdu Požerskiu išleidote du albumus: „Žalgirio“ vyrai“ (1987) ir „Legendiniai „Žalgirio“ vyrai“ (2011). Kokią suburtumėte Lietuvos fotografų komandą, jeigu tektų išbėgti į aikštelę?

– Šventa proga! Ir vadindami krepšinį religija iš nieko nesišaipome, o parodome žaidimo svarbumą, pabrėžiame jo grožį. Aš pirmąsias nuotraukas padariau mokykloje prieš penkiasdešimt septynerius metus, ir fotografija tapo mano religija, be jos savo gyvenimo nebeįsivaizduoju.  Taip ir krepšinis daugeliui lietuvių įsigėręs į kraują.

Kalbant apie fotografiją, senosios gvardijos komandą galėtume pavadinti ne tik Europos čempionais, ji verta ir pasaulinių varžytuvių medalių. O penketukas? Vidurio puolėjas, be abejo, Antanas Sutkus, žmogus, kuris fotografų judėjimą subūrė į draugiją, vėliau – į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Jis dirbo kryptingai, tiksliai, rūpinosi ir kūrybiniais, ir materialiais fotografų reikalais, pats kūrė humaniškus, psichologiškus darbus. Kai žiūriu jo albumą „Kasdienybės archyvai. 1959-1993“, negaliu atsistebėti, kaip Antanui pavyko suderinti biurokratinę valdininko tarnybą ir kūrybą.

Sunkusis krašto puolėjas – Aleksandras Macijauskas.  Plačiakampis Maciejus, pajuokaujame. A. Sutkui, kaip ir man, svarbiausia esmė, o Macijauskui – forma. Macijausko avangardiškumas, plačiakampio aparato iškraipymai buvo labai originalūs, tokie išliko ir po keliasdešimties metų.  Lengvasis krašto puolėjas – Romualdas Požerskis, pritapęs prie mūsų, vyresniųjų. Jeigu tektų rinktis vieną iš Sutkaus, Macijausko ir Požerskio, rinkčiausi Požerskį, nes jo nuotraukose daugiau jausmo, lyriškumo, poezijos, emocijų, kas man artima. Koks humaniškas, meile paženklintas Požerskio žmogus! Pasakiau „meilė“ ir stabtelėjau – deja, nuvalkiotas, banalus pasidarė žodis. Tačiau žiūriu į Požerskio „Atlaidus“ ir širdis džiaugiasi, tiesiog fantastika.

Atakuojantis gynėjas – Algimantas Aleksandravičius. Velniškai intensyvus jo pastarojo dešimtmečio įdirbis, nepriekaištingas meistriškumas. Algis veiklus kaip Sutkus, artimas Macijauskui, nes irgi žaidžia forma. Sutkaus portretai psichologiškai gilesni, Aleksandravičius ieško efekto, jam labai svarbus režisuotas apšvietimas, veidai išplaukia iš tamsos.  O aš eidamas fotografuoti meldžiuosi, kad nepliekstų saulė, kad šviesa būtų rami, jauki; tada geriau sekasi pagauti vidinius žmogaus virpesius.

Įžaidėjas tegu būna žaidžiantis treneris... Esu treneris, jeigu galiu pasirinkti žaidėjus? Sutkus, Macijauskas – gilūs, dramatiški, o Rakauskas – poetiškas, emocionalus. Buvo metas – už tai gaudavau velnių, dabar kitokio manęs niekas nebeįsivaizduoja, jeigu ir pasitaiko kokių saldybių, jos tapo savastimi. Bet žaidžiantis treneris kol kas tegu pasėdi, pakvieskime Algimantą Kunčių. Jis studijavo konservatorijoje, groja pianinu, jo fotografijos muzikalios, subtilios. Žaisdamas Kunčius įmes gražų tritaškį, o štai Sutkus kalte įkals. Kūrybos, žinoma, nepasversi, tačiau gyvenimiški, dramatiški vaizdai meniškai įtaigesni už trapiai žaismingus, lyriškus. Bet sakau ne lygindamas, svarbu autoriaus savitumas. Kodėl penketukas būtent toks? Nes visus žaidėjus jau patikrino laikas.

– Neseniai Monika Požerskytė studijoje nufotografavo garsųjį ketvertuką – išsipuošę pozavote kolegos ir bičiuliai Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas ir Romualdas Požerskis. Beje, R. Požerskis dešimt metų jaunesnis už R. Rakauską. Kaip nusakytumėte kūrybinės kartos riboženklius?

– Dešimt metų per mažas laiko tarpas įvardyti kitą kartą, nes Požerskis, kaip visi žinome, pritapo  prie mūsų, Virgilijus Šonta irgi pritiktų, o štai Aleksandravičius – jau kita karta. Ir ne gimimo metai, o kūrybos braižas geriausiai nusako artimo amžiaus žmonių grupės bruožus. Tiktai ne patys fotografai apie tai turėtų kalbėti, o kažkas, matantis iš šalies. Sakoma, kad nepakeičiamų žmonių nėra, tačiau netekome Skirmanto Valiulio, ir jaučiamas jo stygius. Rašo jaunieji daktarai, pavyzdžiui, Tomas Pabedinskas, kurie įrodinėja teoriškai, kalba lyg iš sakyklos, deja, jų straipsniai sausi, kieti. Kitokia  Agnė Narušytė, ji turi literatės sakinį, jos tekstus įdomu skaityti. Tomas paima už rankos ir sako: „Viskas! Operuosime.“ O Agnė laiko už rankos, paglosto: „Žiūrėk, kokia graži vena. Gal mes ją pradurkime, paimkime kraujo tyrimui...“  Į klausimą tegu atsako menotyrininkai, mano akyse – ryškiausiai matoma, atpažįstama  mūsų karta.

– Už albumą „Romualdas Rakauskas. Fotografijos“ (2009), kuris puikiai atspindi kūrybos pasiekimus, pelnėte Nacionalinę premiją. Kaip ir kokiais žodžiais nusakytumėte savo jaunystės veržlumą, nors kasdienybė buvo ideologiškai reglamentuota?

– Esu socializmo kultūrinių pievų vaikas, kaip viename interviu sakė Renata Šerelytė, ir man labai slapukauti nereikėjo – visada buvau ir tebesu šviesus, poetiškas, optimistiškas, nors gyvenimas nebuvo lengvas, jis ir užgrūdino, ir paglostė.  Kas nors gali mane pasmerkti, bet ieškojau grožio, kurio būna visais laikais. Nesu kariautojas, kaip A. Macijauskas, kuris darė kitaip, laužė įprastas fotografijos normas. Aš gyvenau be didelių išorinių ir vidinių konfliktų, man sekėsi, buvau pastebėtas, premijuojamas.  Specialiai nieko nedariau, valdžiai nepataikavau, toks mano charakteris ir būti kitoks nesistengiau. Negalėdavau ir negaliu fotografuoti benamių prie šiukšlių konteinerio ar apsimyžusio girtuoklio ant šaligatvio, nors kiti padaro įdomių nuotraukų. Ne man tokie emociškai vulgarūs vaizdai. Taip jau susiklostė – vienos temos traukia, nuo kitų atsiriboju. Aš ne koks paparacis, kuris visą laiką vaikšto su fotoaparatu.

– Nuo 2007 m. Kauno kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“ spausdina „Fotovi(t)ražus“, kuriuose pristatote bei įvertinate kolegų albumus. Tikriausiai nesupyksite, jeigu straipsnius pavadinsiu subjektyviais profesionalaus fotomenininko kalbėjimais, kuriems argumentuoti teorinės žinios pasitelkiamos retai. Tebegalioja laikų, kai fotografija pergalingai įsitvirtino Lietuvoje, nuostata, kad viską pats, viską iš savęs?

–  Be abejo, mūsų  kartos, išgirtosios lietuviškosios fotografijos mokyklos autoriai – savamoksliai, visi apgraibom ieškojome, tobulėjome, neturėdami specialaus išsilavinimo. Aš pasišaipiau iš Pabedinsko, tačiau jis turi sukaupęs daug susistemintos informacijos, gali ja argumentuotai pasiremti. Man to nereikia, esu praktikas, man svarbiau pasakyti, ką jaučiu, kas matosi taip, o kas – kitaip. Suprantu, koks rizikingas  pasirinkimas, teoretikai mane juodai suluptų, ir aš kantriai tylėčiau. Kur jau man iki dešimčių mokslingų citatų... Tebūnie, apsieisiu nežinodamas, ką pasakė koks nors filosofas, pasiliksiu su savo bėda – literatūrine žurnalistika. Juk ir fotografija turi literatūrinio šarmo, ar ne?

– Atsižadate citatų? Tačiau tikriausiai turite mėgstamą posakį ar sentenciją, garsaus arba niekam nežinomo žmogaus mintį, kurią didelėmis raidėmis parašytumėte ant virtuvės sienos, jeigu leistų žmona?

– Ko gero, neturėčiau... Tas prakeiktas amžius, kai niekas nebestebina, nors gyvenimas aplinkui kunkuliuoja, verda, kai pasidairai po interneto platybes. Žiūrint iš mano varpinės, šūkiai nebereikalingi. Be to, daug dirbu, kartais per dieną nufotografuoju  kelis menininkus spaudai rengiamam albumui „Triveidė knyga“. Duktė Eglė stabdo: „Tėvai, išprotėjai, jaunimas tokių krūvių vengia.“ Turiu sumanymų, norėčiau dar padaryti daug darbų, o klausimas apie nereikšmingą smulkmeną. Aš  virtuvėje, ant kairės stalo pusės pasidėjęs sąrašą, ką reikia padaryti, taigi – ne šūkiai rūpi.

– Ne, tai ne. Dirbdamas „Nemuno“ žurnale turėjote galimybių pakeliauti, plačiau pasidairyti po pasaulį. Kokios šalies fotografija anuomet padarė didžiausią įspūdį?

– Įtakos, įspūdžiai svarbu kūrybinio kelio pradžioje, dabar mane nustebinti sunku. Kai buvo pats karštymetis, lietuviškosios fotografijos mokyklos aukso amžius, didelį poveikį darė čekų fotografija. Man labai patiko ir suomių darbai; ne portretai, ne reportažai, o tamsoki suomiški peizažai. Gražiai padaryti, stiprūs, gerai pagauta rūsti nuotaika. Čekai mums buvo artimiausi broliai, o kaimynai lenkai – vienodi formalistai. Jie karpė, klijavo, išsidirbinėjo, tokia prasta estrada. Galbūt jie patiko Vitalijui Butyrinui, kuris darė kažką panašaus, tačiau jo žirklių menas profesionalesnis. Lenkai irgi pravertė, matėme, ko reikėtų vengti. Įdomu, kad daug pamatydamas pradedi ieškoti savo tikrosios vietos, pastebi, kad sunkiai pritampi ir vienur, ir kitur, o tai sustiprina, užgrūdina, padeda ieškoti savojo kelio.

– Žiūrėdamas albumą „Mūsų Kaunas“ (1976) matau ir ideologizuotų sovietinių veikėjų skulptūrų, ir pastangas parodyti kuo daugiau senosios architektūros akcentų, garsių žmonių veidų, o štai „Šiokiadieniai. Weekdays“ (2012) verta pagirti be išlygų – toks atvirai tikras XX a. antrosios pusės Vilniaus ir Kauno alsavimas. Kaip nusakytumėte dokumentinės ir meninės fotografijos tarpusavio santykį?

– Rupūžė, tas laikas... Aš degiau, kai atrinkinėjau nuotraukas monografijai, pasišaipiau iš savęs, koks buvau pradėjęs fotografuoti – šešėliukai, kažkokie laiptai. Norėjau būti menininkas, ieškojau formų. Visiškai bevertės pastangos, visiškai! Išliko paprasti dokumentiniai kadrai, kuriuos laikas, kad ir šešiasdešimt metų, stebuklingai nuspalvina, suaktualina.  Arba pasižiūrėkime į Balio Buračo darbus; nuotraukos vos ne kaip iš šeimos albumo, o suskamba, alsuoja praeitis. Smalsu, kaip bus su „Žydėjimu“. Tenai daug  režisūros, daug sugalvotų kadrų. Įsprausti meną į nuotrauką – o ho ho! – nejuokai, turi būti giluminis pajautimas. Ir šio meto vertinimai velniškai netikslūs, nes laikas padarys savo pataisas. Buvo skaitomiausios knygos, garsūs rašytojai, o šiandien kai kuriuos atsimena tik vyresnieji. Kas gali tiksliai pasakyti, kaip viskas atrodys rytoj?

– Jūsų albumuose, ypač jeigu kalbėsime apie portretus, nedaug atsitiktinai „prišaudytų“ akimirkų. Pozavimas, režisūra tikresni už nesušukuotą tikrovę? Kiek fotografuojant svarbus aplinkos fonas, kiti žmonės, galbūt – sėkmingi atsitiktinumai?

– „Žydėjime“, kaip sakiau, du trečdaliai – režisūra. Atsivedu, būdavo, žmogų po žydinčia obelimi, pasodinu ir meldžiuosi, kad kas nors atsitiktų, kad išardytų pastatymą, sujauktų. Tokios netikėtos akimirkos labai pagelbsti. Dabar fotografuoju „Triveidę knygą“, einu pas menininkus, žiūriu, kaip geriausiai parinkti tris siužetus. Rašytoja R. Šerelytė bėgioja, mėgsta alų – pildama perpylė bokalą, drabužiai aptiško putomis, pradėjo krykštauti, ir tas kadras geriausias. Ji man mielai padėjo, ieškojo kartu. Fotografas nėra visagalis, jis gali primesti sumanymo idėją, kurią reikia įgyvendinti. Aleksandravičius teisingai sako, kad pagrindinis fotografo aparatas yra liežuvis. Tenka aktyviai bendrauti, kalbinti, sukurti atmosferą. O kartais režisuoji, nufotografuoji, padėkoji, menininkas atsipalaiduoja, pradeda laisvai šnekučiuotis ir tada – taukšt! – padarai geriausią, tikriausią kadrą. 

Aplinka padeda arba sužlugdo. Bepigu, jeigu išraiškingas veidas, akivaizdžios emocijos, labai gražu baltas fonas, kitu atveju ieškai charakteringos aplinkos detalės. Iš anksto žinoti negali, pamatai vietoje. Nuvažiavau pas kino režisierius Janiną Lapinskaitę ir Algimantą Puipą, matau – numestas žaislinis pistoletas. Padėjau ant stalo. Regis, kažkokia metafora, kažką sako. Nors taip lengva sužlugdyti sumanymą, reikia elgtis atsargiai. Fotografas turi save įjautrinti, būna, grįžti namo ir griūvi paslikas, toks nuovargis. Dirbdamas dvi ar tris valandas įtampos nejauti, atsiimi vėliau.

– Kas, kada ir kaip labiausiai įkvepia, paskatina stverti fotoaparatą ir kažkur važiuoti?

 – Svarbu sugauti savo temą, tada viskas tęsiasi sklandžiai. Kadaise „Nemuno“ žurnalui nufotografavau viršeliui porelę, apkritusią žiedlapiais po obelimi, kitą kartą panašioje aplinkoje pasodinau senuką. Dariau nieko negalvodamas, tik trečiais metais supratau, kad turiu temą. Žydėjimas tęsiasi dvi savaites, tai ir laukdavau visus metus... Panašiai atsirado atlaiduose nufotografuoti „Užuovėja“ ir „Mūsų veidai“. Geras ritmas. Žinai, kad atlaidai sekmadieniais, lauki, pasiruoši iš anksto, būni šviesus, švarutėlis.

– Kaip pasiruošiate fotografuoti?

– Aš neblogai pažįstu menininkus, mane irgi žino, didelių netikėtumų nebūna. Prieš važiuodamas fotografuoti ieškau interviu, skaitau, sužinau kažką nauja, negirdėta  apie žmogų. „Triveidė knyga“  parodys 130 iškiliausių Lietuvos menininkų, apie kiekvieno fotografavimą parašysiu po trumpą miniatiūrą, poetas Kęstutis Navakas įpareigojo, kad būtų po tris sakinius.  Įdomu, bet nelengva. Nors kadaise rašiau fotonoveles, išleidau knygą „Vilties šviesa“.

 Esu jausmo, intuicijos žmogus, todėl ypatingų pasiruošimų nereikia, nebent laiko apsiprasti nuvažiavus į vietą. Esu senovinis, skaitmeniniais aparatais nefotografuojantis žmogus, negaliu iš karto pasižiūrėti, ar pavyko kadras, todėl grįžęs namo nekantriai degu, skubu išryškinti juostą. Fotografai žino kiaulės dėsnį – geriausią akimirką pritrūksta juostos, nors pastebėjau ir kitą momentą – paskutinis kadras būna geriausias. Ir dar. Jeigu reikėtų išsirinkti skaičių, būtų trylika, nes dažniausiai tryliktas kadras būna pavykęs.

– Sukęs apsukęs minite būsimąjį albumą  „Triveidė knyga“. Ar tai rašytojus įamžinusio tomo „Įkvėpimo žemė“ tąsa?

– „Įkvėpimo žemė“ buvo sugalvota kaip albumas apie visų sričių menininkus gimtinėse, bet „Vagos“ leidykloje pasiūlė apsiriboti rašytojais. Dirbau ilgai, paskui atgavome nepriklausomybę, „Vaga“ gyveno sunkius laikus, ir padarytas darbas gulėjo dešimt metų. Sumanymą išgelbėjo, finansavimą iš UNESCO ir Kultūros ministerijos gavo  Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, ir 1998-aisiais albumas pasirodė.

„Triveidė knyga“ – „Įkvėpimo žemės“ papildymas, skolos įvairių sričių menininkams grąžinimas. 130 kūrėjų nedidelei Lietuvai yra daug, tačiau kiek garsių vardų atkrito, kiek veidų bus pasigesta. Nieko nepadarysi. Esu arčiau literatūros, albumą išleis LRS leidykla, tad rašytojų tikriausiai daugiau. Be to, esu amžinasis nemunieties, dirbdamas redakcijoje apie literatūrą nemažai žinojau ir dabar neužmirštu, tad  fotografuojamųjų sąrašą su V. Sventicku suderinome labai nesiginčydami.

Kodėl toks pavadinimas? Trys veidai – trys siužetai. Prisiminiau kadaise fotografuotą Juozą Miltinį, labai išraiškingą triptiką, kuriame atsiskleidžia impulsyvus režisieriaus charakteris. Nemažai nuotraukų turiu iš senų laikų, daugelį menininkų fotografuoju dar kartą. Sujungdamas skirtingus siužetus elgiuosi kuo įvairiausiai, siekiu vaizdo turtingumo. Vienas nuotraukas skiria dešimtmečiai, kitas atvejis – trys vienos dienos portretai, atspindintys nuotaikos pokyčius. Pavyzdžiui, aktorės Rūtos Staliliūnaitės portretas. Siekiu atskleisti asmenybes, noriu, kad albumas būtų kuo turtingesnis. Žinoma, neįmanoma žmogų perprasti per kelias valandas, prisikasti iki giluminio charakterio, pagauti, kaip fotografai sako, gerą kadrą. Ir čia turime kalbėti apie fotografo išprusimą, skonį, pažiūras. Koks tavo vidus, taip kalba ir tavo darbai. Pasislėpti sunku.

P. S. Fotomenininkui pritariant, interviu iliustruoja šiųmetės trečiosios triptikų „Triveidė knyga“ dalies fotografijos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...