captcha

Jūsų klausimas priimtas

Labanoro girios įkvėpta dailininkė drobes kūrė Lietuvoje

Rugsėjo 3 d. Prancūzijos sostinė Paryžius išvys dailininkės Corinne Ungerer paveikslus, nutapytus ne kur kitur, o Labanoro apylinkėse, kuriose molbertą atstojo šimtametės rąstų klėties siena.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Rugsėjo 3 d. Prancūzijos sostinė Paryžius išvys dailininkės Corinne Ungerer paveikslus, nutapytus ne kur kitur, o Labanoro apylinkėse, kuriose molbertą atstojo šimtametės rąstų klėties siena.

Kiek anksčiau Strasbūre gyvenanti C. Ungerer Lietuvoje sukurtas drobes eksponavo Prancūzų kultūros institute Vilniuje.

– Corinne, kaip jums patiko leisti laiką Lietuvoje, Labanoro girios apylinkėse? – prieš parodos atidarymą „Vilniaus diena“ pasiteiravo menininkės.

– Labanoro giria – tai vieta, kuri mane įkvepia, kur save atrandu kiekvieną dieną. Man tai – nepamirštama patirtis. Beveik per mėnesį čia nutapiau devynis paveikslus.

– Ar maudėtės ežere, uogavote, grybavote, ar vien tapėte?

– Atvykau į Lietuvą tapyti, tačiau čia galėjau naudotis visais mažais gamtos teikiamais malonumais: maudytis upėje ir ežere, rinkti grybus – tai yra puiki atsipalaidavimo priemonė.

– Gal išmokote kurių nors lietuviškų patiekalų receptų, pavyzdžiui, gaminti šaltibarščius, virti uogienes?

– Lietuviška virtuvė neretai mane nustebina, tačiau, kita vertus, savo skoniu ir sudėtimi ji dažnai primena Elzaso virtuvę, kuri man nesvetima, nes gimiau, augau ir gyvenu Strasbūre – Elzaso sostinėje.

Labanore ragavau visų jūsų nacionalinių patiekalų: šaltibarščių, cepelinų, bulvinių blynų su grietine. Labai patiko kefyras su mėlynėmis. Tiek mėlynių niekada nesu suvalgiusi, taip pat ir voveraičių su šviežiomis bulvėmis. Lietuviai sugeba išnaudoti visas gamtos teikiamas galimybes, jie yra įvairių rūšių miško uogų ir augalų žinovai.

– Kas jūsų paveikslų įkvėpimo šaltinis – gamta, meilė, vienatvė, pasaulio trapumas?

– Menininkui viskas gyvenime gali būti įkvėpimo šaltinis. Bet retai tai turi tiesioginį ryšį su sukurtu paveikslu. Dažniausiai tai, ką pamatai, pereina per pasąmonės filtrą ir tik vėliau supranti, kad pamatytas ar pajustas įspūdis ir buvo tavo įkvėpimo šaltinis.

– Kaip žiūrite į tai, kad dabar menininko profesija – nepopuliari? Ar jaučiate dėl to diskomfortą?

– Menininkai žino, kad, rinkdamiesi šią specialybę, jie rizikuoja neturėti materialiai komfortiško gyvenimo. Daugelis mano pažįstamų menininkų Prancūzijoje turi papildomą darbą ar veiklą, suteikiančią pajamų. Tačiau šiandien niekas nėra apsaugotas. Pažįstu įvairių, vadinamųjų rimtų, specialybių žmonių, kurie šiuo metu likę be darbo. Sutikime, kad menas egzistuoja nuo to laiko, kai tik žmogus sąmoningai suvokė pasaulį. Menas egzistavo ir egzistuoja, nepaisant ekonominių krizių, kitų negatyvių dalykų.

– Kiek žinau, jūs kilusi iš menininkų šeimos. O ar jūsų pačios vaikai pasuko tuo keliu?

– Taip, gimiau menininkų šeimoje. Tapau nuo mažens. Mano tėvai mėgo keliauti, todėl aplankėme visus žymesnius Europos muziejus. Mano mama buvo baigusi Paryžiaus meno akademiją, taigi mums, vaikams, aiškino paveikslus, ir mes praleisdavome muziejuose valandų valandas. Todėl man tapyba nėra kas nors išskirtinio, švento, – tai yra mano asmenybės dalis.

Aš esu vyriausia iš penkių vaikų. Mano broliai ir sesuo tapo nuo mažens. Dviejų mano brolių, kaip ir sesers, profesijos susijusios su menu. Tačiau net ir tas brolis, kuris nepasirinko menininko profesijos ir yra advokatas, daug tapo ir net eksponuoja savo darbus parodose.

Mano keturios dukros tapo nuo mažens, tik vyriausioji pasirinko medicinos sesers profesiją, kitų profesijos susijusios su menais. Dvi mano dukros jau ištekėjusios, turiu anūką ir anūkę.

Gyvenu ir dirbu Strasbūre. Dukros taip pat gyvena Strasbūre, jauniausia – dar su manimi. Dažnai matomės ir labai tuo džiaugiuosi. Didžiausia šventė, kai savaitgalį dukros ir aš tapome mano dirbtuvėje. Manau, kad ir anūkai greitai prie mūsų prisijungs.

– Gal kur nors dirbate ar esate laisvoji menininkė, kuri pragyvena iš kūrybos? Ar dažnai rengiate parodas?

– Aš dirbu su Paryžiaus, Londono, Štutgarto, Ženevos, Knokke-Zoute (kurortas Belgijoje) galerijomis. Pavyzdžiui, šie Lietuvoje, Labanoro girioje, sukurti paveikslai rugsėjį bus eksponuojami „Vendôme“ galerijoje Paryžiuje.

Lapkritį jie keliaus į Londoną. Dabar mano darbai eksponuojami Belgijos Knokke-Zoute galerijoje. Aš gyvenu iš kūrybos ir, žinoma, tuo džiaugiuosi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...