captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Lietuvos“ sieną atgaivinęs dailininkas: „Piešinys ant sienos – nebūtinai neigiamas reiškinys“

Ant legendinio „Lietuvos“ kino teatro stogo jau savaitę skamba muzika – apmirusiam pastatui gyvybės įkvėpė pasaulyje pripažintas jaunas gatvės menininkas Ernestas Zacharevičius, didelio ploto sieną pavertęs iškalbingu piešiniu.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Ant legendinio „Lietuvos“ kino teatro stogo jau savaitę skamba muzika – apmirusiam pastatui gyvybės įkvėpė pasaulyje pripažintas jaunas gatvės menininkas Ernestas Zacharevičius, didelio ploto sieną pavertęs iškalbingu piešiniu.

„Šis mano darbas galėtų vadintis „Mažų žmonių dideli žaidimai“, tačiau pavadinimų aš nerašau ir po darbais nepasirašinėju – tegul kiekvienas pamato čia, ką nori“, – sėdėdamas ant pastolių, šypsojosi 27-erių metų dailininkas, tik trumpam sugrįžęs į Lietuvą.

Baigęs M. K. Čiurlionio menų gimnaziją ir dailės studijas Londone, E. Zacharevičius savo talentą realizavo Malaizijoje, kur jo gatvės meno kūriniai pelnė tarptautinį pripažinimą. Šiemet pirmą kartą vyksiančio gatvės meno festivalio „Vilnius Street Art“ organizatoriai dailininką nusprendė parvilioti namo, suteikdami jo kūrybai unikalią erdvę – „Lietuvos“ kino teatro sieną.

„Šis paveikslas – pirmas mano tokio masto darbas Lietuvoje, – prisipažino menininkas, pats pareiškęs norą piešti ant legendinio kino teatro sienos. – Jaučiuosi laimingas – visada norėjau ką nors rimtesnio sukurti savo šalyje, tik anksčiau neištaikydavau progų, nes gana retai grįžtu, o tokiems projektams suorganizuoti reikia labai daug laiko.“

Džiaugdamasis sėkmingai gautu savivaldybės leidimu piešti Vilniaus centre, E. Zacharevičius ėmėsi kūrybos darbų.

„Turiu daug mažų rankyčių, kurios padeda matuoti ir braižyti, tačiau viską piešiu pats – esu įpratęs dirbti vienas, man sunku paaiškinti žmonėms, ko iš jų noriu, – šyptelėjo vaikinas, pasakodamas apie kūrybinį procesą. – Idėjas kūriniams man dažnai įkvepia jų vieta, kultūrinis, istorinis kontekstas – bandau eksploatuoti tas emocijas ir žiūrėti, kaip žmonės reaguos. Savo kūrinius aš matau kaip dialogą, o ne kaip žinutę.“

Būtent galimybė parodyti savo meną plačiajai visuomenei ir sulaukti jos reakcijų E. Zacharevičių patraukė į gatvę – skirtingų pasaulio šalių viešosiose erdvėse savo gyvenimus pradėjo daugybė jo kūrinių.

„Mano darbai nėra labai provokuojantys, kad žmones priverstų piktintis. Tačiau, žinoma, būna, kad mano piešinius uždažo, apteplioja, bet man taip net įdomiau – toks savotiškas žaidimas. Aš seku savo darbų gyvenimą, dažnai grįžtu, fotografuoju, ką žmonės su jais daro, ką pripaišo, kokių reakcijų jie sulaukia, – išdavė menininkas. – Kvala Lampūre mano darbas įkvėpė vietos grafičių menininkus ir dabar šalia jo jau auga gal penktas piešinių su visokiomis istorijomis sluoksnis. O prie vieno mano nupiešto motociklu važiuojančio berniuko kažkas nupaišė jį besivejantį dinozaurą. Tada aš nupiešiau kitą berniuką, kuris laiko dinozaurą už pavadėlio. Po kelių dienų sulaukiau atsako – ant sienos atsirado kitas dinozauras, tik šįkart – pasislėpęs už kampo ir išsigandęs. Jei žmonės reaguoja – mano tikslas pasiektas.“

Dailininkas savo kūrinių herojais dažniausiai pasirenka vaikus, nes tada, anot jo, kyla mažiau nereikalingų klausimų.

„Vaikai yra universali tema visose šalyse – nuo jų pradėjau ir užsikabinau. Kai piešiu suaugusius, žmonėms kyla labai daug klausimų – kas jie tokie, kokia jų profesija ir t.t. O matydami vaikus praeiviai savo vaizduote gali keliauti bet kuria kryptimi – tai žmonės, iš kurių kažkas išaugs“, – aiškino E. Zacharevičius, žaidžiančius vaikus apgyvendinęs ir ant kino teatro „Lietuva“ sienos.

„Žmonėms piešiniai ant sienų atrodo kažkas nekasdieniška, netikėta, tai, kas praturtina. O juk vietų be meno yra labai daug – nematau, kad menas kam nors trukdytų. Esu tapęs ant sienos tokiose vietose kaip Londonas, kur žmonės paišo jau 30–40 metų, o taip pat piešiau ten, kur buvau pirmas ir visiems tai atrodė absoliučiai svetima. Man atrodo, kad dažnai tiek menininkams, tiek valdžiai trūksta pavyzdžio, parodančio, kad piešinys ant sienos – nebūtinai neigiamas reiškinys, – užsidegęs kalbėjo dailininkas. – Yra miestų, kuriuose menas matuojamas baudomis – panašu, kad ir Lietuvoje kol kas taip yra. Kiekvieną kartą grįžęs čia, matau vargšus vaikus, kurie bėgioja su dažais, neišsimokėdami baudų už savo piešinius. Liūdna.“

Mažieji herojai ant „Lietuvos“ sienos, kurių kasdien vis daugėja, praeivių Vilniuje nepaliko abejingų – menininkas pasakojo sulaukęs ne vieno klausimo, o taip pat šypsenų ir susidomėjusių žvilgsnių.

Būtent todėl E. Zacharevičius su džiaugsmu sutiko pirmojo gatvės meno festivalio „Vilnius Street Art“ idėją ir entuziastingai prie jos prisidėjo.

„Šis renginys nėra kažkoks fenomenalus ar originalus – pasaulyje daug panašių festivalių. Tačiau Lietuvai ir Vilniui šiuo metu jis labai reikalingas, kad paskatintų diskusiją – kas yra ir kas nėra menas. Europoje šia tema diskutuojama jau seniai, o Lietuvoje tik dabar atėjo laikas šiems klausimams, – aiškino menininkas. – Esu maloniai nustebintas, kaip pozityviai žmonės sutiko šią idėją. Nors festivalis dar neprasidėjo, jau sulaukėme didelio susidomėjimo ir daugybės pasiūlymų kitiems metams – tiek menininkų, tiek sienų.“

E. Zacharevičiaus kūrinys ant kino teatro „Lietuva“ sienos bus atidengtas rugpjūčio 31 d., o festivalio „Vilnius Street Art“ reginiai lankytojų lauks rugsėjo 6–8 dienomis per „Sotinės dienas“.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...