captcha

Jūsų klausimas priimtas

Jei negalėtų fotografuoti, rašytų

Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius paklaustas, ką darytų, jei iš jo būtų atimta visa fototechnika, iš pradžių pasitikslina, ar jam būtų paliktas popieriaus lapas. Patikintas, kad popieriaus gautų, atsako: „Tada rašyčiau. Ne istorinius, menotyrinius straipsnius, o esė.“
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius paklaustas, ką darytų, jei iš jo būtų atimta visa fototechnika, iš pradžių pasitikslina, ar jam būtų paliktas popieriaus lapas. Patikintas, kad popieriaus gautų, atsako: „Tada rašyčiau. Ne istorinius, menotyrinius straipsnius, o esė.“

Esate pripažintas geriausiu Europos (2003) ir Baltijos šalių (2011) portretistu, kalbamės apžiūrėję naują parodą „Nuo fado iki...“ („Prospekto“ galerija, Vilnius), kurioje matome garsių Lietuvos žmonių veidus ir įvairių Europos miestų fotoakimirkas. Ar esate sukūręs autoportretą?

– Pirmąją personalinę parodą „Memento mori“ prieš dvidešimtį metų eksponavau Panevėžio fotografijos galerijoje būdamas Kristaus amžiaus. Atsispaudžiau 30x40 autoportretą: stoviu tvirtai, kelnės nusmukusios ant grindų, šakumą dengia marškinių skvernas. Marškiniuose ant krūtinės išplėšiau skylę ir raudonai užrašiau 33. Kraujuojantis gimtadienis!

Įsivaizduokite, kad Algimantas Aleksandravičius nueina fotografuoti Algimantą Aleksandravičių. Garsėjate kaip improvizacijų meistras. Kaip vyktų tokia fotosesija?

– Esu susigalvojęs įvairių gudrybių. Kai niekas nebepadeda, įspėju fotografuojamą žmogų, kad jį prigausiu ir sakau: „Nesvarbu, ar esate religingas, ar ne, tačiau tuojau pat nusileis Dievas... Turite penkias minutes pasiruošti, kad užduotumėte patį svarbiausią klausimą.“ Ir žmogus giliai susimąsto. Lengva dešimtkart pasmalsauti, kas kita, kai galimybė vienintelė. Verta pagalvoti.

Bene lengviausia fotografuoti, rasti kontaktą su rašytojais. Man patinka iš anksto parengti namų darbus. Fotografuodamas Sigitą Gedą paprašiau jo žmoną palaikyti žvakę, kad būtų įdomesnis apšvietimas, o poetui pacitavau dvi eilėraščio eilutes ir paprašiau: „O dabar pasirink – esi paukštis arba žvėris, pratęsk, papasakok, kokį matai pasaulį.“ Ir žodis tapo kūnu!

Rašytojo tik paprašyk ką nors sukurti, jis iš karto susimąsto, dirba. Kas kita aktoriai, jie – itin sudėtingos asmenybės; skuba pozuoti, svarsto, kurio vaidmens išraiška geriausiai tiktų portretui... Dažnas mušasi į krūtinę, ginasi nevaidinąs, tačiau peržiūriu negatyvus ir matau – artistas, abejojantis, kurį personažą įkūnyti. O šiandien, pavyzdžiui, Vilniaus turguje fotografavau eseistę Giedrą Radvilavičiūtę. Parodžiau brūkšnį ant sienos, kažkokią geltoną etiketę ir paprašiau trumpai, bjauriai aprašyti, ką mato, pašiurpinti turginius. Paskui tą patį padaryti linksmai, ironiškai, pašaipiai. Stebiu, kaip pasikeičia veidas, atsiranda šypsenėlė.

Man svarbu, kad žmogus panirtų savin, užmirštų mano buvimą. Visi žinome buitinį vaizdelį, kai ant kelių laikomas vaikas šaukia tėtį, o tėvo mintys – toli toli. Fotografuodamas stengiuosi, kad personažas kažkur nuklystų, pasijustų esąs vienas. Nuobodžiauti neleidžiu: žaidžiu, improvizuoju, galiu šokiruoti.

O Aleksandravičiui, apie kurį klausėte, irgi duočiau penkias minutes pagalvoti iki susitinkant su Dievu. Algimantas smalsus žmogus, apsiriboti vienu klausimu jam būtų tikrai sunku...

Iš smalsumo ir Jūsų fotografijų įvairovė?

– Kai būdamas 28-erių Panevėžyje nuėjau į fotografų būrelį, man pasakė, kad geram meistrui reikia mokėti nufotografuoti aktą, peizažą, portretą, reportažą ir sukurti montažą. Pradėjau nuo akto, portretas paviliojo gerokai vėliau. Dirbti akis į akį sunku, labai vargina. Aš daug šneku , tačiau dažnai negirdžiu atsakymų, nes niekam juk nesvarbu, su kokia garsenybe ir kiek laiko gėriau kavą. Gydytojas nustato ligą ir gydo, o aš esu sielovagis: turiu išsinešti tikrą, iš vidaus išplaukiančią žmogaus emociją. Nesvarbu, kad režisuoju, mano režisūra – tik šviesa, kadravimas.

O jausmai? Jausmai – žaidimas, kad išprovokuočiau vienokią ar kitokią emociją. Kartais net keikiuosi. Žinoma, ne pasisveikinęs, o darbui artėjant pabaigos link. Supeik įžengęs pro duris garsų aktorių, tave gali išspirti lauk. Kūrėjui patinka, kai jį pagiria, pamalonina, ypač jeigu tai daroma motyvuotai.

„Kažkas atsitiko su Algimantu Aleksandravičiumi – sulaukė 50-mečio ir neatpažįstamai pakeitė savo kūrybą. Iki šiol garsėjęs ir laurus skynęs kaip portreto virtuozas, dabar jis veržiasi į tą sritį, kurioje įprasta ieškoti kuo tikslesnio, dokumentu virstančio vaizdo“, – rašo istorikas Alfredas Bumblauskas, 2010 metais pristatydamas fotografijų parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atspindžiai“.

Ar tas pokytis, Algimantai, impulsyvi pagava, ar iš anksto apgalvotas, suplanuotas?

– Fotografuodamas portretus išsenku energetiškai. Sykį grįžau nuvargęs, baigęs seriją „Ukrainos žvaigždynas“, o man viešoji įstaiga „Baltarusijos institutas“ pasiūlė naują užsakymą. Atrėžiau tiesiai: „Užknisot!“ Neblogai žinau, pažįstu ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Ukrainos garsenybes, o apie Baltarusiją išmanau gerokai mažiau. Ir kaip tyčia sutikau gerą bičiulį, istoriką Alfredą Bumblauską. Papasakojau apie pasiūlymą, o jis patarė neskubėti atsisakyti, pailsėti nuo portretų, pakeliauti Adomo Mickevičiaus keliais, fotografuoti pastatus, kelius, medžius, gatves, jeigu patiks – šešėlius. Mickevičius Baltarusijoje, Zaosėje, gimė, augo, ėjo į pradinę mokyklą.

Dirbdamas sužinojau tikrai daug. Gavau finansavimą, tris kartus važiavau su savo mašina po du tūkstančius kilometrų. Žinoma, iki vietovių, kuriose lankiausi, gerokai arčiau, tačiau klaidžiojau, ieškojau, sukau ratais. Jei ten gyvenčiau, būtų kas kita, o dabar – atrandi, nusišlapini, pasižymi, kad po kurio laiko vėl sugrįžtum, fotografuotum dar kartą, ieškotum geriausio kadro.

Tada pradėjau galvoti ir apie „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atspindžius“, nors Krėva į kitą pusę negu Mickevičiaus gimtinė, tačiau Baltarusijoje atsiduri ne kiekvieną dieną. Susiaudrino vaizduotė, prisiminiau, ką žinau iš istorijos, puoliau skaityti. Važiavau į vietovės, kur nesilanko turistai ir tuščiose erdvėse, tyloje išgirdau žvangant ginklus, kuždantis sąmokslininkus... Taip pradėjau fotografuoti pilis, tačiau artėjo šimtosios Milošo gimimo metinės, pasiūlė pratęsti darbą, paklajoti Nobelio premijos laureato keliais. Neabejodamas sutikau, buvau pagautas ieškojimų ir atradimų azarto.

Kokie įdomiausi įspūdžiai?

– Adomas Mickevičius, pavyzdžiui, daugiausia nuveikė Paryžiuje. Nuo jo mirties praėjo pusantro šimto metų, o gatvių pavadinimai išlikę tie patys, nebent pakitę namų numeriai, tad surasti, nors prancūzų kalbos nemoku, nebuvo sunku. Išgirdęs, kad netoli Trakų auga Mickevičiaus ąžuolas, susiradau vietovę, o ji – aptverta tvora, puikuojasi užrašas „Privati valda“. Lipu per tvorą, šlubuoju, gerai, galvoju, būtų, kad nepradėtų šaudyti. Išpuola šunys, pasirodo šeimininkas. Paaiškėja, kad privačioje teritorijoje žaliuoja valstybės saugomas ąžuolas...

Fotografuodamas pilis nuvažiavau 6700 kilometrų, pasiekiau Juodąją jūrą. Nesirinkdamas suradau 58 pilis, bene 12 ar 15 iš jų nepriklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Apie pradėtą seriją „Žemaitija – su meile“ pirmą kartą kalbėjomės prieš penkerius metus. Po to fotografavote Ukrainoje, Baltarusijoje, Baškirijoje, Kazachstane, tačiau Žemaitijoje Jus irgi dažnai matydavo...

– Jau turiu albumo maketą, pavadinau „Žemaitėjė – mona meilė“. Nekukliai pasakysiu – mokslinis, meninis darbas. Nekviečiau menotyrininkų, pats rašiau esė, pats tikrinau faktus. „Wikipedia“ tikėti nepatarčiau, joje dažnos klaidos. Manau, kad nieko svarbaus nepamiršau, nepraleidau. Ir svarbiausi piliakalniai, akmenys, ir kraštą garsinę žmonės, ir atradimai, technikos naujovės... Beje, būsiu atviras, žemaičiai, kurie labai didžiuojasi savo kraštu, kartais perlenkia, pavyzdžiui, pasak jų, Bilionių piliakalnis Šilalės rajone – buvusios Pilėnų pilies vieta.

1997-aisiais išleidote aktų kalendorių, pernai pasirodė mažo tiražo, neįprastai brangus albumas „Tyli naktis“ apie tokio pat pavadinimo erotinio filmo kūrimą, kalbantis parodote šįmet Portugalijoje išleistą nedidelę knygutę „Images para nada“, kurioje spausdinamos lietuvius intriguojančios serijos „Mažo miestelio kavinių istorijos“ nuotraukos.

Stebite formas ar pats palaikote formą?

– Taip, tebefotografuoju ir aktus, bienalei prieš dvejus metus pateikiau 2008–2009 metų nuotraukas. Tikriausiai ir pasenęs fotografuosiu, tačiau neieškosiu jaunų gražuolių. Pasižiūrėkime į čeko Jano Saudeko ar Aleksandro Macijausko darbus. Nerasite trafaretinio, standartinio grožio, tačiau kokios moterys!

Be abejo, aktas gali būti labai įvairus – ir natiurmortas, ir portretas.

Režisierių Marių Martinsoną pažįstu labai seniai, ilgai nesimatėme. Filmuodamas „Tyli naktis“ jis mane pasikvietė, pasiūlė nufotografuoti, sutikau su sąlyga, kad neantrinsiu operatoriui, fiksavau kūrybinį procesą. Ir viskas. Daugiau apie leidybą nežinau nieko, gavau dešimt albumo egzempliorių, ir tiek.

Kalbant apie seriją „Mažo miestelio kavinių istorijos“, parodžiau anaiptol ne viską. Aš ne koks paparacis, atsiklausiu žmonių, ar galiu viešinti. Jeigu ne, tai ne. Kadaise įdėjau į kalendorių menišką gražuolės aktą, o po kurio laiko ji ištekėjo, jos vyras į Panevėžio galeriją atsiuntė labai rimtą chebrą, kad susimokėčiau. Už ką? Už gerą, estetišką nuotrauką?

Parodoje „Nuo fado iki...“ daug iš tamsos į šviesą išplaukiančių portretų, kalbamės apie aktus, o ant stalo – pernai pasirodęs albumas „Lietuvos stačiatikių cerkvės“. Pašėlęs veržlumas, margumas!

– Verslininkas Audrius Balčėtis pasiūlė nufotografuoti visas stačiatikių bažnyčias Lietuvoje. Idėjos autorius ir mecenatas jis, o aš – fotografas, sudarytojas ir dizaineris. Balčėčio mama provoslavė, albumas – sūnaus dovana. Leidiniu galima naudotis kaip enciklopedija, nes nufotografavau visas Lietuvos stačiatikių cerkves, prie nuotraukų parašytos maldos namų pastatymo datos. Kokybiškai spaustuvėje „Kopa“ atliktas užsakymas mane džiugina. Kodėl ne katalikų bažnyčios, atsiranda klausiančių, kaltinančių, kad surusėjau. Be reikalo. Bus galimybės – fotografuosiu katalikų bažnyčias.

Esate sudaręs keletą metraščio „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ tomų. Ką pasakytumėte apie šiuolaikinės fotografijos tendencijas, kitimą?

– Šio meto konceptualiojoje fotografijoje dominuoja tekstas ir mintis, o visa kita, parašykite didžiosiomis raidėmis, – ŠŪDAS. Aš ne koks užsispyrėlis, bet jaunieji dažnai neišmano fotografijos, kopijuoja senienas. Aukštosiose mokyklose moko visko, išskyrus buvimą savimi. Taip išsitaškoma, nelieka įvykio, nutikimo. Visi kieti, kai šneka. Koks genijus nebūtum, reikia dirbti! Pritariu Janui Bulhakui, kuris sakė: „Vienu metu tu turi būti ir auka, ir aukuras, ir žynys.“ Turi daug išmanyti, aukotis ir aukoti. Aš, kai nefotografuoju, gyvenu „bunkeryje“ – studijos langai uždangstyti veltiniu, todėl nei šalta, nei karšta, nei gatvė gundo... Per praėjusius šešerius metus padariau daugiausiai, į miestą, jeigu nefotografuoju, išeinu retai, vakarėliuose nesilankau, susitikęs su kolegomis stengiuosi apie fotografiją nešnekėti.

O tendencijos? Stebuklai, ypač fotografijoje, reti. Vyresnieji nesikeičia, ateinantieji – dažniausiai medijų žmonės, kurie kartais būna aukščiausios klasės menininkai, tačiau ne tokio pat lygio fotografai. Suprantama, galima daug išmokti, tačiau pilnapadžiai valso nešoka...

Portretas daug pasako apie žmogų, susimąstome ir apie personažą, ir apie fotografą. O ką įsimintino, visam gyvenimui atmintin įstrigusio papasakotumėte iš savo gyvenimo?

– Pasakysiu, kas labiausiai mane, kaip žmogų, užaugino. Buvau šešerių, gyvenome Slengių kaime, Klaipėdos rajone. Žiema, daug sniego, per neseniai įsigytą televizorių rodo dailųjį čiuožimą. Einam, kviečiu brolį, ant prūdo. Jis šviečia su prožektoriumi – aš šoku, jis šoka – aš šviečiu, kol brolis – triokšt! – įlūžta į prūdą. Iki namų koks šimtas metrų. Jis taip ramiai prašo: „Algiok, padėk.“ Noriu paduoti ranką, bet bijau – įtrauks.

Bėgu namo, kad pakviesčiau tėvus, atsisukęs matau – atseka šlapias brolis. Dabar pasakoju didžiausią savo nuodėmę... Namie meluoju, kad brolis neklausė, ėjo ant prūdo, o aš jį ištraukiau iš eketės. Brolis neprieštarauja, tėvas nusijuosia diržą... Buvo tikrai skaudus mano nuopuolis, pamoka, kurios neužmirštu iki šios dienos.

Išmokau išlikti, grumtis. Mano gyvenime būta įvairių situacijų, kartą net „vamzdį“ į smilkinį buvo įrėmę, bet nepasidaviau.

Ką darytumėte, jei gyvenimas įspraustų į kampą ir atimtų visą turimą fototechniką?

– O popieriaus turėčiau? Tada rašyčiau. Ne istorinius, menotyrinius straipsnius, o esė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...