captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vilniuje – daugybė nematomų skulptūrų

Nepastebimų skulptūrų sostinėje yra labai daug, o mes gerai pažįstame tik tas, kurios yra centrinėse miesto aikštėse, šalia pagrindinių gatvių. „Pamėginę pasivaikštinėti po Vilniaus senamiesčio kiemus, atrastume nematytų dalykų“, –  LRT radijo laidai „Ryto garsai“ pabrėžia meno kritikė Jolanta Marcišauskytė–Jurašienė.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Nepastebimų skulptūrų sostinėje yra labai daug, o mes gerai pažįstame tik tas, kurios yra centrinėse miesto aikštėse, šalia pagrindinių gatvių. „Pamėginę pasivaikštinėti po Vilniaus senamiesčio kiemus, atrastume nematytų dalykų“, –  LRT radijo laidai „Ryto garsai“ teigia meno kritikė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

„Daugybės sostinės gatvelėse ir kiemuose esančių skulptūrų praeivio akis tiesiog nepastebi, todėl prarandama galimybė sužinoti galybę įdomių istorijų“, –  tvirtina meno kritikė, rugsėjį išleisianti knygą „Vilniaus skulptūrų kelias“, pristatysiančią 109 tokius neatrastus meno kūrinius.

Pasak autorės, žmogus, vaikščiodamas mieste, net ir atradęs nematytą skulptūrą negali žinoti, kokia skulptūra stovi jam prieš akis: prie daugelio jų nėra lentelių, nurodančių pavadinimą ar autorystę. Taip pat visuomenėje stinga diskusijų apie meno ir reprezentacijos formas viešosiose erdvėse.

„Tai yra itin aktualu, ypač stebint šiandieną vykstantį Lukiškių aikštės konkursą. Sukurtas precedentas, kai visuomenė nebuvo informuota apie tai, kas ketinama padaryti, nebuvo išklausyti jos poreikiai. Visi sprendimai priklauso nuo to, kas valdo mūsų miestą, bet ne nuo miestiečių. Jie čia gyvena ir turi savo nuomonę, kuri kartais gali būti labai įdomi“, –  apgailestauja J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Meno kritikės leidžiamos knygos idėją inspiravo Modernaus meno centro direktorė Danguolė Butkienė. Knygos misija – papasakoti kiekvienos skulptūros atsiradimo istoriją, parodyti naują pažįstamo miesto rakursą.

„Šiuo metu labai populiarios alternatyvios ekskursijos po miestus. Žmonės susitelkia ir stengiasi aplankyti vietas, kuriose paprastai nesilanko. „Vilniaus skulptūrų kelias“ siūlo būtent tokią ekskursiją po sostinę“, –  sako  J. Marcišauskytė–Jurašienė.

Paminkai tampa demokratiškesni

Diskusija, kaip turėtų atrodyti šiuolaikiniai paminkai, anot LRT radijo pašnekovės, verda jau seniai. Po Antrojo pasaulinio karo pradėta mąstyti, kaip reikėtų įamžinti aukas, o ne didvyrius.

„Pradėta krypti link minties, kad paminklai turėtų akcentuoti ne save, o savo aplinką. Taip paminklo samprata tapo daug demokratiškesnė – skulptūros nulipo nuo postamentų ir susilygino su žmogumi“, –  kalba meno kritikė.

Lietuvoje demokratiškos minties paminklų, anot pašnekovės, yra du – Gytenio Umbraso iškaltos Apeliacinio teismo cokolio mirčiai nuteistų žmonių inskripcijos bei Kaune esantis paminklas, skirtas Romui Kalantai. Pastarasis autoriaus Roberto Antinio jaunesniojo darbas, esantis R. Kalantos susideginimo vietoje, vadinasi „Aukos laukas“. O vaizduoja jis liepsnas ir pelenus, kuriuos pavasarį bando užgožti dygstanti žolė, žiemą –  sniegas.

J. Marcišauskytės– Jurašienės teigimu, skulptūros niekuomet nėra statiškos, nes visuomet yra susijusios su pastatymo laikotarpio socialiniu, politiniu ir kultūriniu kontekstu: „Juk paminklai griūva pirmieji, kuomet keičiasi valdžios. Todėl skulptūros miesto sociokultūriniame žemėlapyje idėjiniu atžvilgiu niekuomet nebūna statiškos. Jos atskleidžia mūsų laikotarpio idėjas, temas ir aktualijas. Taip pat ir asmeninius autoriaus išgyvenimus. Tad skulptūros, jei nepatingėsi į jas pažiūrėti atidžiau, gali prabilti ir apie metaistoriją, ir apie mikroistoriją“.

Nematoma Vilniaus skulptūra

Knygos „Vilniaus skulptūrų kelias“ autorė supažindina su sunkiai pastebimomis sostinės skulptūromis. Pažintį pradeda nuo Konstitucijos prospekte esančios, tačiau mažai kam matomos Mindaugo Navako skulptūros „Fantastinis žvėris“.

Meno kritikė pasakoja, jog laikais, kai skulptūra atsirado, jos kontekstas, aplinka buvo visiškai kitokie. Dešiniojoje Neries krantinėje augo pastatai, formavosi Vilniaus senamiesčio ir centro tęsinys.

„Mistinis padaras grifonas šioje skulptūroje buvo pasirinktas neatsitiktinai. Tai –  Aušros vartų motyvai, kuriuose buvo pavaizduoti grifonai, nešantys Lietuvos herbą. Kadangi skulptūra iškilo sovietmečiu, kai tokia su patriotizmu ir nacionaline tapatybe susijusio objekto citata būtų pasmerkta, autorius pristatė ją tiesiog kaip dekoratyvinį akcentą“,–  pasakoja J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Sostinėje galima atrasti ir skulptūrą, skirtą vokiečių kilmės medicinos daktarui, prisidėjusiam prie miesto kultūrinio ir medicinos gyvenimo raidos XX a. pradžioje Jozefui Frankui, esančią Higienos instituto kieme. Vilniuje slepiasi ir paminklas „Kampas“, skirtas Nyderlandų konsului Janui Zvartendeikiui, išgelbėjusiam 2300 žydų. Anot pašnekovės, verta paminėti prie Šv. Mikalojaus bažnyčios esančią skulptūrą, skirtą Kristupui Čibirui, lenkmečiu už lietuvybę kovojusiam kunigui, skulptūroje įvaizdinamam kaip Šv. Kristoforui. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...