captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Haneke grįžta į „Skalvijos“ ekraną su „Meile“

Austrų kino režisierius Michelis Haneke Lietuvos žiūrovui gerai pažįstamas iš kontraversiškų juostų „Baltas kaspinas“ (2009), „Pianistė“ (2011), „Smagūs žaidimėliai“ (1997).
Kadras iš filmo „Meilė“, organizatorių nuotr.
Kadras iš filmo „Meilė“, organizatorių nuotr.

Austrų kino režisierius Michelis Haneke Lietuvos žiūrovui gerai pažįstamas iš kontraversiškų juostų „Baltas kaspinas“ (2009), „Pianistė“ (2011), „Smagūs žaidimėliai“ (1997).

Rugpjūčio 16 d. M. Haneke sugrįžta į „Skalvijos“ kino centro ekraną su „Meile“ (2012) – drama, patekusia į metų geriausiųjų sąrašus.

Kai kuriems „Meilę“ gal jau teko matyti Šiaurės šalių kino forume „Scanorama“ seansuose. Kam nepavyko filmo pamatyti, tai greičiausiai teko girdėti apie jo sėkmę pasaulio kino ekranuose, pasipylus „Auksinės Palmės šakelės“, „Cezario“, „Oskaro“ ir kitiems apdovanojimams.

Kino kritikas Linas Vidžiūnas, taupiai dalijantis pagyras, režisierių žurnale „Kinas“ įvardija „vienu iš nedaugelio aukščiausios klasės profesionalų, sumaniai minkančių kino materijos molį nuo pirmo iki paskutinio kadro“.

Kaip ir ankstesniuose filmuose, taip ir „Meilėje“, M. Haneke neleidžia žiūrovams atsipalaiduoti. Priešingai – įtraukia juos į kankinantį meilės išbandymo stebėjimą. Režisierius yra įspėjęs, kad sukurti šį filmą yra lengviau, nei žiūrėti.

Ekrane matome Žoržą (akt. Jeane-Louis Trintignant) ir Aną (akt. Emmanuelle Riva) – pagyvenusią muzikantų intelektualą porą. Išėję užtarnauto poilsio jie aktyviai mėgaujasi gyvenimo teikiamais malonumais – klasikinės muzikos koncertais, intelektualiais skaitiniais ir pokalbiais apie juos, susitikimais su buvusiais mokiniais.

Vieną rytą šią idilę sujaukia Aną ištikęs priepuolis. Prasideda stiprybės ir meilės reikalaujantis išbandymas.

Filme nagrinėjamos temos M. Haneke ryžosi imtis paskatintas asmeninės patirties. Nors, kaip ne kartą akcentavo režisierius, juostoje vaizduojama situacija turi mažai ką bendro su realia istorija, tačiau būtent ji išprovokavo esminę „Meilės“ temą. Ją menininkas apibrėžia kaip „sudėtingumą, kylantį iš pastangų susidoroti su mylimo žmogaus kančiomis“.

Jam rūpėjo panagrinėti ir šiuolaikinėje visuomenėje susidariusią sveikatos priežiūros krizę.

„Šiais laikais gyvename visuomenėje, kurioje liga ir natūrali mirtis yra evakuojama į ligonines, į slaugos namus. Akivaizdu, kad ankstesniais laikais su šiais sunkumais buvo dorojamasi šeimos viduje. Dabar, kai kiekvienas skundžiasi užimtumu, nepavyksta to išspręsti pasitelkiant tik šeimos narius. Tai atskleista per Anos ir Žoržo dukros Evos liniją“, – interviu Philipui Horne`ui yra minėjęs režisierius.

H. Haneke prisipažįsta labiausiai besidomintis filmais, kurie verčia klausti savęs ir kitų, kvestionuoti įsitvirtinusias nuostatas, tobulėti ir siekti pažangos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...