captcha

Jūsų klausimas priimtas

Iš „Kultūros savaitės“ archyvų. D. Narkevičius: nėra šiuolaikinio meno – menas yra arba jo nėra

„Aš neskirstau meno į šiuolaikinį ir nešiuolaikinį. Menas yra arba jo nėra. Pvz., Čiurlionis man yra labai šiuolaikinis“, – 2005 m. interviu LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sakė šiuolaikinio meno kūrėjas Deimantas Narkevičius.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

„Aš neskirstau meno į šiuolaikinį ir nešiuolaikinį. Menas yra arba jo nėra. Pvz., Čiurlionis man yra labai šiuolaikinis“, – 2005 m. interviu LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sakė šiuolaikinio meno kūrėjas Deimantas Narkevičius.

Jį, ko gero, net ir  šiuo menu nesidomintys žmonės neakivaizdžiai pažįsta iš vieno 1994 m. sukurto kūrinio. „Per ilgai ant paaukštinimo“ – taip vadinosi du juodi batai, sklidinai pripildyti druskos.

2004m. Lietuvos nacionalinei premijai pristatytas menininkas dalyvavo Europos meno bienalėje „Manifesta 2“ Liuksemburge, tarptautinėje Melburno bienalėje, parodose Londono fotografijos galerijoje, Stokholmo Moderniojo meno muziejuje, Berlyno menų akademijoje, Paryžiaus Pompidou centre... Vienas pirmųjų D.Narkevičius dalyvavo tarptautinėje Venecijos bienalėje.

„Kultūros savaitė“ Deimantą Narkevičių kalbino po jo sėkmės Berlyne. Nuo 2004 m. lapkričio iki 2005 m. sausio vidurio Berlyno menų akademijoje veikė jo solo paroda „Kartą XX amžiuje“. (Ši akademija visos Vokietijos mastu teikia akademikų vardus, skiria prizus už meninę veiklą, ir yra prestižinė meno renginių organizavimo institucija.)

„Kultūros savaitė“ menininką pakvietė šiek tiek plačiau pakalbėti apie šiuolaikinį meną ir nelengvus jo kelius į pasaulį. Beje, nepaisant visų nuopelnų, tąsyk Nacionalinė premija D. Narkevičiui nebuvo paskirta, ir tai rodo, kad Lietuvoje šiuolaikinis menas vis dar nebuvo toleruojamas.

– Šiek tiek anksčiau viename interviu Jūs esate pasakęs, kad norėtumėte ir siektumėte priklausyti tarptautinei meno erdvei. Ir jums iš tiesų pavyko: esate vienas ryškiausių lietuvių šiuolaikinio meno atstovų, savo kūryba sėkmingai įsiveržusių į tarptautinę meno areną. Tačiau vis dėlto esate lietuvių menininkas, taigi vienaip ar kitaip reprezentuojate Lietuvos meną užsienyje. Kaip sekasi tai daryti?

Aš manau, kad ne aš čia įsiveržiau į tą tarptautinę meno erdvę. Mes visi (to gal patys ir nepastebėję) jau seniai įsiveržėme į tarptautinį meno gyvenimą. Kadangi politiškai esame pilnai integruoti į Europos Sąjungą, tai ir visas mūsų gyvenimas jau yra toje europinėje erdvėje. Ir tai yra labai daug! Net ir dabar turbūt didelė menininkų dalis nesupranta, kur jie iš tiesų yra. O jie yra ir veikia būtent tarptautinėje meno erdvėje. Tik klausimas – kaip jie ten veikia: efektyviai ar ne. Išskėstomis rankomis niekas nelaukia: yra baisi kultūrinė konkurencija. Todėl mūsų veiksmai turėtų būti labiau koordinuoti. Tarptautinėje erdvėje konkuruoja  valstybinės kultūros politikos. Jos ne kovoja, jos ne kariauja, tačiau ir ne nuolaidžiauja.

– O ar jums neatrodo, kad šiuolaikinio meno kūrėjai šiandien, ko gero, plačiausiai išnaudoja tą atsivėrusią tarptautinę erdvę?  Jeigu mes žiūrėtume į kitas meno rūšis, pavyzdžiui, literatūrą arba net tradicinę dailę, tai jų atsidūrimas tarptautiniame kultūros kontekste yra labai komplikuotas. Kaip jums atrodo, ar mes iš tikrųjų pakankamai šiandien išnaudojame tą kelią? Ar daug jame kliūčių? Ką rodo jūsų patirtis?

Aš stengiuosi pastebėti tik labai teigiamus pavyzdžius. Prieš porą metų kartu su šeima žiemą praleidau Paryžiuje. Su savo vienuolikmečiu sūnumi mes nuėjome į Orsė muziejų (Musee d`Orsay), kuriame tuo metu buvo surengta paroda, skirta ankstyvajam abstrakcionizmui. Tai buvo iš tiesų neeilinė paroda,  puikūs darbai – Van Goghas,  be abejo, Kandinskis... Taigi atstovėję didžiausią eilę, mes vaikštome po tą parodą, dairomės po  vėlyvąjį simbolizmą ir nejučia pasigendame kažko labiau pažįstamo... Ir iš tiesų – staiga prieiname salę, skirtą Čiurlioniui! Apėmė toks jausmas – lyg Lietuvos futbolo rinktinė būtų įmušusi į prancūzų vartus!.. Ir tas įspūdis liko ilgam.                      Vadinasi, Čiurlionis jau nuo pat pradžių buvo įpintas į ankstyvąją Europos modernybės raidą. Aš noriu pasakyti, kad tos mūsų kultūrinio palikimo šaknys (ir ne vien tradicinės dailės) yra labai senos. Tik klausimas – kaip su tuo palikimu elgtis ir kaip efektingai jį panaudoti šiandien?  Vienam žmogui, vienam menininkui tą daryti, be abejo, yra daug sunkiau. Nesvarbu, kiek jam  metų: ar jis yra pradedantis, ar jau turintis svarų kūrybinį bagažą. Svarbiausia būti įdomiam,  kitokiam, savitam... Juk jeigu Čiurlionis nebūtų toks savitas, tai Orsė muziejuje jo irgi nebūtų buvę.

Atkūrus Lietuvos valstybę, politiniame žemėlapyje Europa mūsų lopinėlį uždažė, bet kultūriniame gyvenime integracijos procesai daug lėtesni. Kad mus pastebėtų, reikia ilgų, nuoseklių, strateginių pastangų. Jos turi būti ne pavienės, atsitiktinės, kad va, nutariau kažką įgyvendinti, ir darau... Jos turi būti labai apmąstytos, tendencingos kultūros politikos dalis.  

– Bet kas tą turėtų daryti? Jūs keletą kartų paminėjote valstybės kultūros politiką. Šitą frazę turbūt kartoja visi menininkai, visi menotyrininkai ir kultūros vadybininkai... Kaip Jūs įsivaizduojate tą kultūros politiką? Šiandien mes ją keikiame, kritikuojame, tačiau nesiūlome jokio pozityvo. Ką iš tikrųjų reikia daryti ir kas tą galėtų daryti?

– Aš tą ir darau...

– Be abejo, Jūs tą darote. Ir be jokios politikos... Tiksliau jūs laikotės individualios kūrybos politikos.

– Taip, nes kito kelio nėra. Aš tiesiog kalbu apie  kontekstą, į kurį mes, Lietuvos menininkai, patekome. Pavyzdžiui, Berlyne yra daug įvairiausių rezidencijų, kur tam tikrą laiką gyvena ir dirba menininkai iš visos Europos ir dar iš toliau. Tų rezidencijų Europoje yra tikrai daug, ir jos visos yra išlaikomos tų valstybių vyriausybių. (Beje, tą daro ne tik turtingos, bet ir kai kurios mūsų likimo šalys.) Ir tose rezidencijose reziduoja tokie menininkai, kurie šiandien sugeba savo kūryba patraukti  visų dėmesį. Tiesiog tokia yra tų šalių kultūros strategija. Tokio modelio politika, manyčiau, tikrai atsiperka. Tai nėra vien tik atsitiktinis pinigų išleidimas, pinigų metimas ir vienadienių renginių rengimas, kurie vėliau yra pamirštami. Viskas yra labai individualizuota, nukreipta į menininką, kūrėją. Juk kūryboje tu esi pats sau vienas, tik tu turi generuoti idėjas ir jas įgyvendinti. Į tave vieną fokusuojasi visas kūrybos stresas, o po to gal ir visas džiaugsmas.

– O sakykite, kaip jums pavyksta vykdyti tą individualią kultūros politiką? Juk patekti į tokias rezidencijas bei meno galerijas ne taip paprasta. Štai kad ir jūsų paroda Berlyno menų akademijos galerijoje. Šis faktas jau pats savaime sako, kad tai yra pripažinimo ženklas! Paminėjote, jog menininkas turi sudominti, sukrėsti, kad reikia vis naujų idėjų... Vadinasi, Jums tai pavyko. Ir tarptautinėje meno erdvėje Jūs kažkuo stebinate kitus... Tačiau, ar vis dar nėra taip, kad tų prestižinių galerijų parodų kuratoriai vis dar išnaudoja mūsų to posovietinio gyvenimo šleifą? Ar negali būti taip, kad ir jūs užsieniui esate įdomus būtent kaip keistos, kitokios, posovietinės kultūros atstovas?

– Atsimenu, kai 1990m. pradėjau savo kūrybinę veiklą, pradėjau važinėti po pasaulį, tas „posovietinio menininko“ terminas visur buvo labai afišuojamas, ir jis mane tiesiog pykindavo. Aš tiesiog negalėdavau jo girdėti! Klausdavau, ką tas „posovietinis“ reiškia. Aš galvojau, sovietinis jau buvo, na, o dabar jau jo nebėra. Bet ilgainiui aš vis dėlto pamačiau, kad tai yra ne tokia jau paprasta tema. Taip,  politinę valstybės struktūrą  mes pakeitėme, dabar yra liberali šalis, laisva spauda ir t.t., ir pan. Tačiau kultūrinis palikimas arba netgi socialinė sankloda, tam tikri visuomeniniai santykiai, visuomenės mentalitetas keičiasi labai lėtai. Ir taip yra ne vien Lietuvoje.

O Lietuvoje kaita iš tiesų yra labai sudėtinga.  Aš paminėjau Čiurlionį. Taip, jis buvo ir liko pasaulio kultūroje. Bet vėliau tas vidurinysis modernizmo laikotarpis, jo raida, kai XX amžiuje visa Europa intensyviai modernėjo, pas mus visa tai tiesiog negalėjo atsispindėti. Tiesa, buvo talentingų menininkų, bet jiems kurti buvo vis dėlto sunku: jie nelabai galėjo operuoti idėjomis. Apskritai operuoti idėjomis arba, kaip mes dabar vadiname, konceptais, nebuvo galima. Tai tiesiog buvo eliminuota: menininkai negalėjo būti politiški, tokie kokie buvo kūrėjai 1950-1960m., gal iki 1970 m. vidurio Vakaruose. Būtent tuo metu Vakarų šalių visuomenės perėjo tas transformacijas, kurias mūsų valstybė gal tik dabar pradeda. Todėl tas mūsų kultūrinis palikimas vis dėlto yra pakankamai specifinis, ir, ko gero, jį jūs vadinate tuo „posovietiniu“. O kad jis nėra lengvas, tai tikrai. Bent jau mano atveju tai nėra tas egzotinis posovietinis menas, kuris plūstelėjo į Europą ypač iš Rusijos, iš Maskvos 1990 m. pradžioje. Gal atsimenate, kaip buvo spekuliuojama tuo raudonumu, ta sovietine simbolika? O žvaigždėmis ir kitokiomis socialinėmis perversijomis buvo užversti visi Europos muziejai!

Tai mano atveju viskas yra kitaip. Aš kuriu meną, kuris kitaip reflektuoja tą posovietinį palikimą. O tas palikimas, deja, yra. Jo negali nebūti. Tik dabar yra kažkoks noras sakyti, jog to nebuvo. Ir aš nesu šiuo atveju vienas. Kitose centrinės Europos šalyse taip pat yra menininkų, kurie kitaip bando pažvelgti į savo praeitį. Ir jiems, ir man svarbu integruoti savo patirtį į kultūrinį palikimą. Manyčiau, tas kultūrinis palikimas turi būti pervertintas iš naujo ir pateiktas kaip tam tikras specifinis, išskirtinis kultūrinis vienetas. Čia ir yra tas mano uždavinys, kurį pradėjau vykdyti labai intuityviai.

– Deimantai, o ar sunku rasti kelią šiuolaikiniame mene? Kaip jums sekasi reflektuoti tą savo praeitį?

– Kai 1990 metais staiga mus užgriuvo (aš dar buvau studentas) 50-ties metų istorijos palikimas (aš turiu galvoje Vakarų meno raidos palikimas nuo 1930 m. pab. iki 1990 m. pr.), niekas nežinojo, kaip save reflektuoti. Atrodė, kad tu nieko naujo nebegali padaryti, nes ten, Vakaruose, už sienos,  viskas jau seniai yra padaryta. Ten  taip toli nueita, kad bet koks formų, strategijų kartojimas ar mechaniškas reflektavimas niekur nebeveda. Europos muziejams, kolekcininkams ar galerijoms pakartojimų nereikia. Vadinasi, mene turi atsirasti tai, ko dar nėra, ko dar nebuvo. Turi atsirasti kultūroje kažkoks teiginys, kuris nebuvo pasakytas. Tai mane ir domina kūryboje. O tai, ką aš žinau, ką aš atsimenu – tai yra 1960–1970 m. patirtis. Aš ją vadinu radikalios modernizacijos periodu, kuris dailės gal ir nepalietė, bet ryškiai palietė šalies politinį gyvenimą, socialinę sanklodą. Šią patirtį ir bandau savaip reflektuoti savo kūriniuose.

– Tačiau tos patirties interpretavimas yra ir jūsų naujausios autorinės parodos Berlyne, kuri ir vadinosi „Kartą XX amžiuje“ tema. Berlynas taip pat buvo suskaldytas ir turi panašią patirtį kaip ir mes. Jūs tarsi sukate tam tikrą reversą atgal į tuos sovietinius laikus, išreikšdamas savo santykį? Tai kur buvo tas pojūtis, kad tai yra pirmą kartą? Kad tai yra naujas žodis? Berlyno parodos kuratoriai  turėjo matyti, kad jūs perteikiate mūsų patirtį, kuri yra  absoliučiai nauja.

– Aš labai aiškiai supratau, į kurią vietą buvau pakviestas. Istorinis dabar naujai atstatytos akademijos pastatas, kuriame paroda buvo eksponuojama, yra Paryžiaus aikštėje, prie pat buvusios Berlyno sienos. Jis yra buvusioje Rytų pusėje, ir ten dvelkia XX a. praeitis. Apskritai Berlyne ji yra labai juntama, ir ji daug komplikuotesnė nei mūsų patirtis. Vokietijos 20a. istorija apskritai yra pati sudėtingiausia patirtis turbūt iš visų šalių. Bent jau Europos tai neabejotinai.

Nežiūrint to, kad toje parodoje rodyti mano darbai  yra sukurti iš mano patirties, t.y. Lietuvoje kurti darbai, vis dėlto jie yra universalūs. Jie reflektuoja į tam tikrus XX a. įvykius, kurie daro įtaką ir šiandienai. O kalbant konkrečiau – juose užkoduota specifinė patirtis, kuri yra ne vien lietuviška, ji yra ir vokiška, ir kitokia – nuo Berlyno į Rytus, iki Sachalino...

Mano manymu, reikia suprasti, kad kairioji politinė jėga visą laiką buvo labai radikali pozityviąja prasme: ji visą laiką skatino idėjų raidą, ji buvo visada kritiška ir t.t. Lietuvoje ją reabilituoti yra labai sunku, nes ji asocijuojasi su okupacija. Tačiau tuos dalykus reikia irgi galų gale atskirti. Tuo metu, kai Lietuva tapo Tarybų Sąjungos dalimi, socializmas buvo vykdomas kaip imperialistinė politika. Tačiau apskritai kairiosios jėgos po šiai dienai yra vienos progresyviausių tiek kultūriniame, tiek intelektualiame dialoge. Jos yra, visą laiką buvo ir turbūt bus varomosios jėgos. Tik tiek, kad jų skalė yra labai plati. Jas, sakykime, dekontekstualizuoti nuo ideologizuotos praeities – tai yra vienas momentas. Ir tai yra gan aštrus momentas patiems vokiečiams. Šiandien galime justi sudėtingą vakarų vokiečių santykį su buvusia Vokietijos rytų dalimi – buvusia demokratine respublika.  Tas santykis irgi yra toks dvejopas. Kadangi kairysis diskursas, ta kairioji intelektualinė patirtis  yra niveliuojama, atsiranda disbalansas.

Pavyzdžiui, dabar jau, po 15 laisvės metų, visi mes prisimename tuos entuziastingus laikus – 1988–1990 m., kai vyko tie taikingi išsivadavimai. Kiek buvo entuziazmo! Aišku, epogėjus buvo pačioje Maskvoje, kada vyko pučas, o visa aikštė žmonių šaukė „Rosija!“. Ką jie turėjo galvoje taip šaukdami? Man ir po šiai dienai neaišku: ar imperialistinę Rusiją, ar carinę Rusiją, ar kapitalistinę, oligarchinę Rusiją, ar naują modernią Rusiją? Aš nežinau, ką ta „Rosija“ jiems reiškia. Tuos pokyčius rytų Europoje pirmiausia įsivaizduoju, kaip demokratijos, pilietinių teisių įteisinimo siekį. Bet šiandien po 15 metų aš tuo šiek tiek abejoju... Gal Lietuva ir ne pats blogiausias pavyzdys, bet ir ne pats geriausias. Kodėl? Dabar žvelgdamas iš šalies į tas posovietines šalis, aš matau, kas joms yra tipinga. Joms būdinga viena - nacionalinių valstybių atkūrimas buvo pirmiausia bazė privatizacijai. Ne demokratijai! Aiškiausias pavyzdys yra Rusija. Ten privatizacija ir kapitalo koncentracija įvyko greičiausiai, efektyviausiai, o demokratijos mažiausiai...

– Jūs dabar gyvenate labai įdomiame mieste – Berlyne. Teko nemažai pasaulio matyti, anksti pradėjote keliauti. Kaip atrodo Lietuva iš toli? Jūs retkarčiais grįžtate namo, jaučiate šiandieninį Lietuvos ir turbūt  šiuolaikinio meno pulsą. Vienas lietuvių menininkas yra pasakęs, kad Lietuvoje labai gera kurti meną, tačiau nėra kam jo žiūrėti. Ar iš tiesų taip yra?

Nežinau, kieno tas pasakymas, tačiau šiame kalambūre yra ir prieštaravimas.

Taip leidinyje „ŠMC INTERVIU“ pasakė menininkas Juozas Laivys, Virginijos Januškevičiūtės paklaustas apie tai, ką jam duoda kelionės. Jis atsakė: „Patirtis ir galimybė pasitikrinti. Lietuvoje gerai kurti, bet nėra kam rodyti, tai vis tik viena „retesnių zonų šiuo atžvilgiu...“

–  Jeigu tu kuri meną, ir nėra kam jo rodyti, tai yra absurdas. Tai yra kažkokia drama arba tragedija. Kūrybai būtinas dialogas! Jeigu tai pasakė jaunas menininkas, tai nėra optimistinis pasakymas...

Šiaip meno prigimtis yra išvis kitokia, ji yra labai individualistinė. Šiandieninio menininko kūryba – vis dėlto yra refleksijų menas. Iš tikrųjų menininkas (skirtingai nei, pvz., žiniasklaida) socialinius reiškinius pervirškina per save, jis savo patirtimi reflektuoja gyvenimą. Bet tai refleksijai yra būtinas žiūrovas ar skaitovas... Tas žmogus turi ne tik žiūrėti, bet jis turi ir suvokti, būti neabejingas tam menui. O neabejingumas pasireiškia ne vien parodos lankytojo atėjimu ir išėjimu. Jis tą meną arba įsigyja, arba ne. (Čia aš jau taip supaprastinu.) Meno įsigijimas – tai yra pirmiausia balsavimas už. Vadinasi, tas kūrinys man yra taip gyvybiškai reikalingas ir man taip patinka, kad jį noriu turėti. Tas norintysis gali būti konkretus žmogus, gali būti valstybinis arba visuomeninis muziejus, kolekcinininkas, privati galerija... O to pas mus šiandien nėra.

– Būtų įdomu išgirsti, koks jūsų santykis su žiūrovu, skaitytoju, klausytoju...

– Vaizduojamasis menas nėra renginys, tai nėra toks momentinis menas: ateini, išklausai simfonijos kūrinį ar pažiūri draminį veikalą, o po to  išeini. Čia yra visiškai kitaip. Todėl ir santykis su tokiu menu turi būti kitoks. Meno, teatro negalima kolekcionuoti. Na, gali kolekcionuoti muzikos įrašus, bet tai yra kas kita. Jeigu menas sėkmingai giliai,  įdomiai, kritiškai ir kaip tik nori (ta skalė yra labai didelė) reflektuoja, dokumentuoja laiką, tai ir žiūrovas nelieka abejingas, atsiranda dialogas.

– Kaip jūs vertinate tą dialogą Lietuvoje? Vis dar nerimsta ginčai apie tai, kas tas šiuolaikinis menas ir kam jis išvis reikalingas. Kaip pavyzdys tokiems samprotavimams  dažnai netgi pateikiamas Jūsų daugiau negu prieš dešimtmetį sukurtas kūrinys „Per ilgai ant paaukštinimo“. Ten stovi du batai, pripilti druskos. Klausiama: Viešpatie, ar čia daug reikia talento ar proto sukurti tokį kūrinį?

– Mano būtų atsakymas – tai kodėl niekas tokio kūrinio nesukūrė? Būtų sukūręs, būtų dabar  mano vietoje (juokiasi)...

Aš neskirstau meno į šiuolaikinį ir nešiuolaikinį. Menas yra arba jo nėra. Pvz., Čiurlionis man yra labai šiuolaikinis. Aš nežinau, iš kur atsirado ta sąvoka „šiuolaikinis“... Be abejo, čia, man atrodo, buvo institucinės identifikacijos reikalas, kai prieš keletą metų kūrėsi Šiuolaikinio meno centras. ŠMC kūrėjai keitė ankstesnių Dailės parodų rūmų pobūdį, struktūrą, ir pavadinimą.  Man rodos, tada atsirado ir Atviros Lietuvos fondo inicijuotas Šiuolaikinio meno informacijos centras. Tačiau mūsų kultūros tradicijoje tokio termino aš nežinau. Artimas pavyzdys galėtų būti toks. Žinomas Slovakijos performancų menininkas Irži Komanda, kurio darbai, sukurti 1960-1970 m., šiandien eksponuojami ir kolekcijose, ir parodose...  Tai ką čia jau taip labai toli? Tai ne kokie Vienos menininkai. Slovakai kaip ir mes irgi niekur per daug nevažinėjo, tačiau apie jų meną šiandien rašoma, kaip apie labai specifinį, įdomų ir savalaikį. O ar jis šiuolaikinis ar nešiuolaikinis - tai čia jau kokybės reikalas.

– Ar Jums neatrodo, kad vis dėlto Lietuvoje tas šiuolaikinio meno dialogas su žiūrovais, su visuomene yra toks truputėlį „įstrigęs“? ŠMC vis dar kaip tokia uždara citadelė. Ne, ji nėra ignoruojama visuomenėje, bet tiesiog vis dar ieškanti dialogo...

Kas yra pagrindinis didžiausių ir mažyčių renginių, nebūtinai šiuolaikinių, žiūrovas? Tai yra akademinė visuomenė - studentai, dėstytojai. Mano nuomone, Vilniaus Šiuolaikinio meno centras daro tai, ką jis ir turi daryti tokioje įvairioje kultūrinio gyvenimo skalėje. O toje skalėje yra ir kitos meno institucijos, kiti muziejai, kurie rodo kitokį meną. Tačiau pedagoginė sistema į tai visiškai nereaguoja! Beje, tas atotrūkis toks nebuvo dar 1990 m. viduryje, kada Šiuolaikinio meno centras pradėjo savo veiklą. Tačiau švietimo, meno dėstymo sistema nuo to laiko niekur toliau nepažengė, todėl nepasikeitė ir šiuolaikinio meno supratimas. Pirmiausia turiu galvoje Dailės akademiją, o po to ir kitas mokymo institucijas. Vėlgi kalbant apie tą pačią Slovakiją, mano bendraamžių, gal netgi metais kitais už mane ir jaunesnių kolegų, kūriniai jau yra rodomi Slovakijos vadovėliuose. Taigi ten penktokas ar šeštokas gali sužinoti apie 1990 m. meną.  O ko mokosi mūsų mokiniai?       Paprastai kalbant, šiuolaikinio meno uždarumą galėtų keisti pats dėstymas. O koks yra dailės dėstymas Lietuvos mokyklose? Aš turiu sūnų, jis mokosi, bet aš atsiprašau, man yra tiesiog nepatogu sakyti, kaip yra pristatoma apskritai vaizduojamoji meno kultūra mokyklose... Gal intencijos ir neblogos, bet kaip tai yra įgyvendinama – tai yra visiška profanacija...

– Kokį apskritai dailės ar meno kontekstą Jūs regite Lietuvoje? Mes kartais sakome, kad pas mus yra visiškai normali meno skalė, iš kurios mes galime pasirinkti. Gyvenimas yra gana intensyvus, mūsų požiūriu. O galbūt mes labai klystame?

Aš manau, kad Lietuvoje iš tikrųjų nėra labai blogai. Toji meno istorija, tas XX amžius yra pragyventas labai sudėtingomis sąlygomis. Tačiau ką pirmiausia reikėtų daryti, kad galėtume eiti toliau? Manyčiau, turėtų būti revizija – kritiškas kultūrinio palikimo įvertinimas.

– Bet o kas gali tai įvertinti?

Na, kvieskimės tarptautinius ekspertus. Pavyzdžiui, Bratislavoje yra statomas šiuolaikinės dailės ar šiuolaikinio meno (šiuolaikinio – tai reiškia šių dienų meno) muziejus, o į jo tarybą yra pakviesti žymiausių europinių muziejų direktoriai, kuratoriai ir t.t. Jie atvažiuoja ir konsultuoja.

– Beje, būtent šia tema mes jau esame kalbėję su muziejininkais> Jie sako, kad reikėtų dar palaukti kokius 50 metų, kol tiesiog natūraliai atsirinks, kas yra vertinga, o kas ne...

– Natūraliai niekas neatsirenka. Čia ne gamta, kuri atrenka save – silpnesni  išmiršta, stipresni išlieka. Va, mūsų kultūroje dabar iš tiesų yra natūrali atranka, kai menininkai palikti išmirti. Kultūrinėje sferoje yra kultivuojama, atsirenkama... O ne taip – savaime... To nebus. Ir aš manau, kad pirmiausias ir svarbiausias dalykas yra XX amžiaus revizija. Būtina peržiūrėti, kurios idėjos buvo įdomios, kurie kūriniai buvo reikšmingi, kurie darė didesnį poveikį jaunimui ir pan. Ir taip eiti dešimtmetis po dešimtmečio, pereiti per visą amžių, kritiškai išnagrinėjant, koks gi vis dėlto yra tas mūsų kultūros palikimas. Čia yra vienintelis būdas. Nes dabar kas yra? Štai iš savo patirties matau - pradėjau eksponuotis nuo 1990 metų pačios pradžios, ir kas 5 metai yra kaip žolė nupjaunama: vėl viską reikia pradėti iš naujo. Ta veikla tampa beprasmiška, pradedi kartotis. Taip, turbūt iš dalies atsitikdavo ir kitais dešimtmečiais dėl kitų priežasčių, nes nebuvo, kaip minėjau, kultūrų dialogo. Tačiau visa tai gali atitaisyti XX amžiaus revizija.

– Ką duotų toji revizija? Mes išryškintume pačius aukščiausius savo kultūros pasiekimus, geriausius savo menininkus? Ir bandytume juos rodyti pasauliui?

– Manau, kad tai pavyktų. Pirmiausia mes juos įvertintume, patys susikurtume savo viziją, patys ją turėtume ir pateiktume pasauliui.

– Jūs norite pasakyti, kad šiandien niekas nėra įvertintas?

– Taip, realiai niekas. Na, gerai, mes turime keletą iškilesnių žmonių. Tiksliau sakant, mes turime tik tuos vertinimus, kuriuos pateikė kažkas kitas. Tie iškilesni menininkai buvo įvertinti iš šalies. Ir tai yra natūralu, nieko čia blogo, daug kur taip yra. Kaip sakoma, savam bažnytkaimy nebūtinai būsi pranašu. Taip yra, ir mes nesame tokia didelė valstybė. Nors ir ne maža... (Tas nuolatinis savęs dangstymas irgi yra ne visiškai korektiškas.) Taip, manau, kad šiandien radikaliai reikia įvertinti savo artimą palikimą, patį artimiausią...  Ir eiti toliau.

Šiuolaikinio meno kūrėją D. Narkevičių 2005m. kalbino Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...