captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žaidimai padeda prisijaukinti nemalonius dalykus ir net mirtį

Pastaruoju metu įvairių mokslininkų dėmesys krypsta į kieme žaidžiančius vaikus. Žaidimą kaip ypatingą fenomeną nagrinėja tiek istorikai, kultūros tyrinėtojai, tiek religijotyrininkai, psichologai ir kitų sričių specialistai. Vokiečių istorikas Johanas Huizinga manė, kad civilizacijos buvo kuriamos žaidžiant, – iš čia ir apibrėžimas „homo ludens“ (žaidžiantis žmogus). 
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Pastaruoju metu įvairių mokslininkų dėmesys krypsta į kieme žaidžiančius vaikus. Žaidimą kaip ypatingą fenomeną nagrinėja tiek istorikai, kultūros tyrinėtojai, tiek religijotyrininkai, psichologai ir kitų sričių specialistai. Vokiečių istorikas Johanas Huizinga manė, kad civilizacijos buvo kuriamos žaidžiant, – iš čia ir apibrėžimas „homo ludens“ (žaidžiantis žmogus). 

Teatrologijos mokslų daktarė Jūratė Grigaitienė, apsigynusi daktaro disertaciją tema „Žaidimas ir improvizacija spektakliuose vaikams ir jaunimui lietuvių teatre (XX a. antroji pusė–XXI a. pradžia)“, teigia, kad teatras ypač susijęs su žaidimu.

Žaidimas ir teatras neatskiriami

J. Grigaitienė sako, kad žaidimas ir teatras neatskiriamai susijęs: ir žaidžiant, ir teatre yra „ansamblis“ – kolektyvas, grupė. Dar vienas bruožas – kova žaidžiant (teatre tai būtų sceninis konfliktas).

„Taip pat žaidimą ir teatrą sieja tam tikra ypatinga erdvė. Ir žaidžiant reikia kažkokios erdvės, ir teatre yra scena, arena ar kita vaidybos aikštelė. Taip pat jie susiję ir ypatingu laiku: žaidžiama kažkokį laiką, o teatre tai irgi ypatingas laikas. Tiesa, laikas žaidžiant ir teatre skiriasi. Žaidžiant sutampa gyvenimiškas ir žaidimo laikas, o teatre, pavyzdžiui, per dvi valandas sceninio veiksmo gali praeiti žmogaus ar kelių kartų gyvenimas“, – pasakoja teatrologė ir priduria, kad didžiausias skirtumas yra bendravimo, arba komunikacijos, problema: žaisti galima vienam, o teatre tokia situacija neįmanoma. Nors aktorius gali vaidinti ir vienas, vis tiek vyksta komunikacija su žiūrovais.

Pasak tyrinėtojos, žaidimas ir teatras apima ypatingą laiką, ypatingą teritoriją, tik žaidimas buitiškesnis, realistiškenis, o teatre daugiau sakralumo, poetiškumo, metaforiškumo, pavyzdžiui, šiuo atveju galima kalbėti apie tokius mūsų grandus, kaip Eimuntas Nekrošius. „Nors ir žaidime yra ypatingumo, bet jis ne toks ryškus kaip teatre“, – įsitikinusi J. Grigaitienė.

Neįmanomą gali paversti padaryti įmanomu

Viena iš žaidimų paskirčių – mokymasis. Gamtoje gyvūnų mažyliai žaidžia kautynes, kas vėliau jiems padės iš tikrųjų sumedžioti grobį. Žmogui stirnų gainioti nebereikia, tačiau lavinami kiti būtini įgūdžiai. Ir šis mokymasis įvairiomis formomis vyksta visą gyvenimą.

„Savo darbe miniu rusų kultūrologą Jurijų Lotmaną, kuris sako, kad žaidime reali situacija pakeičiama sąlygiška. Lygiai taip pat yra ir teatre. Įdomu tai, kad ir žaidime, ir teatre sąlygiškoje situacijoje žmogus gali patirti neįmanomų dalykų, pavyzdžiui, mirtį arba kažkokių labai stiprių išgyvenimų“, – kalba teatrologė. Vis dėlto, pasak jos, tai žaidybinė forma: iš tikrųjų nemiršti, tik pabandai neįmanomą situaciją padaryti įmanomą, o tokiu būdu tarsi vyksta terapija, edukacija. T. y. žmogus patenka įvairių personažų kailį, įvairias situacijas ir tarsi jaukinasi mirtį, nemalonias situacijas, nes nebijo negatyvių pasekmių.

Beje, vaidindamas tam tikrą personažą, žmogus įgyvendina kai kurias savo svajones: negražus gali jaustis gražus, nemylimas – mylimas, užguitas – herojumi. „Pavyzdžių daug. Išeina tokios binarinės opozicijos, kada galima patirti dalykų, kurių realiame gyvenime nepatirsi. Taigi žaidimas ir teatras taip pat susiję edukaciniu arba terapiniu aspektu“, – mano J. Grigaitienė.

Teatrologė mano, kad teatras savotiškai patenkina suaugusio žmogaus poreikį žaisti, nes dar Aristotelis minėjo, kad žmogui įgimtas draminis instinktas. „Piešti, rašyti, skaityti vaikai pradeda vėliau, bet žaidžia nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų, kai suvokia save kaip asmenybę. Paskui, paauglystėje, mes tą poreikį užgniaužiame, nes žaisti su lėlėmis, mašinytėmis nebepatogu. Tada žaidimas pereina į kitą lygmenį – fantazavimą“, – svarsto pašnekovė.

Jos teigimu, paaugliai fantazuoja ir iš tikrųjų nebežaidžia, o žaidimas tarsi įgauna dvasinį lygmenį. „Būtent teatre patenkinamas poreikis žaisti ir fantazuoti. Tu vėl gali tapti žaidžiančiu vaiku, jau, žinoma, ne mašinėlėmis, bet žmonių santykiais, likimais“, – kalba J. Grigaitienė.

8-asis dešimtmetis – pokyčių laikas

Teatrologė pastebi, kad 8-asis dešimtmetis – istorinis lūžis, kada Lietuvoje įvyksta spektaklių, kuriuose panaudoti vaikų žaidimai, premjeros. Atsiranda naujas žanras – improvizaciniai ir žaidybiniai spektakliai. Tada buvo sukurti trys kertiniai spektakliai. 1971 m. Jaunimo teatre pasirodė Vytauto Čibiro režisuota „Pepė Ilgakojinė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Nijolė Gelžinytė. 1975 m. taip pat Jaunimo teatre pastatytas spektaklis „Bebenčiukas“, kuriame vaidino garsusis Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas. O 1977 m. Šiaulių dramos teatre parodytos „Vaikų dienos“, režisuotas teatro pedagogės Irenos Vaišytės ir Juliaus Dautarto.

Pasak J. Grigaitienės, tie trys spektakliai vaikų teatrą pasuko žaidybine improvizacine linkme – prieš tai spektakliai geriau ar blogiau kopijuodavo suaugusiųjų teatro modelius ir dažnai šis kelias nepasiteisindavo. Kaip teigia teatrologė, 8-ajame dešimtmetyje keitėsi ir vaikų, ir suaugusiųjų teatro estetika: nuo to realistinio, iliustratyvaus buvo pereita prie poetinio, metaforiško (E. Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas), o vaikų teatre imta taikyti grynojo vaikų žaidimo elementus.

„Sakykime, „Bebenčiuke“ yra ne pasakos personažai, o darželio auklėtiniai, kurie pietų miego metu sumano vaidinti pasaką. Tai sapnas. O „Vaikų dienos“ apskritai remiasi vaikų žaidimais. Nebėra jokios dramaturgijos, spektaklis sudarytas iš etiudų, kurie buvo sukurti studijų metais“, – kalba tyrinėtoja. Ji sako, kad „Vaikų dienose“ buvo visiškai panaikinta ketvirtoji siena – riba, skirianti sceną nuo žiūrovų salės, aktoriai ėmė bendrauti su publika. J. Grigaitienės teigimu, šitą principą dabar naudoja „Keistuoliai“, „Atviras ratas“.

Teatrologė J. Grigaitienė teigia, kad 8-ajame dešimtmetyje spektakliai be ketvirtosios sienos buvo naujovė, o šiandien šia priemone kartais pernelyg užsižaidžiama. Ir, jei aktoriams stinga profesionalumo, spektaklis gali tapti tiesiog pigia pramoga. Pašnekovės manymu, scenoje ir už jos būtina išlaikyti aukso vidurį, kad ir vaikui būtų įdomu, ir triukšmas neužgožtų spektaklio minties.

Įmantrios dekoracijos nebūtinos

Specialistė priduria, kad teatre savaip žaidžia ne tik vaikai – žaidimus naudoja ir suaugusieji. Pavyzdžiui, E. Nekrošiaus „Hamlete“ yra Ofelijos išprotėjimo scena, tačiau ten neinama į gilius psichologinius klodus, tiesiog Ofelijai užrišamos akys ir žaidžiama liaudišką „Aklą vištą“, o tokiu būdu sukuriamas pamišimas.

Teatrologės įsitikinimu, spektakliuose vaikams žaidybiškumas – būtina sąlyga, ves vaikas, atėjęs į spektaklį, pasijunta savo terpėje, savo erdvėje, kone kieme. „Sakykime, „Atviras ratas“ „Senelės pasakoje“ daiktus naudoja kaip vaikų žaidimuose. Pavyzdžiui, paprastas kibiras virsta stebuklingu šuliniu, paprasčiausia stiklo atraiža – ledu, po kuriuo matomos plaukiojančios žuvys. Daug tokių nedidelių pavyzdėlių, parodančių teatro sąlygiškumą ir artumą žaidimui“, – kalba J. Grigaitienė.

Pašnekovė sako, kad teatre bet kokį daiktą galima panaudoti labai kūrybiškai, kaip ir žaidžiant (tarkim, kai lazda tampa arkliu, šautuvu ar muzikos instrumentu), ir nereikia sudėtingų, įmantrių dekoracijų, o paprasčiausias daiktas ir aktoriams, ir žiūrovams gali tapti nepaprastu, įdomiu objektu.

Visi vaikai yra aktoriai

J. Grigaitienė dar kartą primena, kad žaidimas – dalykas rimtas. Tai tarsi atskiras pasaulis, turintis savas taisykles, ir suaugusiesiems nederėtų primesti savųjų. Suaugusieji dažnai sako „nedaryk to, nedaryk ano, nedaryk trečio“, o jeigu vaikas auga natūraliai, draminis instinktas vis tiek kažkuriuo būdu prasimuša – vaikai apskritai yra apsigimę aktoriai, jiems nieko nereikia, jie vaidina nuo ryto iki vakaro. Pašnekovė pateikia ir profesoriaus Petro Bielskio pavyzdį, kaip vaikai žaidė autobusą: išsidalijus „vaidmenis“, vienas berniukas tapo benzino kvapu.

„Tai teatras, – pabrėžia specialistė. – Kadangi pati dirbu teatro pedagoginį darbą Klaipėdos universitete ir su studentais dirbu nemažai metų, atseku tuos ryšius ir naudoju. Žinoma, suaugusiesiems reikėtų pakoreguoti, kad nebūtų negražių, vulgarių, erotinių elementų, nes labai dažnai vaikų žaidimuose atsiranda mūsų gyvenimo klišių, stereotipų. Reikėtų, kad vaikai stengtųsi šito išvengti ir ilgiau būtų vaikiški.“

O pokalbio pabaigoje J. Grigaitienė prisimena rusų aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Stanislavskio žodžius, kad vaikams reikia kurti kaip suaugusiesiems, tik daug geriau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...