captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Masalskis patarė R. Zubovui, kaip „išlikti gyvam filmavimo aikštelėje“

Britų režisieriaus Roberto Mullano filme „Laiškai Sofijai“ pagrindinį M. K. Čiurlionio vaidmenį atlikęs kūrėjas proanūkis, pianistas Rokas Zubovas iki šiol rimtai aktoryste nebuvo užsiėmęs. Jis prisipažįsta, kad prosenelio vaidmuo jam nebuvo lengvas nei fiziškai, nei psichologiškai.
Nuotr. iš filmo „Laiškai Sofijai“ („ACME Film“ archyvas).
Nuotr. iš filmo „Laiškai Sofijai“ („ACME Film“ archyvas).

Britų režisieriaus Roberto Mullano filme „Laiškai Sofijai“ pagrindinį M. K. Čiurlionio vaidmenį atlikęs kūrėjas proanūkis, pianistas Rokas Zubovas iki šiol rimtai aktoryste nebuvo užsiėmęs. Jis prisipažįsta, kad prosenelio vaidmuo jam nebuvo lengvas nei fiziškai, nei psichologiškai.

– Dauguma vertintojų tikina, kad esate panašus į M. K. Čiurlionį – abu esate muzikai, turite ir išorinio panašumo. Kokių panašumų su proseneliu, jo gyvenimu įžvelgiate pats?

– Gal ir yra tam tikrų gyvenimo paralelių: kaip ir prosenelis, neapsiribojau studijomis Lietuvoje, daugiau kaip dešimt metų gyvenau svetur, o tada apsisprendžiau (tai darydamas, tiesą sakant, negalvojau apie Čiurlionio sprendimą...) grįžti Lietuvon ir čia darbuotis... Bet šiaip viliuosi, kad skirtumų yra daugiau negu panašumų. 

– Kokius emocinius išgyvenimus patyrėte filmuodamasis filme „Laiškai Sofijai“?

– Labai plačią skalę – nuo visiškos nevilties iki didelio kūrybinio polėkio. Labai sunku visus atspalvius būtų aprėpti, visas filmavimas buvo tarsi šešios savaitės pasinėrimo į tam tikrą siurealistinę erdvę, o dar ir kiti darbai tuo metu neleido atsiduoti vien tik filmui, tad įtampa buvo „žiauri“.

– Kaip nurodoma žiniasklaidoje, ruošdamasis šiam vaidmeniui pasirinkote žaliavalgystę, netekote daug svorio, o filmavimams pasibaigus leidotės į piligriminę kelionę. Kodėl prireikė tokių drastiškų mitybos permainų, tolimos kelionės?

– Na, su žaliavalgyste buvo pakankamai paprasta – tiesiog labai norėjau būti kuo plonesnis filmavimų metu, o vienas pažįstamas paminėjo, kad tapus žaliavalgiu visas nereikalingas kūno balastas „nutirpsta“ kone savaime. Galiu patvirtinti, kad taip ir buvo.

O penkių savaičių piligrimystės po to mums abiems su Sonata (pianisto žmona Sonata Deveikytė-Zubovienė – red. past. ) labai reikėjo – metai abiem buvo ypač sudėtingi įvairiais aspektais. Pagalvojome, kad penkios savaitės atsiribojus nuo kasdienio triukšmo – geras būdas vėl įsigilinti į save, susivokti, kur veda gyvenimo kelias.

– Trumpai papasakokite apie jūsų bendradarbiavimą su jums aktorystės klausimais talkinusiu Valentinu Masalskiu. Ko iš jo išmokote, kokių naudingų pamokų iš jo gavote?

– Su aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu anksčiau esame bendradarbiavę statydami labai netradicišką spektaklį „Pero Giunto sugrįžimas“. Tas bendradarbiavimas išugdė labai didelę pagarbą Valentinui – ir kaip profesionalui, ir kaip asmenybei. Todėl man atrodė visiškai natūralu nuvažiuoti pas jį pasitarti dėl filmavimo. Kalbėjomės susėdę gerdami arbatą gal šešias valandas.

Pati didžiausia pamoka, gauta iš Valentino, ko gero, yra ta, jog aktorius turi teisę būti savimi ir kad daugiausia, ko gali iš savęs reikalauti, – tai pilnas atsidavimas idėjai. Jei seksi ja, tikėsi, atiduosi jai save, kiti dalykai patys sukris į vietas... Aišku, labai svarbūs buvo ir tikslūs, dalykiški pamokymai, kaip išlikti gyvam filmavimo aikštelėje, kaip iš anksto pasiruošti tam emociniam ir dvasiniam iššūkiui, kuris tikrai lauks.  

– Nesate profesionalus aktorius, kaip leidotės įkalbamas vaidinti „Laiškuose Sofijai“?

– Valentinas Masalskis leido... Paskambinau jam, paklausiau ką daryti. Jis pasakė: „Sutik.“ Kadangi visiškai neįsivaizdavau, į ką lendu, pasitikėjau mokytoju.  

– Kaip vertinate aktorę Mariją Korenkaitę, įkūnijusią Sofiją, ar jums buvo lengva dirbti kartu? Gal pamenate kokių smagių akimirkų iš filmavimų?

– Aktorę Mariją Korenkaitę vertinų labai labai gerai. Jos žmogiška ir profesinė parama filmavime man buvo pati didžiausia dovana. Nežinau, kaip jai buvo dirbti su manimi, bet man be jos tą kelią nueiti būtų buvę žymiai sunkiau, gal net ir visai neįmanoma... Filmavime pats didžiausias smagumas – tai tie nuostabūs kūrybingi žmonės, padedantys tau apsirengti, sušukuojantys, nugrimuojantys tave, besirūpinantys, kad į teisingą ranką paimtum teptuką ar kad žiedas ant teisingo piršto atsirastų, o taip pat ir garso, vaizdo, šviesos komandos. Minutės su visais šiais žmonėmis ir aikštelėje, ir tarp dublių, jų geranoriškumas ir parama – tai tarsi okeanas geriausių smagių akimirkų. Esu dėkingas likimui, kad gavau progą susipažinti su jais visais ir dar tokiomis įtemptomis aplinkybėmis, kai išryškėja žmonių geriausiosios savybės.

Vieno garsiausių visų laikų Lietuvos menininkų – M. K. Čiurlionio – meilės ir gyvenimo istorija Lietuvos kino teatrus pasieks rugpjūčio 30 d. Pirmąsyk visos šalies mastu pristatoma, net trims „Sidabrinėms gervėms“ nominuota biografinė juosta atskleis naujus, dar nematytus kompozitoriaus ir dailininko gyvenimo puslapius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...