captcha

Jūsų klausimas priimtas

Arūnas ir Ugnė Žiliai – pirmą kartą kartu (nuotraukos)

Sos­ti­nės Pi­lies ga­le­ri­jo­je at­ver­tos dvi kon­tras­tin­gos me­ni­nin­kų di­nas­ti­jos par­odos: gra­fi­kės Ug­nės Ži­ly­tės „Su­ve­ny­rai“ ir ta­py­to­jo Arū­no Ži­lio „Skren­dam“. Eks­po­zi­ci­jų erd­vė­je tė­vas ir du­kra drau­ge iki šiol ne­bu­vo at­si­dū­rę.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Sos­ti­nės Pi­lies ga­le­ri­jo­je at­ver­tos dvi kon­tras­tin­gos me­ni­nin­kų di­nas­ti­jos par­odos: gra­fi­kės Ug­nės Ži­ly­tės „Su­ve­ny­rai“ ir ta­py­to­jo Arū­no Ži­lio „Skren­dam“. Eks­po­zi­ci­jų erd­vė­je tė­vas ir du­kra drau­ge iki šiol ne­bu­vo at­si­dū­rę, rašo „Lietuvos žinios“.

U. Ži­ly­tė dai­rė­si ga­le­ri­jų, ku­rio­se ga­lė­tų įsi­kur­ti su penk­tą­ja au­to­ri­ne par­oda. O jos tė­tis rū­pi­no­si ju­bi­lie­ji­niu – še­šias­de­šimt­me­čio – pa­si­ro­dy­mu. Ir pa­siū­lė du­krai: „Su­ren­ki­me par­odas drau­ge.“ Kaip ta­rė, taip pa­da­rė. Abie­jų me­ni­nin­kų nau­jau­si dar­bai – ta­py­bos dro­bės ir gra­fi­kos es­tam­pai – at­si­dū­rė Pi­lies ga­le­ri­jo­je, žmo­nių, pa­sta­ruo­ju me­tu su­pan­čių A. Ži­lį, ap­lin­ko­je.

Ta­py­to­jo dro­bes sie­ja skry­džio te­ma, žiū­ro­vai kvie­čia­mi į pa­slap­tin­gą ke­lio­nę. O U. Ži­ly­tė iš jos jau grį­žo. Tiks­liau – iš jų. Į dar­bų cik­lą „Su­ve­ny­rai“ su­gu­lė ap­lan­ky­tų kraš­tų pri­si­mi­ni­mai. Bra­zi­li­ja, Mek­si­ka, Egip­tas, Kau­ka­zas, In­do­ki­ni­ja...

Me­ni­nin­kus sie­ja di­nas­ti­nis, krau­jo ry­šys. Ir be­ga­li­nė pre­ci­zi­ka, ati­da ma­žiau­siai kū­ri­nio de­ta­lei. Vi­sa ki­ta ver­čia kal­bė­ti apie skir­tu­mus. A. Ži­lys at­vi­rai dek­la­ruo­ja es­te­ti­zuo­tą de­ko­ra­ty­vu­mą. Smul­kūs, jud­rūs ir ne­rvin­gi tep­tu­ko pri­si­lie­ti­mai prie dro­bės su­ku­ria efe­me­riš­ką spal­vų ir erd­vės vir­pė­ji­mą. O ne­spal­vo­ti Ug­nės dar­bai, pa­sak Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos (VDA) rek­to­riaus Aud­riaus Kli­mo, yra ka­me­ri­niai, ver­čia su­si­kaup­ti, pa­si­ti­krin­ti sa­vo eru­di­ci­ją. „Jie tu­ri ma­giš­kos pa­slap­ties, bū­din­gos ti­kram me­nui“, – tei­gė A. Kli­mas.

Žvel­gia Žilys

Be­ne iš vi­sų A. Ži­lio pa­veiks­lų į mus žvel­gia... Ži­lys. Gal tik la­biau nu­pli­kęs ar­ba pli­ku­mą dangs­tąs ke­pu­rai­te. Au­to­rius tei­gė, jog nie­ko ne­įp­ras­to čia nė­ra. Se­niai pa­ste­bė­ta, jog dai­li­nin­kai mėgs­ta pieš­ti į sa­ve pa­na­šius. Kal­bi­na­mas „Lie­tu­vos ži­nių“ jis pri­si­mi­nė lai­ką, kai bai­gė Lie­tu­vos TSR vals­ty­bi­nį dai­lės ins­ti­tu­tą. Bu­vo 1979 me­tai. „Ma­no kar­ta – hi­pių kar­ta. Ga­liu net tru­pu­tį di­džiuo­tis. Nes tai bu­vo ge­ras lai­kas, san­ty­ki­nė lais­vė. Aiš­ku, jei ne ta so­vie­ti­nė ideo­lo­gi­ja...“ – į pra­ei­tį nė­rė A. Ži­lys. „Bro­das?“ – klus­te­lė­jau. „Taip, kai kon­ser­va­to­ri­jo­je vy­ko pir­ma­sis Vy­tau­to Ker­na­gio au­to­ri­nis kon­cer­tas, ten pat bu­vo ati­da­ry­ta ir ma­no de­biu­ti­nė par­oda“, – pa­sa­ko­jo me­ni­nin­kas.

Kiek to hi­piš­ku­mo li­kę da­bar­ti­nė­se A. Ži­lio dro­bė­se – pa­sa­ky­ti ne­leng­va. Ma­tyt, la­biau­siai jis at­si­ve­ria keis­tu­mo, slė­pi­nin­gu­mo at­mos­fe­ra. Ta­čiau dar­bų de­ko­ra­ty­vu­mas, sie­kis pa­tik­ti tie­siog te­ka sal­džia ma­se per kraš­tus. Žvelg­da­mas į pa­veiks­lus taip ir ma­tai ne juos, o kas­die­nę jų ap­lin­ką – pra­ban­gius bal­dus, vieš­bu­čio ves­ti­biu­lius ir kam­ba­rius su pla­čio­mis lo­vo­mis. Ki­ta ver­tus, ne­ga­li ne­si­ža­vė­ti au­to­riaus darbš­tu­mu, kruopš­tu­mu.

„Juk bai­giau di­zai­ną, – sa­kė jis. – Bu­vau įsto­jęs į ta­py­bą. Ta­čiau pa­kliu­vau į „Ka­lan­tos įvy­kius“. Grįž­tu po va­sa­ros į ins­ti­tu­tą, iš­kvie­čia į de­ka­na­tą, sa­ko: „Nes­pė­jai įkel­ti ko­jos ir iš­kart su­te­pei stu­den­to var­dą.“ Iš­tren­kė. Po tre­čio mė­gi­ni­mo įsto­jau į di­zai­ną, ta­čiau ta­py­ba vi­suo­met iš­li­ko ar­čiau­siai šir­dies.“ Po šių žo­džių pa­si­gir­do krio­kian­tis „Ži­ly, sa­lem alei­kum!..“ Tai ki­no me­ni­nin­kas Al­gi­man­tas Mi­ku­tė­nas grį­žo iš Ba­ku. Bi­čiu­liai ap­si­ka­bi­no, A. Mi­ku­tė­nas ėmė de­mons­truo­ti, ko­kią fil­ma­vi­mo įran­gą su­meis­tra­vęs iš mi­nia­tiū­ri­nio te­le­vi­zo­riaus ir ka­me­ros.

Kur da­bar Gvadalupė

„Ma­no mo­čiu­tė sa­ky­da­vo, jog iš ap­lan­ky­tų kraš­tų tu­riu šį tą par­vež­ti na­mams ir ką nors – sau. Kul­tū­ri­nis sluoks­nis na­muo­se au­ga“, – kal­bi­na­ma „Lie­tu­vos ži­nių“, juo­kė­si „Su­ve­ny­rų“ au­to­rė U. Ži­ly­tė. Ži­no­ma, par­oda – ne su­ve­ny­rų. Me­ni­nin­kė nau­do­ja­si pra­ncū­ziš­ka žo­džio „sou­ve­nirs“ reikš­me – pri­si­mi­ni­mai. „Ke­lio­nių įspū­džiai per lai­ką iš­blės­ta, kar­tu iš­sig­ry­nin­da­mi. Par­odos dar­buo­se su­si­tel­kia vi­di­niai iš­gy­ve­ni­mai, pa­tir­tys“, – tei­gė U. Ži­ly­tė. Tad jos „Die­vų mies­te“ Rio de Ža­nei­re ne­ra­si­me ke­lio­ni­niams at­vi­ru­kams bū­din­go vaiz­do – Kor­ko­va­do kal­no ir At­pir­kė­jo skulp­tū­ros vaiz­do. Jį pri­den­gia lan­ge ky­ban­tys aga­tų var­pe­liai. O „Sam­sa­ro­je“ nė­ra Tadž Ma­ha­lo. Už­tat In­di­jo­je me­ni­nin­kė pa­ju­to vi­są sam­sa­ros – am­ži­no mir­ties ir at­gi­mi­mo ra­to di­dy­bę, be­ga­li­nę įvai­ro­vę. „To­dėl nu­ta­riau su­kur­ti kom­po­zi­ci­ją be kom­po­zi­ci­jos“, – nu­si­šyp­so­jo gra­fi­kė.

Es­tam­po pa­va­di­ni­mas „So­cor­ro Gua­da­lu­pe“ lie­tu­vių kal­ba reikš­tų pa­gal­bą Gva­da­lu­pei. Ja­me įam­žin­tas ne juo­kais me­ni­nin­kę su­krė­tęs pri­si­mi­ni­mas. Vi­du­ry nak­ties Mek­si­kos pla­ty­bė­se su­ge­do ke­liau­nin­kus ve­žan­tis au­to­bu­sas. „At­si­dū­rė­me ša­lia ma­jų kai­me­lio, už­su­ko­me į na­mus, o ten – šei­ma su aš­tuo­niais vai­kais. Vie­na mer­gai­tė įsi­ki­bo man į ran­ką. Pa­ju­to­me abi­pu­sę sim­pa­ti­ją. Pra­dė­jau ją kal­bin­ti vi­sais trim man ži­no­mais is­pa­niš­kais žo­džiais. „Ar tau ji pa­tin­ka? – klau­sia šei­mos gal­va. – Duok dvi­de­šimt do­le­rių ir vež­kis.“ Ma­niau, juo­kau­ja, ta­čiau tė­vas pra­dė­jo man se­kio­ti iš pa­skos: „Pa­siimk, pa­siimk.“ Įdo­mu, koks da­bar Gva­da­lu­pės li­ki­mas?“ – svars­tė me­ni­nin­kė.

De­gė noru

Vi­sas U. Ži­ly­tės dar­bų rin­ki­nys pa­va­sa­rį ro­dy­tas Liuk­sem­bur­ge. Tik vie­ną at­spau­dą „Sa­pe­ra­vi, Sa­pe­ra­vi“ gra­fi­kė su­kū­rė prieš šią par­odą, įkvėp­ta ke­lio­nės po Gru­zi­ją ir Ar­mė­ni­ją. Tai iro­niš­ka užuo­mi­na į re­ži­sie­riaus Ei­mun­to Ne­kro­šiaus spek­tak­lį „Pi­ros­ma­ni, Pi­ros­ma­ni...“ Bu­vęs U. Ži­ly­tės mo­ky­to­jas, VDA Gra­fi­kos ka­ted­ros pro­fe­so­rius Gied­rius Jo­nai­tis gy­rė sa­vo auk­lė­ti­nę. „De­vy­nias­de­šimt pro­cen­tų sėk­mė pri­klau­so nuo pa­ties stu­den­to, nuo jo at­kak­lu­mo. Ug­nė vi­sa­da no­rė­jo mo­ky­tis, kuo dau­giau su­ži­no­ti, bu­vo kan­tri. Vie­na ge­riau­sių ma­no stu­den­čių“, – tvir­ti­no G. Jo­nai­tis, Ug­nės dar­bus lai­kąs me­to­di­nia­me fon­de, kar­tais ro­dan­tis juos da­bar­ti­niams stu­den­tams.

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...