captcha

Jūsų klausimas priimtas

Muziejininko planuose – Vilniaus Versalis

Ant nosies 80 metų, bet dar dirba. Toks yra garbų jubiliejų minintis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Kas rytą vyriškis skuba į darbą pasitempęs ir gerai nusiteikęs. O apie muziejus, paveikslus gali šnekėti valandų valandas. Kiekviena pažintis su dailininku ir jo kūrinių kelionė į tėvynę – atskira istorija.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Ant nosies 80 metų, bet dar dirba. Toks yra garbų jubiliejų minintis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Kas rytą vyriškis skuba į darbą pasitempęs ir gerai nusiteikęs. O apie muziejus, paveikslus gali šnekėti valandų valandas. Kiekviena pažintis su dailininku ir jo kūrinių kelionė į tėvynę – atskira istorija.

„Dabar reikia pereiti iš senatvės į vaikystę“, – pokštavo direktorius, kai jubiliejaus išvakarėse jį aplankė DIENA.lt žurnalistė. Apie nuveiktus ir dar neįgyvendintus darbus, diplomatinius gebėjimus, draugystę su bitėmis ir kitus dalykus – interviu su R. Budriu.

Kaip švęsite jubiliejų?

– O aš nešvęsiu. Žinot, ateina laikas, kai nebesinori švęsti. Laikysiuosi tą dieną toliau nuo visų. Galbūt išvažiuosiu pagrybauti. Tik įsivaizduokit, kaip smagu pasivaikščioti po mišką. Eini per Labanoro girią tris–penkis kilometrus ir nieko nesutinki. Žinau ten gerų vietų, kur baravykai dygsta po lietaus. Koks smagumas grybauti! Visą dieną po mišką galiu vaikščioti – puikiai atsijungiu.

O gal tą dieną prie avilių praleisiu. Prie bičių labai smagu – jos raminamai veikia. Atsidarai avilį – ir matai jų darbą. Bitės – nepaprastai taurus gamtos sutvėrimas, su jomis labai malonu bendrauti.

 Va, 50-metis tai buvo jubiliejus, tam tikra gyvenimo branda. Su draugais, su giminėmis švenčiau. Ir 70-metį dar atšvenčiau, bet mažesniame būry. Manau, 50-metį reikia švęsti, 60-metį – nebūtinai, 70-metį – galima. Tai – tas momentas, kai lipi į Monblaną ir pasieki viršūnę. Jei ką iki tol padarei, tai padarei. O toliau gali naudotis tiktai tuo, ko pasiekei.

Kai buvome ekspedicijoje Dzūkijoje 1955 m., mums pasakė, kad yra viena ilgaamžė močiutė, kaip žemaičiai sako, augusi moteris. Jai buvo per 100 metų. Nuėjome, suradome – ant gonkelių sėdi kailinukus apsivilkusi liepos mėnesį. Sakome: „Močiute, jūs daug žinot, matėt, karus pergyvenot – ir Pirmąjį pasaulinį, ir Antrąjį. Ką mums galėtumėt papasakot?“ O ji: „Vaikeliai, kaip pro anas duris įėjus, o pro šitas išėjus. Viskas praėjo labai greitai.“

Vis tiek turite kokį nors sveikatos receptą, kad dar taip aktyviai dirbate, lakstote po muziejus, parodas?

Jokio recepto neturiu. Na, su broliu Algiu lankome baseiną. Žiemą su slidėmis pačiuožinėju – dabar mažiau, bet anksčiau labai aktyviai. Be to, turiu vieną gerą hobį – bendrauju su bitėm.

Kol buvo tėviškė, važiuodavau vasarą ten pas bites. Paskui tėviškę numelioravo, bet mama liepė ir toliau bitininkauti. Giminėms dalį avilių išdalijome. Kelis pasiėmiau ir pastačiau vieno žmogaus sodyboje Vilniaus krašte, šiek tiek už Giedraičių. Jis išsikėlė pas vaikus, o aš nupirkau jo sodybėlę. Ir iki šiol ten bites laikau. Niekas aplinkui nieko nedirba, žemės labai prastos, miškai, krūmai – toks geras užkampis. Nuvažiuoji ir būni ten absoliučiai vienas su bitėm.

Gal žmona jus per gyvenimą labai lepino ir neblėstančios energijos įpūtė?

Mano žmona Marija Radvilaitė – disciplinuota. Jei tik truputį patinginiauju, tuoj įdarbina. Ji – pianistė, labai tvarkinga moteris, augusi inteligentiškoje šeimoje. Nuo mažens įpratusi, kad būtų tvarka, disciplina, o aš tai ką nors pamirštu, tai su slidėmis išeinu čiuožti, palikęs kokį darbą nepadarytą.

Ji mokėsi konservatorijoje, aš – Dailės institute. Daug metų gyvenam kartu. Galima sakyti, visą gyvenimą.

Lietuvos dailės muziejui, kuriam vadovaujate nuo 1979 m., priklauso nemažai padalinių – atskirų muziejų, galerijų. Kaip spėjate viską sužiūrėti, sukontroliuoti?

Kai reikia, suspėju. Tai – bendras mūsų ūkis. Kai suremiam pečius, galim daug ką padaryti. Aš stengiuosi, kad žmonės dirbtų ne po vieną, o visi kartu. Palangos gintaro muziejui šiemet sukanka 50 metų. Tam jubiliejui irgi ruošiamės. Parodos atidarymas – tai darbo pabaiga. Bet reikia daug nuveikti, kad ta paroda atsirastų.

Kuri Dailės muziejaus paroda jums pačiam buvo įdomiausia?

Pati didžiausia, kurią darėme, buvo prieš 13 metų, kai pasaulis šventė 2000 m. nuo Kristaus gimimo. Tada surengėme milžinišką parodą „Krikščionybė Lietuvos mene“. Pirmą kartą paskelbėme, kad krikščioniškas sakralinis menas Lietuvoje egzistuoja. Paroda vyko Arsenale, ją atnaujinome penkis kartus, išleidome penkių tomų katalogą.

Sovietmečiu sakralinis menas buvo prislopintas, netoleruojamas, nerodomas. Tačiau mūsų dvasininkija mokėjo išsaugoti bažnytinius kūrinius nuo karų, marų ir kitokių tragedijų.

Eksponavome pačius vertingiausius kūrinius iš visų parapijų – parodėme, kad turime profesionalaus sakralinio meno tradicijas. Apgadintus ar nuo laiko pagedusius kūrinius dar ir restauravome. Viską įtraukėme į katalogus – dabar ta literatūra tapo prieinama moksliniams tyrinėjimams, visi ja gali naudotis. Ta paroda įrodė, kad Lietuvos sakralinis menas, ypač – taikomosios dailės paveldas, yra daug didesnis, negu apie jį žinojome.

Mūsų dvarų kultūra išvežiota po visas šalis, ištampyta, rekvizuota. Buvusių dvarų galerijų išliko tik likučiai. Bažnytinio meno paveldas – daug didesnis. Ir tai – didelis mūsų dvasininkijos, kuri tai vertino ir saugojo, nuopelnas.

Arbit Blatas (1909–1999 m.) ir Vytautas Kasiulis (1918–1995 m.) – tai du puikūs dailininkai, gimę Lietuvoje, bet šlovės sulaukę svetur: pirmasis Paryžiuje ir Niujorke, antrasis – Paryžiuje. Pavasarį į Lietuvą parkeliavo jau trečioji Arbit Blato paveikslų siunta. O visai neseniai Vilniuje duris atvėrė V. Kasiulio dailės muziejus. Manau, tik dėl puikių jūsų diplomatinių gebėjimų pavyksta pargabenti į Dailės muziejaus filialus lietuvių kilmės menininkų kūrinius.

– Tų darbų sau vienam negaliu prisiimti. Mūsų tikslas – viską, kas vertingiausia lietuviška yra užsienyje, grąžinti į Lietuvą. Tai – ne vienadienės pastangos, o ilga programa.

 Tačiau prieš Arbit Blatą ir V.Kasiulį dar pasirūpinome žymiu Klaipėdos krašto dailininku Pranu Domšaičiu (1980–1965 m., mirė ir palaidotas Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune, – red. past.). Įdomus dailininkas, įdomus likimas. Jo kolekcija atsidūrė Amerikoje, JAV Lietuvių fondas ją nupirko. Mes pasirūpinome, kad ji grįžtų į Klaipėdą – įkūrėme P. Domšaičio galeriją.

Kokia graži ten Vytauto Kašubos (1915–1997 m.) skulptūrų kolekcija. Įspūdinga ekspozicija! Ten ir Česlovo Janušo (1907–1993 m., mirė Niujorke, – red. past.) akvarelės, ir tapyba marinistine tematika. Geriausiai jūrą prieš karą piešė kas? Č. Janušas.

Nemažai išeivijos dailininkų sovietmečiu ir ypač Lietuvai tapus nepriklausoma lankėsi tėvynėje. Tačiau V. Kasiulis čia neatvyko. Papasakokite, kaip su juo susipažinote Paryžiuje.

– Su V.Kasiuliu man teko susitikti ne vieną kartą. 1973 m. Paryžiuje vyko lietuviško gintaro paroda, aš buvau jos rengėjas. Tada ir susipažinome. Pavaikščiojome po Paryžiaus muziejus, galerijas. Jis man daug ką parodė. Po kelerių metų buvo mūsų liaudies meno paroda Prancūzijoje, vėl susitikau su V. Kasiuliu.

Pamačiau jo paties kūrinių. Jis rinko antikvarinius dalykus – turėjo neblogą mažųjų olandų kūrinių kolekciją, man paliko didelį įspūdį. Turėjo XVI a. itališkosios majolikos dirbinių. Pasakojo, kaip, vaikščiodamas po blusų turgų, šalia kurio gyveno, surado labai vertingą, bet jau neatsimenu, kurio dailininko, piešinį. Rinko juos pragyvenimui – jei bėda, visada parduos ir turės pinigų duonai. Istorinės meno vertybės – tai bankas, jų vertė nuolat auga. Tačiau Kasiuliai, ypač Vytauto žmona Bronė, vengė  Sovietų Sąjungos, atsargūs buvo.

Kai V. Kasiulis mirė, paskambinau Bronei ir paklausiau, kaip bus su jo kūriniais. Paaiškinau, kad mūsų muziejus turi tik vieną kitą jo litografiją. „Tik Paryžiui duosiu jo kūrinius. Ten, Lietuvoj, jo nesupras“, – atsakė Bronė.

Laikas ėjo, mes kartkartėmis pasikalbėdavome telefonu. Kai 2009 m. buvo minimas Lietuvos tūkstantmetis, daugelyje pasaulio šalių, taip pat Prancūzijoje, Paryžiuje, buvo surengta kilnojamoji paroda „Lietuva, kultūra, istorija“. Tada pasinaudojau proga ir aplankiau B. Kasiulienę. Ir vėl paklausiau, ar yra galimybių gauti V. Kasiulio darbų į Vilnių. „Ką jūs, mes buvome Vilniuje 1940 m., ten jokių muziejų nematėme, niekas lietuviškai nekalba“, – prisiminė B. Kasiulienė.

Tačiau dar kartą kreipiausi į B. Kasiulienę, kai atvažiavau į Paryžių tos kilnojamosios parodos paimti: „Dabar Vilnius – Europos kultūros sostinė. Padarome programos pabaigoje V. Kasiulio parodą?“ Ji atrinko apie 30–40 paveikslų ir sutiko paskolinti. Keletą darbų pasiskolinome iš Vilniaus, keletą – iš Kauno kolekcininkų. Ypač vertingas didžiąsias drobes paskolino verslininkas Juozas Kazickas. Ir surengėme parodą, išleidome katalogą-albumą. Ambasados darbuotojai perdavė jį Bronei.

Kitą dieną ji man paskambino ir verkdama valandą kalbėjo, kad pirmą kartą matė V. Kasiulį taip pagerbtą. „Neįsivaizdavau, kad gali būti toks puikus albumas, – džiaugėsi. – Dabar viską atiduosiu.“ Didelį darbą, kad V. Kasiulio paveikslai pasiektų Lietuvą, atliko ambasadorė Jolanta Balčiūnienė.

Kaip žiūrite į tai, kad nemažai puikių V. Kasiulio paveikslų yra antikvariatuose?

Labai džiaugiuosi, kad į Lietuvą grįžta mūsų dailės kūriniai ir taip. Gerai, kad galerininkai jų atsiveža, kad jų yra privačiuose namuose. Svarbu, kad į Lietuvą, o ne iš Lietuvos.

Kaip jums pavyko „užburti“ Arbit Blato žmoną, – buvusią Niujorko Metropolitano operos primadoną Reginą Resnik, – kad visa Kaune gimusio dailininko kūryba parkeliavo į tėvynę, Dailės muziejaus fondus?

Su Arbit Blatu susitikau, kai jis 1988 m. lankėsi Vilniuje. Bet aš jį jau pažinojau. Jis laisvai kalbėjo puikia lietuviška Kauno Laisvės alėjos kalba. Pristatė savo žmoną – labai simpatišką, elegantišką damą. Padarėm po burnelę ir sutarėm, kad reikia atvežti jo darbų parodą į Vilnių. Tada jis buvo kviečiamas surengti parodą Helsinkyje. Sako, man problema, nes dalis kūrinių yra Niujorke, dalis – Venecijoje. O mums tuo metu juk ir vizų reikėjo. Todėl sutarėme, kad, kai baigsis paroda Helsinkyje, kuriai jis ruošėsi dvejus metus, keltu paveikslus perkelsime į Taliną, paskui atvešime į Vilnių. Jis tam projektui pritarė. Tačiau paroda Helsinkyje vis neįvyko.

Arbit Blatas mirė. Kai po kelerių metų į Lietuvą atvyko ponia Regina, nusprendėme, kad ateityje surengsime jo parodą Vilniuje. Tačiau kai atėjo laikas apsispręsti, kur dėti Arbit Blato palikimą, ji prisiminė mus – per draugus pasiteiravo, ar muziejus priimtų jo darbus, jei ji juos dovanotų. Mes į tai reagavome su džiaugsmu. Atsivežėme iš Niujorko kūrinius ir Nacionalinėje dailės galerijoje surengėme parodą.

Kai ji nutarė parduoti butą ir studiją Venecijoje, Didžiojo kanalo krantinėje, kai ką atidavė į antikvariatus, kai ką supakavo ir išsiuntė į Niujorką, o kai ką atidavė mums. Atsivežėme nemažai kūrinių – paveikslų, skulptūrų, baldų.

Dar po kiek laiko ponia R. Resnik su savo sūnumi Michaeliu Philipu Davisu apsisprendė, kad vis dėlto nebeskaidys likusio Arbit Blato palikimo, ir mūsų muziejui padovanojo viską. Šį pavasarį tie darbai pasiekė Lietuvą. Net ir tie, kurie iš Venecijos buvo išsiųsti į Niujorką. Puiki kolekcija! Ypač vertingi ankstyvieji, ikikariniai, Arbit Blato paveikslai, kuriuos jis nutapė Paryžiuje, Briuselyje.

Kaip suprantu, muziejus turi nepaprastai vertingą šio dailininko paveikslų kolekciją. Kur ją dėsite?

Manau, geriausia būtų viename Radvilų rūmų flygelių įrengti Arbit Blato darbų ekspoziciją. Rimtą, solidžią. Jeigu pavyktų atstatyti visus Radvilų rūmus, juose būtų 60 salių. Įsivaizduojat – tai mažasis Versalis! Tai – vieni didžiausių ir gražiausių rūmų Vilniaus centre. Jeigu juos paverstume muziejumi, būtų galima įrengti įdomių ekspozicijų. Tikriausiai taip ir bus.

Vadinasi, jūs tiesiog negalite išeiti į pensiją – dar laukia daug darbų?

Kaip tai? Aš – seniai pensininkas, tik dirbantis. 80-metis – tai ne pasaulio pabaiga.

 – Ar galite atpažinti paveikslo falsifikatą?

Yra metodų, mokslinių tyrimų, kuriais naudojantis galima atpažinti originalus, užtapymus, imitacijas, taip pat falsifikatus. Plika akimi niekada nesiimčiau spręsti. Pasakyčiau, kad laboratorijoje reikia ištyrinėti paveikslo pigmentus, gruntą, palyginti su dailininko kituose paveiksluose naudotais dažais. Atributika – didelis, sudėtingas mokslas. Mokslininkai dirba daug metų, kol nustato, kas nutapė paveikslą.

Na, plika akimi atpažinčiau, kad čia – ne Justinas Vienožinskis, o čia – ne Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kiekvienas, kas yra ilgiau dirbęs su menu, pats piešęs ar studijavęs dailę, jos istoriją, tai atskirs. Bet nustatyti tiksliai reikia laboratorijoje. Ir ten išsiaiškinama. Kartais atrodo ne itin vertingas kūrinys, o išsiaiškini, kad labai rimto autoriaus. Ir jis įgauna kitą vertę.

Koks vertingiausias paveikslas kabo jūsų namuose?

– M. K. Čiurlionio reprodukcija „Karalių pasaka“. Etikos kodeksas mums, muziejininkams, neleidžia kolekcionuoti meno kūrinių ir aš to nedarau. Bet dailininkai man dovanoja paveikslų. Tačiau ant sienų jų nekabinu – laikau kaip dovanų fondą, kai prireiks ką nors sveikinti. Bet dovanoju tiems, kurie išmano, vertina. Tiesa, namie yra Petro Stausko, buvusio mano kolegos, akvarelė. Jis man ją padovanojo kažkurio jubiliejaus proga. Yra ir mano jaunystės bičiulio Arvydo Každailio grafikos darbas.

***

Lietuvos dailės muziejus, kurio direktorius yra R. Budrys, turi nemažai padalinių – atskirų muziejų, galerijų. Tai – Vilniaus paveikslų galerija, kur rodoma Lietuvos istorinė dailė nuo seniausių laikų iki XX a., Nacionalinė dailės galerija, kurioje eksponuojama Lietuvos dailė nuo XX a. iki šių dienų, Radvilų rūmų muziejus – jame eksponuojama užsienio šalių dailė, Taikomosios dailės muziejus (Arsenalas), V.Kasiulio dailės muziejus.

Dailės muziejaus padaliniai yra ir Palangos gintaro muziejus, Klaipėdoje esanti P. Domšaičio galerija, Miniatiūrų muziejus (Juodkrantėje), taip pat – Prano Gudyno restauravimo centras.

R. Budrys gimė 1933 m. liepos 26 d. Vertimuose, Baisogalos valsčiuje. Mokėsi Baisogalos vidurinėje mokykloje, Dailės institute studijavo keramiką. 1959–1960 m. stažavo Ermitažo muziejuje tuomečiame Leningrade.

1959–1960 m. – Dailės muziejaus restauratorius, 1960–1979 m. – direktoriaus pavaduotojas mokslui, nuo 1979 m. – muziejaus direktorius.

Vienas Gintaro muziejaus Palangoje įkūrėjų. 1969 m. ir 1986 m. šio muziejaus, taip pat Klaipėdos paveikslų galerijos (1973 m.), Juodkrantės miniatiūrų muziejaus (1976 m.), Verkių dvaro (1978 m.), Taikomosios dailės muziejaus (1987 m), Radvilų rūmų (1990 m.), Vilniaus paveikslų galerijos (1994 m.) ekspozicijų bendraautoris.

Prisidėjo prie Vilniaus arkikatedros lobyno išsaugojimo. Organizavo vertingų meno kolekcijų pervežimą į Lietuvą. Parengė tapybos ir gintaro dirbinių parodų katalogų. Daugelio Lietuvos dailės muziejaus leidinių ir katalogų atsakingasis redaktorius.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...