captcha

Jūsų klausimas priimtas

Gyvendamas svetur T. Mannas sakydavo: „Vokietija yra ten, kur esu aš“

Nidoje tęsiasi tarptautinis Thomo Manno festivalis „Tėvynės ieškojimas“. Tokia tema sieja XVII festivalio programos renginius, tarp kurių – koncertai, diskusijos, kino naktys ir kiti renginiai. Nidoje viešinti LRT radijo kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė sako, kad T. Mannui tėvynės ieškojimas buvo aktualus.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Nidoje tęsiasi tarptautinis Thomo Manno festivalis „Tėvynės ieškojimas“. Tokia tema sieja XVII festivalio programos renginius, tarp kurių – koncertai, diskusijos, kino naktys ir kiti renginiai. Nidoje viešinti LRT radijo kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė sako, kad T. Mannui tėvynės ieškojimas buvo aktualus.

„T. Mannas negalėjo gyventi Vokietijoje, bet ir gyvendamas svetur sakydavo: „Vokietija yra ten, kur esu aš“. Tai galbūt genijaus egocentrizmas, bet tėvynės ieškojimas, mano galva, aktualus ne vienam T. Mannui, nes jau trečius metus festivalio devizai parenkami pagal įvairius Česlovo Milošo kūrinius, minint šio rašytojo 100-ąsias metines“, – pasakoja J. Kryževičienė.  

– Festivalis rengiamas septynioliktą vasarą ir būtent šiomis liepos dienomis. Kodėl?

– Šio festivalio, kaip ir paties namelio, istorija labai įdomi. 1929 m. Thomas Mannas gavo Nobelio premiją ir tais pačiais metais, atostogaudamas Raušine, aplankė Kuršių neriją. Čia jis susižavėjo gamta ir nusprendė įsigyti nuolatinę vasaros buveinę. Pagal architekto H. Reissmanno projektą labai greitai buvo pastatytas nedidelis žvejų namelis ir 1930 m. liepos 16 d. T. Mannas su šeima atvyko į Nidą. Todėl liepos 16 d. laikoma T. Manno namelio gimimo diena, o šis festivalis rengiamas trečią liepos savaitę, kad liepos 16 d. visi svečiai galėtų pakelti vyno taurę ir pasveikinti namelį gimtadienio proga.

Tačiau rašytojas su šeima čia praleisti tegalėjo tris vasaras, nes jo žmona Katia Mann buvo žydė. Vokietijoje į valdžią atėjus fašistams, šeima turėjo emigruoti į Šveicariją. 1939 m., Vokietijai prijungus Klaipėdos kraštą, Hermanno Göringo įsakymu namelis buvo nacionalizuotas ir paverstas medžioklės nameliu. Tačiau H. Göringas į jį taip ir neatvyko. Po karo namelis buvo labai nuniokotas ir tik 1975 m., minint T. Manno 100-ąsias gimimo metines, pradėtas restauruoti.

T. Manno gyvenimas buvo labai dramatiškas. Jis gyveno Šveicarijoje, Amerikoje, bandė grįžti į Vokietiją, bet buvo labai puolamas. Mirė netoli Ciuricho, Šveicarijoje. T. Manno daiktų, kuriuos galima būtų eksponuoti šiame namelyje, neišlikę. Todėl, kad namelis būtų gyvas ir nebūtų tik kažkoks pastatas, buvo sugalvotas T. Manno seminaras. Seminarai prasidėjo 1987 m. ir dabar jie vadinami T. Manno festivaliu. Šis, kaip minėjote, vyksta jau 17 kartą.

– Šių metų festivalio tema – „Tėvynės ieškojimas“. Kaip ji atspindi T. Manno biografiją ir asmenybę?

– Kaip jau minėjau, T. Mannas negalėjo gyventi Vokietijoje, bet ir gyvendamas svetur sakydavo: „Vokietija yra ten, kur esu aš“. Tai galbūt genijaus egocentrizmas, bet tėvynės ieškojimas, mano galva, aktualus ne vienam T. Mannui, nes jau trečius metus festivalio devizai parenkami pagal įvairius Česlovo Milošo kūrinius, minint šio rašytojo 100-ąsias metines.

Nida yra toks kraštas, kuriame susikerta labai daug kultūrų. Nidos meno kolonijoje, kalbėdamasi su dailininkais, pasiteiravau, ar tie dailininkai, kurie atvažiuoja, pamilsta Lietuvą. O manęs tada paklausė, ar manau, kad Nida yra Lietuva. Iš tikrųjų, einant per miestelį, galima išgirsti pačių įvairiausių kalbų. Čia labai daug vokiečių, nemažai prancūzų, suomių – pačių įvairiausių tautų. Taigi šiandieniniame pasaulyje identiteto, tapatumo klausimai labai svarbūs, ir globalizacijos akivaizdoje daug šalių, daug žmonių galvoja, kas mes esame ir kokie turime išlikti.

– Tai turbūt atsispindi šių metų festivalio programoje? Kokie renginiai išskirtini šiemet? Ką jau teko pamatyti? Kas dar laukia?

– Festivalis sudarytas iš keturių sluoksnių. Tai žodžio programa, muzikos programa, parodos ir kino naktys. Turbūt visur yra šio devizo atspindžių, tačiau bene daugiausia žiūrovų sutraukianti ir solidžiai parengta yra muzikinė programa. Ji – viena seniausių šio festivalio programų, kurią pradėjo šviesaus atminimo muzikologė Ona Narbutienė, o dabar tęsia jos mokinė, muzikologė Vytautė Markeliūnienė.

Vakar buvau koncerte, kuriame buvo atliekamas kompozitoriaus Abelio Ehrlicho kūrinys „Mano kelionė į Tilžę“. Šis kompozitorius, gimęs Rytprūsiuose, emigravo į Izraelį ir po 64 metų dar kartą atvyko į Tilžę. Kaip jis pats rašo, čia jį ištiko šokas. Būtent to šoko paveiktas A. Ehrlichas parašė minėtą kūrinį, kuris vakar Lietuvoje buvo atliktas pirmą kartą. Kiekvieną vakarą šiose programose yra įdomių elementų.

Gal žodžio programa tiek žmonių nesutraukia. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje yra tokių koncertų, kur žmonės neturi vietos atsisėsti ir stovi prie sienų, o žodžio programa festivalio rengėjams yra tam tikras iššūkis, kaip pritraukti daugiau publikos, nes pašnekovų, prelegentų yra tikrai labai įdomių. Pavyzdžiui, pirmadienį kartu su Lenkijos institutu buvo surengtas susitikimas su filosofu ir buvusiu prezidento Lecho Kaczynskio patarėju Marecu Cichockiu, kuris labai įdomiai svarstė apie tai, kokią valstybę šiandieniame pasaulyje turime turėti – teisinę ar politinę, kaip mes sprendžiame savo problemas, kodėl nusikratome atsakomybės. Pranešimą jis baigė tikrai labai liūdnai – pasakė, kad žmonija, šitaip gyvendama, anksčiau ar vėliau vis tiek sulauks atpildo.

Šį vakarą laukiama neeilinės viešnios. Tai tikrai šių metų žvaigždė – egiptologė, anglistė, antropologė Aleida Assmann iš Vokietijos, daugelio pasaulio universitetų garbės profesorė. Ji kalbės apie atmintį, prisiminus, pavyzdžiui, kodėl mes prisimename gerus mūsų istorijos dalykus ir kodėl stengiamės pamiršti tai, kas mums nepatogu. Tikiuosi, kad šiandien 16 val. T. Manno namelyje bus tikrai neeilinis susitikimas.

– Kaip vyksta kino naktys? Anksčiau jos vykdavo prie švyturio, filmai būdavo rodomi sutemus, po atviru dangumi, o dabar rengiamos Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje. Ar ten susirenka žmonių? Ar įdomus kinas naktį?

– Gal jis nėra tiek romantiškas, kaip po atviru dangumi, bet kol kas Nidoje vakarais nelijo. Tačiau jeigu pradėtų lyti, Nidos meno kolonija yra geresnė vieta, o angaras labai įdomus, šiuolaikiškas, baltų plytų. Ten daugiausia susirenka jaunoji publika, o filmai rodomi tikrai įdomūs, nes T. Manno festivalis bendradarbiauja su Goethes institutu.

Man teko matyti Turkijos režisieriaus, gyvenančio Vokietijoje, filmą „Almanya“. Tai savotiška komedija, kaip turkai gyvena Vokietijoje. Kadangi Vokietijoje gyvena labai daug turkų (ir jau ne viena karta), jie savęs klausia, ar mes dar esame turkai, ar – jau vokiečiai. Taigi kino naktyse vyksta labai įdomūs dalykai, ir kiekvieną vakarą, 22 val. nors jau vėloka, publikos susirenka tikrai daug.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...