captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Netikros tikrovės: ištakos ir pavidalai

Vidurio ir Rytų Europos veidą pakeitusios „aksominės revoliucijos“ buvo ir tebėra vienas mįslingiausių XX a. istorijos įvykių. Sunku tikėtis, kad tyrinėtojams kada nors pavyktų atskleisti tikrąsias jų priežastis ir varomąsias jėgas. Kita vertus, jokio galutinio paaiškinimo, ko gero, visai ir nereikia. Svarbiau suprasti, kaip šios revoliucijos transformavo regiono šalis, kokią naują ekonominę, socialinę ir politinę santvarką įtvirtino.
V. Radžvilas. V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Radžvilas. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Skiriama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtpenkmečiui

Gyvename modernioje valstybėje, kuri apskritai nėra natūralus žmonių kūrinys. Kitaip negu antikos ir viduramžių politijos, moderni valstybė yra ypatingas mechanizmas arba dirbtinė mašina. Ji sukonstruota vadovaujantis principais, kuriuos jau prieš keletą šimtmečių apmąstė ir atskleidė modernioji politinė filosofija. Šie principai buvo sėkmingai įgyvendinti praktiškai ir šiandien grindžia mūsų politinę būtį. Modernios valstybės sampratos ir praktinio jos konstravimo išeities taškas yra mintis, kad žmonės gali būti suvokiami ir laikomi abstrakčiais individais – būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis grumtis dėl ribotų išteklių. Todėl modernioje politinėje teorijoje kalbama apie hipotetinę prigimtinę būklę, kurioje vyksta visų karas su visais. Šioje būklėje esančios žmonių bendrijos bekariaudamos tarpusavyje iš principo galiausiai turėtų susinaikinti. Nuo tokios lemties jas gali išgelbėti tik valstybė, nes ji vienintelė geba laiduoti bent jau sąlygišką bendruomenės vidaus gyvenimo tvarką ir jos narių taikų sambūvį.

Tokia valstybė atsiranda, kai pereinama į civilizuotą, arba vadinamąją pilietinę, būklę. Tačiau pastaroji sąvoka yra dviprasmiška ir potencialiai klaidinanti, nes lengvai sukuria gerokai suprastintą ir iškreiptą paties perėjimo į minėtą būklę vaizdą. Kone savaime susidaro įspūdis, kad, pereidami į pilietinę būklę, žmonės tiesiog „civilizuojasi“ visais atžvilgiais „sužmogėdami“ ir sukurdami pilietinę visuomenę. Iš tikrųjų modernios politinės teorijos postuluojamas perėjimas iš prigimtinės į civilizuotą pilietinę bendriją yra gerokai sudėtingesnis ir sunkesnis nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mat, tokia bendrija išsiskleidžia ne viengubu judesiu kaip vientisas darinys, o iš karto organizuojasi dviejose iš esmės skirtingose ir, kaip pamatysime vėliau, nelengvai sujungiamose ir sutaikomose struktūrinėse plotmėse.

Randantis civilizuotoms žmonių bendrijoms, neretai gana lengvai, bet, deja, klaidingai tiesiog tapatinamoms su pilietinėmis visuomenėmis ir šitaip vadinamoms, iš tikrųjų atsiranda ne viena, o dvi visuomenės arba bendruomenės, įkūnijančios du „civilizuojamų“ ir „civilizuotais“ tampančių individų santykių organizavimo ir reguliavimo būdus. Pirmąją standartiškai vadinkime pilietine visuomene, kurios skiriamasis bruožas yra ypatingi jos narių santykiai – jiems būdinga iš prigimtinės būklės perimta ir paveldėta konkurencija bei kova dėl įvairiopų išteklių. Šitaip organizuota konkurencinė pilietinė visuomenė iš esmės yra grynai privačių tikslų siekiančių egoistiškų individų sambūris. Nuo prigimtinėje būklėje esančių bendrijų ji skiriasi tik tuo, kad visų kova su visais joje vyksta pagal tam tikras aiškiai apibrėžtas taisykles. Tačiau tokiai visuomenei išlikti vien taisyklių nepakanka. Individo troškimas laimėti konkurencijos karą pernelyg stiprus, kad nekiltų pagunda šias taisykles pažeisti arba ir visai jų nepaisyti.

Todėl pilietinės visuomenės nuolat tyko pavojus žlugti – panirti į konkurencinės anarchijos chaosą ir sugrįžti į prigimtinę būklę. Tokia tarpusavyje kariaujanti visuomenė gali išlikti tik tuo atveju, jeigu pajėgia būti savo pačios sargu ir išlikimo garantu. Tai reiškia, kad ji gali egzistuoti tik tuo pat metu būdama ir visai kito pobūdžio bei lygmens sambūriu, sugebančiu laiduoti, kad jo nariai bent minimaliai laikysis bendrų, visiems vienodai galiojančių konkurencinės kovos taisyklių. Būtent iš čia kyla prigimtinis moderniosios visuomenės dvilypumas. Ją iš tiesų sukuria dvigubas struktūrinantis judesys, ir tokia visuomenė išsiskleidžia ne tik kaip pilietinė, bet kartu ir kaip politinė visuomenė. Pastaroji yra absoliučiai būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir išlikimo sąlyga.

Pilietinė visuomenė yra savanaudiškų tikslų siekiančių individų, arba tiesiog biurgerių, konkurencinės kovos arena, kurią struktūrina vadinamasis sąžiningos konkurencijos principas. Politinę visuomenę grindžia bendras jai priklausančių individų tikslas išsaugoti pamatinę visos bendruomenės egzistavimo sąlygą, todėl tokią bendruomenę struktūrinantis principas yra jos narių solidarumas. Jo išraiška yra atskira ir savita politinės visuomenės organizacijos forma – modernioji valstybė. Kiek individai pajėgia susieti save su valstybe, tiek jie nebėra tik biurgeriai, bet tampa piliečiais griežta šio žodžio prasme – valstybės kaip politinės bendrijos nariais. Pilietinės visuomenės ir valstybės sąveikos ir santykio klausimas jau keli šimtmečiai yra svarbiausia, bet ir sunkiausiai sprendžiama moderniosios politinės teorijos ir praktikos dilema, spėjusi ne kartą tapti didžiulių modernybės epochos sukrėtimų ir net tragedijų šaltiniu.

Viena vertus, pilietinė ir politinė visuomenės yra dvi neatskiriamai susijusios ir viena kitą papildančios modernios visuomenės organizacijos formos. Antra vertus, jos yra visiškai skirtingos ir sunkiai suderinamos tos visuomenės egzistavimo plotmės. Šiuolaikinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo būdą bei režimą pavadinę senovišku apibendrinančiu vardu politija galėtume pasakyti, kad moderniosios politijos nuo pat savo atsiradimo yra pasmerktos nuolatos spręsti titanišką uždavinį. Jos gali išlikti ir normaliai gyvuoti tik tiek, kiek pajėgia suderinti ir sutaikyti du jas vienodai grindžiančius, bet kartu vienas kitą neigiančius – konkurencijos ir solidarumo – organizacinius principus. Kitaip sakant, konkrečios politijos veidas lemiamai priklauso nuo jos sugebėjimo vykusiai išspręsti pilietinės visuomenės ir valstybės santykio klausimą.

Moderniųjų laikų istorija negailestingai atskleidė, kad tinkamai jį išspręsti pavyksta anaiptol ne visoms politijoms, nes tai padaryti trukdo daugybė veiksnių, pirmiausia – politinės visuomenės, taigi ir valstybės, pamatus išplauti nuolat besikėsinantis pilietinės visuomenės, arba biurgeriškasis, pradas. Kaip minėta, išsiskleidusios politinės visuomenės organizacijos forma yra valstybė, kuri turi būti valdoma, tad natūraliai reikalauja valdžios. Tačiau valdžia pati savaime taip pat yra arba lengvai tampa vienu iš resursų, dėl kurio kovoja pilietinės visuomenės nariai. Taip įvyksta tais atvejais, kai pilietinės visuomenės pradas ir jame glūdinti individų arba jų grupių kovos dėl išteklių logika užgožia ir nustelbia politinės visuomenės pradą ir šią visuomenę konstituojantį pagarbos bendrajam interesui ar bent jau minimalios atožvalgos į jį principą.

Atrodo, kaip tik čia glūdi pamatinės ir niekada visiškai neįveikiamos įtampos tarp pilietinės ir politinės visuomenių gelminis šaltinis. Tam tikromis sąlygomis politinę visuomenę, arba valstybę, tiesiogine šio žodžio prasme gali „praryti“ dėl valdžios kaip resurso beatodairiškai kovojanti pilietinė visuomenė. Kai noras ir gebėjimas laikytis politinės visuomenės sambūvio principų, arba bendrų žaidimo taisyklių, smarkiai sumenksta ar net visai išnyksta, prasideda modernios visuomenės slinktis antrinės, arba jau „civilizuotos“ prigimtinės būklės – anarchijos – link. XX a. Rusijos ir Vokietijos patirtys aiškiai atskleidė tokios slinkties kryptį: tai, ką galima pavadinti pilietinės visuomenės hipertrofija politinės bendruomenės arba valstybės sąskaita, išpurena dirvą visiškai naujam, pasaulio istorijoje precedento neturėjusiam žmonių valdymo tipui – totalitariniam valdymui. Toks valdymas randasi tada, kai pilietinės anarchijos sąlygomis kuri nors pilietinės visuomenės grupė perima į savo rankas valstybės aparatą ir tampa valdžia, o visos kitos grupės nugrūdamos į pogrindį. Atsiranda visagalė valstybė, kurioje tariamai supolitinamas visas viešasis, taip pat ir privatus piliečių gyvenimas.

Apibūdinimas „tariamai“ čia laikytinas nuoroda, kad šis supolitinimas yra tik menamas, nes totalitarinė valstybė apskritai nėra politinė klasikine šio žodžio prasme. Tokia ji negali būti dėl savo prigimties. Skiriamasis politiškumo ir politinės tvarkos bruožas yra gebėjimas reprezentuoti bendrąjį visuomenės, t. y. visų piliečių interesą, net jeigu šis interesas būtų suvokiamas ne kaip pozityviai apibrėžiamas ir įvardijamas bendrasis jų gėris, kokiu jis buvo laikomas antikoje ir viduramžiais, o „moderniai“, taigi minimalistiškai, – tik kaip siekis įtvirtinti visiems priimtinas konkurencinės kovos taisykles ir priversti šių žaidimo taisyklių laikytis visus bendruomenės narius. Totalitarinis valdymas yra tarsi politinis būtent todėl, kad jam trūksta šio pamatinio politiškumo bruožo. Savo pagrindu ir giliausia esme jis yra pilietinis valdymas, kuriam esant valdžią kokiu nors būdu įgijusi pilietinės visuomenės grupė ją uzurpuoja ir pradeda ja piktnaudžiauti, totalizuodama savo dalinį interesą ir valią – paskelbdama jį bendruoju interesu ir smurtu priversdama visuomenę priimti jos primestas žaidimo taisykles bei jų laikytis. Tariamai politinis valdymas imituoja reprezentuojąs bendrąjį visuomenės interesą, todėl, kalbant madingu pomoderniosios filosofijos žargonu, jis yra tik tikros politinės tvarkos simuliakras.

Pamatinės reikšmės faktas, kad totalitarinio valdymo galimybė „užprogramuota“ pačios pilietinės visuomenės prigimtyje, skatina atsargiau ir kritiškiau pažvelgti į kai kuriuos įsitvirtinusius ir ideologinio mąstymo klišėmis spėjusius tapti vaizdinius apie totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykį.

Nuolatos kartojamas teiginys, kad totalitarinė valstybė sutriuškina ir net sunaikina pilietinę visuomenę, laikomas kone savaime akivaizdžia aksioma. Paviršutiniškai žvelgiant jis skamba gana įtikinamai. Įsigilinus į valstybės ir visuomenės santykio klausimą jis greitai pradeda atrodyti gerokai supaprastintas ir iškreiptas, nes jo pagrįstumą ir įtikinamumą smarkiai sumenkina tik ką aptartas paradoksas, kad pilietinė visuomenė, iš tiesų galinti tapti ir ne kartą tapusi totalitarinio valdymo auka, pati bent iš dalies kuria tokio ją naikinančio valdymo prielaidas.

Tokią kiek nukrypstančią nuo vyraujančios totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio interpretaciją bent iš dalies patvirtina ir dar visai nesena politinė Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtis. Ji taip pat verčia rimtai suabejoti politologinėje ir tranzitologinėje literatūroje spėjusiu paplisti ir beveik nepajudinamai įsitvirtinusiu aiškinimu, neva šių šalių totalitarinius režimus sugriovė ar nuvertė tarsi iš po žemių staiga išdygusios laisvės troškusios pilietinės visuomenės. Toks aiškinimas skamba tarsi įtikinamai, bet tik iki to momento, kai susivokiama, jog tokį žygdarbį sugebėjusios atlikti minėtos visuomenės po „aksominių revoliucijų“ dėl nežinomų priežasčių paslaptingai išnyko. Išsilaisvinus iš komunistinės totalitarinės priespaudos kažkodėl vėl skubiai pulta jas „kurti“, ir štai jau ištisus du dešimtmečius ne itin sėkmingai mėginama tai daryti pasitelkus visą profesionalių kūrėjų armiją. Jau vien tai, kad šis „kūrimas“ tapo šioje srityje besispecializuojančios palyginti mažos profesionalų grupės gerai apmokamu užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu, savaime yra požymis, jog šitaip konstruojamas pilietiškumas, švelniai tariant, sunkiai dera su klasikinio pilietiškumo samprata.

Pilietiškumo sampratos idėjinis ir moralinis pagrindas visada buvo savaime suprantama nuostata, kad pilietiškumo dorybė pirmiausia yra asmens apsisprendimas ir gebėjimas individualų egoistinį interesą derinti su visos bendruomenės interesu, o ypatingais atvejais – ir dėl jo pasiaukoti. Tai – ne skambi retorinė frazė. Juk vienas labiausiai krintančių į akis ir trikdančių paradoksų aptarinėjant pilietiškumo ugdymo perspektyvas turėtų būti aplinkybė, kad prieš dvidešimt metų daugybė Lietuvos žmonių pasiaukojamai gynė atkurtąją valstybę be jokių tada dar neegzistavusių pilietinės visuomenės kūrėjų paskaitų bei raginimų ir nepraėję jokių pilietinio ugdymo mokyklų, kursų ir programų. Tačiau pamėginus nuosekliai apmąstyti šią trikdančią patirtį neišvengiamai kyla dar fundamentalesnis klausimas. Jeigu pilietinės visuomenės buvimas yra būtina netotalitarinės politinės santvarkos ir laisvos visuomenės egzistavimo sąlyga ir kartu patikimas jų atpažinimo požymis, tai kokioje santvarkoje iš tiesų gyvena žmonės ir kokia iš tikrųjų yra šalis ir valstybė, kurioje pilietinė visuomenė vis „kuriama“ ir iš esmės yra virtusi „amžinai tampančia“ pilietine visuomene?

Klausimą galima suformuluoti dar konkrečiau ir tiksliau. Ar tai reiškia, kad tokia valstybė vis dar išgyvena politiškai neapibrėžtą ir sunkiai apibūdinamą, neaišku, kiek truksiantį perėjimo į tikrą pilietinę visuomenę, taigi ir į tikrai laisvą politinę santvarką, laikotarpį, ar vis dėlto šis perėjimas jau įvyko, tik jo sukurta nauja santvarka iki šiol nėra deramai suprasta ir juo labiau tiksliai įvardyta? Ar, užuot nekritiškai priėmus ir be perstojo kartojus nuvalkiotas pokomunistinės tranzitologijos mokslo tiesas, nederėtų susimąstyti, kad „aksominių revoliucijų“ laikotarpiu įvykęs istorinis virsmas, ko gero, buvo anaiptol ne laisvės triumfas? Ar tai nebuvo tik išradingai įgyvendintas senosios totalitarinės sistemos pertvarkymas, jos dereguliavimas, leidęs klasikinę, lengvai atpažįstamą totalitarinę santvarką pakeisti modernesniu ir efektyvesniu neototalitariniu valdymu, kurio veikimo mechanizmą ir represyvų pobūdį subtiliai slepia kruopščiai supintas „laisvos visuomenės“ institucijų iškabų ir „valdomos demokratijos“ formalistinių procedūrų tinklas?

Tikėtina, kad pradėjus rimčiau kelti ir gvildenti panašius klausimus būtų paklebenti ar net susvyruotų prieš du dešimtmečius suręsti tranzitologijos studijų idėjiniai pagrindai ir prireiktų iš esmės tikslinti jų pamatines prielaidas bei iki šiol prieitas svarbiausias įžvalgas. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu jau gana netolimoje ateityje paaiškėtų, jog didelė ar net didžioji dalis pokomununistinės transformacijos tyrimų tėra pseudomokslinės povo plunksnos, kuriomis apkamšomas mažai ką bendro su tikrove turintis ideologiškai konstruojamas išsilaisvinimo mitas. Tačiau nėra būtino reikalo pernelyg žvilgčioti į ateitį. Kol kas visai pakanka tik pradėti mintinį eksperimentą ir pasmalsauti, kokius pokomunistinės laisvės tikrovės bruožus galima išvysti sukant tokio abejojančio klausinėjimo keliu.

Iš karto aiškėja, kaip svarbu vengti dabartiniu metu itin paplitusios intelektualinės ir politinės painiavos, kai vartojant sąvokas pilietis ir pilietiškumas neleistinai suplakamos dvi skirtingos piliečio ir pilietiškumo sampratos. Reikia aiškiai skirti dvi pilietiškumo atmainas – individo kaip vadinamosios pilietinės visuomenės nario, arba bourgeois, ir individo, kaip valstybinės politinės bendrijos nario, arba citoyen, pilietiškumą. Griežta teorinė ir praktinė šių sąvokų skirtis leidžia geriau suprasti totalitarinių režimų prigimtį, ypač – totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio specifiką.

Kaip minėta, pilietinė ir politinė visuomenė yra saviti tarpusavio santykių organizacijos moderniojoje visuomenėje būdai. Tokios visuomenės individas vienu metu priklauso dviem atskiroms ir skirtingoms bendrijoms, kurias saisto glaudus, jokiomis aplinkybėmis neišnykstantis ryšys. Jam apibūdinti kuo puikiausiai tinka ir šiek tiek šabloniškas Siamo dvynių vaizdinys. Tačiau šis ryšys gali būti sveikas arba iškreiptas. Sveikas jis būna tada, kai jam esant kartu išlieka aiški valstybės ir pilietinės visuomenės skirtis ir jos kuriama natūrali įtampa, laiduojanti dviejų sociumo organizacijos plotmių autentišką tapatumą ir konstruktyvią sąveiką. Kai šis ryšys pažeidžiamas taip, kad išsitrina skiriamoji riba tarp politinės ir pilietinės visuomenių, randasi iškreiptos, tai yra neautentiškos ir nevisavertės politijos, kurių ryškiausias pavyzdys, be abejo, yra vadinamieji totalitariniai režimai. Jie susiformuoja ir įsitvirtina tada, kai išnykus minėtai ribai politinė ir pilietinė visuomenės susilieja į vieną amorfišką darinį. Kaip tik tada visa jėga pradeda veikti tai, ką galima pavadinti Siamo dvynių efektu. Susijusioms ir kartu atskirtoms valstybei ir pilietinei visuomenei susilydžius į samplaiką jos ne liaujasi egzistavusios apskritai, o gyvuoja iškreiptais ir karikatūriškais pavidalais. Iki tol buvusi normali, valstybė tampa kvazipolitiniu, o pilietinė viusomenė – kvazipilietiniu dariniu.

Būtent ši gelminė abiejų darinių transformacija ir yra tikrasis Siamo dvynių efektas. Jį tiksliau apibūdinti būtų galima pasakant, kad išnykus jungties–skirties dialektine žaisme grindžiamai valstybės ir pilietinės visuomenės sąveikai, jos pradeda nuosekliai ir metodiškai naikinti viena kitą. Tai yra svarbiausias ir pražūtingiausias minėto efekto pasireiškimas, kurį reikia aiškiai suvokti ir deramai įvertinti jo ypatingą svarbą. Kaip tik nenoras ar nesugebėjimas įžvelgti ir pripažinti valstybės ir pilietinės visuomenės abipusio su(si)naikinimo reiškinio lėmė, kad mokslinėje literatūroje ir viešojoje nuomonėje paplito ir įsitvirtino vienpusiška, budelio ir aukos vaizdiniais grindžiama totalitarinio valdymo bei režimo samprata. Esą atsiradus tokiam režimui „bloga“ totalitarinė valstybė sunaikino arba suvarė į gilų pogrindį „gerą“ pilietinę visuomenę, kuri, kęsdama režimo priespaudą, jo nekentė ir tik laukė progos sukilti. Toks supaprastintas ir iškreiptas valstybės ir pilietinės visuomenės santykio totalitarizmo sąlygomis aiškinimas faktiškai yra ne kas kita, o pamatinis ir praktiškai nekvestionuojamas šiuo metu vyraujančios ideologinės paradigmos branduolys. Šia mąstymo schema grindžiamas pokomunistinėse šalyse įtvirtintas ir kryptingai palaikomas ideologinis, arba didysis, pasakojimas apie pilietinę visuomenę kaip apie tikrosios laisvės tvirtovę ir karalystę.

Atsiribojus nuo šios schemos iš karto atsiveria kitokia žiūros perspektyva. Žvelgiant per jos prizmę matyti, kad totalitarinė valstybė, pavyzdžiui, Sovietų imperija, apskritai nebuvo jokia valstybė griežta šios sąvokos prasme. Ji buvo tik kvazipolitinis organizmas, turėjęs išorinius valstybingumo atributus. Šitokio tipo darinyje nėra tikros politinės visuomenės, nes neegzistuoja visiems bendros žaidimo taisyklės, kurių atžvilgiu visi piliečiai iš tiesų būtų lygūs. Tokios kvazivalstybės įstatymai taip pat nėra tikri įstatymai, nes jie yra ne politinės visuomenės bendros valios teisinė išraiška, o tik išorinį tariamų įstatymų pavidalą turinčios tvarkos taisyklės, kurias valdžią užgrobusios visuomenės grupės jėga primeta kitiems tos visuomenės nariams ir grupėms.

Šio tipo valstybė neatitinka dviejų fundamentalių klasikinės valstybės sampratos kriterijų: joje neegzistuoja iš tiesų visuotinai ir daugumos jos narių laisvai pripažįstama bendrojo gėrio samprata, o valdžią turinti grupuotė ne tik netarnauja bendrajam piliečių interesui, bet valdo kitas visuomenės grupes šioms nesutinkant, t. y. prieš jų valią. Tokias politijas kruopščiai aprašiusi klasikinė, ypač Viduramžių, politinė teorija vadino jas tironijomis, tačiau vartojant šių laikų dvasią geriau perteikiantį žodyną tokias santvarkas labiau tiktų vadinti kvazipolitiniais kriminaliniais režimais. Deja, mokslinėje literatūroje ir viešajame diskurse iki šiol tebėra tvirtai įsišaknijęs keistas vaizdinys, kad sovietinė imperija buvo tikra, nors ir represyvi, valstybė. Kitaip sakant, ji aksiomiškai laikoma iš tiesų politiniu dariniu, o ne tik išoriškai ir tariamai supolitinta milžiniška kriminaline zona, kuriai aiškinti tik iš dalies tinka normalioms politijoms analizuoti pritaikytos teorinės sąvokos ir empirinio tyrinėjimo metodai.

Atsiribojus nuo paplitusio, tačiau klaidingo požiūrio, kad totalitarinis kvazipolitinis darinys iš tiesų yra valstybė, savaime susvyruoja ir ideologiškai suromantintas pilietinės visuomenės kaip laisvės bastiono vaizdinys. Totalitarinio režimo sąlygomis pilietinė visuomenė iš principo negali būti jokia laisvės sala todėl, kad jos paprasčiausiai nėra. Privatūs individų interesai ir natūralus siekis juos patenkinti, be abejo, išlieka. Tačiau šito nepakanka, kad įsitvirtinus tokiam režimui išliktų ir toliau egzistuotų pilietinė visuomenė. Greta individų egoistinių interesų bei jų konkurencinės kovos būtinas antrasis tikros pilietinės visuomenės sandas – šią konkurenciją reglamentuojančios bendros taisyklės, kurių atžvilgiu individai privalo būti iš tiesų, o ne tik menamai lygūs. Garantu, kad tokių taisyklių būtų visuotinai laikomasi, gali būti tik valstybiškai susiorganizavusi politinė bendruomenė.

Kadangi valstybė ir pilietinė visuomenė susijusios nesutraukomu ryšiu, akivaizdu, kad valstybei kaip visuomenės politinės organizacijos formai virtus savo karikatūra – totalitarine tariama valstybe, tokia pat karikatūra neišvengiamai virsta ir pilietinė visuomenė. Tokia deformuota kvazipilietinė visuomenė yra autentiškos, žaidžiančios pagal vienodas ir visiems privalomas taisykles, pilietinės visuomenės surogatas. Ji negali būti niekas kita, tik, kaip pasakytų šv. Augustinas, „plėšikų gauja“ tapusios totalitarinės pseudovalstybės veidrodinė projekcija. Todėl laikyti tokią visuomenę laisvės atrama atrodo mažų mažiausiai keista. Tokioje visuomenėje laisvė išlieka nebent labiausiai sumenkusiu pavidalu – kaip individų spontaniškumas, kurio niekada nepajėgia visiškai užgniaužti net pats griežčiausias totalitarinis valdymas. Toks spontaniškumas reiškiasi kaip individų ir jų grupių gebėjimas ir įgūdis apeiti totalitarinėje politijoje formaliai įtvirtintas bendrabūvio normas bei susikurti privačių, taigi negalinčių pretenduoti į visuotinumą, alternatyvių tarpusavio elgesio taisyklių visetą. Jis skleidžiasi kaip nuolatiniu išsisukinėjimu ir gudravimu grindžiamas elgesys, neturintis nieko bendra su autentiška ir visaverte normalios valstybės piliečio ir tikros pilietinės visuomenės nario laisve. Jeigu politinė ir socialinė laisvė suprantama kaip asmens gebėjimas kartu su kitais žmonėmis protingai kurti bendrą gyvenimo tvarką ir sąmoningai bei valingai paklusti jos taisyklėms, tai totalitarinėje santvarkoje išliekanti spontaniškumo laisvė yra ne tik tokios laisvės priešingybė ar blankus jos šešėlis, bet tiesiog karikatūrinis jos atvaizdas. Neatsitiktinai tokią „laisvę“ sovietmečiu įkūnijęs „piliečio“ tipas buvo keistas personažas, vadintas socialistinės nuosavybės grobstytoju.

Kadangi politinė ir pilietinė visuomenės totalitarinėje politijoje sunaikinamos arba neįtikėtinai atrofuojasi bei sumenksta, yra pagrindo tokios politijos atsiradimą laikyti savotiška ikicivilizacinės būklės restauracija, arba grįžimu į tai, ką galima pavadinti antrine prigimtine būkle. Kaip ir kokiu mastu įmanoma išsilaisvinti iš šios būklės – didžiulė mįslė. Juk norint tai padaryti būtina ištrūkti iš užburto rato. Totalitarinis režimas atsiranda tada, kai pakertami normalios valstybės pagrindai totalizuojant, t. y. tariamai supolitinant prigimtinei ikipilietinei visuomenei būdingą bendromis taisyklėmis nereglamentuojamos konkurencijos principą; kitaip tariant, laukinės konkurencijos, arba grynosios jėgos, principą paverčiant kvazipolitiniu stipriojo teisės principu. Tačiau totalitarinių režimų sąlygomis tuo pačiu principu vadovaujasi ir sugriautą pilietinę visuomenę pakeičianti kvazipilietinė visuomenė, kuri faktiškai įgyja daugelį prigimtinės, arba ikipilietinės, visuomenės bruožų. Skirtumas tik tas, kad toje visuomenėje nežabotos konkurencijos, arba grynosios jėgos, principas tampa silpnųjų, t. y. politinės galios neturinčių individų ir grupių tarpusavio santykius bei jų santykius su valstybę reguliuojančiu principu.

Šiuo atžvilgiu totalitarinė „valstybė“ ir jos tariamai užgniaužta „pilietinė visuomenė“ nieko nesiskiria ir yra vienarūšės bei bendramatės. Todėl tampa neaišku, iš kur tokioje „pilietinėje visuomenėje“ galėtų rastis kokybiškai kitoks – laisvės – principas, kuris taptų atspirties tašku ir moralinės bei politinės stiprybės šaltiniu, leidžiančiu tokiai visuomenei sukilti prieš totalitarinės valstybės primestą ir jos ginamą vergijos principą. Atsakyti į šį klausimą ar bent jau jį iškelti yra svarbu bandant praskleisti daugelį sovietinę „pertvarką“ bei jos pažadintas „aksomines revoliucijas“ vis dar gaubiančių paslapčių šydą.

Vidurio ir Rytų Europos veidą pakeitusios „aksominės revoliucijos“ neabejotinai buvo ir tebėra vienas mįslingiausių XX a. istorijos įvykių. Sunku tikėtis, kad įvairiems socialiniams mokslams atstovaujantiems tyrinėtojams kada nors pavyktų atskleisti tikrąsias jų priežastis ir varomąsias jėgas. Kita vertus, jokio galutinio paaiškinimo, ko gero, visai ir nereikia. Kur kas svarbiau suprasti, kaip šios revoliucijos transformavo regiono šalis, būtent kokią naują ekonominę, socialinę ir politinę santvarką jos įtvirtino.

Atsakyti į šį klausimą kur kas sunkiau, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Norint tai padaryti, iš karto iškyla ne viena kliūtis. Viena svarbiausių ir sunkiausiai įveikiamų – ideologinė, trukdanti pastangoms objektyviai analizuoti įvykusius pokyčius ir atskleisti jų priežastis, varomąsias jėgas, mastą, o svarbiausia – istorinę ir politinę prasmę. Ši ideologinio pobūdžio kliūtis yra ne kas kita, o išankstinis įsitikinimas, jog į revoliucijų prasmės klausimą jau atsakyta: esą per „aksomines revoliucijas“ totalitarinių režimų pavergtos pilietinės visuomenės susigrąžino laisvę. Išsilaisvinimas iš komunizmo pančių buvo iš karto ir tiesmukiškai, nesileidžiant į šio epochinio įvykio gelminių ir ilgalaikių padarinių apmąstymus, sutapatintas su „grįžimu į Vakarus“. O pats grįžimo vaizdinys savaime įtaigoja mintį, kad buvo atkurta arba sukurta tokia pat kaip ten egzistuojanti laisvos rinkos ekonomika ir liberali demokratinė politinė santvarka.

Atsirado ir įsitvirtino nauja ideologinė paradigma – tokia pat griežta kaip ir ankstesnioji. Ant jos bėgių buvo pastatyti ir jais iki šiol žvaliai rieda visi socialiniai mokslai, taigi ir „aksominių revoliucijų“ bei pokomunistinio virsmo tyrinėjimai. Kadangi ideologijos tam ir egzistuoja, kad būtų kuo mažiau gilinamasi į jų pačių prigimtį ar abejojama pamatinėmis jų prielaidomis, natūralu, kad tranzitologijos tyrinėjimų srityje įsitvirtino minėto virsmo vaizdiniai, spėję įgyti beveik nepajudinamų tiesų statusą. Storas tokių ideologizuotų vaizdinių klodas nugulė XX a. pabaigos istorijos tyrinėjimų lauką ir kritiškesnį mąstymą gniuždančiu svoriu trukdo kitaip pažvelgti į šio lūžinio laikotarpio įvykius. Norint tai padaryti pirmiausia reikėtų mėginti pagal išgales atsiriboti nuo tyrinėjimų teorinį ir empirinį akiratį gožiančio ideologizuoto išsilaisvinimo pasakojimo įtakos. Mat šis dėl savo indoktrinuojančio pobūdžio iš anksto nukreipia tyrinėjimą politiškai korektiška, bet nebūtinai teisinga ir produktyvia linkme. Įvykdžius šią sąlygą randasi prielaidos išvysti nepastebėtus arba neblogai žinomus, tačiau deramai vis dar neapmąstytus ir neįvertintus „aksominių revoliucijų“ bruožus. Jų yra ne vienas.

Vienas iš dažniausiai pabrėžiamų ir itin palankiai vertinamų šių revoliucijų bruožų yra taikus jų pobūdis. Vertinant įprastiniais humaniškumo ir etikos masteliais, šios taikios ir beveik bekraujės revoliucijos atrodo tikra palaima – menkučiai sukrėtimai palyginti su smurtingomis, daugybės aukų pareikalavusiomis XIX a. ir XX a. pirmos pusės socialinėmis ir politinėmis revoliucijomis. Kita vertus, šis ne pavienėje komunistinėje šalyje, o visur išryškėjęs skirtumas yra pernelyg visuotinis, didelis ir svarbus, kad būtų galima jį laikyti tiesiog atsitiktiniu ar juo labiau savaime suprantamu. Keistai ir net įtartinai lengvas ir greitas totalitarinės sistemos žlugimas ir staigus komunistinių šalių šuolis į naują laisvės režimą reikalingas išsamesnio paaiškinimo, kas gi nulėmė tokį skirtingą ankstesniųjų ir XX a. pabaigos antikomunistinių revoliucijų pobūdį ir padarė įmanomą šį stebuklingą šuolį.

Taip keliant klausimą ideologiškai vyraujantis ir visas galimas alternatyvas nustelbiantis „išsilaisvinimo“ bei „grįžimo“ pasakojimas ima blukti prarasdamas savo įtaigumą ir žavesį. Tiesą sakant, kuo labiau į jį gilinamasi iš šitaip keliamo klausimo perspektyvos, tuo labiau jis atrodo neįtikimas ir net įtartinas. Kritiškai apmąsčius ir įvertinus šį pasakojimą peršasi du galimi „aksominių revoliucijų“ aiškinimai. Pirmasis – jau įsitvirtinęs ir įprastas aiškinimas, jog tai buvo tikros revoliucijos, galėjusios greitai ir lengvai laimėti todėl, kad komunistiniai režimai buvo absoliučiai supuvę ir silpni, o jų nekentę žmonės degė begaliniu troškimu bei ryžtu nusimesti vergijos jungą. Antrąjį aiškinimą kol kas galima pateikti tik abejojančio klausimo pavidalu: ar nėra taip, kad žaibiško ir neįtikėtinai lengvo totalitarinių režimų žlugimo priežastis buvo ta, jog šie „aksominėmis revoliucijomis“ poetiškai pavadinti įvykiai apskritai nebuvo jokios revoliucijos?

Vienareikšmiškiau atsakyti į šį klausimą gali padėti tik dar išsamesni ir kruopštesni „pertvarkos“ tyrinėjimai. Sunkiausia rasti tinkamesnį, leidžiantį geriau negu iki šiol suvokti šį reiškinį konceptualinį jo aiškinimą. Kaip minėta, požiūriai, ko siekė ir kas iš tiesų buvo pertvarkos šauklys M. Gorbačiovas, yra diametraliai priešingi. Vieniems šis politikas buvo ir liks apie laisvę visada svajojęs liberalas, gavęs istorinę galimybę ir pamėginęs įgyvendinti slapčia puoselėtus reformatoriškus siekius. Kitiems jis visada atrodys nuoseklus komunistinio režimo šalininkas ir gynėjas, kuris, mėgindamas žūtbūt išgelbėti susvyravusią jam brangią santvarką, netyčia ją galutinai sužlugdė neapgalvotomis ir nevykusiomis reformomis. Ištrūkti iš šios konceptualinės dilemos spąstų nėra lengva. Vienas iš perspektyvesnių būdų tai padaryti – atsiriboti nuo panašių svarstymų bei spėlionių ir pamėginti įveikti šią dilemą pasitelkus griežtai pozityvistinį požiūrį. Tad reikėtų pamiršti pastangas tiksliai rekonstruoti „pertvarkos“ vedlio tikruosius tikslus ir planus ar juo labiau atspėti, kiek nuoširdūs buvo jo ketinimai. Pakaktų atidžiau įsižiūrėti, kas buvo daroma arba mėginta daryti pertvarkos laikotarpiu, o ypač pradiniu jos tarpsniu.

Sumanytų reformų tikslus įvardijantys šūkiai – pertvarka, demokratizavimas, viešumas – iš pat pradžių skambėjo labai miglotai, kadangi juose buvo be galo sunku įžvelgti nors kiek aiškiau ir konkrečiau apibrėžiamą turinį. Tačiau šį turinį pamažu atskleidė pats reformų, o dar tiksliau – pertvarkos metu įsiplieskusių politinių kovų vyksmas. Žvelgiant retrospektyviai matyti, kad visų pertvarkos metu vykusių politinių kovų epicentru galiausiai tapo mūšis dėl Sovietų Sąjungos konstitucijos šeštojo straipsnio, laidavusio Komunistų partijos absoliučios valdžios monopolį. Žūtbūtinė kova dėl šio straipsnio išsaugojimo ar panaikinimo visą politiškai aktyvią Tarybų Sąjungos visuomenės dalį ne tik suskaldė į nesutaikomas „totalitaristų stagnatorių“ ir „demokratų modernizatorių“ stovyklas, bet ir baigėsi imperijos žlugimu.

Suvokus, kad būtent valdžios klausimas buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs totalitarinio režimo griūtį, tampa prasminga panoramiškai apžvelgti visuminį pertvarkos vaizdą jau minėtu pozityvistiniu žvilgsniu, atsiribojant nuo spekuliatyvių svarstymų, kokie vis dėlto buvo tikrieji pertvarkos architektų tikslai ir kiek nuoširdūs buvo jų deklaruoti demokratizavimo ir viešumo lozungai. Spėlioti nebereikia, nes pakanka suprasti, ką iš tiesų padarė jos vedlys. Galima paprastai ir trumpai pasakyti, kad jis „atleido valdžias“ ir padarė galimą jau minėtą mūšį. Sausas šio pamatinio fakto konstatavimas yra kur kas tvirtesnis tolesnės analizės pagrindas todėl, kad tokie beveik neatsakomi klausimai, kokia buvo pertvarkos pamatinė idėja ir strateginis jos tikslas, ar pertvarka buvo pradėta visiškai sąmoningai ir gerai apgalvojus padarinius ar, priešingai, jos griebtis skatino pirmiausia savisaugos instinktas ir jo įkvėpta nuojauta, jog reikia rizikuoti ir kažką daryti, tampa iš esmės nebesvarbūs. Atsiribojus nuo jų galima tiesiog pasakyti, kad vadžių atleidimas tapo lemtingu ir negrįžtamu politiniu sprendimu, kuriuo buvo pradėtas patiems reformatoriams nelauktu rezultatu pasibaigęs totalitarinės valdymo sistemos dereguliavimo procesas.

Talpi dereguliavimo sąvoka, ko gero, yra vienintelė sąvoka, leidžianti subendravardiklinti ir susieti prasminiu ryšiu iš pirmo žvilgsnio neapibrėžtus ir tuščius reformatorių iškeltus pertvarkos šūkius. Žvelgiant iš laiko nuotolio lieka vis mažiau abejonių, kad Tarybų Sąjungos reformatorių užmojis dereguliuoti ir šitaip išjudinti sustabarėjusią santvarką ir buvo pertvarkos varomoji idėja bei galutinis tikslas. Tiesa, sąvokos „idėja“ ir „tikslas“ vartotinos itin atsargiai ir veikiau metaforiška prasme. Vykdant pertvarką neatsitiktinai buvo nuolatos kartojama, kad ji esanti būtent „prasidėjęs procesas“ – ši M. Gorbačiovo pamėgta frazė buvo ne tik teisinga ir tiksli, bet, griežtai kalbant, galbūt vienintelis iš tiesų dalykiškas ir prasmingas pertvarkos tikrojo turinio ir tikslo apibūdinimas. Jis puikiai atskleidė reikalo esmę, būtent kad procesinis dereguliavimo pobūdis ir reiškė tai, jog valingu vadžių atleidimo veiksmu paleistas kvazivalstybės atnaujinimo ir modernizavimo mechanizmas toliau turėjo veikti tarsi nekontroliuojamai ir nevaldomai. Belieka pridurti, kad pertvarka kitaip skleistis ir negalėjo, nes uždavinys valdyti tokio pobūdžio dereguliavimo vyksmą apskritai pranoksta žmogaus jėgas ir gebėjimus.

Pirmiausia buvo dereguliuota politinio gyvenimo sritis. Joje pradėjo veikti visiškai kitokios prigimties politikos ir apskritai istorijos vyksmą valdantis veikėjas – garsioji „Nematoma ranka“, kuri tik vėliau persikėlė ir į ekonominio gyvenimo erdvę. Politinio gyvenimo dereguliavimas reiškė tik tai, kad Komunistų partijos pasisavinta ir griežtai monopolizuota kvazipolitinė valdžia tapo iš principo ir kitoms visuomenės grupėms pasiekiamu „resursu“, dėl kurio tapo įmanoma ir verta pasigrumti. Teisės varžytis dėl jos kaip tik ir pradėjo reikalauti ir kitos, anksčiau šios teisės neturėjusios kvazipilietinės visuomenės grupės. Paversti valdžią nevaržomos konkurencinės kovos objektu – tokia buvo primygtinio reikalavimo panaikinti tarybinės konstitucijos šeštąjį straipsnį tikroji, bet vengiama atvirai įvardyti politinė prasmė. Natūralu, kad nenorėjusiai išsižadėti valdžios monopolio Komunistų partijos daliai buvo prikabintos „totalitaristų“, „konservatorių“ ir „stagnatorių“ etiketės, o valdžios dalies sau reikalavusios grupės pasipuošė „demokratų“, „modernizatorių“ ir „pažangiečių“ iškabomis. Įsitvirtinusi legenda apie pertvarkos laikotarpiu Tarybų Sąjungoje ir pirmiausia Rusijoje veikusias gausias ir stiprias demokratines jėgas neabejotinai yra vienas klaidingiausių ir pavojingiausių su pertvarka siejamų vaizdinių, nes ji yra ir vienas svarbiausių ideologinio išsilaisvinimo pasakojimo atraminių stulpų. Rusijoje tikrų demokratų buvo menkutė saujelė, o jų įtaką pertvarkos vyksmui ir baigčiai buvo praktiškai nejuntama.

Tad žvelgiant į pertvarką kaip į valingai paleistą, bet toliau iš esmės savieigai paliktą komunistinės santvarkos sisteminio dereguliavimo procesą, „aksominių revoliucijų“ spindesys gerokai nublanksta. Visiškai akivaizdu, kad sistemos dereguliavimas nebūtinai reiškia, jog šiuo dereguliavimo veiksmu totalitarinė kvazipilietinė visuomenė iš tiesų ir savaime susigrąžina laisvę ir tampa tikra pilietine visuomene. Juk toks „išsilaisvinimas“ iš principo gali būti slinktis naujos tokios visuomenės pa(si)vergimo formos link.

Tiesioginis akstinas kruopščiai svarstyti ir tikrinti prielaidą, kad „aksominės revoliucijos“ galėjo būti tik revoliucijų simuliakrai, pirmiausia yra pagrįstos abejonės, iš kur ir kaip šiose totalitarizmo sąlygomis visapusiškai degradavusiose kvazipilietinėse visuomenėse staiga radosi revoliucinis potencialas, leidęs nuversti ne šiaip policinius, bet iki dantų ginkluotus tironiškus režimus. Vadinamosios pertvarkos patirtis šias abejones tik stiprina. Be saujelės disidentų pasiaukojamos, tačiau atrodžiusios beviltiškos kovos, ištisus dešimtmečius iki pertvarkos Tarybų Sąjungoje nebūta jokių rimtesnių protesto – o ką jau kalbėti apie tikrą pasipriešinimą – prieš totalitarinį režimą proveržių ar net jų ryškesnių apraiškų. Kitų šalių istorinė patirtis taip pat kelia daug klausimų. Net žiauriai nuslopinti ir pilietinės visuomenės kovos už laisvę pavyzdžiais laikomi Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai nebuvo antisisteminiai griežta šio žodžio prasme. Jie iš esmės buvo tik mėginimai sukurti „komunizmą su žmogišku veidu“, o šiems maištams vadovavo komunistinėmis idėjomis bei galimybe „sužmoginti“ santvarką nuoširdžiai tikėję kai kurie šių šalių valdančiųjų kompartijų vadovai. Lenkijos „Solidarumo“ judėjimas buvo užgniaužtas jau kur kas švelniau, o „aksominės revoliucijos“ apskritai buvo neįtikėtinai taikios.

Žmogiškai tokia permaina galėtų tik džiuginti, jeigu šios smurto mažėjimo tendencijos nelydėtų išryškėjęs dar vienas naujas ir gerokai problemiškesnis šių revoliucijų bruožas. Revoliucijoms „humaniškėjant“, jose dalyvaujančios „apačios“ darosi vis pasyvesnės, o jų vaidmuo menksta. Visų klasikinių modernybės revoliucijų priežastis buvo kaip tik tolydžio augantis apačių nepasitenkinimas, pamažu virsdavęs vis atviresniais protestais prieš esamą tvarką ir galiausiai pasibaigdavęs spontaniškais ir smurtingais revoliuciniais sukilimais. Tuo tarpu XX a. pabaigos antikomunistinės revoliucijos yra „postmodernios“, nes jos kur kas panašesnės į pačių „viršūnių“ sumąstytus ir surežisuotus kvazipolitinius spektaklius, kuriuose masės atrodė tokios pat pastebimos ir svarbios kaip ir ankstesniais laikais, bet iš tikrųjų joms skirtas tik režisierių veiksmus palaikančių „revoliucijos klakerių“, arba šių spektaklių estetinio fono, vaidmuo.

Pasaulį pakeitusios pertvarkos pradinis impulsas, netrukus sukėlęs milžinišką „aksominių revoliucijų“ bangą, buvo ne koks nors tarybinės visuomenės gelmėse kunkuliavęs ir grasinęs bet kurią akimirką prasiveržti liaudies nepasitenkinimo ir rūstybės vulkanas, bet valdžios sprendimas atleisti vadžias, kurį uždarų kabinetų tyloje priėmė ir visai tarybinei kvaziimperijai bei jos kvazipilietinei visuomenei iš viršaus nuleido maža grupelė valdančiosios kompartijos viršūnei priklausiusių žmonių. Ši lemtingai svarbi aplinkybė ir leidžia daryti prielaidą, kad pertvarką, o galiausiai ir „aksominių revoliucijų“ laviną išjudino ne tiek įsivaizduojamas pilietinės visuomenės gelmėse glūdėjęs nenumaldomas laisvės ilgesys ir ryžtas dėl jos sukilti, bet veikiau dalies elito suvokta būtinybė atrasti naujus ir efektyvesnius būdus valdyti ir išnaudoti jau kelis dešimtmečius pavergtą ir visai nemaištingą „socialistinę“ visuomenę. Kadangi kita elito dalis tokios pertvarkos planui nepritarė, kilo imperijos viršūnių konfliktas, nulėmęs jų susiskirstymą į stagnatorių ir reformatorių, arba ,„totalitaristų“ ir „demokratų“ stovyklas. Šis konfliktas persimetė ir į pertvarkos laikotarpio visuomenę paversdamas ją hobsiškojo visų karo su visais lauku.

Visuotinio karo vaizdinys šiuo atveju nėra „pertvarkai“ apibūdinti savavališkai vartojama metafora. Pradėjus atsileidinėti geležiniams Komunistų partijos valdžios gniaužtams kvazipilietinė tarybinė visuomenė iš principo negalėjo būti išlaisvinta arba išsilaisvinti pati. Ji taip pat negalėjo tapti ir netapo tikra pilietine visuomene. Mat ši totalitarinio režimo visokeriopai slopinta, nuniokota ir deformuota visuomenė paprasčiausiai neturėjo moralinio, politinio, pagaliau ir intelektualinio potencialo susikurti absoliučiai būtiną jos virsmo tokia visuomene sąlygą – išsiskleisti kaip tikra politinė visuomenė. Jeigu ši kvazipilietinė visuomenė būtų pajėgusi padaryti tokį stebuklą ir ištrūkti iš totalitarinės būklės liūno, tai būtų prilygę, vaizdžiai kalbant, Miunhauzeno, sugebėjusio save ištraukti iš pelkės už savo paties plaukų, atliktam žygdarbiui.

Kadangi toks stebuklas neįvyko ir negalėjo įvykti, pertvarką pradėjęs kvazipolitinės viešosios erdvės dereguliavimas suteikė šiai suvargusiai visuomenei vienintelę tokiomis sąlygomis įmanomą laisvę. Tai buvo ta pati iki pertvarkos nuosekliai varžyta ir persekiota spontaniškumo laisvė, kuriai buvo leista išeiti iš pogrindžio ir reikštis viešai iki tol neregėtais būdais ir formomis. Tačiau vieša šios laisvės raiška savaime nelaidavo, kad ji peraugs į naują kokybę ir taps tikra politine laisve. Todėl ji netruko supanašėti su kalėjimo zonoje sumaištavusių kalinių ar iš aptvaro ištrūkusių vergų siautėjimu. Kadangi dereguliavimas prasidėjo politinio gyvenimo srityje, natūralu, kad pirmoji ir akivaizdžiausia atgautosios laisvės raiškos forma buvo įsiplieskusi kvazipilietinės visuomenės grupių kova dėl valdžios. Ši, kaip netrukus parodė tolesni įvykiai, visiškai bergždžia, jokios tikros laisvės link nevedusi ir jos neatnešusi kova davė tik tai, kad kaip niekad aiškiai atskleidė tikrąją totalitarinės tarybinės visuomenės prigimtį ir kartu jos realių galimybių išsilaisvinti ribas.

Atleidus partinės kontrolės vadžias, ši visuomenė tam tikra prasme susigrąžino savastį ir tikrąjį veidą, kuriuos iki tol slėpė gana pakenčiamai atrodantis tvarkos, padorumo ir net išorinio jos narių solidarumo fasadas. Išnykus šiam apgaulingam fasadui ji pasirodė esanti tuo, kuo iš tiesų visada ir buvo – savitos rūšies antriniu prigimtiniu dariniu. Joje įsižiebusio visuotinio karo dėl resursų kuriam laikui nebevaržė jokios bendros taisyklės ir normos. Tai reiškia, kad dereguliavimo veiksmu ši visuomenė buvo ne išlaisvinta, bet įmestą į savotišką užburtą ratą. Kitaip sakant, pertvarka nubloškė visuomenę į būklę, kartą jau atvedusią prie totalitarinio valdymo ir leidusią atsirasti jį įkūnijančiam kvazipolitiniam kriminaliniam režimui. Ji savaime nesukūrė jokių prielaidų ištrūkti iš šios būklės, o išsiveržti iš jos savo jėgomis visuomenė taip pat nebuvo pajėgi. Todėl jai atsivėrę laisvės horizontai buvo tik jos miražas. Kelionė užburtu ratu tariamai išlaisvintą kvazipilietinę visuomenę vedė tik viena kryptimi. Pavargusi nuo anarchijos ir savivalės šėlsmo ir nebepajėgdama ištverti iš dalies sąmoningai leistos jai pačiai susikurti spontaniškumo laisvės ir jos sukelto visų karo su visais pragaro, ši visuomenė buvo iš anksto pasmerkta palūžti ir nutraukti taip įspūdingai prasidėjusį laisvės žygį.

Galimybė restauruoti totalitarinį valdymą slypėjo pačioje pertvarkos pradėto dereguliavimo vidinėje logikoje, o jos virsmas tikrove buvo tik laiko ir palankių aplinkybių klausimas. Pertvarkos vyksmas ir baigtis Rusijoje yra, ko gero, tipiškiausias ir tiesiog chrestomatinis šios vidinės logikos sklaidos pavyzdys. Nėra abejonių, kad šioje didžiulėje šalyje būta žmonių, troškusių permainų ir tikros laisvės. Tačiau čia aptartos priežastys ir specifinės šalies sąlygos lėmė, kad apie B. Jelcino asmenį susitelkusios „demokratų“ stovyklos branduolį sudarė ne tokie žmonės, bet antrajam nomenklatūros ešelonui priklausę įvairiausio plauko partiniai ir biurokratiniai funkcionieriai. Jie daugiausia buvo susitelkę Rusijos Federacijos, o ne sąjunginės valdžios struktūrose, taigi buvo ne nomenklatūros „aukščiausia lyga“, bet daugiausia antrarūšiai jos nariai. Todėl šie „demokratai“ nebūtinai buvo išmintingesni ir padoresni už aukštesnei lygai priklausiusius grumtynių dėl valdžios konkurentus. Veikiau buvo kaip tik atvirkščiai.

Rusijos ir kitų buvusios kvaziimperijos provincijų visuomenės netruko savo kailiu patirti, ką iš tiesų reiškė tokių demokratų nešama laisvė. Jos tikrieji vaisiai galutinai pasimatė perkėlus dereguliavimo principą ir į ūkio sritį. Ekonomikos „išlaisvinimo“ ir ūkio privatizavimo socialiniai padariniai buvo tokie, kad milijonams šalies gyventojų varganas gyvenimas „brandaus socializmo“ sąlygomis pradėjo atrodyti kone aukso amžius palyginti su demokratinės laisvės rojumi. Kosminė socialinė atskirtis ir begalinis daugumos į šį rojų atvestų gyventojų skurdas – toks buvo pertvarkos pradėto totalitarinės sistemos dereguliavimo rezultatas. Tačiau panašu, kad tokia pertvarkos baigtis iš principo tenkino, o galiausiai ir sutaikė abi jai vykstant aršiai konfliktavusias stovyklas. Po ištisą dešimtmetį faktiškai prigimtinės būklės sąlygomis gyvenusios visuomenės tarpusavio karo, net ir akademinėje literatūroje kažkodėl patikliai vadinamo „demokratijos tarpsniu“, Rusijos „demokratai“ ir „liberalai“ sklandžiai, be jokio rimtesnio pasipriešinimo valdžią perdavė neostalinisto V. Putino vadovaujamiems jėgos struktūrų atstovams. Dauguma jų, išskyrus būrelį principingiausių ir atkakliausių, sėkmingai susirado nišas atkurtoje valdžios piramidėje arba bent jau tapo „sisteminės opozicijos“ dalimi.

Tokia lengva reformatorių kapituliacija ir po jos susiklostęs taikus totalitaristų ir demokratų sambūvis aiškiai liudija, kad pastariesiems demokratija anaiptol nebuvo vertybė, dėl kurios jie būtų pasiryžę rimtai kovoti ar juo labiau mirti. Demokratiniai lozungai ir iškabos daugumai jų buvo tik patogus įrankis siekti daugiau valdžios žaidžiant pertvarkos kvazipilietinei visuomenei leistus galios žaidimus. Ši visuomenė taip pat neparodė jokio noro ginti tokios demokratijos. Toks pasyvumas paprastai laikomas įrodymu, kad ji nepribrendo demokratijai, ir dėl to neretai apgailestaujama. Suvokiant pertvarką kaip valdžios viršūnių sumąstytą ir paleistą dereguliavimo procesą bei prisimenant jo rezultatus, Rusijos visuomenės abejingumas demokratijai atrodo ne tik natūrali, bet ir savaip racionali nuostata. Dėl daugybės priežasčių nepajėgusi tapti tikrai laisva politine visuomene, ji vis dėlto pasirodė esanti pakankamai nuovoki, kad atpažintų jai primestą demokratijos simuliakrą ir nuo jo nusigręžtų. Tad rimčiau kalbėti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje, ko gero, taps įmanoma tik tada, kai į viešąjį šios šalies gyvenimą ateis nauja karta, kuriai žodis demokratija nebebus toks baubas kaip dabar, nes praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje patirtas simuliakrinės demokratijos košmaras jai atgis tik klausantis savo tėvų pasakojimų.

Lengviausia ir patogiausią būtų liūdną Rusijos patirtį laikyti tiesiog nepavykusios pertvarkos pavyzdžiu ir neskirti jam pernelyg daug dėmesio. Tačiau ši patirtis įgyja visiškai kitą prasmę ir pradeda atrodyti labai vertinga ir svarbi išsikėlus prielaidą, kad visos VRE regione įvykusios „aksominės“, arba „dainuojančios“, revoliucijos gali būti tik šiek tiek skirtingai įgyvendinti to paties dereguliavimo scenarijaus variantai. Įmanoma, kad principinė dereguliavimo logika bei schema valdė visų šių revoliucijų vyksmą ir nulėmė jų baigtį bei galutinius rezultatus. Tai reikštų, kad visose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, priklausomai nuo vietos sąlygų, buvo pritaikyti tik šiek tiek skirtingi dereguliavimo būdai ir susiklostė iš esmės panašios, tik skirtingomis išorinėmis dekoracijomis pasipuošusios ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos. Atidžiai tikrinant minėtą prielaidą galėtų paaiškėti, kad šių santvarkų skirtumai yra kur kas mažesni, negu skatina manyti ir tikėti išsilaisvinimo pasakojimas. Trumpai sakant, jie būtų tik kiekybiniai, bet ne kokybiniai.

Jeigu besąlygiškai tikima išsilaisvinimo pasakojimu, mėginimas lyginti Lietuvą ir Rusiją gali atrodyti keistas ir net įžūlus. Lietuva kartu su kitomis dviem Baltijos šalimis kone visuotinai laikomos pavykusio išsilaisvinimo ir sėkmingos pokomunistinės transformacijos pavyzdžiais. Noriai primenamos ir pasakojamos šių šalių „sėkmės istorijos“ taip įsitvirtino akademiniuose sluoksniuose ir viešojoje nuomonėje, kad abejoti jomis faktiškai jau seniai tapo ne tik neišprusimo bei tamsuoliškumo, bet ir blogo tono požymiu. Sklandų pasakojimą apie kone stebuklingą sėkmę jaukiantys faktai apdairiai ignoruojami ir nutylimi arba apsukriai racionalizuojami ir pateisinami.

Juk nereikia turėti jokių „svieto lygintojo“ polinkių norint suprasti, jog milžiniška ekonominė nelygybė ir beveik didžiausia Europos Sąjungoje socialinė atskirtis yra aiškus įrodymas, kad Lietuvos „išsilaisvinimas“ buvo absoliučiai atsaistytas nuo Sąjūdžio deklaruotų ir tarsi ketintų įgyvendinti teisingumo ir visuomeninio solidarumo principų. Taip pat tik išsilaisvinimo pasakojimo užhipnotizuotas ir jo uždėtų ideologinių rožinių akinių nenorintis nusiimti stebėtojas drįstų teigti, kad emigracijos iš Lietuvos mastai, daugelį kartų viršijantys vidutinius europinius rodiklius, yra ne tariamai išsilaisvinusios tautos išsivaikščiojimo ir tiesiog fizinio/demografinio nykimo požymis, bet natūralus ir net pozityvus reiškinys. Būtent minėtas ideologinis pasakojimas didžia dalimi lemia, kad šalies gyventojų prarastys, pranokstančios karo ir trėmimų laikotarpiais patirtas žmonių netektis, racionalizuojamos vaizduojant jas kaip neišvengiamą reiškinį, panašų, tarkime, į natūralią metų laikų kaitą, ir net laikomos atgautosios laisvės išraiška, o ne vadinamos tikruoju vardu – neatsakingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltu ir tebetrunkančiu tautos su(si)naikinimo procesu.

Trumpai priminti šiuos puikiai žinomus ir nuolatos minimus faktus reikia dėl vienintelės priežasties. Mat gana tikėtina, kad laisvės sąlygomis gerokai paspartėjęs, palyginti su sovietmečiu, tautos nykimas yra tiesioginis su pertvarka prasidėjusio ir vis dar tebevykstančio „dereguliuojančio laisvinimo“ logiškas ir neišvengiamas padarinys. Prieš tris dešimtmečius paleistas dereguliavimo impulsas ne tik neužgeso, bet veikiau tolydžio stiprėja. Tvirtą pagrindą manyti esant ir veikiant šį impulsą duoda akivaizdus paradoksas: turinčios Lietuvą „priartinti prie Vakarų standartų“ reformos dėl paslaptingų ir, dar svarbiau, net nemėginamų rimčiau aiškintis priežasčių šalies raidą koreguoja taip, kad joje susiklostė ir įsitvirtino anaiptol ne tipiškas ir gerai žinomas laisvos rinkos ekonomikos ir liberalios demokratinės politinės santvarkos modelis, bet labai „savita“ – keistai iškreipta ir neatpažįstamai sukarikatūrinta jo atmaina. O minėtieji ir daugelis kitų faktų yra tokie, kad norom nenorom verčia susimąstyti, ar šiose reformose iš pat pradžių nebuvo užkoduota ir jau du dešimtmečius efektyviai veikia tautos ir valstybės susinaikinimo programa, palyginti su kuria sovietinių okupantų planai ir pastangos sukurti „Lietuvą be lietuvių“ atrodo tik kaip gana mėgėjiški ir nerangūs, todėl sąlygiškai ne tokie pavojingi žaidimai. Visai neabsurdiška pradeda atrodyti mintis, kad formaliai nepriklausoma vėl tapusi Lietuva iš esmės tebejuda pertvarkos nubrėžta raidos kryptimi, kuria pakeliavus dar kiek ilgėliau, iš šalies gali likti tik geografinis vardas.

Taigi lyginti pertvarkos Lietuvoje ir Rusijoje eigą ir rezultatus turėtų skatinti ne vien grynai akademinis smalsumas, bet ir gyvybiniai tautos ir valstybės interesai. O atsikračius išsilaisvinimo pasakojimo konceptualinių klišių ir lyginimo atskaitos bei išeities tašku pasirinkus būtent dereguliavimo perspektyvą, nebeįmanoma kaip absurdiškos iš anksto atmesti ir galimybės, kad Lietuvoje pertvarka pavyko net geriau. Tokią iš pažiūros netikėtą ir net paradoksalią išvadą galima prieiti pamėginus įvertinti pertvarkos sėkmę kitokiu matu arba kriterijumi. Šiuo atveju juo būtų gebėjimas atvirai represyvią pavergtos ir engiamos visuomenės valdymo schemą pakeisti modernesniu ir lankstesniu – demokratiniu – tos pačios visuomenės valdymo mechanizmu pašalinant arba paslepiant ankstesniajam totalitariniam valdymui būdingus išorinės ir todėl lengvai pastebimos prievartos elementus. Praktiškai tai reikštų, kad pertvarkos abiejose šalyse sukurtos santvarkos pamatiniais bruožais yra panašios, tačiau jų institucinės dekoracijos ir valdymo stilius gerokai skiriasi. Rusijoje jie kur kas šiurkštesni, tuo tarpu Lietuvoje labiau kliaujamasi švelniąja galia, tai yra, pirmenybė teikiama pastangoms ne tiesmukiškai slopinti laisvą piliečių valios raišką, bet manipuliuoti visuomene pasitelkiant procedūrinius grynai formalistinės demokratijos žaidimus ir subtilesnes ideologinio indoktrinavimo bei „smegenų plovimo“ technikas.

Kol kas ši išvada tegul bus laikoma darbine hipoteze, kurią tikrinti įmanoma vieninteliu būdu – parodant, kad krentantys į akis Lietuvos ir Rusijos gyvenimo ir vidaus tvarkos po pertvarkos panašumai yra ne atsitiktinės ir paviršutiniškos, bet pradinio pertvarkos impulso ir jo vėlesnės sklaidos nulemtos dėsningos ir gelminės analogijos. Kalbant moksliškiau, šie panašumai turėtų būti struktūriniai.

Panašumų paieškas galima pradėti nuo to, kad Lietuvos „dainuojanti revoliucija“ nė iš tolo neprimena tokių istorijos įvykių kaip didieji XIX a. sukilimai, Birželio sukilimas, pokario rezistencinė kova ar disidentinis judėjimas. Pastaruosius sieja vienas bendras bruožas – nors iš anksto rengti ir planuoti, visi jie buvo spontaniški ir iš viršaus nekontroliuojami tautos, arba tiesiog apačių, laisvės ilgesio ir ryžto ją susigrąžinti proveržiai. Prieš tris dešimtmečius ne tik kad nebūta jokio panašaus sukilimo prieš okupacinį režimą, bet net Maskvoje papūtus permainų vėjams Lietuvos visuomenėje vyravusių nuotaikų vaizdas labiau priminė sustingusią pelkę, kuriai išjudinti prireikė net kaimynų iš Estijos apsilankymo ir padrąsinimo. Pabrėžtina, kad šitokia baimė ir jos sukeltas visuomenės sąstingis tvyrojo ne žiaurių represijų, bet „atšilimo“ ir iš „centro“ sklindančių raginimų „persitvarkyti“ sąlygomis.

Sausi statistikos skaičiai taip pat liudija, kad didžiausio „dainuojančios revoliucijos“ pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo užregistruota maždaug 1000 Sąjūdžio grupių, kurioms formaliai priklausė apie 180 tūkst. žmonių. Pabrėžtina – formaliai, nes didelė ar net didžioji jų dalis buvo tik popieriniai sąjūdininkai. Vien šių faktų pakanka, kad, žvelgiant iš padedančio blaiviau vertinti įvykius laiko nuotolio, pasakojimai apie laisvės troškusią pilietinę visuomenę arba visuotinį tautos prabudimą, juo labiau atgimimą, pradėtų atrodyti kaip dirbtinai pučiamas ir itin pavojingas mitas. Jis žalingas tuo, kad slepia kur kas nemalonesnę tiesą: Lietuvos valstybingumas formaliai buvo atkurtas laimingai susiklosčiusius kaip reta palankioms vidaus bei išorės sąlygoms ir ją atkūrė anaiptol ne visa jos troškusi tauta. Tai padarė sovietmečiu sugebėjusios išlikti tautiškai ir valstybiškai sąmoninga ir tik todėl politiškai aktyvi šalies visuomenės dalis, sudariusi akivaizdžią tos visuomenės mažumą.

Vis dėlto dar patikimesnis požymis, padedantis atpažinti, ar „persitvarkiusios“ Lietuva ir Rusija iš tiesų šiandien priklauso skirtingiems pasauliams, turėtų būti šiose šalyse susiklosčiusi santykio tarp pilietinės ir politinės visuomenių konfigūracija. Ją palyginus nesunku įsitikinti, ar pertvarka Lietuvoje atnešė tai, kas neįvyko Rusijoje, kurioje amorfiškai kvazipilietinei visuomenei taip ir nepavyko diferencijuotis į visavertes pilietinę ir politinę visuomenes. Šios nesėkmės kaina – šalyje įsitvirtinęs savitas neototalitarinis „suverenios demokratijos“ režimas. Tad belieka aiškintis, ar Lietuva išvengė panašaus likimo.

Atsiradęs Sąjūdis buvo vadinamas visuomeniniu politiniu judėjimu. Toks dvigubas jo apibūdinimas yra didžiai prasmingas, kadangi tiksliai nusako Sąjūdžio laukusio uždavinio tikrąjį pobūdį ir mastą. Viena vertus, šis pavadinimas atspindi judėjimo ištakas ir kilmę nurodydamas, kad tai iš esmės buvo tos pačios totalitarizmo suluošintos kvazipilietinės visuomenės gelmėse brendęs ir galiausiai išėjęs į viešumą sambūris. Antra vertus, šis apibūdinimas reiškia, kad toks sambūris turėjo spręsti tą patį dvilypį uždavinį kaip ir Rusijoje – išsiskleisti pilietinės ir politinės visuomenės formomis, kurių sąveika ir konstruktyvi įtampa privalėjo tapti sąlyga rastis ne apgailėtinam išorinius valstybingumo atributus turinčiam kvazipolitiniam dariniui, o visavertei nepriklausomai valstybei. Nuo to, kaip bus išspręstas šis uždavinys, priklausė ne tik pertvarkos Lietuvoje baigtis, bet ir būsimosios atkurtos valstybės likimas – jos pobūdis ir tolesnė raida.

Šiuo atžvilgiu lemtingi buvo sprendimai, priimti 1990 m. rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse. Svarstant jų strategiją ir taktiką vis dėlto būta siūlymų apdairiau paskirstyti Sąjūdžio jėgas. Dalis jo branduolio turėjo dalyvauti rinkimuose, o dalis ir toliau likti judėjimo Tarybos nariais. Tai buvo vienintelis būdas ir galimybė išsaugoti Sąjūdį kaip masinį ir įtakingą sambūrį, realiai pajėgiantį toliau vykdyti iki tol sėkmingai atliktas valdžios pilietinės kontrolės funkcijas. Maža pasakyti, kad šis pasiūlymas liko nesuprastas ir buvo atmestas jo rimtai net neapsvarsčius. Jis veikiau buvo įvertintas kaip piktavališka intencija iš anksto kurti opoziciją būsimajai „savųjų“ valdžiai ir kaip kenkėjiškas kasimasis po atkuriamos valstybės pamatais. Mintis, kad pilietinė valdžios kontrolė yra pamatinis modernios demokratinės valstybės egzistavimo principas, o šiuo atveju – ir būtina jos sukūrimo sąlyga, pasirodė esanti per ankstyva ir nepriimtina net sąjūdinei Lietuvos visuomenės daliai.

Atmetus valdžios pilietinės kontrolės idėją, buvo užbrėžtos paties Sąjūdžio kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimo galimybių ribos. Paaiškėjo, kad jis nepajėgus tapti naujos politinės visuomenės formavimosi branduoliu ir jos įsitvirtinimo viešojoje erdvėje garantu. Kartu buvo nulemta ir Lietuvos kaip atgimstančios valstybės ateitis: ji buvo pasmerkta tapti neįvykusia valstybe. Posakis „neįvykusi valstybė“ iš tikrųjų neturi jokios menkinamosios potekstės. Jis yra vaizdingas, bet dalykiškas bei tikslus politologiniu požiūriu ir reiškia tik tai, kad Sąjūdis pajėgė išspręsti tik pusę išsikelto uždavinio. Jo pastangomis Lietuva tapo „savųjų“ administruojama teritorija, įgijusia visus išorinius valstybingumo atributus. Tačiau šioje teritorijoje taip ir nesusiformavo politinė ir pilietinė visuomenės, todėl ji netapo tikra valstybe. Būtent šia prasme Lietuvos valstybė neįvyko. Po valstybės iškaba slepiasi tik administraciškai nuo milžiniškos imperijos atsiskyręs kvazipolitinis darinys, arba tiesiog „mažoji zona“ – atskilęs „didžiosios zonos“ fragmentas.

Entuziastingas ir urminis Sąjūdžio veržimasis į valdžią ir toks pat nenoras likti vienintele tą valdžią kontroliuoti gebančia jėga reiškė tai, kad buvo išsižadėta svarbiausio judėjimo tikslo – sukurti demokratišką ir modernią Lietuvos valstybę. Šio tikslo įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui, o iš tikrųjų buvo tyliai numarinta pati tokios valstybės vizija. Šis apsisprendimas buvo lemtingas ne tik būsimajai valstybei, kuriai taip ir nebuvo lemta gimti, bet ir pačiam Sąjūdžiui. Absoliučiai daugumai jo dalyvių net nesusivokus, kas vyksta, Sąjūdis faktiškai dar iki Nepriklausomybės paskelbimo liovėsi egzistavęs kaip būsimosios valstybės karkasą turėjusios sudaryti politinės visuomenės branduolys. Jis savaime ir nejučia virto tokiu pačiu dėl savosios valdžios dalies kovojančiu kvazipilietiniu dariniu, kokia Rusijoje buvo vadinamųjų demokratų stovykla.

Tiesa, tuoj po 1990 m. kovo 11 d. įsižiebusio karo dėl valdžios resurso įkarštį šiek tiek slopino virš paskelbtos valstybės kybojęs Damoklo kardas – nuolatinė tiesioginio karinio užpuolimo grėsmė. O daugeliu atžvilgių Lietuvai lemtingus 1992 m. Seimo rinkimus jau iki tol per visas frakcines siūles eižėjęs Sąjūdis pasitiko būdamas beviltiškai suskilęs į vienkartinius rinkiminius sambūrius, pasivadinusius politiškai beprasmiškais Centro, Tautos pažangos ar Nuosaikiųjų vardais. Į juos susispietusių atsitiktinių žmonių nesiejo jokie valstybiški tikslai ir programos. Vienintelis juos saistantis ryšys buvo tos pačios valdžios alkis, pridengtas iš inercijos išlaikytos sąjūdinės retorikos ir populistinių lozungų skraiste. Šie kvazipolitiniai darinėliai buvo ne kas kita, o vėliau nuolatos iškilsiančių ir per kiekvienus rinkimus besikeisiančių vis naujų „gelbėtojų“ grupuočių pirmoji laida. Tačiau jau vien tokio susiskaldymo iš anksto nulemtas subyrėjusio Sąjūdžio šukių triuškinantis pralaimėjimas Seimo rinkimuose iš tikrųjų buvo tik baigiamasis „dainuojančios revoliucijos“ agonijos ir laiminčios antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktas.

Kaip minėta, šią kontrrevoliuciją kiek pristabdė ir suvėlino tik iki 1991 m. rugpjūčio pučo išlikusi galimų represijų baimė. Jai išnykus, antisąjūdinė kontrrevoliucija netruko įsibėgėti su vis didėjančiu pagreičiu. Ji vyko abiejuose kovos už Nepriklausomybę fronto flanguose ir buvo įgyvendinta ne senovišku „moderniu“, bet nepalyginti švelnesniu „postmoderniu“ stiliumi – tyliai, be ekscesų, smurto ar juo labiau kraujo praliejimo. Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo įvykusiame Sąjūdžio III suvažiavime buvo pradėta atvirai valyti judėjimą nuo žmonių, kuriems tokios sąvokos kaip tauta ir moderni demokratinė valstybė nebuvo tušti žodžiai. Šitokio valymo taikiniais pirmiausia tapo Sąjūdžio pirmeiviai, kurie, būdami iš tiesų neabejingi tautos ir atkuriamos valstybės ateičiai, gana anksti pajuto, kad daugeliui patekusių į valdžią sąjūdininkų toji ateitis visai nerūpi, o pats valstybės atkūrinėjimas įgyja vis daugiau pigaus farso požymių. Kadangi šiuolaikinės demokratijos taisyklės draudžia nepatogiais bendražygiais atsikratyti praėjusių šimtmečių metodais – juos sunaikinant fiziškai, buvo rastas subtilesnis Sąjūdžio apvalymo nuo principingesnių ir kritiškesnių, todėl nepatikimų elementų būdas. Ne(be)pageidaujamų jo dalyvių atsikratyta pasitelkus vadinamųjų „megztųjų berečių“ sambūrį.

Būtų naivu manyti, kad jo veikla buvo spontaniškas ir stichiškas į tikrųjų patriotų ir revoliucijos sargybinių vaidmenį pernelyg įsijautusio ir nežinia iš kur ir kaip išdygusio būrelio radikalų siautėjimas. Iš tikrųjų ne tik elementarios politinės kultūros, bet neretai ir dvasinės pusiausvyros iš pažiūros stokojusių šiam būreliui priklausiusių žmonių akcijos viešojoje erdvėje turėjo labai konkretų politinį tikslą. Gerai suplanuoti ir meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo taikinius jų veiksmai buvo ilgalaikė moralinio ir psichologinio spaudimo ir net teroro kampanija. Ja buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, kuriems buvo svetimi ir nepriimtini nomenklatūriniai mąstymo ir veikimo įpročiai. Tokie žmonės pagrįstai buvo laikomi pavojingais, nes jie iš principo netiko nomenklatūrinei imitacinės-fasadinės neosovietinės pseudovalstybės statybai. Atsijojus nepatikimuosius, iš pasimetusio, krinkančio ir akyse tirpstančio Sąjūdžio likučių natūraliai išsikristalizavo judėjimo nomenklatūrinis branduolys. Jį reikėjo sustiprinti. Todėl valymo praretintas Sąjūdžio gretas sparčiai užpildė nepraktiškus pirmeivius pakeitę staiga praregėję „patriotai“, kurių biografijos ir sovietmečiu nuveikti darbai neginčijamai bylojo, kad dar vakar jie buvo idėjiškai tvirti komunizmo statytojai ir visais atžvilgiais pavyzdingi tarybų šalies piliečiai.

Panašus apsivalymas nuo visų „dainuojančios revoliucijos“ dvasios apraiškų lygiagrečiai vyko ir nuo TSKP formaliai atsiskyrusios, tačiau kitais atžvilgiais niekuo nepasikeitusios, tad atskilusia tos partijos nuolauža likusios LKP stovykloje. Kad ši grupuotė atsiskyrė nuo TSKP ne iš tautinių ir valstybinių paskatų, ir kad ji nesutraukomu idėjiniu ir politiniu ryšiu liko susaistyta su vadinamaisiais platformininkais atskleidžia jos atstovų LTSR Aukščiausioje Taryboje požiūris į balsavimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo. Kaip žinoma, balsavimo išvakarėse išsakyta jų santykio su juridiškai atkuriama Lietuvos valstybe formulė buvo tokia: „Mes balsuosime už nepriklausomybę, tačiau atsakysite jūs“. Atviriau ir aiškiau išsiduoti, kad nuo Maskvos tariamai atsiskyrusios LKP pritarimas Nepriklausomybei buvo grynai konjunktūrinis ir prievartinis žingsnis, ir kad pati valstybingumo idėja bei jo siekis šiai grupuotei buvo ir tebėra svetimi ir nesuprantami, turbūt neįmanoma. Kadangi konformistai LKP visada buvo absoliuti dauguma, apsivalymas nuo Sąjūdžio idėjinio užkrato šioje organizacijoje vyko kur kas sklandžiau ir nepastebimiau. Nepriklausomos valstybės idėja iš tiesų tikėję ir už ją kovoję sąjūdinės dvasios bei įsitikinimų žmonės, kurių atkaklumu ir pastangomis LKP vargais negalais bent jau formaliai atsiskyrė nuo TSKP, buvo neutralizuoti ir išstumti prisidengus kilniai skambėjusiu partijos demokratizavimo šūkiu. Kad sąjūdininkai taptų nereikšminga ir bejėge mažuma, tereikėjo padidinti LKP Tarybos narių skaičių ir pasirūpinti, kad į ją urmu sugužėtų ne tik tuntas visų kovų nuošalyje tūnojusių veikėjų, bet ir sušmėžuotų tariamų politinių priešininkų iš tik ką išsilaksčiusios platformininkų grupuotės veidai.

Lygiagrečiai vykęs Sąjūdžio ir LKP gretų valymas neabejotinai yra vienas dramatiškiausių ir kartu lemtingiausių Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ epizodų. Todėl juo labiau stebėtina, kad revoliucijai skirtoje palyginti gausioje literatūroje šis epizodas tebėra keistai nepastebimas ir nutylimas. Antra vertus, toks nepastabumas yra ir savaip suprantamas. Juk prikėlus šį epizodą iš užmaršties turbūt tektų negrįžtamai atsisveikinti su iki šiol viešajame diskurse vyraujančiu ideologiniu pasakojimu apie Lietuvos išsilaisvinimą, arba šį pasakojimą reikėtų iš esmės tikslinti. Jeigu šis valymas taptų rimtai analizuojamu ir plačiau svarstomu klausimu, neišvengiamai tektų įsisąmoninti ir pripažinti pamatinį naujausios Lietuvos istorijos faktą: laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio pučo iki 1992 m. Seimo rinkimų šalyje vyko šliaužiantis antisąjūdinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracija. Jos sąlygomis Lietuva gyvena iki šiol ir moka už tai milžinišką kainą.

Restauracijos pobūdis ir mastas ne tik kad nėra tyrinėti ir įvertinti – ši tema faktiškai yra marginalizuota ir į akademinį diskursą net neįleidžiama. Tiesa, ji aptarinėjama buitiniu lygmeniu arba, kaip buvo įprasta sakyti sovietmečiu, virtuviniuose pašnekesiuose. Tokie pasvarstymai dažniausiai baigiasi išvada, kad „komunistai sugrįžo“. Ją darant turima omenyje, kad tarybinė nomenklatūra per vadinamąjį privatizavimą pasiglemžė liūto dalį visuomeninio ir valstybinio turto, o socialdemokratais persivadinusi LKP visu atkurtos Nepriklausomybė tarpsniu išliko stipriausia ir įtakingiausia kvazipolitinė jėga.

Vis dėlto, nors toks pertvarkos Lietuvoje baigties ir padarinių vaizdinys iš pirmo žvilgsnio atrodo tikroviškas ir įtikinantis, jis yra gerokai paviršutiniškas ir klaidinantis. Mat jis paslepia du svarbiausius dalykus – įvykusios restauracijos esmę ir tikruosius pertvarkos laimėtojus. Pagrindiniais laimėtojais vadinamos ilgiausiai per du dešimtmečius šalį valdžiusi LKP ir jai valdant suklestėjusios su ja susijusios ir jos atstovaujamos nomenklatūrinės kilmės biurokratijos ir verslo grupės. Tačiau tokia nuomonė teisinga tik iš dalies, nes grindžiama tik gana lėkšta – empirine ir net buitiška – politikos prigimties ir tikslo samprata. Pasak šios sampratos, politikos sėkmės matas yra ją vykdant įgyjama valdžia ir medžiaginė gerovė. Tačiau atsisakius tokių primityvių vaizdinių apie politikos esmę ir paskirtį galima rasti kur kas fundamentalesnį politinės pergalės arba pralaimėjimo kriterijų.

Tokiu kriterijumi reikėtų laikyti gebėjimą įtvirtinti savo atstovaujamą ir ginamą visuomenės ir valstybės organizavimo bei jų valdymo principą. TSKP valdomoje Tarybų Sąjungoje šis principas buvo totalitarinis. Jį išsaugoti pritaikant prie pasikeitusių XX a. realijų ir buvo pagrindinis pertvarką pradėjusios partijos vadovybės tikslas. Lietuvoje šis tikslas buvo įgyvendintas kone tobulai: prireikė vos poros metų, kad taip viltingai prasidėjusi „dainuojanti revoliucija“ baigtųsi neosovietinės nomenklatūrinės santvarkos restauracija. Būtent todėl esama tvirto pagrindo teigti, kad pertvarka baigėsi anaiptol ne daug politinių ir ekonominių dividendų iš jos gavusios LKP pergale. Tikroji politinė jos laimėtoja galiausiai pasirodė esanti nuo LKP atskilusi LKP/TSKP platformininkų grupuotė, nuosekliai ir iki galo gynusi totalitarinį tarybinės kvaziimperijos organizacijos principą. TSKP ir pertvarkos pergalė Lietuvai reiškė tai, kad šis principas tapo formaliai atkuriamos valstybės „demokratinę“ santvarką struktūrinančiu principu ir iki šiol tebėra svarbiausias šalies raidą lemiantis veiksnys.

Tad lyginant pertvarkos baigtį ir rezultatus autokratinėje Rusijoje ir demokratinėje Lietuvoje galima nurodyti tik vieną esminį skirtumą tarp abiejų šalių. Rusijai prireikė dešimties metų aršių kovų tarp „demokratų“ ir „totalitaristų“, kad atviras ir šiurkštus tarybinio tipo totalitarinis valdymas būtų pakeistas neototalitariniu „suverenios demokratijos“ režimu. Švelnesnė ir labiau paslėpta lietuviškoji tokio valdymo atmaina įsitvirtino kur kas lengviau ir greičiau.

Politiką suvokiant tik empiriškai ar juo labiau buitiškai teiginys, kad išsilaisvinusi Lietuva žaibiškai nuslydo į atnaujintą ir sumodernintą neototalitarinį nomenklatūrinį režimą iš tiesų gali skambėti neįtikimai. O įžvalga, jog čia pertvarka pavyko net geriau negu Rytuose, maža to, kad jos baigtis faktiškai prilygsta TSKP triumfui, iš pirmo žvilgsnio taip prieštarauja akivaizdiems faktams ir vadinamajam sveikam protui kad atrodo paprasčiausiai absurdiška. Juk siekta išsaugoti tarybinė imperija tarsi negrįžtamai sugriuvo, o TSKP net tose buvusiose „broliškose respublikose“, kuriose ji nebuvo uždrausta ir nedingo iš viešojo gyvenimo, vis vien neatgavo turėtos valdžios. Net ten, kur ji išliko senuoju kompartijų pavadinimu, jos padaliniai visur egzistuoja tik kaip šalutiniai ir antrarūšiai viešosios erdvės veikėjai. Tačiau jeigu politinės galios ir sėkmės kriterijus vis dėlto yra gebėjimas įtvirtinti toje erdvėje savuosius sociopolitinės tikrovės organizavimo ir valdymo principus, visuminis pertvarkos ir ypač jos rezultatų vaizdas smarkiai keičiasi.

Aiškėja, kad norint išsaugoti tam tikrą valdymo režimą arba, paprasčiau kalbant, santvarką, pakanka apginti ir išgelbėti to režimo esmę, tapatumą ir gyvybingumą laiduojantį pamatinį jo principą. Tokiu atveju pats principas išlieka, o pasikeičia tik jo įgyvendinimą ir sutikrovinimą laiduojantys ekonominio, socialinio ir politinio valdymo mechanizmai ir atnaujinto režimo prigimtį slepiančios viešųjų institucijų iškabos. Partija – šiuo atveju TSKP – taip pat įsiamžina ir užsitikrina savo tęstinumą pirmiausia išsaugodama jos organizacinį principą ir tikslą. Kad išliktų, jai tereikia išsaugoti savo esmę, o išorinis jos kūnas gali ne tik protėjiškai kaitaliotis, bet apskritai tapti nebūtinas ir išnykti. Tapusi bekūniu dariniu, ji dingsta iš viešojo gyvenimo sukurdama regimybę, kad jos nebėra, nes pasileido arba buvo uždrausta. Todėl minėtu sveiku protu ir tariamomis akivaizdybėmis linkusiam pernelyg kliautis stebėtojui nelengva suprasti ir patikėti, kad toks darinys, net ir „nebūdamas“, gali toliau daryti esminę įtaką šalies gyvenimo tvarkai ir lemti jos raidos kryptį veikdamas kaip valdanti jėga, kuriai apibūdinti kuo puikiausiai tinka gerai žinomas „Nematomos rankos“ vaizdinys.

„Dainuojančios revoliucijos“ baigtis Lietuvoje rodo, kad tokia išlikimo per chameleonišką prisitaikymą prie aplinkos strategija ne tik galima, bet ir labai veiksminga. 1992 m. pabaigoje įvykusi nomenklatūrinio režimo restauracija reiškė tai, kad pro duris iš viešosios erdvės išvyta LKP/TSKP grįžo į ją pro langą lanksčios susisiekiančių indų sistemos pavidalu. Ši sistema padarė galimą lengvą nomenklatūrinių elementų migraciją, o tiksliau, jų laisvą cirkuliaciją uždaru ratu, kuriame išnyko ir prarado prasmę anksčiau laikyta principine ir neįveikiama Sąjūdžio ir LKP/TSKP skirtis.

Rastis ir įsitvirtinti tokiai sistemai, ko gero, daugiausia padėjo Sąjūdžio sprendimas dėl rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, užkirtęs kelią Lietuvoje formuotis tikrai politinei visuomenei. Todėl atkūrus Nepriklausomybę ir įsisiūbavus partijomis pasivadinusių kvazipolitinių grupuočių grumtynėms dėl valdžios resurso, lojalumas valstybei beveik iš karto liovėsi buvęs nors kiek svarbiu priklausomybės savųjų ar svetimųjų stovyklai kriterijumi. Tačiau nepakanka konstatuoti, kad Lietuvoje stojo konjunktūrininkų ir perėjūnų klestėjimo laikai, nes suprastintas moralinio pakrikimo vaizdinys užgožtų ir paslėptų tikrąjį – politinį – įvykusios restauracijos turinį ir prasmę. Atsiradusi „susisiekiančių indų“ sistema yra restauracijos politinė materializacija ir jos pergalės simbolis todėl, kad, ją įtvirtinus ir jos buvimą pradėjus laikyti savaime suprantama norma, buvo pačia giliausia prasme, iš esmės paneigtas pats Lietuvos valstybingumo principas. Tas pats principas, kurį visada itin griežtai ir nuosekliai neigė ir naikino TSKP ir okupacinė valdžia. Šis principas buvo paneigtas tokiu būdu, kad buvusį, esamą ar būsimą asmens santykį su Lietuvos valstybe liautasi laikyti nors kiek svarbiu jo viešosios veiklos vertinimo matu. Sąjūdį ir LKP apvalius nuo sąjūdinių elementų buvo ne šiaip atkurtos per „dainuojančią revoliuciją“ kiek susvyravusios nomenklatūros pozicijos. Pasiekta kur kas daugiau – atsiradus naujai nomenklatūrinei susisiekiančių indų sistemai, buvo apskritai ištrinta skiriamoji riba tarp paties Sąjūdžio kaip atkurti Lietuvos valstybę siekusio pilietinio sambūrio ir TSKP kaip ją sunaikinti mėginusios jėgos.

Neatsitiktinai už priešvalstybinę veiklą buvo nubausti vos keli iškilesni LKP/TSKP platformininkai. Negana to, parodomasis atpirkimo ožiais tapusių asmenų nuteisimas iš laiko nuotolio veikiau panašėja į manevrą, padėjusį atitraukti visuomenės dėmesį nuo fakto, kad tuo pat metu Lietuvoje buvo sparčiai dildomos ir galiausiai pradingo visos takoskyros tarp provalstybinių ir antivalstybinių viešosios erdvės veikėjų ir jėgų. Subtiliai brukama nuostata, kad okupacijos laikotarpiu visi dirbo Lietuvai, tapo vyraujančių viešosios erdvės ir santykiu joje organizavimo principu. Todėl prieš mėginamą atkurti valstybę kovoję arba sunkiausiu jai laikotarpių dviprasmiškai besielgę asmenys ne tik gali atsidurti aukščiausiose valdžios institucijose, bet jų buvimas jose laikomas normaliu reiškiniu.

Iš tikro tai nėra vien moralinės ir teisinės atsakomybės, juo labiau primityviai suprantamo atpildo ar keršto už praeityje padarytas klaidas ir nusikaltimus klausimas. Sutelkus dėmesį tik į moralinio visuomenės pakrikimo apraiškas, lengva nepastebėti kitų, ne mažiau sunkių ir pavojingų jos ligų. Pirmiausia – kone absoliučios politinės tautinės ir valstybinės sąmonės atrofijos. Galbūt išraiškingiausiu tokios atrofijos požymiu ir pavyzdžiu tapo nepriklausomoje Lietuvoje tarsi nejučia įsitvirtinusi praktika skirti apdovanojimus už nuopelnus valstybei tiek pasiaukojamai šią valstybę gynusiems rezistentams, tiek pastaruosius uoliai medžiojusiems ir naikinusiems okupacinių represinių struktūrų dalyviams. Ko gero, būtent ši praktika yra aiškiausias įrodymas, kad Lietuvos valstybės nėra. Juk taip elgtis įmanoma tik vadovaujantis paslėpta, o kartais ir pusbalsiu išdrįstama išsakyti nuostata, kad tarp prieškariu egzistavusios Lietuvos Respublikos ir okupuotos LTSR nėra jokio principinio skirtumo. Mat abi jos tariamai buvo tik kiek skirtingos tos pačios Lietuvos valstybingumo formos.

Įsidėmėtina, kad šia praktika piktinasi ir prieš ją protestuoja tik pavieniai asmenys, tad belieka manyti, kad daugumai šalies piliečių šitoks tyčiojimasis iš pačios valstybės idėjos atrodo visiškai natūralus ir pateisinamas. Keista valdžios moralinio cinizmo ir piliečių moralinio aklumo samplaika ir dermė yra vertinga nuoroda, kur slypi gelminė formaliai atkurtos Lietuvos valstybės negalios priežastis. Ši valstybė liko nesutikrovinta ir tapo taip ir neįvykusia valstybe todėl, kad nebuvo ir bent jau kol kas nematyti gebančios ją ryžtingai įsteigti ir tvirtai ginti politinės tautos. Žinoma, tai nereiškia, kad Lietuvoje nebuvo ir nėra tautinę ir valstybinę savimonę išsaugojusių žmonių. Jie buvo Sąjūdžio branduolys ir jo varomoji jėga. Tačiau nuosekliai ir kryptingai valant Sąjūdį ir LKP, tokie žmonės, kaip ir sovietmečiu, pamažu vėl atsidūrė pogrindyje – išstumti iš viešosios erdvės ir marginalizuoti, jie prarado visas galimybes ir net viltį praktiškai įgyvendinti jų puoselėtą sąjūdinę demokratiškos ir modernios europinės valstybės viziją. Svarbiausias ir pragaištingiausias antisąjūdinės kontrrevoliucijos rezultatas kaip tik ir buvo tas, kad ji sunaikino besirandančios politinės visuomenės užuomazgas. Tad į klausimą, kodėl juridiškai paskelbta Lietuvos valstybė taip ir neįvyko, galima atsakyti trumpai: jos nebuvo kam kurti. Kaip minėta, LKP nomenklatūrininkams toji valstybė niekada nerūpėjo. Tačiau ji nerūpėjo ir sąjūdiniams nomenklatūrininkams, nes jų tikslas – savoji valdžios dalis ir asmeninės medžiaginės gausos metas – priartėjo ištiestos rankos atstumu.

Šiuo atžvilgiu nomenklatūriniai Lietuvos sąjūdininkai iš esmės nesiskyrė nuo savo dvasinių ir idėjinių brolių, susispietusių į nomenklatūrinių Rusijos demokratų sambūrį. Kiek skyrėsi nebent vienų ir kitų kovojant dėl valdžios pasitelktos populistinės retorikos žodyno ir turinio akcentai. Suprantama, kad okupuotoje Lietuvoje visrakčiu, padedančiu atrakinti išsvajotų valdžios kabinetų duris, turėjo tapti tuščias ir niekuo neįpareigojantis žodis valstybė, o Rusijos sąlygomis tinkamesnė žaisti galios žaidimus atrodė esanti tokia pat tuščiavidurė ir taip pat tik instrumentiškai vartota demokratijos sąvoka. Kaip parodė vėlesnė įvykių raida, abiejų – valstybės ir demokratijos – buvo išsižadėta vienodai lengvai abiejose šalyse – tai dar vienas pertvarkos vidinės logikos nulemtas struktūrinis, tad anaiptol ne atsitiktinis, jų panašumas.

Neretai keliamas klausimas, ar buvo įmanoma sustabdyti Lietuvoje vykusį tylų antisąjūdinį persversmą ir užkirsti kelią neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracijai. Į jį tenka atsakyti neigiamai. Žvelgiant iš laiko nuotolio matyti, kad tokia pertvarkos ir „dainuojančios revoliucijos“ baigtis dėl daugelio priežasčių buvo dėsninga ir neišvengiama. Ši revoliucija iš principo negalėjo atkurti visavertės valstybės pirmiausia todėl, kad jos variklis – Sąjūdis – radosi kiek per vėlai. Okupantų pastangos perauklėti pavergtą tautą ir natūrali kartų kaita lėmė, kad prasidėjus pertvarkai tarpukario Lietuvos Respublika jau buvo ištrinta arba gerokai išdilusi iš didelės visuomenės dalies gyvosios atminties. Kelis dešimtmečius neturėjusi savarankiško valstybinio gyvenimo patirties, toji visuomenė iš esmės jau nebebuvo tarpukario Respublikoje susiformavusi ir subrendusi politinė tauta arba moderni nacija, nes dideliu mastu buvo spėjusi virsti nupolitinta, nors sava kalba dar šnekančia etnokultūrine imperijos gyventojų grupe. Smarkiai ištautinta ir išvalstybinta tarybinė Lietuvos visuomenė faktiškai buvo atblokšta beveik į ikimodernų savo istorijos tarpsnį, nes politinės savimonės brandos lygiu neabejotinai daug kuo panašėjo (o ir šiandien panaši) į J. Basanavičiaus „Aušros“ laikų valstiečių tautą. Tad Sąjūdžio silpnybės ir trūkumai, dėl kurių „dainuojančiai revoliucijai“ buvo lemta įstrigti pusiaukelėje ir baigtis ne visavertės valstybės sukūrimu, bet antisąjūdiniu perversmu ir neosovietinio režimo restauracija, nenukrito iš dangaus. Sąjūdis buvo jį sukūrusios visuomenės atspindys ir tikslus jos realių, o tai reiškia ribotų, galimybių išsilaisvinti tampant visaverte pilietine ir politine visuomene veidrodis.

Be abejo, tokia visuomenė apginti paskelbtos valstybės nepajėgė jau vien todėl, kad sąlygiškai pasidalijo į pragmatikų ir idealistų stovyklas. Pirmajai daugiausia priklausė žmonės, kurie okupacinį režimą dėl įvairių priežasčių vertino neutraliai arba palankiai ir Nepriklausomybę su išlygomis ir santūriai parėmė tik tiek, kiek siejo su ja didesnės asmeninės gerovės viltis. Antrąją sudarė nuo režimo nukentėję arba dėl kitų priežasčių jo nemėgę žmonės, kuriems Nepriklausomybės idėja buvo iš tiesų brangi ir kurie buvo pasirengę ginti atkurtą valstybę visomis priemonėmis – net savo gyvybės kaina. Daugelis šių žmonių dar spėjo gimti tarpukario Respublikoje ir liko jai ištikimi net sovietmečiu. Tačiau kaip piliečiai jie taip pat užaugo ir subrendo ne savo laisvoje šalyje ir neturėjo galimybių įgyti ir sukaupti autentiškos savarankiško politinio ir valstybinio gyvenimo patirties. Todėl jiems buvo nelengva suvokti, kad formalus Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo būtinas, tačiau tik pirmas ir lengviausias savos valstybės atkūrimo žingsnis.

Žmogiškai suprantamas jausminis santykis su valstybe lėmė, kad Nepriklausomybės buvimo įrodymais jiems tapo tik okupacinės armijos išvedimas iš šalies ir atgautieji išoriniai valstybingumo atributai. Daugybė šių nuoširdžių patriotų nesugebėjo atpažinti, o ir šiandien dažniausiai neįžvelgia, principinio skirtumo tarp tikros ir imitacinės, arba simuliakrinės, valstybės. Todėl lemiamu momentu, kai sprendėsi šalies likimas, jie įvairiais būdais ir patys to nesuvokdami faktiškai parėmė antisąjūdinį perversmą vykdžiusias nomenklatūrines jėgas.

Taigi po visų valymų išblaškytos sąjūdinės politinės visuomenės pakrikimas ir silpnumas lėmė, kad 1992 metais „dainuojanti revoliucija“ baigėsi TSKP pergale. Pakirtus Lietuvos valstybingumo principą buvo įgyvendintas pagrindinis LKP/TSKP tikslas. Pergalė buvo absoliuti, nes siekio sukurti valstybę išsižadėjo pats Sąjūdis, tiksliau, jo vardu pradėjusi kalbėti ir veikti nomenklatūrinė jo dalis, kuriai vėliau buvo lemta tapti „konservatorių“ partijos branduoliu. Ar galėjo būti didesnis TSKP „išmintingo vadovavimo“ triumfas, kaip ištrinti skiriamąją liniją tarp savęs ir Sąjūdžio ištirpstant jame (arba ištirpdant jį savyje) ir iš vidaus perprogramuoti buvusį nesutaikomą priešininką taip, kad jis savanoriškai išsižadėtų svarbiausio tikslo, už kurį kovojo?

Net neverta gaišti įrodinėjant, kad išsilaisvinimo pasakojimas kol kas visiškai užgožia alternatyvius Sąjūdžio laikotarpio įvykių priežasčių ir padarinių aiškinimus. Pamatinis faktas, kad Lietuvos „dainuojanti revoliucija“ 1992 m. baigėsi antisąjūdiniu perversmu ir neototalitarinio nomenklatūrinio režimo restauracija, iš esmės suvokiamas tik pasąmoningai – kaip tarsi visuotinai ore tvyranti, bet taip ir nedrįstama pripažinti ir atvirai įvardyti kone visuotinė nuojauta. Moksliniuose istoriniuose ir politologiniuose „dainuojančios revoliucijos“ ir Sąjūdžio tyrinėjimuose šie įvykiai faktiškai nutylimi ir neanalizuojami. Nenoras arba nesugebėjimas prabilti šia tema lemia tai, kad Lietuva, kaip ir sovietmečiu, iš esmės tebegyvena kone šizofreniško ideologizuotos sąmonės susidvejinimo sąlygomis. Tokia sąmonė yra ideologizuota ir susidvejinusi todėl, kad nepajėgiama atvirai ir drąsiai pripažinti dabartinės Lietuvos Respublikos kaip kvazivalstybinio darinio prigimties ir padėties dvilypumo.

Bėgama nuo tiesos, kad toji neva atkurta Respublika kol kas nėra tikra valstybė, nes galimybes ir viltis ją atkurti neapibrėžtam laikui palaidojo būtent antisąjūdinė nomenklatūrinė kontrrevoliucija. Lietuvos Respublikos prigimtį ir padėtį, ko gero, tiksliausiai apibūdintų tokia formuluotė: Respublika yra administracinę savivaldą turintis dviejų pasaulių paribyje, arba „pilkojoje zonoje“, esantis teritorinis darinys, kuris savo neototalitarine ekonomine, socialine ir politine santvarka ir toliau priklauso virtualiai jau egzistuojančiai ir pamažu tampančiai tikrove Eurazijos geopolitinei erdvei, bet dėl susiklosčiusių geopolitinių ir istorinių aplinkybių kol kas formaliai ir paviršutiniškai dar yra integruotas į liberalaus demokratinio Vakarų pasaulio struktūras.

Šitoks apibūdinimas neišvengiamai kelia du klausimus. Pirmasis – kodėl šio administracinio darinio santvarka yra neototalitarinė? Antrasis – kodėl jis laikomas tik administraciniu dariniu ir vadinamas kvazivalstybe? Pirmąjį klausimą neabejotinai įkvepia gerai žinoma ir dar daugelio prisimenama gyvenimo totalitarizmo sąlygomis patirtis. Įsitvirtino ir tebėra gyvas atmintyje iš esmės teisingas, bet kartu vienpusiškas ir todėl ribotas totalitarinio valdymo vaizdinys. Iki šiol linkstama manyti, kad neatskiriami tokio valdymo bruožai yra geležinė visagalės valstybės ranka, negailestingas individo laisvių ir teisių užgniaužimas, griežta visų viešojo ir privataus gyvenimo sričių kontrolė, vienmatį ir standartizuotą mąstymą skiepijanti ideologinė propaganda, vienpartinis valdymas ir butaforiniai rinkimai. Būtent šis klasikinis totalitarinio valdymo vaizdinys, kurį įtvirtino ir padarė vyraujančiu karti komunizmo ir nacionalsocializmo režimų patirtis, trukdo suprasti, kad išvardintieji totalitarinio valdymo požymiai savaime ne tik neatskleidžia paties tokio valdymo principo esmės, bet tam tikra prasme veikiau ją paslepia.

Perdėtas dėmesys išoriniams vienos totalitarinio valdymo atmainos požymiams skatina užmiršti, kad totalitarizmas pirmiausia yra visuomenės grįžimas į jau minėtą antrinę prigimtinę būklę, kurioje pilietinė ir politinė visuomenės susilieja, o pati visuomenė virsta amorfišku nei–nei dariniu. Tai yra nei pilietinė ir nei politinė visuomenė. Kaip minėta, tokios į prigimtinę būklę atblokštos visuomenės narių santykiai grindžiami grynosios jėgos principu. Klasikinio totalitarizmo atveju šis principas yra akivaizdus, tačiau jis gali būti įgyvendintas ir kur kas labiau paslėpta forma. Tai reikštų, kad galimas ne tik griežtas, bet ir švelnus, tai yra, liberalus (neo)totalitarinis valdymas. Apibūdinimas liberalus gali stebinti ar net šokiruoti tik tuo atveju, jeigu nesuvokiama, kad visas didžiąsias modernybės ideologijas sieja vienas svarbus bruožas. Tos Apšvietos įkvėptos ideologijos iš principo gali egzistuoti ir skleistis dviem – nuosaikia ir radikalia – formomis. Liberalizmas šiuo atžvilgiu nėra jokia išimtis.

Teorinė ir praktinė švelniojo, arba liberalaus (neo)totalitarinio valdymo galimybė yra akivaizdi ir lengvai paaiškinama. Nuo Renesanso laikų, kai atsirado nauja valdymo forma – valstybė, moderniąją visuomenę grindžia ir struktūrina tai, ką galima pavadinti absoliutaus Individo ir absoliučios Valstybės santykiu. Todėl kad būtų pereita nuo griežtojo prie švelniojo totalitarinio valdymo tereikia vienintelės ir paprasčiausios sąlygos – apversti šį santykį aukštyn kojomis. Tokia inversija reiškia tai, kad griežtojo totalitarizmo atveju absoliuti Valstybė praryja individą radikaliai jį užgoždama, o tai įvyksta, kai pilietinė visuomenė tariamai supolitinama ir atsiranda totalitarinė kvazivalstybė. Tuo tarpu švelnusis totalitarizmas gimsta tada, kai absoliutus Individas savo ruožtu praryja valstybę, kuri yra ne mažiau radikaliai nustelbiama, o politinė visuomenė tariamai supilietinama ir atsiranda vadinamoji minimalistinė, bet – iš karto pabrėžtina – dėl to ne mažiau despotiška ir represyvi kvazivalstybė. Toks virsmas reiškia, kad anksčiau totalitarinės valstybės vardu veikiančių grupių griežtai valdoma ir kontroliuojama visuomenė išlaisvinama tik tam, kad grynosios jėgos principas joje įsitvirtintų ir pradėtų viešpatauti pakeistine ir išvirkščia – Jo Didenybės Individo absoliučios savivalės forma.

Griežtajam totalitarizmui būdingą valstybės karą su tai valstybei nepriklausančia, t. y. nuo valdžios atstumta, visuomenenės dalimi minimalistinėje valstybėje pakeičia totalinis ir permanentinis pačioje visuomenėje vykstantis visų karas su visais dėl galios ir tos pačios valdžios. Kalbant dar aiškiau, toji minimalistinė valstybė tampa kvazipilietinės visuomenės grupių mūšio lauku ir todėl iš principo prie antrinės prigimtinės būklės priartėja net labiau, negu ankstesnioji totalitarinė valstybė. Ji yra tuo pačiu jėgos principu grindžiamas prievartos ir smurto pasaulis, tačiau – ir tai yra paradoksaliausia – sutelkus dėmesį tik į išorinius griežtojo totalitarizmo bruožus nesunku patikėti arba būti įtikintam, kad, patekusi į šią savivaliaujančių individų tarpusavio karo ir smurto būklę, visuomenė atsidūrė tikrosios laisvės karalystėje. Visas išsilaisvinimo pasakojimas grindžiamas būtent šia iliuzija.

Perpratus, kodėl ir kaip radosi ši iliuzija, darosi lengviau suvokti ir tai, kad „dainuojanti revoliucija“ atvedė Lietuvos visuomenę ne į laisvės karalystę, bet nubloškė į būklę, kurią būtina giliai apmąstyti ir tyrinėti be jokių idelologinių akinių, jeigu dar apskritai norima iš jos išsikapanoti. Tik atskleidus ir pripažinus, kad tos revoliucijos atnešta santvarka yra neototalitarinė, įmanoma geriau suprasti ir tai, kodėl atkurtoji Respublika taip ir netapo tikra valstybe ir ką iš tiesų reiškia teiginys, jog praėjus vos ketveriems metams nuo Sąjūdžio susikūrimo buvo sugebėta pakirsti patį Lietuvos valstybingumo principą. Šis teiginys ypač prieštarauja vadinamajam sveikam protui, nes, atrodytų, nėra nieko akivaizdesnio negu tai, kad štai jau du dešimtmečius daugybė piliečių uoliai triūsia visuose valstybės kuriamojo darbo baruose. Pirmoji ir akivaizdžiausia paskata pernelyg nepasitikėti deklaruojamais to triūso tikslais ir verte galėtų būti daugelio atmintyje dar gyva „komunizmo statybos“ patirtis. Ji yra kaip reta akivaizdus pavyzdys, kad blogis pasaulyje anaiptol ne visada reiškiasi atvirai, bet kur kas mieliau veikia prisidengęs gėrio kauke.

Naikinimas ir griovimas gali puikiai pasislėpti po kūrybos ir statybos širma, kaip tai įvyko užsimojus įgyvendinti išties didingą ir patrauklų komunistinės visuomenės sukūrimo projektą. Šiam eksperimentui nelauktai nutrūkus ir pasibaigus, netruko paaiškėti, kad iki to laiko kone pusė pasaulio šalių buvo spėta paversti visais atžvilgiais nusiaubtomis ir nežinia kaip ir kada atsigausiančiomis dykynėmis. Kruopštesnė „aksominių“ ir „dainuojančių“ revoliucijų eigos ir jų baigties analizė neduoda jokio pagrindo būti iš anksto įsitikinusiems, kad dabartinė laisvės būklė ir jos sąlygomis vykstanti Lietuvos valstybės statyba nėra paprasčiausias minėto eksperimento tęsinys. Veikiau priešingai – tokia analizė leidžia teigti, kad pusę šimtmečio totalitariniais metodais vykdytas tautos ir valstybės naikinimas ne tik nenutrūko, bet laisvės sąlygomis vykdomas su dar didesniu įkarščiu ir vyksta kur kas sėkmingiau ir sparčiau.

Glausta naikinimo formulė galėtų būti tokia: Lietuvos valstybingumo principas buvo paneigtas valstybės neigimą pavertus pamatiniu jos pačios egzistavimo principu. Efemeriška šitaip neigiamos valstybės egzistavimo forma yra minimalistinė kvazivalstybė, kuri tuo pat metu funkcionuoja kaip iš principo galinčios rastis tikros valstybės nuolatinio neigimo būdas ir materialus/institucinis to neigimo įrankis. Kalbant dar aiškiau, dabartinė Lietuvos kvazivalstybė egzistuoja savitu ir paradoksaliu nepaliaujamo niekėjimo režimu. Šis niekėjimas, be abejo, stumia visuomenę ir pačią valstybę į pražūtį, tačiau sudarantiems ir laiduojantiems sąlygas jam vykti ir tęstis tokios valstybės „kūrėjams“ ir „statytojams“ jis, kaip ir sovietmečiu, yra garantuotos asmeninės naudos ir gerovės šaltinis. Todėl belieka aptarti, kaip konkrečiai veikia šito niekėjimo mechanizmas trijose – ekonominėje, socialinėje ir politinėje srityse.

Skiriamasis iš griežtojo totalitarizmo gniaužtų ištrūkusios visuomenės bruožas yra tai, kad joje galutinai išlaisvinamas anksčiau valstybės kontroliuojamas ir dozuotai, atsižvelgiant į kintančias sąlygas ir priklausomai nuo konkrečių aplinkybių bei tikslų valdant visuomenę taikytas grynosios jėgos principas. Išnykus griežtam totalitariniam režimui būdingam galios ir valdžios monopoliui galia dereguliuojama tuo požiūriu, kad visos trys pagrindinės jos formos – turtas, socialinė įtaka ir prestižas bei politinė valdžia – suišteklinamos ir prasideda laisvos konkurencinės grumtynės dėl jų. Tokiomis sąlygomis jėga, kitaip negu valstybės prievartos monopolio atveju, yra dekoncentruojama ir lokalizuojama, nes jos taikymas persikelia į kvazipilietinės visuomenės individų ir grupių privačių santykių sritį. Kadangi šitaip privatizuota jėga išsisklaido ir difuziškai pasiskirsto visuomenėje, ji darosi ne tokia juntama ir pastebima. Kaip tik todėl gali rastis ir minėta iliuzija, kad individų savivale grindžiama neototalitarinė visuomenės gyvenimo tvarka yra laisvės būklė. Iš tikrųjų ši tvarka grindžiama tuo pačiu, tik modifikuotu, grynosios jėgos principu, nes išlaisvintos visuomenės individų santykių pagrindas ir esminis turinys ir toliau yra ta pati ir net dar aršesnė kova dėl ribotų išteklių, tik ji vyksta kitomis sąlygomis ir pagal kitas taisykles. Apibendrintai galima iš karto pasakyti, kad visose trijose minėtose srityse šias taisykles lemia ir nubrėžia tik ką trumpai aptarta komunistinės sistemos mechaninės inversijos logika. Toji sistema menamo išsilaisvinimo veiksmu ne iš tiesų buvo paneigta ir sugriauta, o tik, kaip sakyta, apversta aukštyn kojomis. Todėl tapusių laisvomis pokomunistinių šalių ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos iš principo gali būti ir yra tik iškreipta anksčiau buvusių komunistinių santvarkų projekcija, t. y. išvirkščias veidrodinis jų atspindys.

Ekonomika – medžiaginių gėrybių gamybos ir paskirstymo sritis. Tokio glausto jos esmės ir paskirties apibūdinimo šiuo atveju visiškai pakanka norint panagrinėti, kaip ji yra išlaisvinama ir transformuojasi perkėlus į šią sritį pertvarkos planuose glūdėjusį jos dereguliavimo principą. Jame iš pat pradžių užkoduota inversijos logika leidžia numanyti, kad dereguliuojama ir laisvinama ekonomika turi visiškai (tiesiog simetriškai) atkartoti totalitarinės valstybės centralizuotai valdomos planinės ekonomikos nueitą raidos kelią, bet – praeiti juo visiškai priešinga kryptimi. Galima pasakyti, kad pamatinis totalitarinės ekonomikos tapsmo – jos formavimosi ir organizavimo – principas buvo nuolatinis siekis ir pastangos vis tobuliau visuomeninti šią sritį – gėrybių gamybos valdymą ir sukurtų gėrybių skirstymą. Tai reiškė, kad kova su privačia nuosavybe ir vadinamojo privačiasavininkiško mąstymo apraiškomis iš esmės buvo nepabaigiamas procesas ir faktiškai tik komunizmo sąlygomis įmanomas galutinai išspręsti uždavinys. Toji kova, be abejo, buvo ne kas kita, o vykstančios kovos dėl ribotų išteklių idėjinė maskuotė ir priedanga. O pagrindinis tų išteklių šaltinis buvo pasmerkta, demonizuota ir tiesiog metafiziniu blogiu paversta be paliovos visuomeninama ir eksproprijuojama privati nuosavybė.

Šį procesą, kurį galima vadinti nepabaigiama ekonomikos visuomeninimo revoliucija, pakeitęs pertvarkos išjudintas ekonomikos dereguliavimas pagrįstai ir teisėtai gali būti vadinamas išvirkštine – permanentine rinkos rinkinimo revoliucija. Ji yra tik kovos dėl išteklių tęsinys, todėl jos metu taip pat neišvengiama, tik kiek kitokia, nuosavybės eksproprijacija. Mat po komunistinio ekonominio eksperimento, beveik sunaikinusio privačią nuosavybę, vienintelis didelis eksproprijuotinų išteklių šaltinis gali būti tik viešasis – valstybinis ir visuomeninis turtas. Todėl natūralu, kad dereguliuojant ir laisvinant totalitarinę centralizuotą planinę ekonomiką prasidėjo ir tebetrunka privatinimo vajus. Iš esmės po jo priedanga vyksta visai kitas nepabaigiamas visuomeninio turto ir viešųjų gėrybių atvirkščio eksproprijavimo procesas, kurį labiau tiktų vadinti jo esmę taikliau nusakančiu aproprijacijos terminu. Rinkos revoliucija, kaip ir jos pirmtakė, yra vykdoma su tokiu pat ideologiniu įkarščiu, tik šiuo atveju smerkiama, demonizuojama ir metafiziniu blogiu laikoma viešoji nuosavybė. Tikrasis pačios revoliucijos tikslas ir turinys yra iš principo likviduoti visą viešąjį ekonomikos sektorių radikaliai suprivatinant visą gamybą ir gėrybių skirstymą. Būtina pabrėžti, kad rinkos revoliucijos vaizdinys – ne savavališka ir laisvai vartojama metafora. Jis turi tiksliai apibrėžiamą ekonominį, socialinį ir politinį turinį bei aiškiai įvardijamą istorinį horizontą ir prasmę. Komunistinės revoliucijos vizija numatė visuomenę, kurioje su šaknimis turėjo būti išrautos visos privačios nuosavybės apraiškos. Permanentinės rinkos revoliucija taip pat yra vizionieriškas projektas, numatantis begalinį dereguliavimo ir privatinimo procesą, kurio loginė ir istorinė riba būtų radikaliai individualizuota ir atomizuota pasaulinė pilietinė visuomenė. Kaip komunistinėje visuomenėje turėjo virsti atgyvena ir išnykti privati nuosavybė, taip šiuo metu vykstančios rinkos revoliucijos kuriamos būsimosios pilietinės visuomenės nariams tokiu pat tik iš istorijos vadovėlių žinomu anachronizmu turėtų tapti visuomeninės nuosavybės ir viešųjų gėrybių sampratos. Šiuo atžvilgiu abiejų revoliucijų vizijos, atrodančios kaip visiškos priešingybės, kartu yra visiškai simetriškos ir, vaizdžiai kalbant, panašios kaip du vandens lašai.

Todėl neatsitiktinai permanentinę rinkos revoliuciją pokomunistinėse šalyse nagrinėjantys ir moksliškai jos būtinumą bei neišvengiamumą pagrįsti mėginantys laisvosios rinkos apologetų darbai turi daug bruožų, išduodančių jų giminystę su visai neseniai klestėjusiais pseudomoksliniais vadinamosios socializmo politinės ekonomijos tyrinėjimais. Šie bendri bruožai – tai polinkis suprastinti sudėtingiausius filosofinius ir mokslinius klausimus, mąstymo vienmatiškumas ir akivaizdus ideologinis angažuotumas, nesuderinamas su mokslinio sąžiningumo ir objektyvumo reikalavimais. Kaip žinoma, individo ir visuomenės santykio klausimas yra viena seniausių ir kartu kebliausių socialinio pažinimo problemų. Kuo darnesnės pusiausvyros tarp privataus ir bendrojo intereso paieškos visais laikais buvo vienas aktualiausių teorinių ir praktinių šiam pažinimui keliamų uždavinių. Tiesą sakant, nepaliaujamos pastangos kuo optimaliau išspręsti šį uždavinį buvo ir tebėra vienas svarbiausių socialinio žinojimo ir ekonomikos mokslo plėtros ir pažangos varomųjų jėgų. Tačiau centralizuotos planinės ekonomikos pranašumo siekusi pagrįsti socializmo politinė ekonomija pademonstravo, kaip vienu ypu – lengvai ir greitai, be varginančios intelektualinės įtampos ir sunkaus tyrinėjamojo triūso – galima išspręsti sudėtingiausias ekonomikos ir visuomenės organizavimo ir valdymo problemas. Ji atrado stebuklingą šių problemų sprendimo visraktį, pasiūlydama nuostabiai paprastą ir universalų vaistą nuo visų ekonomikos ir visuomenės ligų – panaikinti privačią nuosavybę ir suvisuomeninti (suvalstybinti) visas ūkio ir ekonominio gyvenimo sritis. Ne kas kita, o būtent šis paprastumas ir leido vakarykščiams valstybinės planinės ekonomikos ideologams ir propagandininkams tiesiog akimirksniu sukeisti ženklus ir be jokio vargo tapti tokiais pat laisvosios rinkos ekspertais ir fanatiškais gynėjais. Jų sąmonėje atlikta mechaniška ženklų sukeitimo operacija priminė ūmų proto nušvitimą, leidusį staiga praregėti ir pranešti visiškai priešingą anksčiau skelbtajai gerąją naujieną, būtent, kad yra tobulesnis receptas toms pačioms ekonomikos ir visuomenės negandoms gydyti: tereikia panaikinti visuomeninę nuosavybę, suprivatinti visas ūkio ir ekonominės veiklos sritis, ir šias negandas savaime pašalins visagalė nematomoji laisvos rinkos ranka.

Ši inversijos logika nėra ir nebuvo gryna teorija. Ji buvo sutikrovinta. Lietuvoje įvykdyta čekinė privatizacija tapo akivaizdžiausiu šios įsikūnijimu ekonominėje tikrovėje. Šiai temai skirtuose akademiniuose tekstuose ji iki šiol laikoma lemiamu žingsniu pereinant nuo centralizuotos planinės prie laisvos rinkos ekonomikos. Tačiau taip teigiant keistai nepastebima, kad šuolis į laisvąją rinką buvo atliktas paneigiant patį jos principą. Kaip žinoma, yra du būdai spręsti trūkstamų išteklių paskirstymo klausimą. Vieną galima pavadinti fizinėmis grumtynėmis dėl jų, kai paprasčiausiai laimi stipresnis. Tipiškas tokio trūkstamų medžiaginių gėrybių skirstymo pavyzdys buvo sovietmečiu prie parduotuvių nusidriekiančios milžiniškos pirkėjų eilės. Trokštantiems įsigyti deficitinę prekę piliečiams ypač praversdavo – nes suteikdavo konkurencinį pranašumą – tokios savybės kaip beribė kantrybė, fizinė ištvermė, o ypač pageidautini buvo padedantys tokioje laukiančių eilėje sparčiau prasibrauti prie tikslo platūs pečiai. Kitas trūkstamų išteklių skirstymo būdas – prekyba jomis laisvos rinkos kainomis. Tačiau absoliučiai būtina tokios prekybos, o ir pačios laisvos rinkos gyvavimo sąlyga yra pinigai.

Vykdant čekinę privatizaciją kaip tik jie ir pasirodė esą nereikalingi. Vadinamieji privatizacijos čekiai iš esmės buvo beverčiai popierėliai, teoriškai leidę visiems jų turėtojams lygiateisiškai ir vienodomis sąlygomis dalyvauti privatinant visuomeninį turtą. Kadangi jie nebuvo pinigai, privatizavimas iš tikrųjų vyko ir buvo įgyvendintas ne pagal rinkos ekonomikos, bet pagal totalitarinės komandinės ekonomikos principus. Kalbos ir šūkiai apie privatinamų objektų pardavinėjimą buvo gryna ekonominė ir ideologinė fikcija, nes privatizavimas buvo įvykdytas remiantis grynosios jėgos principu. Skirstant privatizuojamus objektus lemiamu veiksniu tapo ne formaliai turimų čekių kiekis, bet tokie pranašumą laiduojantys argumentai, kaip kriminalinių struktūrų parūpintas stogas arba korupciniai ryšiai privatizavimą vykdančiose valdžios įstaigose. Tai reiškia, kad vadinamoji privatizacija iš esmės buvo visuomeninio turto masinio išgrobstymo akcija, įvilkta į ideologinį laisvosios rinkos frazeologijos rūbą.

Todėl yra nesuvokiama, kaip Lietuvoje galėjo rastis laisvosios rinkos ekonomika, jeigu pati galimybė sukurti tokią ekonomiką buvo sužlugdyta jau pradiniu ją paneigiančiu imitacinio kūrimo veiksmu. Taikant griežtus atpažinimo kriterijus turbūt tektų pripažinti, kad tai yra ne laisvos rinkos ekonomika, o kaip ir viskas išsilaisvinusiame pokomunistinėje šalyje, tik vargana tokios ekonomikos karikatūra. Atidžiau įsigilinus į čekinės privatizacijos principus, prigimtį ir ekonominius bei socialinius padarinius darosi akivaizdu, kad po pertvarkos Lietuvoje įsitvirtinęs specifinis ekonomikos modelis mažai ką bendro turi su tikra laisvos rinkos ekonomika. Tas modelis veikiau apibūdintinas kaip keista, grynai neosovietinė hibridinė kvazivalstybinės ir kvaziprivačios ekonomikų samplaika, kuriai derėtų rasti tiksliau jos esmę atskleidžiantį pavadinimą.

Tokio ekonomikos modelio formavimasis ir egzistavimas yra vienas iš svariausių argumentų teigti, kad Lietuvos valstybė egzistuoja jau minėtu niekėjimo režimu. Jos niekėjimas pasireiškia tuo, kad ji ekonomikos srityje nepajėgia atlikti net būtiniausių ekonomikos organizavimo ir valdymo funkcijų. Net neverta kalbėti apie įprastines gerovės valstybės prisiimamas socialinės rūpybos funkcijas. Aiškėja, kad Lietuvos Respublika nepajėgia veikti net kaip vadinamoji minimali valstybė, kuri sugebėtų laiduoti būtiniausias politines ir teisines laisvos rinkos egzistavimo ir funkcionavimo sąlygas. Ši nupolitinta kvazivalstybė ekonomikos srityje veikia tik kaip administruojanti mašina, o prasibrovę prie jos administravimo svertų asmenys ir grupės tampa padėties šeimininkais ir įgyja lemiamą pranašumą konkurencinėje kovoje dėl išteklių juos perskirstydami ne tautos, visuomenės interesais, bet tik savo pačių naudai.

Tikra valstybė skiriasi nuo imituojamos arba simuliakrinės  tuo, kad ji sukuria viešąją politiškumo erdvę, kurioje jos piliečiai gali susitikti ir bendrauti kaip laisvi ir lygūs asmenys. Tai yra būtina sąlyga rastis autentiškai politinei visuomenei, kurios narius sieja ir sutelkia tam tikra bendrojo gėrio samprata ar vizija. Visos totalitarinės valstybės todėl ir yra netikros valstybės, arba kvazipolitiniai dariniai, kad jose šios politinę visuomenę sukuriančios  ir laiduojančios sąlygos egzistuoja tik popieriuje, kaip formalios ir praktiškai neįgyvendinamos piliečių teisės. Bendroji politinės visuomenės gėrio samprata tokiose kvazivalstybėse tampa teisine fikcija todėl, kad formaliai deklaruojamą visų piliečių laisvės ir lygybės principą vienu ypu nubraukia jį paneigianti priešinga nuostata sureikšminti ir iškelti virš visuomenės kokią nors „ypatingą ir vadovaujančią – „geresnę“, „sąmoningesnę“, „pažangesnę“ – jos grupę, kuriai atvirai ar labiau paslėptai suteikiamas tokios visuomenės hegemono ir vedlio statusas. Todėl teoriškai save  laikančios demokratiškomis totalitarinės kvazivalstybės iš tikrųjų yra elitarinės ir faktiškai organizuojamos ir valdomos remiantis viešai nedeklaruojamu ar net neigiamu socialinės ir politinės hierarchijos principu. Jis yra įgyvendinamas ir atsispindi visoje tokių darinių sąrangoje ir ypač akivaizdžiai matomas ekonominės ir socialinės politikos srityse. Kadangi totalitarinį valdymą grindžiančiai elitistinei sąmonei yra svetima visuomenės  bendrojo gėrio samprata, jai nėra priimtinas ir praktinis bendruomeninio ir socialinio visuomenės narių solidarumo principas. Todėl ištekliai yra skirstomi vadovaujantis tuo pačiu grynosios jėgos principu, kurį praktiškai taikant ekonominės ir socialinės politikos srityse jis virsta specifine nuostata, kurią galima pavadinti liekamosios socialinės rūpybos principu. Tokia nuostata reiškia tai, kad, projektuodama savo ekonominę ir socialinę politiką, bendrojo gėrio ir solidarumo principus ignoruojanti totalitarinė kvazivalstybė tampa savotiškai akla, nes nemato būtinybės ir reikalo imti iš karto domėn visų jos piliečių interesų ir mėginti juos derinti. Į jos dėmesio lauką pirmiausiai patenka dvi piliečių grupės – valdantysis elitas  ir laikomi potencialiai pavojingais, nes galintys kelti grėsmę režimui kai kurie žemesnieji visuomenės sluoksniai. Tik patenkinus šių grupių poreikius, priklausomai nuo reikalo ir galimybių, šiek tiek pasirūpinama likusiais gyventojais. Motyvas tai daryti yra noras išvengti galinčio tapti politinio nestabilumo priežastimi kraštutinio skurdo ar bado, o esant atliekamų išteklių randasi ir tokios paskatos, kaip pastangos išlaikyti tinkamą šalies demografinį balansą, tarptautinį prestižą ir pan.

Tarybų Sąjunga buvo tipiškas tokio socialinio modelio pavyzdys. Joje vadinamasis proletariatas teoriškai ir ideologiškai buvo laikomas pažangiausia visuomenės klase ir jos branduoliu, o virš šios elitinės klasės buvo iškilusi Komunistų partija kaip sąmoningiausia šios klasės dalis, arba savotiškas superelitas. Šioje schemoje nebuvo vietos pamatinei klasikinio politinio mąstymo idėjai, kad visuomenės ir valstybės bendrajam gėriui lygiai svarbūs ir jam taip pat tarnauja kiti visuomenės sluoksniai ir grupės, pavyzdžiui, valstietija ar gamybos organizavimu ir pagaminto produkto paskirstymu užsiimanti verslininkija. Užuot pripažinus visų sluoksnių teikiamą naudą ir svarbą ir kūrus jiems bendradarbiauti palankią socialinę ir politinę tvarką, proletariatui nepriklausančios visuomenės grupės buvo laikomos realiai ar potencialiai išnaudotojiškomis, parazitinėmis ir apskritai atgyvenusiomis, ir su jomis buvo atitinkamai elgiamasi. Tarybų Sąjungoje dirbtinai organizuoti badmečiai arba sąmoninga politika trūkstamus išteklius nukreipti į proletariato apgyvendintus miestus kaimo valstiečius ir reakcingų klasių atstovus paliekant likimo valiai yra iškalbingas liudijimas, kaip iš tiesų buvo taikomas ir praktiškai įgyvendinamas liekamosios rūpybos principas. Taigi būtent faktinis šalies gyventojų suskirstymas į tikrus ir netikrus piliečius ir nevienodas jų traktavimas visose gyvenimo srityse yra skiriamasis totalitarinės kvazivalstybės bruožas.

Atkurtoji Lietuvos Respublika laikytina neototalitarine kvazivalstybe todėl, kad ji išsaugojo minėtą bruožą. Ir šiuo atveju pertvarkos principuose glūdinti mechaninės inversijos logika veikia nepriekaištingai. Kad ji suveiktų, pakako apversti sovietmečiu vyravusį pažangiausios ir vadovaujančios klasės – proletariato – ir retrogradiškos ir parazitinės kasės – buržuazijos – vaidmens visuomenėje ir jų santykio aiškinimą. Kaip nesunku numanyti, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šios klasės paprasčiausiai susikeitė vietomis. Naudingiausia ir pažangiausia klase, išlaikančia visas kitas visuomenės grupes, tapo verslininkijos sluoksnis. Pasak klasikinės marksistinės klasių ir jų kovos teorijos, buržuazija buvo parazitinė klasė, gyvenusi iš išnaudojamųjų klasių kraujo, prakaito ir ašarų. Dabar ši klasė tapo visų kitų jos sąskaita parazituojančių grupių gerovės kūrėja – vienintelė ir tikroji jų darbdavė ir maitintoja. Būtent ši neosovietinė nuostata buvo paversta kertiniu atkurtosios Lietuvos valstybės ekonominės ir socialinės politikos principu.  Taigi dar vienas „dainuojančios revoliucijos“ ir ją užbaigusios antisąjūdinės kontrevoliucijos rezultatas yra tas, kad inversijos keliu buvo išsaugota ir įtvirtinta sovietinė klasinė elitistinė valstybės prigimties ir tikslo samprata, paneigianti piliečių lygybės, taigi ir pačios valstybės, principą. Akivaizdžiausias šitaip paneigtos Lietuvos valstybės nepaliaujamo niekėjimo įrodymas yra du dešimtmečius vykdomos ekonominės ir socialinės politikos nulemtas tiesiog fizinis jos nykimas, kai palaikoma akį rėžianti nelygybė ir skurdas iš šalies išvarė šimtus tūkstančių „atliekamų“ jos piliečių, o tiksliau – jais buvo sąmoningai atsikratyta.

Ir galiausiai dar vienas kriterijus, padedantis atskirti tikrą nuo tariamos valstybės yra jos valdžios kilmė ir pats valdymo pobūdis. Jau viduramžių politiniai mąstytojai aiškiai teigė, jog teisėta valdžia tuo ir skiriasi nuo neteisėtos, arba tironiškos, kad ji valdo laisvai pritariant ir sutinkant valdomiesiems. Nėra prasmės įrodinėti, kad griežtas totalitarinis valdymas prieštarauja normalios valstybės sampratai, nes jo sąlygomis iš principo negali būti ir tikros, tai yra, teisėtos valdžios. Deja, šiuo atžvilgiu pertvarkos ir „dainuojančių revoliucijų“ atneštas išsilaisvinimas nieko nepakeitė. Mat svarbiausiais argumentais, kad komunistinių režimų atsikračiusios šalys tapo iš tiesų laisvos ir demokratiškos, laikoma kai kuriose iš jų atsiradusi daugiapartinė sistema ir pagal visas procedūrinės demokratijos taisykles reguliariai vykstantys rinkimai. Sutelkus dėmesį į formalias procedūrines taisykles, tokios demokratijos prigimties ir politinio turinio klausimai atsiduria paraštėse.

Todėl pamirštama arba ignoruojama svarbi aplinkybė, kad daugiapartinės sistemos egzistavimas pats savaime nėra politinės santvarkos laisvumo ir demokratiškumo rodiklis, nes tokia sistema egzistavo ir vadinamosios liaudies demokratijos šalyse. Žvelgiant į išsilaisvinusiose pokomunistinėse šalyse įvykusius politinių santvarkos ir valdymo sistemų pokyčius per dereguliavimo logikos prizmę matyti, kad griežtajam totalitarizmui būdingą monocentrinį valdymą tik pakeitė švelnus neototalitarinis policentrinis valdymas. Nors šitoks liberalus valdymas įvilktas į minėtos formalistinės-procedūrinės demokratijos rūbą, jis yra tik klasikinės vakarietiškos liberalios demokratinės santvarkos karikatūra ir parodija.

Tam yra ypatinga kvazipolitinė sistema, kurią apibūdinant tokiais įprastais politologijos terminais kaip, pvz., liberali demokratija, būtų iškreipiama pati jos prigimtis ir esmė. Todėl tokią sistemą derėtų vadinti ne klaidinančiu liberalios demokratijos terminu, bet veikiau libertariniu rinkiniu demokratizmu. Kitaip negu monocentrinis totalitarinis valdymas, kurio sąlygomis valdžią užgrobusi kvazipilietinės visuomenės grupė atvirai slopina ir engia kitas grupes, policentrinio valdymo prielaida ir sąlyga yra paties politinio gyvenimo surinkinimas paverčiant jį subtiliai, tai yra, nematomos rankos valdomu ir kontroliuojamu politinės rinkos žaidimu. Šiuo atveju valdymo principas yra toks, kad, vykstant minėtam žaidimui, dėl valdžios kaip dar vieno galios ir įtakos resurso kovojančios grupės iš pat pradžių turi nevienodas starto pozicijas, todėl tos, kurių pozicijos yra geresnės, gali išsikovoti arba išlaikyti savo valdžią tarsi natūraliai, netaikydamos atvirų represijų ar spaudimo.

Išoriškai ši politikos rinka ir pats joje reguliariai vykstantis žaidimas atrodo kaip tikra politinė demokratija, tačiau ji neturi politinio turinio, nes šis yra redukuotas į rinkos mechanizmą. Teoriškai bet kuri partija, bet kuris visuomenės darinys gali dalyvauti rinkimuose ir laimėti, tačiau reikalo esmė ta, kad neįmanoma pakeisti paties tokio švelnaus totalitarinio valdymo mechanizmo – jį net sunku atpažinti. Toks valdymas yra kur kas efektyvesnės negu ankstesnioji totalitarinio valdymo forma, nes jį įtvirtinant ir įamžinant pasitelkiama kvazipilietinėje visuomenėje visada glūdinti galimybė pavergti pačią save, kurios šaltinis yra natūralus tokios visuomenės narių noras turėti kuo daugiau valdžios ir galios bei pasiryžimas kovoti dėl jų bet kuriomis priemonėmis. Vykstant tokiai kovai, įvairios visuomenės grupės, dažnai turinčios ir gražių intencijų, tarpusavyje konkuruoja taip aršiai, kad iš principo nebepajėgia ir nebesugeba  susiorganizuoti į tikrą politinę visuomenę, kurios grindžiantis principas yra solidarumas. Šitaip ir laisvės sąlygomis pilietinė visuomenė naikina politinę visuomenę, tuo pačiu ir valstybę. Lietuvoje toks naikinimas, taigi ir valstybės niekėjimas jau minėta prasme, prasidėjo įvykus antisąjūdiniam perversmui ir trunka jau dvidešimt metų. Paprastai sakant, atkurtąją valstybę neigia ir naikina pati kvazipilietinė visuomenė savomis rankomis. Lietuvos valstybė naikinama tarsi iš dviejų pusių. Viena vertus, ją „iš viršaus naikina valdanti kvazipilietinė valdžia ar valdžios – ta politinė grupuotė ar kvazipartija, kuri naudoja valdžią ne bendrajam gėriui, bet tik savo interesams patenkinti. Kita vertus, ją iš apačios griauna kvazipilietinė visuomenė – grupės, norinčios tą valdžią atimti. Todėl lygiai kaip pertvarkos metu vyko kova tarp totalitarų ir demokratų stovyklų, taip šiandien regime tos kovos tęsinį, tik besigrumiančios dėl valdžios resurso grupuotės jau vadinamos kiek kitaip – valstybininkais ir pilietininkais. Tačiau kovos prigimtis, pobūdis ir tikslai yra tokie patys kaip tarsi baigiamos primiršti pertvarkos laikais.  

Norint sustabdyti aptartais aspektais vykstantį Lietuvos valstybės niekėjimą pirmiausia būtina rasti drąsos atvirai pažvelgti į tikrovę ir pripažinti, kad jis iš tiesų vyksta. Priešingu atveju nutinka taip, kaip ir bet kurios ligos atveju: nežinant tikslios diagnozės, gydymas gali tik pabloginti ligonio būklę. O Lietuvos valstybė iš tiesų sunkiai serga ir ją gydyti reikia rimtai, jeigu dar norima ją išgelbėti. Todėl derėtų atsisakyti kai kurių mąstymo ir suvokimo klišėmis jau tapusių nuostatų ir šūkių, pavyzdžiui, mes norime susigrąžinti valstybę. Lietuvos valstybės susigrąžinti negalima, nes neįmanoma susigrąžinti to, ko nėra. Tikslas formuluotinas kitaip – Lietuvoje reikia sukurti politinę visuomenę, o kalbant dar aiškiau – atkurti sovietmečiu sunaikintą politinę tautą, nes tik ji, o ne vadinamoji pilietinė visuomenė, gali būti vienintelis tikras ir teisėtas nepriklausomos Lietuvos valstybės suverenas. Be abejo, šio tikslo neartina viešojoje erdvėje sklandantys paviršutiniški ir naivūs esamos pseudopartinės sistemos apibūdinimai ir vertinimai, pavyzdžiui, dažni ir populiarūs samprotavimai apie „sistemines“ ir „nesistemines“ partijas. Tarsi nepastebima, kad, veikiant liberalistinio rinkinio demokratizmo mechanizmui, tikrų politinių partijų negali būti iš principo, nes jas pakeičia tik išorinį partijų pavidalą turintys ir politinę partinę veiklą imituojantys pseudopartiniai ar kvazipartiniai sambūriai.

Politinės visuomenės ir pilietinės visuomenės organizavimosi principai yra visiškai skirtingi. Politinės visuomenės organizavimosi principas -- asmeniškas apsisprendimas dėl bendrojo gėrio. Kitaip tariant, norėdamas būti politinės visuomenės nariu, asmuo turi atsisakyti bent dalies savo norų, pirmiausia – noro padidinti savo resursus. Todėl politinė bendruomenė gali atsirasti tik kaip laisvai jai įsipareigojusių asmenų sambūris. Tuo tarpu pilietinė visuomenė iš tikrųjų yra kovos dėl resursų arena, todėl čia natūralus organizacijos principas yra pilietiniai sambūriai: grupės susitelkia tam, kad pasiektų tam tikrus, paprastai tik jų nariams svarbius tikslus. Todėl pilietinės ir politinės visuomenės santykis yra toks, kad esant politinei visuomenei savaime randasi ir tikra pilietinė visuomenė. Bet ten kur nėra politinės visuomenės, pilietinė visuomenė tampa savo pačios karikatūra.

Ši aplinkybė padeda geriau suprasti, kodėl Lietuvoje antisąjūdinis perversmas įvyko taip lengvai ir jam nebuvo pasipriešinta, nors atrodytu, kad Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo daugybė patriotiškų ir pilietiškų žmonių, kuriems iš tiesų rūpėjo valstybė. Deja, antisąjūdinės kontrrevoliucijos patirtis atskleidė, kaip iš tiesų veikia tai, ką galima pavadinti visuomenės ir tautos pa(si)vergimo mechanizmu. Tik ką minėtieji patriotiški piliečiai dėl atkuriamos Lietuvos Respublikos buvo pasiryžę kristi po tankais, bet bėda ta, kad po ilgo okupacijos tarpsnio jų turima valstybės samprata vis dėlto jau buvo tapusi perdėm abstrakti ir miglota. Todėl šiuos nuoširdžiai troškusius matyti Lietuvą laisvą žmones buvo gana lengva apgauti demonstratyviai jiems rodant tik išorinius valstybingumo atributus ir šitaip įtikinti, kad po antisąjūdinės kontrrevevoliucijos atsiradęs valstybės simuliakras ir yra toji išsvajotoji Lietuvos valstybė, kurios buvo siekta ir dėl kurios buvo tiek kovota ir aukotasi.

Tokioje pat nežinojimo, neaiškumų ir dviprasmybių aplinkoje vyko visas tarsi atsikuriančios Lietuvos valstybės tapsmas, pavyzdžiui, šitaip formavosi ir simuliakrinė tariamai politinė ir ne mažiau tariamai daugiapartinė sistema. Iš tikrųjų „pertvarkos“ sąlygomis ji visiškai natūraliai išsirutuliojo iš sovietmečiu atrodžiusios kaip monolitas Komunistų partijos. Klaidinga manyti, kad anoje totalitarinėje sistemoje kompartija buvo homogeniška arba vienalytė, joje taip pat vyko grupuočių kova dėl valdžios. Randantis policentriniam totalitariniam valdymui Komunistų partijoje anksčiau egzistavusios grupuotės – neformalios frakcijos – paprasčiausiai legalizavosi ir, pasirinkusios įvairius pavadinimus, susiskirstė į tariamas partijas. Šitaip radosi neototalitarinė tariamai daugiapartinė sistema, kurią tereikėjo legitimuoti kaip simuliuojamos demokratijos elementą ir tariamą buvimo įrodymą sukuriant minėtą politikos rinką, kurios svarbiausiu elementu tapo procedūrinis rinkimų mechanizmas. Užuot kaip vienos partijos frakcijos aiškinusios savo santykius uždaruose partiniuose suvažiavimuose, naujai iškeptos tariamai demokratiškos partijos išsirenka teisėją, kurį vadiname rinkėju. Kitaip tariant, rinkėjai tapo savotiškais statistais, kurie atrenka, kuri grupuotė pateks į valdžią. Pati valdžios kaip resurso samprata ir jėga grindžiamas kovos dėl jos principas išlieka ir švelniojo daugiapartinio neototalitarizmo sąlygomis.

Kai šiandien kalbama apie neva ideologinį Lietuvos partinį pasidalijimą, tai reiškia, kad kiekviena iš partijomis vadinamų grupuočių parinko tam tikrą retoriką, nutaikytą į tam tikrą piliečių segmentą. Iš tiesų visos be išimties partijos yra priėmusios minėtas rinkinės demokratijos žaidimo taisykles. Norintys ir siekiantys permainų, bet apie šias taisykles nesusimąstantys arba jas ignoruojantys piliečiai iš tikrųjų veikiausiai vadovaujasi skirtingomis nuostatomis savo tautos ir valstybės atžvilgiu. Vienais atvejais kova už įvairius kilniai skambančius pilietinius tikslus yra tik lobistinių interesų priedanga, kitais atvejais – savotiškas donkichotizmas. Atskirti nuoširdų naivumą nuo cinizmo yra sunku, bet, ko gero, įmanoma, nes tai, ko iš tiesų siekia atrodantis pilietiškai ir veiklus žmogus vis dėlto galima atpažinti pagal jo veiksmus. Sukurti tikrą valstybę labai sunku todėl, kad pilietinės visuomenės biurgerį ir valstybės pilietį skiria pasaulėžiūrinė ir vertybinė praraja. Biurgeris yra tas, kuris teisėtai rūpinasi savo vieta po saule, pilietis yra tas, kuris aukojasi. Politinė bendruomenė nėra natūralus dalykas, nes tam, kad ji atsirastų, reikia įveikti savo egoizmą ir išmokti matyti kitą žmogų iš tiesų kaip laisvą ir lygų sau asmenį ir tos pačios politinės bendrijos narį. Politinė bendruomenė atsiranda ten ir tik ten, kur žmonės išmoksta dovanoti vieni kitiems laisvę. Šitos pasiaukojimo dvasios aukščiausia išraiška – mirtis už savo tautą ir valstybę. Lietuvos istorijoje tokio pasiaukojimo pavyzdžių netrūksta. Pilietinių visuomenių žmonės už nieką nemiršta, nes biurgeriui laisvė nereikalinga.

Vis dėlto šiuos samprotavimus norėtųsi baigti optimistiška įžvalga, kad per „dainuojančią revoliuciją“ taip ir likusi neįsteigta, o dabar  akivaizdžiai niekėjanti Lietuvos valstybė nėra fatališkai pasmerkta išnykti visiems laikams. Ją gali išgelbėti iš principo gebančios bet kurią valstybę išpuoselėti arba pražudyti ją kuriančios ir saugančios tautos gera valia ir pasiaukojimo dvasia. Lietuvoje jos netrūksta. Tereikia šią dvasią sulydyti su sąmoningu ryžtu, tai yra paversti ją protinga ir kryptingai veikiančia tautos ir visų norinčių gero savo valstybei piliečių valia.
 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close