captcha

Jūsų klausimas priimtas

Holivudo užkariauti išvykęs E. Vėlyvis: mano gyvenimas panašus į mano kiną

Ko gero kiekvienas Lietuvos režisierius nors kartą gyvenime yra pasvajojęs vieną dieną sulaukti skambučio su pasiūlymu užkariauti Holivudą. Tačiau tokie norai skamba kiek utopiškai – juk apie tai svajoja daugybė talentingų žmonių iš viso pasaulio.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Ko gero kiekvienas Lietuvos režisierius nors kartą gyvenime yra pasvajojęs vieną dieną sulaukti skambučio su pasiūlymu užkariauti Holivudą. Tačiau tokie norai skamba kiek utopiškai – juk apie tai svajoja daugybė talentingų žmonių iš viso pasaulio.

Vis tiktai Lietuvoje prieštaringai vertinamas kino kūrėjas Emilis Vėlyvis tokio skambučio sulaukė ir nieko nelaukęs išskrido už Atlanto įtemptoms deryboms. Jei jos bus sėkmingos – lietuvis režisuos keliasdešimties milijonų dolerių vertės filmą su pačiu George`u Clooney.

Šiaip ne taip ištaikęs savaitėlę vasaros atostogoms Emilis dar prieš kelias dienas su draugų kompanija smagiai keliavo po Lietuvą. Tačiau ramų ir jaukų poilsį nutraukė netikėtas skambutis.

Holivudo kino prodiuseriams patiko šiuo metu dar tik kuriamo filmo „Redirected“ idėja, todėl jie nusprendė pradėti derybas su E. Vėlyviu.

Emilis nė iš tolo neprimena bohemiško menininko. Jis bet kurioje kompanijoje greičiau jau būtų pavadintas „savu biču“, nei mūzos ieškančia besiblaškančia siela. Gal todėl ir Emilio filmai visiškai kitokie – susilaukiantys daugybės karštų diskusijų, ir dėl keiksmažodžių bei žiaurių scenų gausos ypač vyresnės kartos stipriai kritikuojami, vadinami kenkiančiais jaunimui, o ne jį ugdančiais.

Kaip bebūtų, E. Vėlyvis sugebėjo surinkti pilnas sales žiūrovų, o jo filmai puikiausiai atsipirko. Gal tai buvo gerai sugalvotas verslo planas?

„Esu sušiktai nuoširdus kūryboje, bet negalėčiau kurti lyriškų, romantinių filmų, nors dauguma būtent tokį kiną pavadintų menu. Manęs tai netraukia, aš kitaip žiūriu į gyvenimą. O mano gyvenimas iš tikrųjų panašus į mano filmus - daug peripetijų, įtampos, dramų, ironijos“, – sako Emilis, bet tuoj pat prisipažįsta esantis gana jautrus vyras – nes tik jausdamas aplinką gali pažinti pasaulį ir pasisemti idėjų.

Apie nei vieną lietuvišką filmą nebuvo tiek daug pagyrų ir kritikos, kaip apie lietuviškuoju Tarantino vadinamo Emilio kurtus „Zero“ ir „Zero II“ filmus.

Ir nors juodojo humoro, ironijos ir nesibaigiančių keiksmažodžių lavinos kupinas kinas susilaukė tokio susidomėjimo, jog praėjus keliems metams Lietuvos jaunimas kine girdėtas frazes kartoja iki šiol, pats Emilis galėtų būti vadinamas pilkuoju kardinolu, kuris, įaudrinęs visuomenę, pasitraukia visko stebėti per atstumą.

Šį kartą Emilis prisipažino, kad jo gyvenime iš tikrųjų yra nemažai paradoksų – daugybę metų filmavimo aikštelėje leidžiantis režisierius pats neapkenčia, kai kamera atsisuka į jį, todėl nė už ką nesutiktų filmuotis nei savo, nei kitų režisuotuose filmuose.

Nors nemažai žvaigždžių dėl savo kūrybos populiarumo sutinka viešinti asmeninį gyvenimą, Emiliui nereikia būti garsiu, kad žmonės žiūrėtų jo filmus. Kino režisierius griežtai tyli apie savo asmeninį gyvenimą, tačiau apie jį paklaustas, lakoniškai atsako „apie mane viską pasako mano filmai“.

Ir ne be reikalo – juk ne viena siužeto linija yra paimta iš realaus gyvenimo ir artimiausios aplinkos, o kai kuriuose personažuose Emilio draugai randa ir paties režisieriaus būdo bruožų.

„Mano gyvenimas iš tikrųjų panašus į mano kiną“, – sako Emilis. Tiems, kas matė keiksmažodžių, smurtinių scenų ir daugybės veiksmo kupinus jo filmus, ši frazė turėtų skambėti kraupiai. Tačiau režisierius nemano, kad gyvenimas jam ko nors pašykštėjo.

„Kaip pažiūrėsi, – besišypsodamas sako žinomas vyras, – gal kai kam mano filmai kelia siaubą, o man jie žudantys juoku.“

– Tavo filmai buvo vieni nedaugelio Lietuvos kine, kurie atsipirko. Ar kurdamas galvoji apie materialinę naudą? Gal ir kitiems gali pašnabždėti gudrų verslo planą?

– Dažnai girdžiu sakant: o, sukūrė filmą pinigams užkalti. Tai yra netiesa. Neįmanoma sukurti filmo pinigams užkalti. Įmanoma sukurti gerą filmą, kurį norėtų daugybė žmonių pažiūrėti. Filmas pirmiausia turi veikti žiūrovą, tai reiškia jį jaudinti - graudinti, juokinti, skaudinti, ar gąsdinti. Jis tiesiogiai turi žeisti sielą. O tai yra sudėtinga. Apie kokius pinigus galima kalbėti, jeigu filmas neatlieka primityvių funkcijų emocijai?

Tu juk kitaip nepriversi žiūrovų eiti į kino teatrą ir sunešti tau pinigus. Kurdamas filmą galvoji apie žiūrovą, kad jis patirtų kokius nors jausmus. O jei taip atsitinka, be abejo tu gauni iš to naudos, ir visiškai nesvarbu, jis patinka publikai ar nepatinka, jei tai stipriai juos paliečia.

Yra snobiškų režisierių, kurie savo filmus vadina aukštesniu menu, bet nesurenka nei vienos pilnos salės, tai man kyla klausimas, kam jie tai kuria? Jei jų kūrinys nesugeba paveikti žiūrovų.

– Kokių juokingiausių gandų esi apie save girdėjęs?

– Kažkur buvo paskleistas gandas, kad esu visiškas bemokslis ir nieko bendro su menais neturintis, net mokyklos nebaigęs, nes mane po devintos klasės išmetė. Paskaitai ir galvoji, Jėzau, kas tokias nesąmones sugalvojo.

Dar girdėjau, kad esu žiauriai talentingas. Su žiaurumu sutinku, su talentu kiek prasilenkta.

– Nors tavo filmus matė didesnė dalis Lietuvos, apie tave patį nežinome nieko. Sąmoningai vengi viešumo?

– Savo apatinius stengiuosi džiauti savo balkone. Aš vengiu ne tik žurnalistų dėmesio. Aš netgi kamerų nemėgstu ir kiek įmanoma stengiuosi jų vengti. Tiek metų praleidus filmavimo aikštelėje bijoti kameros yra visiška nesąmonė, bet man taip yra – vos tik į mane atsisuka kamera, pasijuntu nejaukiai. Nors kiti režisieriai mėgsta savo filmuose patys suvaidinti kokį epizodinį vaidmenį, ir jiems neblogai pavyksta, bet aš vengiu tai daryti. Nesu narcizas. Aktoriai, beje, yra tikri narcizai – visi iki vieno, matyt be narciziškumo negalėtum būti aktoriumi. Bet šita jų savybė man visai netrukdo.

– O koks yra Emilis Vėlyvis palikęs filmavimo aikštelę?

– Kaip ir kiekvienas iš mūsų turiu savo artimų žmonių ratą, kuriuos be galo gerbiu ir myliu. Žaidžiu šachmatais, pokerį, geriu degtinę ir skaitau knygas, bet tik tas, kurios sugeba užkabinti jau po antros pastraipos. Aš esu visiškai nesnobiškas tipas, ir netgi neturiu bohemiškos kompanijos, su kuria susitikę kalbėtume apie nežemiškus dalykus. Man tai svetima, todėl net ir draugų snobų neturiu.

O į pramogų pasaulio vakarėlius nematau reikalo vaikščioti, nes aš turiu ir taip su kuo linksmintis ir išgerti, kur man žymiai linksmiau. Tačiau aš nesmerkiu ir ten einančių – tebūnie, jei tik ten jiems linksma.

– Tavo filmai sulaukia nemažai kritikos už tai, kad neva eini lengviausiu keliu, nes šokiruojant publikos reakcija – garantuota.

– Jei šokiruoji be reikalo ir neturėdamas tikslo, gausis visiškas pravalas. Tai turi sutapti su visa tavo filmo koncepcija, turi viską gerai apgalvoti. Scenarijus per dieną nepasirašo, prie jo dirbu apie metus. Be to, šiais laikais žiaurių scenų niekas nebebijo. Šokiruoti žiūrovus gali tik vieną kartą. Antrasis jau nebeturės efekto.

Beje, į akis man niekas to nesako, o jeigu galvoja, tegu, jų nuomonė man netrukdo gyventi. Mano sąžinė rami, aš drąsiai vaikštau gatvėmis, o jei kas nors nori nueiti su manimi pasikalbėti tamsiame skersgatvyje, tai aš nieko prieš. (Šypsosi).

– Tau svarbi visuomenės nuomonė?

– Žinoma. Ir nesuprantu žmonių, kurie sako, kad kuria sau. Į filmus aš sudedu savo paties mintis, pasaulėžiūrą, bet visada kuriu kitiems.

– Vadinasi iš tavo filmų, kurie kai kam atrodo žiaurūs ar net amoralūs, daug galime spręsti ir apie tave patį?

– Kadangi aš ne tik režisuoju, bet ir rašau scenarijų savo filmams, žinoma, kurdamas personažus įdedu dalį ir savęs. Nekopijuoju visko, negaliu gi neigiamų savo pusių taip paprastai imti ir atskleisti, bet tam tikrų mano įsitikinimų, charakterio bruožų be abejo yra.

– Na jei tavo filmo personažai turi bent nedidelę dalį tavęs, galėtum būti vadinamas tipiniu „blogu berniuku“.

– Galėčiau, jei vis dar būčiau berniukas. (Juokiasi). Bet aš kartais būnu ir labai geras. Negaliu, pasakyti, koks esu, nes jau seniai nustojau lyginti save su kitais.

– O kaip tu reaguoji į kritiką?

– Labai sunkiai, paprastai guliu lovoje užsiklojęs galvą ir nekišu nosies į lauką. Gerai, kad dar yra kas alaus paduoda.

O jei rimtai, į teisingą, argumentuotą, aštrią kritiką, kai tai sako kompetentingas žmogus, aš reaguoju teigiamai, ir tokios kritikos netgi labai pasigendu.

– Gal senosios kartos režisieriai net menininku tavęs nepavadintų teigdami, kad bandai įtikti jaunajai kartai ir užsidirbti.

– Gal taip ir sako, bet man tai visiškai neįdomu. Jeigu aš kreipčiau dėmesį, tada neišvengiamai keistųsi ir mano kūryba. O pasakymai „tavo filmas man nepatiko“, manęs visiškai nežeidžia. Nes jie dar nereiškia, kad filmas buvo prastas. Gal mane ir kritikuoja, visko gali būti, bet tai ko gero daugiausiai vyksta už akių.

Nėra senosios, jaunosios, naujosios ar dar kokios kartos. Yra idiotai ir sveikos mąstysenos žmonės.

– O tavo filmai neretai vadinami komerciniais. Kalbama, kad tu netgi visai nemažai užsidirbai iš savo filmų.

– Nesąmonė, nėra komercinio ir nekomercinio kino. Tas neva nekomercinis, privilegijuotasis kinas dar vadinamas autoriniu, iš ko man ima juokas. O tai kiti filmai be autoriaus yra, ar kaip? Visiška nesąmonė. Neįmanoma padaryti prasto kino vien tiktai pinigams uždirbti, nes žmonės paprasčiausiai jo nežiūrės.

– Esi sakęs, kad tavo filmuose tiesiog atsispindi mūsų visų gyvenimas. Kaip trumpai apibūdintum, kokie mes, lietuviai, esame?

– Kiekvienam filmui turiu vis kitokį uždavinį. Filmuose „Zero“ ir „Zero II“ stengiausi parodyti, ką mes patys manome apie save, o filme „Redirected“ bandysiu atskleisti užsieniečių įsišaknijusią nuomonę apie lietuvius, ir apie visą Rytų Europą. Nors kitataučiai, beje, apsilankę mūsų šalyje savo nuomonę pakeičia, tačiau Vakaruose vis dar egzistuoja daugybė mitų apie mus. Pavyzdžiui, kad esame prostitučių ir banditų šalis, kad mūsų policininkai ir kiti pareigūnai yra korumpuoti parsidavėliai, kad mes neturime vertybių, nors esame šventvagiški. Užsienio spauda, beje, taip pat tam pasitarnauja išpūsdama didelį burbulą iš pavienių atvejų.

– Kaip sukuri tokius ryškius personažus savo filmams? Gal jie iš tavo paties gyvenimo?

– Savo filmuose aš iš tikrųjų parodau mūsų gyvenimą sutirštintomis spalvomis. Tai visai nereiškia, kad mane supa toks žiaurus pasaulis.

Filmuose personažus kuriu iš savo aplinkos, ir jie iš tikrųjų yra labai kontrastingi – kiekvienas vis kitoks. Aš labai pastabus, todėl aktorių atranka yra mano stiprioji pusė.

Visi mes savo gyvenimuose turime didžiulių dramų, todėl man daug kas sako – apie mano gyvenimą išeitų puikus filmas. Todėl ir kine jie ieško dramų, kur galėtų atpažinti save.

– Esi vadinamas tam tikru lietuviško kino revoliucionieriumi. Sugriovei lyriško ir lėto mūsiškio kino stereotipą. Ar toks ir buvo tavo tikslas?

– Aš darau filmus tokius, kaip aš jaučiu, suprantu pasaulį, ir visiškai nesistengiau atsižvelgti į tai, koks lietuviškas kinas buvo iki šiol. O Lietuvoje kino tiek mažai, kad kiekvienas jį kuriantis įdeda kažkokį indėlį.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...