captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Marčėnas prisipažįsta beveik metus išgyvenantis kūrybinę krizę

Poeto Aido Marčėno eseistiniai užrašai, šiek tiek primenantys dienoraštį, išleisti naujoje jo knygoje „Sakiniai: menkoji eseistika“. Juose rašytojas fiksuoja 2010–2012 metų įvykius, patirtis, apmąstymus, mintis apie kultūros žmones, autoriaus artimuosius ir bičiulius.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Poeto Aido Marčėno eseistiniai užrašai, šiek tiek primenantys dienoraštį, išleisti naujoje jo knygoje „Sakiniai: menkoji eseistika“. Juose rašytojas fiksuoja 2010–2012 metų įvykius, patirtis, apmąstymus, mintis apie kultūros žmones, autoriaus artimuosius ir bičiulius.

Trumpi tekstai perteikia poeto savivoką ir autorefleksijas, liudija budinčią mintį ir sielą, pastebi knygos leidėjai.

Viename iš „sakinių“ poetas atskleidžia, kad šie užrašai gimė iš kūrybinės krizės.

„Štai jau veik metai, kaip išgyvenu kūrybinę, o tai reiškia – ir dvasinę krizę. Tik šį sykį be didelių kančių, siaubų ir beprasmybių. Mat šie sakiniai keičia eilėraščius kaip narkomanui euforijos nesukeliantis metadonas heroiną. Ir vis dėlto nemigos naktį, apžvelgdamas šiuolaikines savo sąmonės būsenas, patiriu šiokią tokią poetinę haliucinaciją, regiu esąs nuodėgulis. T.y. gulintis, t.y. nuodingas. Net sau. Ir tik nerimtas šių sakinių dūmelis kuria šiokią tokią euforišką vertikalės iliuziją.“

Dienoraštį primenantys tekstai, mirgantys vardais, pavardėmis, kūrinių, knygų pavadinimais, gyvenimo kasdienybės „citatomis“, išveda į kur kas platesnius apmąstymus, per vieno asmens autorefleksijas skleidžiasi kultūros, šiandieninio pasaulio ir žmogaus būsenos, savivokos, santykių vaizdai be pretenzijų į objektyvumą, priešingai, pabrėžiant autorystę, arba vaizduotę.

„Šiąnakt svarsčiau, jei tektų tai, ką čia rašinėjuos, publikuoti, ar šiuose sakiniuose pasitaikančius vardus ir pavardes palikčiau, ar kažkaip maskuočiau, gal net atsisakyčiau gyvuosius ar mirusiuosius galinčių įžeisti epizodų?

Nusprendžiau, kad palikčiau kaip yra. Šiaip ar taip juk tai, netgi su konkrečiais vardais ir daugiau ar mažiau žinomomis pavardėmis, tėra tik mano vaizduotės, o kartais netgi fantazijos sutverti personažai, ir su tikrais tuos vardus bei pavardes dėvinčiais asmenimis, be tų vardų pavardžių, veik nieko bendro neturi. Galų gale kaip ir visi tokio pobūdžio tekstai, šie sakiniai neigiamai byloja ne apie parašytus asmenis, o tik apie jų autorių, šiuo atveju – mane“, – svarsto A. Marčėnas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...