captcha

Jūsų klausimas priimtas

Atidaroma retrospektyvinė S. Džiaukšto ir G. Petrovos-Džiaukštienės paroda

Vyresniosios kartos tapytojų Silvestro Džiaukšto (g. 1928) ir Galinos Petrovos-Džiaukštienės (g. 1927) bendra retrospektyvinė tapybos paroda – tai dviejų iškilių menininkų kūrybos pristatymas.
S. Džiaukšto „Balkono gėlės“ (fragmentas, Lietuvos dailės muziejaus nuotr.)
S. Džiaukšto „Balkono gėlės“ (fragmentas, Lietuvos dailės muziejaus nuotr.)

Vyresniosios kartos tapytojų Silvestro Džiaukšto (g. 1928) ir Galinos Petrovos-Džiaukštienės (g. 1927) bendra retrospektyvinė tapybos paroda – tai dviejų iškilių menininkų kūrybos pristatymas.

Kaip pastebi parodos, atidaromos Taikomosios dailės muziejuje, kuratoriai, šiai menininkų šeimai būdingas „savitas plastinis mąstymas; jų puoselėjamas skirtingų temų bei idėjų laukas atskleidžia individualią kūrybos kryptį ir paliudija vieną sudėtingiausių XX a II pusės lietuvių dailės istorijos puslapių“.

Silvestras Džiaukštas gimė 1928 m. sausio 3 d. Mikalavos vienkiemyje, Švenčionių rajone. 1948–1954 m. LSSR valstybiniame dailės institute studijavo tapybą. Jo dėstytojais buvo Antanas Gudaitis, Algirdas Petrulis, Bronius Uogintas. Nuo 1957 m. intensyviai kuria, dalyvauja parodose. Surengė keturias personalines parodas. 

Šioje, penktojoje, personalinėje parodoje pristatomi ryškiausi kūriniai, kurie atskleidžia svarbiausius meninių ieškojimų, siužeto moderninimo etapus. Eksponuojami kūriniai iš dailininko dirbtuvės, Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, galerininko Stasio Juškaus kolekcijos, taip pat dokumentinės studijų, kūrybos epizodus fiksuojančios fotografijos.

Parodoje pirmą kartą eksponuojami eskizai, piešiniai, liudijantys puikius piešėjo įgūdžius, asociatyvų mąstymą, improvizacinę prigimtį. S. Džiaukšto kūryba menotyrininkų visuomet buvo vertinama už lakonišką ir konstruktyvią kompoziciją, kolorito skambumą, stambiaplanes figūras, laikotarpį savitai perteikiančias temas. Nevengęs ideologinių temų, S. Džiaukštas visą laiką tapyboje siekė originalių kompozicinių sprendimų.

 Labai reikliai vertindamas savo darbus, autorius juos nuolat tobulina arba tiesiog pertapo iš naujo. Tai paaiškina ir jo pomėgį faktūroms bei pastoziškumui.

S. Džiaukšto dėka lietuvių tapybos istorija praturtėjo neįprastai drąsiais to meto atmosferai plastinių ieškojimų pavyzdžiais. Plati kūrybos amplitudė svyravo nuo gilių psichologiškai įtaigių iki subtilių lyriškų kompozicijų („Balkono gėlės“, 1969–1974).

Karo temą įkūnijantys transformuoti, groteskiški, brutalūs žmogystų žvėriški pavidalai, komponuojami skirtingais rakursais, deformuotais judesiais, peizažo ar kultūros paminklų fone, tampa svarbiu apibendrinančiu, filosofines potekstes įgyjančiu sprendimu. „Karo dievo“ tema įkūnija plastinės išraiškos ieškojimus. Ypač saviti karo temą gvildenantys darbai: „Taikiniai“ („Songmio aukoms atminti“, 1969–1972) „Vampyras“ (1972), „Didysis karo dievas“ (1969), „Karo pabėgėliai. III“ (1972) Sovietmečiu pripažinimo sulaukę, ideologiškai tikę to meto politinei konjunktūrai darbai: iš ciklo „Švenčionių kaimo kronikos“ (1975), „Naujakurio šeima“ (1977–1980).

S. Džiaukšto figūrinių kompozicijų ieškojimus svariai papildo darbai kaimo tema. Pasižymintys monumentaliu apibendrinimu, savitu įsigilinimu į tikrovę, aplinką, užgriebiantys kaimo žmogiškos būties kampus pažymėtini kūriniai „Sėja“ (1960), „Derlius“ (1969); transformuoti, išsekę ir liūdni gyvūnų pavidalai perteikia anaiptol ne optimistinį sovietinės tikrovės įvaizdį („Ganykloje“, 1975).

Daugelyje kompozicijų galima įžvelgti autoportretinių bruožų turinčių personažų, kuriuose atsiskleidžia unikalusis „aš“ – į dangaus gelmes žvelgiantis romantiškas „Svajotojas“ (1970). Toks asmenybės daugiaplaniškumas akcentuotas ir „Filosofo V. Vinciūno portrete“(1974).

Anot paties autoriaus, jis yra tikrasis socialinio realizmo atstovas, kuriam labiausiai rūpi jo gimtųjų Švenčionių, Vilniaus krašto žmonės, vaikystėje ir jaunystėje patirti įspūdžiai, pokario metų tragedijos ir netektys, girdėtos dainos ir pasakojimai, – visa, kas vyksta pasaulyje, dailininkui atrodo svarbu ir įdomu. Plastinio atsinaujinimo, modernumo prasmių tapytojas randa sporto temoje („Regbio žaidėjai“, 1971).

Galina Petrova-Džiaukštienė gimė 1927 m. Astrachanėje (Rusija). 1954 m. LSSR valstybiniame dailės institute baigė tapybos studijas. Parodose dalyvauja nuo 1954 m. „Geriausiuose savo darbuose menininkė pasiekia ne tik tapybinę, bet ir filosofinę įtaigą – kai vienas kūrinys tampa viso laikotarpio metafora“, – teigia dailėtyrininkė Laima Kreivytė. Vienas iš centrinių ekspozicijos kūrinių, įvardijančių šios tapytojos savitumą, yra „Moterys, valančios žuvis“ (1969), prieš porą metų eksponuotas Austrijoje, Vienos moderniojo meno muziejuje surengtoje parodoje „Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“.

Šioje parodoje G. Petrovos-Džiaukštienės kūryba atskleidžiama ne tik etapinėmis tapybos kompozicijomis, bet ir jos kūrybos motyvus papildančiais eskizais. Dėl vietos stokos neišeksponuotas didysis saulėgrąžų ciklas – demonstruojama nedidelė eskizų dalis. Skirtingai nei garsusis Vincentas van Goghas arba lietuvių tapytojas Vladas Karatajus, G. Petrova-Džiaukštienė saulėgrąžas tapo tik vystančias, juoduojančias, susiraičiusiais, pajuodusiais žiedlapiais, pabrėždama nykimo procesą ir jo grožį. Su tokia pat aistra menininkė nuo šešto dešimtmečio atkakliai ėmė kurti tapybines kompozicijas-koliažus su žuvimis, kur vyrauja tinklų, pajūrio dangaus, kranto motyvai. Kompozicijos paryškinamos kriauklelėmis, akmenėliais, blizgiomis folijos skiautėmis, žvejų tinklų atkarpomis.

G. Petrovai-Džiaukštienei artima Klaipėdos, pajūrio tema. Konstruktyvios kompozicijos, grįstos ryškių mėlynos, rudos, raudonos ir kitų spalvų kontrastais, atskleidžia temperamentingą ir savitą žvilgsnį. Sovietmečiu autorė sėkmingai gilinosi ir sugebėjo rasti naujų sprendimų poilsio, pajūrio, sporto tema. G. Petrovos-Džiaukštienės kūrybos savastimi tapo varines dūdas pučiantys kaimo muzikantai saviveiklininkai – paprasti, kasdieniški žmonės, nuoširdūs ir saviti, minimaliai supaprastinta jų plastinė forma ar nesudėtinga, beveik plakatinė spalvinė gama („Vairuotojas Ruzgys – saviveiklininkas“, 1974).

Kompozicijas su muzikantais G. Petrova-Džiaukštienė kūrė ne tik ant drobės, bet ir piešdama begales eskizų – vietos žmonių, sutiktų Palangoje, portretų. Geras piešinys, improvizacinė laisvė leido atrasti įvairuojančią konstruktyvią formą, spalvinį skambesį ir įdomius kontrastus. Puikios piešėjos ir tapytojos realistės talentą liudija ir ankstyvieji kūriniai: tapybinis debiutas „Sportininkės vandens bazėje“ (1958), „Asfaltuotojai“ (1957), „Elenos Čiudakovos portretas“ (1958), „Dimulis“ (1962) ir kiti.

Ekspozicijoje pristatomi tapybos darbai, saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, taip pat kūriniai iš autorės dirbtuvės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...