captcha

Jūsų klausimas priimtas

Architektas J. Bonderas: nekurkime auksinių memorialų

„Atmintis yra veiksmas. Jei objektas stovi užšaldytas laike, jis neužmezga ryšio su žmonėmis. O erdvės galimybės beribės“, – teigia architektas ir teoretikas Julianas Bonderas, pasaulyje žinomas viešųjų istorinės atminties erdvių kūrėjas. Menininkas sako nepraleidžiantis progos Prancūzijoje, Nanto mieste, aplankyti  kartu su lenkų menininku Krzysztofu Wodiczko sukurto Memorialo vergovės panaikinimui ir stebėti, kaip jis veikia žmones.
onsitereview.ca nuotr.
onsitereview.ca nuotr.

„Atmintis yra veiksmas. Jei objektas stovi užšaldytas laike, jis neužmezga ryšio su žmonėmis. O erdvės galimybės beribės“, – teigia architektas ir teoretikas Julianas Bonderas, pasaulyje žinomas viešųjų istorinės atminties erdvių kūrėjas. Menininkas sako nepraleidžiantis progos Prancūzijoje, Nanto mieste, aplankyti  kartu su lenkų menininku Krzysztofu Wodiczko sukurto Memorialo vergovės panaikinimui ir stebėti, kaip jis veikia žmones.

350 metrų atminties erdvė Luaros upės krante, svarbiame XVIII a. prekybos vergais taške, apdovanota už urbanistiką. Vaikščiodami krantine, žmonės gali perskaityti vergus gabenusių laivų vardus, o, nusileidę gilyn į memorialinę erdvę, neras paminklų, sunkių objektų ar išsamiai išvardytų istorinių faktų. Lankytoją ištiks vanduo, garsas, drėgmė, aidai, memorialas veiks fiziškai, emociškai, o jei menininkų sumanymas pavyks, ir politiškai. Viena iš svarbiausių memorialo siunčiamų žinių – priminimas, kad, nors formaliai vergija panaikinta, šiuo metu pasaulyje vis dar vergauja mažiausiai 27 milijonai žmonių.

Architektas ir viešasis intelektualas J. Bonderas sako siekiantis, kad jo darbai ne tik kalbėtų apie istoriją, bet skatintų kritinę refleksiją, susikalbėjimą ir kviestų aktyviai veikti. Menininkas yra kūręs viešąsias erdves, skirtas JAV Pilietinio karo, Pilietinių teisių judėjimo, 1976–1983 m. diktatūros laikais Argentinoje dingusių žmonių, Holokausto aukų atminimui.

Julianas Bonderas gimė 1961 m. Niujorke, JAV, užaugo Buenos Airėse, Argentinoje. Studijavo architektūrą Buenos Airėse ir Harvarde (JAV). Menininko teigimu, stipri psichoanalizės tradicija Argentinoje turėjo įtakos jo kūrybai. Nuo 1995 m. architektas gyvena ir dirba Kembridže, šiuo metu dėsto architektūrą Rogerio Williamso universitete JAV. Birželio pabaigoje J. Bonderas skaitė paskaitas Kaune, Architektūros [aktualijų] fondo ir Kauno architektūros festivalio renginyje bei Vilniuje, Naujosios kairės 95 auditorijoje. Auditorijos paklaustas apie Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras, menininkas kalbėjo apie galimybę demistifikuoti simbolius jų negriaunant, bet žaidžiant su jais. Kartu su lietuvių menininkais J. Bonderas aplankė sostinės Lukiškių aikštę.

– Paskaitoje kalbėjote apie lūkesčius, kad menas gali pakoreguoti gyvenimą, kad memorialas gali išgydyti istorinę ar kultūrinę traumą.

– Turime būti atsargūs ir nesitikėti, kad menas gali ištaisyti, sutvarkyti gyvenimą. Labai svarbu suprasti, kad, bandant pavaizduoti kančią (ne visada, bet daugeliu atveju), būna lūkesčių, jog menas reikš daugiau nei pats gyvenimas. Manau, taip nėra. Mes, kaip menininkai, kaip architektai, galime pabandyti apibrėžti vykstantį tarpusavio supratimo procesą. Pabandyti sukurti erdvę, kur žmonės galėtų galvoti apie praeitį. Erdvę, kuri keltų emocijas. Tačiau tai nereiškia, kad gyvenimas bus ištaisytas.

– Minėjote, kad kurdamas Memorialą vergovės panaikinimui bendravote ir dirbote su skirtingomis visuomenės grupėmis. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, planuojama kurti atminties vietą, kurioje būtų paminklas Laisvės kovų dalyviams. Diskusijos, kartais gana audringos, vyksta antrą dešimtmetį. Šiuo metu jau patvirtintas aikštės sutvarkymo projektas, pagal kurį aikštė, dabar žaliuojanti, bus išgrįsta akmenimis. Yra įvairių nuomonių, kaip aikštė turėtų atrodyti. Vieni nori aiškaus monumento, erdvės politinės reprezentacijos ritualams, kiti mano, kad svarbu išsaugoti gyvą, žalią erdvę, pievą. Dalis miestiečių piktinasi sprendimus priimančių žmonių ir ekspertų išsakyta mintimi, esą visuomenė nevienalytė, todėl, sprendžiant dėl monumento, į jos nuomonę nebus atsižvelgta. Jūsų požiūriu, kaip turėtų būti?  

– Tai svarbus klausimas. Nesu tikras, kad galėsiu atsakyti, nebent tik bendrai, nes nežinau projektų, nežinau istorijos – [žinau] tik tai, ką man pasakojo. Nemačiau visų diskusijų ir debatų. Yra du svarbūs dalykai. Pirma – svarbu, kad vyko ir tebevyksta diskusija. Kol vyksta diskusija, tai reiškia, jog atmintis visą laiką veikia, net jei debatai audringi ir sukelia prieštaringas reakcijas. Procesas reikalingas, nes istorija labai sudėtinga, reikia laiko, kad būtų rastas galimas požiūris, ką reikia daryti toje vietoje.

Buvau prie KGB muziejaus, kuris, beje, labai gerai sutvarkytas – ne tik kaip išlaikyti KGB rūsiai, bet ir kaip pristatoma istoriją. Man tai padarė didelį, gerą įspūdį. Tada ėjome per aikštę, kur anksčiau stovėjo [Lenino] skulptūra. Įdomu. Reikia, kad praeitų laiko, kad būtų galima suprasti, ką ten galima padaryti geriau. Būtų įdomu susipažinti su pasiūlymais, būčiau laimingas, jei galėčiau prisidėti idėjomis, padėti galvoti.

Viešosios erdvės reikšmė yra ne tai, ką mes ten pastatome kaip objektą. Viešosios erdvės reikšmė – kaip žmonės ją naudoja, kaip ji tampa vieta, kuri kviečia kalbėtis, diskutuoti, būti kartu, galvoti. Tai svarbu. Totalitarinės vyriausybės užgniaužia žodį. Totalitarizmas remiasi tuo, jog visuomenės dalyvavimas panaikinamas, viešoji diskusija pakeičiama kalbėjimu vienu balsu – valstybės balsu arba, sakykime, lyderio balsu. Kvietimas kurti naujas demokratinės viešosios erdvės formas yra nepaprastai galingas. Faktas, kad Lietuvoje, Vilniuje, po visų kovų, po visų sunkumų metų, tokia erdvė atsirastų, būtų labai svarbus.

Žinoma, būtų gerai, kad erdvės kokybė, formos ir medžiagos tokį pašnekesį leistų, kad jos neužgniaužtų naujų kalbėjimosi būdų ir neužšaldytų praeities į vieną ir vienintelį pasakojimą. Būtų gerai, kad erdvė skatintų galvoti, jog kova tęsiasi, nes kova dėl laisvės vyko ne tik Lietuvoje, ji vyksta ir čia pat, greta, Baltarusijoje, ji taip pat vyksta Afrikos šalyse. Jei iš čia, iš Lietuvos, kiltų naujas viešosios erdvės modelis, būtų fantastiška. Yra vilties!

– Kodėl kalbėdamas apie viešąsias atminties vietas, memorialus, Jūs kalbate ne apie paminklus, o apie erdvę, netgi tuštumą?

– Mus visada įrėmina erdvė. Visada – namuose, darbe, aikštėse. Aplink mus visada erdvė, kuri gali skatinti mąstyti, gali būti pilna šviesos, o gali mus slėgti. Man įdomu suprasti, kokias būdais įvestos permainos tam tikrose vietose gali sukurti naują tų erdvių patirtį ir refleksiją.

Atmintis man yra veiksmas. Pavyzdžiui, prieš mus dabar žvakė. Tai tik žvakė, bet jei ją uždegsime, gal staiga pradėsite galvoti apie savo močiutės namus, prisiminsite laiką, kai buvote maža, o gal galvosite apie savo mamą ar savo miegamąjį. Tai gyva. Man tai svarbu. Jei objektas užšaldytas laike, jis nebendrauja su žmonėmis, o erdvės galimybės yra beribės.

Emocinis atsakas yra pirmasis žingsnis. Jei ryšio nėra – nieko nebus. Kai žmonės įsimyli, visada yra emocinis atsakas. Yra trauka, gal fizinė, bet kažkas atsiranda akyse, kažkas svarbaus vyksta tarp žmonių. O tada tu turi dirbti, veikti, kad viskas įvyktų. Taip yra žmonių santykiuose, taip yra ir su erdvėmis.

Memorialinė erdvė klesti, turi prasmę ir yra reikšminga, jei žmonės vis į ją sugrįžta ir būna ten. Nanto mieste pažįstu žmonių, kurie į Vergovės panaikinimo memorialą ateina kas savaitę. Tik tam, kad ten pabūtų, pasėdėtų ir pagalvotų. Paklausytų vandens ir būtų apgaubti tos erdvės. Tai puiku. Kiti ten atsiveda vaikus, moksleivius. Mokytojai kviečia pažiūrėti į priešais esančius Teisingumo rūmus ir gali praleisti valandą kalbėdami apie teisingumo svarbą su studentais ar vaikais, kuriems 7–10 metų. Suprantate ? Staiga Teisingumas yra jau ne abstrakcija, tai siekis. Visuomenei reikia Teisingumo, memorialas mums tai sako. Galvokime apie atminties vietas kaip apie erdves, kurios mums duotų ženklą.

– Neužtenka, kad jos sukels mums emocijų?

– Emocinė reakcija svarbi, bet kai suvoki, kad pasaulyje teisingumo dar reikia siekti, supranti, jog neužtenka tik pajusti liūdesį. Klausimas – o ką darai paskui? Ar kalbiesi su draugais ir galvoji su jais, ką turime daryti, kad išvaduotume žmones, kurie šiandien vergauja? Moteris, vaikus. Moteris, kurios dirba sekso vergėmis čia pat. Esu tikras, kad tai vyksta Lietuvoje, nes tai vyksta JAV, Argentinoje, to yra visur. Ką darysime, kad to nebūtų? Jei memorialas sukelia emocijas, puiku, bet mes taip pat tikimės, kad jis paskatins žmones imtis veiksmų. Nežinau, ar tai suveiks. Tikiuosi. Nežinau. Turiu vilties, nes miestiečiai Nante priėmė tą erdvę, netgi labai. Jie į ją sugrįžta, veda mokinius, eina ten pasivaikščioti, atsiveda šeimas. Jeigu kas nors atvyksta į svečius iš kito miesto ar šalies, juos vedasi aplankyti memorialo. Jis tapo miesto kultūros dalimi.

Todėl tikiuosi, kad, kai Lukiškių aikštė bus baigta, žmonės taip pat čia ateis kartu su draugais ir šeimomis pagalvoti apie kovą dėl Laisvės. Ne tos, kuri pasiekta. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį galime pasakyti – mes dar nepasiekėme Laisvės. Mes nepasiekėme Nepriklausomybės. Mes vis dar turime to siekti, kol pasaulyje yra vergų, kol yra visuomenių, kurios nėra laisvos. Nors Lietuva išsilaisvino, tarkime, nuo Rusijos vergijos , šalia esantys kaimynai nėra laisvi. Suprantate? Tai mūsų užduotis. Nesitikiu, kad memorialai gali už mus tai padaryti. Memorialai gali paskatinti mus pagalvoti apie tai arba sukelti emocinį ryšį, bet padaryti tai turės žmonės.

– Tai memorialai ir architektūra yra politika?

– Absoliučiai. Tai visada politika. Tačiau žodį „politika“ sakyčiau pačia geriausia jo prasme. Žodis „politika“ yra neteisingai vartojamas, kai kalbama apie galios siekimą ar ekonominę galią. Politika yra svarbiausias dalykas, kurį mes, kaip visuomenė, galime turėti. Tai reiškia – mes, visuomenė, piliečiai, savo poliuose, kaip kadaise Graikijoje, diskutuojame, kas būtų geriausia mums visiems. Tai sukuria jausmą, kad mūsų tikslas yra bendras, pasiryžimą dirbti dėl kitų, jausmą, jog atvykėlis yra laukiamas. Jei atvykėlis yra laukiamas, mes jį priimame svetingai. Kai kas nors yra šeimininkas, jis pasiruošęs padėti kitam. Kai kvieti ką nors į savo namus, nori, kad jis gerai jaustųsi. Taip veikia žmonių visuomenė, pati geriausioji politika turi tarnauti šiam tikslui – daryti žmonių visuomenę geresnę.

Mes žinome – ciniškai ar ironiškai – kad tai neįvyksta. Dėl pinigų, dėl galios ir t. t. Tačiau aš noriu pašalinti cinizmą iš savo gyvenimo. Iš mano gyvenimo, iš mūsų gyvenimo. Ciniškumas niekur neveda, tik į tašką, kai mes sakome: tas blogai, tas blogai, tas blogai. Naujos kartos gali siekti mažiau ciniško gyvenimo. Žinoma, ironija, humoras, žaidimas – tai svarbu. Tačiau kartu pabandykime rasti būdų, kaip mūsų gyvenimą pagerinti. Tai reiškia ir tai, jog mums reikia geresnių medžiagų, kad galėtume statyti namus, kurie ilgiau stovi, tiesti kelius, kurie ilgalaikiai, reikia geresnės kokybės daiktų, ne tokių brangių ir naudojančių mažiau gamtos išteklių, nes jų trūksta. Nekurkime auksinių memorialų – žinote, apie ką kalbu. Sukurkime ką nors, kas mus galingai veiktų. Manau, tai įmanoma.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...