captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Jakštas: teatras yra chemijos laboratorija

„Niekas nežino rezultato, kurį gautume kažkokios medžiagos įdėję į puodą, kažkuo užpylę... Nors Mendelejevo lentelė jau visaip „išvartyta“ ir visi viską žino, teatras tuo ir žavingas, kad atsiranda visiškai netikėtų rezultatų, ėjimų. Ta laboratorija yra pati įdomiausia – dažniausiai nežinai, kuo viskas baigsis, bet intuicija tave veda ir sako, kad taip bus gerai“, – sako režisierius ir aktorius Kęstutis Jakštas.
K. Kavolėlio (BFL) nuotr.
K. Kavolėlio (BFL) nuotr.

„Niekas nežino rezultato, kurį gautume kažkokios medžiagos įdėję į puodą, kažkuo užpylę... Nors Mendelejevo lentelė jau visaip „išvartyta“ ir visi viską žino, teatras tuo ir žavingas, kad atsiranda visiškai netikėtų rezultatų, ėjimų. Ta laboratorija yra pati įdomiausia – dažniausiai nežinai, kuo viskas baigsis, bet intuicija tave veda ir sako, kad taip bus gerai“, – sako režisierius ir aktorius Kęstutis Jakštas.

Klasikinė kūryba, klasikinė literatūra, muzika ir praėjus šimtmečiams nuo tada, kai buvo sukurta, išlieka tokia pat aktuali ir suprantama šiandienos žmogui, nors ir gyvenančiam visiškai kitokiomis sąlygomis, kitokioje visuomenėje, kitokiame pasaulyje.

Režisieriaus ir aktoriaus Kęstučio Jakšto manymu, taip yra, nes esminiai dvasiniai žmogaus poreikiai nesikeičia, o šių dienų režisieriai, interpretuojantys klasikų kūrybą, yra tarsi mūsų kartos žmonių estetiniams poreikiams pritaikytos kūrybos dizaineriai. Taigi koks iš tiesų režisieriaus darbas?

– Net praėjus keliems šimtmečiams, kai pasikeitė ir žmonės, ir gyvenimo sąlygos, ir vertybės, vis tiek žavimasi klasikine kūryba. Kodėl? Kas ten užkoduota?

– Man ir pačiam labai sunku atsakyti. Gal šiandieninis žmogus nepasiruošęs klausytis šitos muzikos ar žiūrėti spektaklių. Mes prieiname iš kito galo. Dabar žmogus pirmiausia susipažįsta su internetu ir kompiuterio programomis, o paskui pamažu grįžta atgal – ten, kur visa tai atsirado, kur buvo pradžių pradžia.

Gal mano lyginimas nebus labai priimtinas, pabandysiu grubiai palyginti: juk kažkada atsirado avalynė, batai, ir juos nešiojo šimtmečius. Formos keitėsi, bet vis tiek tai yra batai. Kažkada, tarkim, atsirado pirmieji garsai, pirmoji muzika. Ta muzika per šimtmečius buvo suverta į kažkokius junginius, melodiją, frazes, sakinius. Ji tapo klasikiniu batu ir žmonės tą „avalynę“ nešioja. Be to negalima gyventi.

Gal tie palyginimai nėra filosofiniai, bet daiktai, kurie atsiranda dėl dvasinio poreikio, negali išnykti. Kai atsirado raštija, žmonės pradėjo rašyti esė, poemas, romanus ir pan. Kad ir kokia šiandienos literatūra, vis tiek egzistuoja pradžios literatūra. Jeigu žmogus perskaitė kažką priimtino ir jam tai patiko, jis greičiausiai ieškos šaknų, iš ko visa tai atsirado, ir galbūt atsivers antikinį autorių. Taigi aiškinčiau primityvokai, bet paprastai. Jeigu tave jaudina kažkoks garsas, melodija, tu būtinai susirasi autorių, pasidomėsi jo kūryba, kodėl taip yra, kaip atsirado. Žmogus negali apsieiti be amžinų dalykų.

– Grįžkime prie jūsų palyginimo apie avalynę – batų formas keičia dizaineriai. Ko gero, dizainerių vaidmenį mene atlieka režisieriai. Kuo jus žavi režisieriaus profesija?

– Kai uždavėte klausimą, prisiminiau labai gerą filosofo Arvydo Šliogerio palyginimą, kad dabartiniai filosofai pasiima mažą antikinių filosofų frazę ir iš jos skaldo malkas. Šiuo atveju šiandieniniai dizaineriai pasiima kažkokį kažkieno mažą segmentą ir iš jo „daro“ savo kūrybą. Į režisūrą atėjau labai vingiuotais keliais ir apie žavėjimąsi niekada nebuvo kalbos. Tiesiog visą laiką tai buvo didžiulė problema – reikėjo kažką iš kažko padaryti, o tada laužai smegenis, galvoji, kaip tai padaryti, ir pamažu susipažįsti su šita profesija.

– Apie režisieriaus profesiją, darbą yra begalė stereotipų. Kartais interviu aktoriai sako, kad štai su vienu režisieriumi dirbti labai malonu, kitas – tikras despotas, arba girdime pasakojimų, tiesa, greičiau užkulisiuose, kad nepermiegojus vaidmens negausi. Kaip jūs įvardytumėte – kokia tai profesija, koks tai darbas?

– Kaip matote, mano kabinete irgi yra lova. Bet tai viso labo tik humoras. Pirmiausia, režisieriaus darbas visiškai nelimituotas. Tu sėdi, galvoji, dirbi ir staiga pamatai, kad jau ketvirta valanda ryto ir reikia bent porą valandų nusnausti. Kol nebuvau režisierius, į juos žiūrėjau iš aktoriaus pozicijos. Man gyvenime labai pasisekė – aš neturėjau blogų režisierių, turėjau pačius geriausius ir iš jų galėjau mokytis. Tai Eimuntas Nekrošius, mano kurso vadovas Jonas Vaitkus...

Teko po pasaulį pavažinėti, dalyvauti festivaliuose, mačiau be galo gerų pastatymų ir galiu drąsiai teigti, kad geras režisierius tiesiog dirba ir labai kruopščiai atrenka aktorius, atlikėjus, pačią medžiagą. Artistas ateina dirbti scenoje jau gavęs libretą, tekstą, tam tikrų užduočių, o režisieriaus darbas prasideda gerokai anksčiau. Man asmeniškai reikia tikrai labai daug laiko pasiruošti, net ir pusmečio ar daugiau. Aš būtinai turiu žinoti visas įmanomas istorijas, interpretacijas. Kad būtum originalus, reikia labai savitai mąstyti ir ieškoti savo sprendimo būdų, kodėl taip, kodėl ne kitaip, kodėl aš taip noriu.

Kartais atrodo, kad pati idėja priešinasi visiems įmanomiems dalykams, dažnai ir artistams, todėl režisieriui pats svarbiausias dalykas yra intuicija. Intuicija dažnai sako, kad reikia eiti šituo keliu, nesitraukti ir per sunkų juodą darbą atsiras sprendimas. Yra buvę, kad atrodo, jog scena visiškai neįmanoma, niekas nieko nesupranta ir tu niekaip negali išaiškinti, kodėl taip darai ir kodėl reikalauji. O staiga, kai išeina premjera, spektaklis, ta scena tampa pati įdomiausia, prasmingiausia ir pan. Čia viena medalio pusė.

Kita medalio pusė – režisierius viso labo žmogus. Ir aš būnu visoks: ir piktas, ir despotiškas, ir geras... Bet viskas priklauso nuo to, su kokiu žmogumi dirbi. Ant vieno gali rėkti, o jis kaip medinė kaladė – niekaip nesureaguos. Ne dėl to, kad jis prastas, tiesiog jis taip priima pasaulį, jis matęs visokių režisierių, užsidaro, ir tiek. Tada supranti, jog turi surasti kitą būdą, kad jis suprastų, ko tu nori. Taigi režisierius turbūt ir chameleonas, psichologas, kuris ieško nebūtų dalykų paties artisto sieloje.

Visą laiką artistams kalbu apie tai, kad nesirinktų vieno amplua, nes gyvenimo tempas labai didelis ir niekas neketina su artistu vargti. Jis gali sukurti sargą prie pastato, tai visą gyvenimą sargus ir vaidins. Bet jauti, kai žmogus turi kažką daugiau, staiga permeti jam visiškai priešingą situaciją. Žinoma, labai patogu, kai gauni trupę ir žinai, kad tas gali tą, kitas – tą. Sudėliojai schemą ir repetuoji. Tau pačiam lengviau. Bet jeigu nori dar kažką atrasti, o jeigu atrandi penkis septynis visai kitokius žmones, tada tarpusavio komunikacija suteikia neįmanomą pagreitį, parodo neįmanomų sprendimų ir labai įdomių ėjimų.

Lig šiol mėgstu į tam tikrus dienoraščius užsirašyti repeticijas – E. Nekrošius labai gerai pasakė, kad teatras yra chemijos laboratorija: niekas nežino rezultato, kurį gautume kažkokios medžiagos įdėję į puodą, kažkuo užpylę... Nors Mendelejevo lentelė jau visaip „išvartyta“ ir visi viską žino, teatras tuo ir žavingas, kad atsiranda visiškai netikėtų rezultatų, ėjimų. Ta laboratorija yra pati įdomiausia – dažniausiai nežinai, kuo viskas baigsis, bet intuicija tave veda ir sako, kad taip bus gerai. Režisieriaus profesija yra kova ir su savimi, ir su aplinka, jeigu neplauki pasroviui, jeigu nedirbi standartiškai ir pan.

– Yra posakis „pats sau režisierius“. Ką jūs apie tai manote? Ar profesija jums padeda režisuoti savo gyvenimą?

– Per Rusijos kanalą buvo tokia humoristinė laida. Ši profesija labai trukdo gyventi, nes gyvenimo nesuvoki kaip paprastas žmogus ir matai jį šiek tiek iš viršaus. Gal, kita vertus, ir gerai, nes, įvykus kažkokiems netikėtumams, konfliktams, iš pradžių supyksti ir sureaguoji kaip normalus šios žemės gyventojas, bet tuoj pat darai išvadas žiūrėdamas į situaciją iš viršaus ir tada atsiranda savęs smerkimas, nemėgimas, nekentimas, kitų žmonių gailėjimas, bandymas ieškoti kompromiso ir pan.

Tai blogai, nes gyveni save plakdamas, kad esi blogas vyras, nes didžiąją laiko dalį praleidi savo pasąmonės erdvėje, blogas tėvas, nes, pusvalandį pabendravęs su vaiku, pamatai kažkokių režisūrinių ėjimų, pokštų ir imi galvoti, kur būtų galima tai panaudoti. Piliesi benzino kolonėlėje degalų ir staiga matai, kad privažiuoja toks tipažas, kokio gyvenime nesi matęs. Supranti, kad neišsitrauksi kameros, nenufilmuosi, nes žmogus gali supykti, todėl turi užfiksuoti, kaip jis elgiasi, koks jis yra ir kt., ir paskui pasidėti į savo archyvus, kad galėtum tą personažą panaudoti. Tu esi gyvenimo stebėtojas.

Viena vertus tai gerai, gal randi išmintingesnių sprendimų, kita vertus, tu nesi to gyvenimo dalyvis, negali kasdieniškai, normaliai ilsėtis ir pabūti tas, kas esi. Aš sau radau vienintelę išeitį – atsirišu valtį, nuplaukiu į ežero vidurį ir sėdžiu visą dieną pamerkęs meškerę. Gali nekibti jokia žuvelė, bet taip atsijungiu nuo erdvės. Negaliu ilsėtis viešose vietose – pirmiausia dėl žmonių, kurie mane atpažįsta, nori pakalbinti, kažką pašnibždėti, pasakyti. Nesvarbu, kad jų intencijos geros, bet kai tai vyksta kas minutę ir kiekvieną dieną... Kitiems, žinoma, reikia viešumos, bet man reikia vienatvės, vienumos, aš geriausiai jaučiuosi kambaryje užtraukęs užuolaidas, prietemoje. Gal tai jau per daugelį metų susiformavusi fiziologija, nes artistas į teatrą ateina su tamsa, tamsoje prabūna teatre, užkulisiuose ir su tamsa grįžta namo. Mane tamsa veikia geriausiai ir geriausiai motyvuoja dirbti, suteikia ramybės.

Kadangi yra sukurta nemažai įvairiausių personažų ir televizijoje, ir kine, ir teatre, dažnai žmonės personažus priima už gryną pinigą. Aš turiu lyg ir tradiciją – jeigu Kaune būnu sekmadieniais, būtinai stengiuosi nueiti į Aleksoto turgų, pasižiūrėti sendaikčių. Ten visada randu ką nors įdomaus ir nupirkęs nutempiu į teatrą arba studentams kaip rekvizitą, darbo priemonę. Taigi dažnai būna, kad žmonės prieina ir reikalauja kaip iš politiko, kaip iš personažo daryti tvarką, imtis atsakomybės už visa tai, klausia, kodėl to nedarau. Pasirodo, jie galvoja, kad mes televizijoje sprendžiame tuos dalykus – ne tik kuriame siužetus. Tada tenka kažkaip išmintingai žmonėms paaiškinti, kad viso labo esi vertėjas (verti iš tos didžiosios politikų kalbos į normalią žmonių kalbą), gal savotiškas donkichotas, tiesos ieškotojas – ne daugiau.

– Paradoksali situacija – žmonės mato ne jus, o jūsų kuriamus personažus, kreipiasi į jus kaip į personažus. O jūs gatvėje žmones taip pat matote kaip personažus.

– Taip, aš niekada net nepagalvojau, kad čia abipusis reikalas.

– Peršasi išvada, visi mes personažai?

– Manau, kad taip. Mes visi esame personažai, nes visos teatro mokyklos remiasi paprastais principais, t. y. charakteristikomis. Juk nėra dviejų vienodų žmonių, dviejų vienodų akių rainelių, pirštų antspaudų. Taigi medžiagos turime be galo daug. Antra vertus, vėl palietėme įdomią temą, kad išmintingas personažas yra judantis į priekį personažas, jis save formuoja kaip asmenybę ir t. t. Ir charakteris pamažu keičiasi, ir atsiranda daugiau filosofijos, išminties, dar kažko, o tada pažiūrėkite – čia personažas, kuris gali keliauti per visą savo gyvenimą. Turiu galvoje, gimė vienoks, paskui „susitinka“ su kažkokiais gyvenimo sklandumais arba nesklandumais, tampa kitoks. Perskaito vieną kitą knygutę – įvyksta kažkoks lūžis, ir žmogus susiformuoja kaip kažkoks išmintingas filosofas arba, atvirkščiai, nevilties apimtas žmogus.

Tik mes savo gyvenimo nematome, o geras, talentingas rašytojas, dramaturgas iškart tuos personažus sudėlioja į pjesę. Iš tikrųjų mes gyvename personažų gyvenimą, kuris paskui perkeliamas į pjeses. O tada jau rašytojo, režisieriaus rankose sumodeliuoti personažus: kaip jie susitinka, ar jie draugiški, ar priešiški, ar sutampa, ar turi bendrų interesų... Gyvenimas – šachmatų parija.

– Koks personažas žurnalistė, šiandien atėjusi iš jūsų imti interviu?

– Reikės jums duoti kokį vaidmenį – tada paanalizuosime jūsų personažą. Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad žurnalistui imti interviu yra kasdienybė. Vieni žurnalistai eina „va banque“ , pasitiki savimi ir daro tą patį per tą patį net nežinodami, su kuo kalbasi ir apskritai ką veikia. Ir interviu išeina visai neblogi. O kiti žurnalistai yra atsakingi ir ruošiasi. Šiuo atveju matau jūsų knygutę, prirašytą klausimų, matau šiokį tokį jūsų jaudulį. Vadinasi, jus gyva profesija, jūs jaudinatės. Jeigu artistas labai geras, jis nebesijaudina, tada jis dar gerėja ir teatrui tampa visai nebereikalingas. Kol tu jaudiniesi, išgyveni dėl savo darbų, tol tu gyvas, tol kažko sieki. O kai jau viską gerai žinai, kai dirba tik refleksai, prasideda regresija.

Paminėsiu vieną iš geriausių Lietuvos aktorių – Vladą Bagdoną. Kai pirmą kartą 1996 m. susitikome scenoje prieš premjerą, uždangai dar nepakilus, jis vis vaikščiojo ta pačia trajektorija. Ir aš visai nevalingai vaikščiojau ta pačia trajektorija – nervai kažkokie. Jam pasirodė, kad aš specialiai taip. Jis atsisuko į mane ir sako: „Tu galvoji, kad aš nesijaudinu? Ko tu čia durniuoji?“ Sakau: „Ne, aš lygiai taip pat durniuoju, kaip ir jūs, irgi jaudinuosi.“ Taigi šis iškilus aktorius prieš kiekvieną spektaklį lygiai taip pat drebančiomis rankomis ir kojomis eina į sceną ir nurimsta tik suvaidinęs pirmas dešimt minučių, pajutęs, kad viskas eina įprasta vaga. Jūsų profesijoje turbūt yra taip pat. Kai atsiranda kontaktas su šnekinamu žmogumi ir atsiranda dialogas, gali sakyti, kad interviu pavyko.

Pakalbėjome apie žurnalistų ir teatralų panašumus, tačiau pokalbio pradžioje minėjote, kad teatralai turi nemažai panašumų ir su sportininkais.

– Nesu originalus – tai mano mokytojo palyginimai. Kas yra geras spektaklis? Be abejonės, gerai papasakota istorija. Jeigu istorija papasakota gerai, spektaklis jau pavyko. Žinoma, reikalinga gera komanda. Juk yra pagrindiniai, antraeiliai, trečiaeiliai, epizodiniai vaidmenys ir pan. Krepšinio aikštelėje yra centro gynėjas, sunkusis kraštas, gynėjai, puolėjai. Aikštelėje svarbiausia jausti, laiku perduoti kamuolį tam, kuris stovi geriausioje pozicijoje. Jeigu taip pat elgiesi scenoje ir visa komanda tai jaučia, vaidybos tempai, ritmai ir kiti dalykai tiesiog liejasi, aktoriai tarsi žaidžia stalo tenisą – „tu man, aš tau“. Tada vyksta komandinis žaidimas.

Jeigu tu esi labai jau „didelis“ aktorius ir manai, kad vienas gali viską padaryti, o visi kiti nesvarbu, nekomunikuoji su komanda, niekada nebus gero rezultato, gero darbo. Teatras yra komandinis žaidimas. Valytoja prieš spektaklį išplauna grindis, ji gali tai padaryti kruopščiai ar paviršutiniškai. Scenos darbininkas gerai įkala vinį, kad laikytųsi dekoracijos ir nebūtų didelės rizikos. Svarbu ir laiku paleista muzika, laiku atėjusi šviesa. Vadinasi, scenoje turi būti ne tik artistas, bet ir geras draugas ir bičiulis tiems, kurie dirba kartu su tavimi, nes nuo visų jų priklauso tavo sėkmė.

Kai imuosi didelių režisūrinių darbų, pirmiausia pradedu komunikaciją su tais visais žmonėmis, kurie dirbs. Stengiuosi juos motyvuoti, stengiuosi išreikalauti visko, kas įmanoma, kad viskas būtų padaryta iki galo. Tada visiems saugu ir patogu dirbti. Ir, be abejonės, aplaužau ragus didiesiems aktoriams, kurie galvoja, kad jie geriausiai dirba, nes noriu, kad jie gerbtų tuos, kurie yra šalia, nes karaliùs sukuria minia. O minią suvaidinti labai sudėtinga. Labai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...