captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Bačiulį įkvepia lietuvių literatūra ir menas

Klasikinės lietuvių literatūros gerbėjas televizijos režisierius Vidmantas Bačiulis savo darbais grumiasi su greitai skubančiu laiku. Tik keli iš septyniolikos jo susuktų meninių filmų yra skirti užsienio literatūrai.
V. Bačiulis (LRT archyvo nuotr.)
V. Bačiulis (LRT archyvo nuotr.)

Klasikinės lietuvių literatūros gerbėjas televizijos režisierius Vidmantas Bačiulis savo darbais grumiasi su greitai skubančiu laiku. Tik keli iš septyniolikos jo susuktų meninių filmų yra skirti užsienio literatūrai. 

Per LRT  Klasikos programą ar LRT.lt Mediatekoje galima pamatyti V. Bačiulio režisuotus vaidybinius filmus: „Benjaminą Kordušą“, „Vilių Karalių“, „Kaimynus“, „Nebylį“, „Barborą Radvilaitę“, „Valentiną“, kitus darbus, sukurtus pagal Jono Marcinkevičiaus, Ievos Simonaitytės, trijų Juozų – Paukštelio, Tumo-Vaižganto ir Grušo, Antano Vaičiulaičio kūrinius. 

Jis pats parašė ir daugelio jų scenarijus. 

„Lietuvių literatūrą mėgau nuo vaikystės. Nemaža jos perskaičiau ir dabar skaitau. Ji artima mano prigimčiai, dvasinei būsenai, pasaulio pajautai, – neskubriai pasakojo V. Bačiulis. – Scenarijus tekdavo rašyti ne iš gero gyvenimo. Kartais sunku būdavo surasti autorių, kurie to nelengvo darbo imtųsi ir kurtų ne kelis mėnesius ar dar ilgiau. Laikas niekada nelaukia, juoba esi priklausomas nuo televizijos planų, filmui skiriamų lėšų. Be to, rašai gana tiksliai įsivaizduodamas, kaip jis atrodys kino juostoje, nereikės su kuo nors ginčytis, įrodinėti, jog geidauji daugiau išryškinti vieną ar kitą  rašytojo idėją.“ 

Mūsų klasikinėje literatūroje vaizduojami įvykiai ir žmones, regis, senokai nugrimzdo praeitin, tačiau jie verčia galvoti apie šiandien gyvenančius tėvynainius, dėl turto lengvai pasiduodančius asimiliacijai, atsisakančius gimtosios kalbos ir savo tėvynės, samprotauja režisierius. 

„Labai vertinu ir mūsų aktorius. Štai Antanas Šurna taip įsijausdavo į Kordušo vaidmenį, kad ir poilsio valandomis, nepaleisdamas iš rankų dabitiškos lazdelės, kalbėdavo įterpdamas šlėktiškus žodžius, posakius. „Kaimynuose“ – kaip iš akies traukti prieškario lietuviško kaimo gyventojai, kuriuos ekrane sukūrė E. Šulgaitė, J. Meškauskas, D. Juronytė, L. Zelčius, R. Sabulis ir kiti. Man didelę įtaką tebeturi Juozo Miltinio teatras. Juk augau ir vidurinę mokyklą baigiau Panevėžyje“, – pabrėžė V. Bačiulis. 

Režisieriaus manymu, tarp moters ir vyro santykių visada tvyro sunkiai nusakoma paslaptis. Ją atskleisti nelengva, bet ir įdomu. Tą temą gvildeno ekranizuodamas A. Vaičiulaičio apysaką „Valentina“. 

„Šiandien, kai vyrų ir moterų santykiuose ryškėja nepagarba vienas kitam, brutalumas, kai dalis jaunimo tarpusavyje bendrauja keiksmažodžiais, ,,pagardintais“ rūkančių merginų cigarečių dūmais, siekiau, jog filmas žadintų romantiką, subtilumą, verstų susimąstyti apie savo poelgius, žodžius, kurie sykiais gali lemti ir tragišką gyvenimo baigtį“, – aiškina kūrėjas. 

„Valentina“ buvo atrinkta į Europos šalių dramos festivalį „Golden Chest“, vykusį Bulgarijoje, ir į „Prix Europa“ konkursą Vokietijoje. Šis filmas rodytas ir  JAV. 

Gražiausias ir įspūdingiausias – Vilnius

V. Bačiulis režisavo daugybę dokumentinių bei muzikinių filmų. „Dienos, metai, visas gyvenimas“, „Akimirksni žavus“ skirti garsiesiems dainininkams Virgilijui Noreikai, Eduardui Kaniavai. O „Kūrybos aukštumose“ matome dirigento Sauliaus Sondeckio portretą. Ši kino juosta buvo apdovanota Kijevo TV filmų festivalyje. 

„Aš nieko sau daugiau netrokštu, tik prie baltų aukštųjų bokštų išaudus keletą dainų padėt ant tavo akmenų“ – šios poeto V. Mozuriūno eilutės buvo moto dar vienam muzikiniam filmui „Prie baltų aukštųjų bokštų“. 

„Pritariu poetui. Vargu ar pasaulyje yra gražesnių ir įspūdingesnių miestų kaip mūsų Vilnius, – tvirtino režisierius. – Gali jį filmuoti begales kartų, bet visada surasi įdomių kampelių, pastatų, bokštelių, laiptelių, neatskleistų paslapčių, kurios prašyte prašosi į kadrą.“ 

V. Bačiulį sudomino ant viduramžiais dvelkiančios  Literatų gatvelės pastatų ir aptvarų atsiradę žymiausių Lietuvos rašytojų, kultūros veikėjų atvaizdai– inkrustacijos. 

„Panorau plačiau papasakoti apie šios meninės idėjos kilmę bei čia įamžintus asmenis. Taip atsirado keturių serijų televizijos juosta „Literatų gatvė“. Po jos sekė „Spalvų jėga“ (apie M. K. Čiurlionio meną), „Amžinai graži suknelė“, „Grafikos stebuklai“, „Skulptūrų pėdsakais“, kiti darbai. Į kelias serijas bandau suguldyti taikomąją dailę – kūrinius iš metalo, stiklo, keramikos, juvelyrų dirbinius“, – vardijo filmų autorius. 

Namuose buvo itin vertinama lietuvių literatūra

Tarptautinį atgarsį įgijo V. Bačiulio dokumentiniai filmai „Sveikas, pone Andre“, „Tėvas ir sūnus“. Plačiai žinomas landšafto architektas Eduardas Andrė pasidarbavo Lietuvoje, suplanavęs Palangos, Lentvario, Užutrakio, Trakų Vokės peizažinius parkus. 

„Teko bendrauti su E. Andrė proanūke Florence, kuri, po mudviejų su operatoriumi Vytu Plytniku apsilankymo Paryžiuje, panoro giliau pažinti Lietuvą, – prisiminė V. Bačiulis. – Filmui pasirodžius Florence, kuri ir pati yra menininkė, su grupe bičiulių atvyko į Palangą. Ant Birutės kalno buvo surengtas lietuviškas vakaras. Nuo to sykio, kaip teigia ponia Florence, po Paryžiaus jai pats mieliausias kraštas yra Lietuva. Apie tai menininkė pasakoja važinėdama po Europą su paskaitomis. Lietuvoje ji ir susituokė su savo išrinktuoju.“ 

Pasisekimą pelnė filmas „Tėvas ir sūnus“ apie plačiai mums žinomą poetą, nepriklausomos Lietuvos diplomatą Rusijoje, ilgai Prancūzijoje gyvenusį Jurgį Baltrušaitį bei jo sūnų, ypač pokario metais pasaulyje išgarsėjusį menotyrininką, irgi Jurgį. 

Dokumentinis filmas „Čigoniška laimė“ apie mūsų šalyje gyvenančius romus buvo greitai pastebėtas, įvertintas kitose šalyse, ypač Danijoje. Autorius buvo kviečiamas jį pristatyti užsienyje. 

„Augau mokytojų šeimoje, lietuvių literatūra mūsų namuose buvo itin vertinama. Tėvas Mamertas buvo nepriklausomos Lietuvos atsargos karininkas, veiklus Šaulių sąjungos narys. Laiku pasitraukęs į kaimą pas brolį, išvengė sovietinių represijų, gal ir sušaudymo. O mamai Emilijai teko šalti Sibire. Ji  buvo paleista laisvėn anksčiau už labai gerą fermos kiaulių priežiūrą“, – priminė V. Bačiulis. 

„Kelias į režisūrą nebuvo lygus. Pirmiausia Kauno politechnikos institute įgijau medžio apdirbimo technologo diplomą. Kurį laiką dėsčiau technikume. Bet vis labiau traukė fotografija, filmavimas. Tad nutariau tuometiniame Leningrade studijuoti dramos režisūrą. Prieš tai teko pakeisti ne vieną darbovietę, atsisakyti didesnio atlyginimo, kol, kaip diplomuotas specialistas, buvau priimtas į Lietuvos televiziją“, – pasakojo kūrėjas.

Ne taip seniai Vidmantas Bačiulis, įprastai tariant, pasitraukė į poilsį, jei vadintume poilsiu darbą pagal sutartis. Toliau dirba, tyliai, ramiai, nesigarsindamas, savo idėjų įgyvendinimui ieškodamas rėmėjų. 

V. Bačiulį galima matyti ir su kamera „gaudantį“ netikėtus vaizdus, dar nematytus kampelius ar žmones.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...