captcha

Jūsų klausimas priimtas

Galerininkas D. Juškus: pinigų yra, o vertingų paveikslų katastrofiškai mažėja

„Meno kūrinių medžioklė Lietuvoje įgavo naują pagreitį. Dar nėra taip buvę, kad meno prekiautojai būtų atakuojami meno gerbėjų, žinovų, kolekcionierių, investuotojų, nes visi metams bėgant suprato, kad vertingi paveikslai – tai stabiliai auganti ilgalaikė investicija, kuri suteikia geras metines grąžas mokantiems laukti“, – pranešime spaudai pabrėžia galerininkas Donatas Juškus.
A. Sylvano, asmeninio archyvo nuotr.
A. Sylvano, asmeninio archyvo nuotr.

„Meno kūrinių medžioklė Lietuvoje įgavo naują pagreitį. Dar nėra taip buvę, kad meno prekiautojai būtų atakuojami meno gerbėjų, žinovų, kolekcionierių, investuotojų, nes visi metams bėgant suprato, kad vertingi paveikslai – tai stabiliai auganti ilgalaikė investicija, kuri suteikia geras metines grąžas mokantiems laukti“, – pranešime spaudai pabrėžia galerininkas Donatas Juškus.

D. Juškus yra sukaupęs nemažą patirtį meno pardavimo srityje, todėl per tą laiką padarė nemažai pastebėjimų, kuriais dalijasi su savo klientais: „Atsižvelgdamas į savo, kaip meno pardavimo eksperto ir vadybininko patirtį, kuri buvo sukaupta bemaž per 23 Juškaus galerijos gyvavimo metus (galerijoje D. Juškus pradėjo darbuotis, kai jam sukako 13 metų – red. past.), taip pat analizuodamas savo klientų investavimo į meno kūrinius patirtį, bei patirtį, sukauptą dirbant su korporatyvinėmis kolekcijomis, padariau keletą esminių pastebėjimų, kuriuos tiesiogiai visada įvardinu ir savo klientams, kurie pradeda investuoti į meno kūrinius.“

– Jūsų nuomone, kokios pagrindinės taisyklės būtų norint sėkmingai investuoti į meno kūrinius?

– Yra kelios pagrindinės taisyklės, kaip sėkmingai investuoti į meno kūrinius:

  1. Pasirinkti itin kvalifikuotą ir patyrusį galerininką, meno pardavėją, kuris išsamiai pristatytų Lietuvos dailės istorijos vingius, įvestų į Lietuvos dailės istorijos chrestomatinius tarpsnius, nuolatos prižiūrėtų ir rekomenduotų rinktinius, geriausių dailininko kūrybos laikotarpių kūrinius, kurių rinkoje yra mažiausiai, juos sunkiausia rasti, tačiau jų vertė nuolatos kinta dėl ribotos kūrinių pasiūlos.
  2. Reikia išlaukti gero momento, kai rinkoje prabangos prekių, taip pat meno kūrinių, kainos yra nukritusios. O tai nutinka tada, kai valstybėse vyksta ekonominiai nuosmukiai, krizės, politinės suirutės, karai ir kt.
  3. Meno kūrinių likvidumas yra ne trumpesnis nei vieni metai, jei nori atgauti bent jau tokią kainą, kurią mokėjai, nes norint parduoti gerokai greičiau, gali tekti patirti iki 20–30 proc. nuostolių;
  4. Galerijų ir aukcionų pasaulinė statistika aiškiai apibrėžia, kad trumpiausias laikotarpis investavimui į paveikslus, kuris turi būti apibrėžtas kaip laikotarpis vertės kėlimui, yra 5 metai. Norint gauti maksimalią naudą iš šios alternatyvios investavimo klasės reikia pasiruošti ilgesniems investavimo terminams – 7–10 metų. 

– Ar galite papasakoti apie tai, kas buvo praeityje? Kaip vystėsi meno kūrinių paklausa?

– Buvo laikai, kai buvo viskas atvirkščiai, rinkos pasiūlos paklausos kreivė buvo priešinga nei šios dienos dinamika rinkoje, tai yra, kai paveikslų skaičius rinkoje, pvz., 1990–1998 m. metais buvo toks didelis, jog galėjai būti pačiu išrankiausiu muziejininku, tačiau be didesnių sunkumų galima buvo per labai trumpą laiką susišluoti pilnas saugyklas pačių vertingiausių meno kūrinių už labai priimtinas kainas, nes nemaža dalis menininkų buvo dar gyvi, o tų, kurie buvo jau mirę, dar niekam nereikėjo.

Net ir svarstant to meto pinigų vertės ir perkamosios galios santykius meno kūriniai buvo tikrai pigūs, tačiau rinkai jų nereikėjo, nes nebuvo nei tiek laisvų pinigų, nei tiek kolekcionierių, nei tradicijos kolekcionuoti, nei požiūrio į meną kaip į investavimą į ateitį perkant kūrinius, kurie turi išliekamąją meninę, estetinę ir finansinę augančią vertę.

– Kada ir kaip pradėjo keistis investicijų į meno kūrinius tendencijos? Kas turėjo įtakos pokyčiams?

– Viskas po truputį pradėjo keistis nuo 2000 metų, kuomet pradėjo formuotis pirmųjų kolekcininkų jaunesnė karta, kuri pirmuosius savo uždirbtus pinigus dar vis sunkiai norėdavo išleisti meno kūriniams. Taip buvo todėl, nes tuo metu Lietuvos vartotojų mentalitetas apie meną, paveikslų kolekcijas tik buvo pradėjęs formuotis ir vis dar buvo jaučiamas nuolatinis pasiūlos perviršis rinkoje. Tačiau pradėjus augti galerijų skaičiui Lietuvoje, aštrėjant konkurencijai, galerijos pradėjo užsiiminėti savo „vietas po saule“ rinkoje ir aktyviai rengti, kuruoti įvairių menininkų parodas, pristatinėti jų kūrinius ir aktyviai pardavinėti paveikslus ieškodami nuolatinių klientų, kurie juos galėtų pirkti.

Lietuvos meno rinkos skaičiai ir dydis lyginant su bet kokia kita Europos valstybe yra dramatiškai maži. Todėl rinkoje išaugęs galerijų skaičius labai logiškai pradėjo įvedinėti paveikslų meno rinkoje tam tikrus dėsnius, kurie galėtų būti pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, kuomet paveikslų kaina pradėjo augti, nes pardavėjai aktyviau reiškėsi rinkoje ieškodami meno kūrinių, tuo pat metu keldami kūrinių paklausą ir, savaime suprantama, kainą.

– Gal pastebėjote kada vyko dramatiškiausi pokyčiai?

– Didžioji dalis meno kūrinių, nors ir būdavo parduodami per galerijas, tačiau tai buvo pirminės paveikslų rinkos konjunktūra, kurią sąlygojo galerininkų darbas su menininkais iš dirbtuvių, kuomet pats autorius pristatydavo dažniausiai didžiąją dalį kūrinių į galeriją pardavimui komisiniais pagrindais.

Viskas gana dramatiškai pradėjo keistis po 2005 m., kuomet visi Lietuvos verslininkai lyg iš letargo miego ėmė keltis ir suvokė, kad Lietuvos tapytojai yra labai aukšto lygio menininkai net ir Europos mastu, o kainos dar vis neeuropietiškos. Tada ir prasideda tikrasis paveikslų kainų Lietuvos rinkoje šuolis, kurį sąlygojo ir nekilnojamojo turto milijonierių kartos formavimasis, kuomet milijonas jau buvo pasidaręs dažnam verslininkui „nebe pinigai“.

– Investicijos į meno į kūrinius yra lyg savotiškas verslas, o beveik kiekvieno verslo eigoje būna vadinamasis Aukso amžius, kai visi rodikliai ženkliai pakyla į viršų. Ar toks laikotarpis buvo galerijų augimo raidoje?

– 2007-ieji metai buvo galerijų Aukso amžius, kai paveikslus pradėjo pirkti visi, visur ir visada, nes kainos vis dar buvo priimtinos. Tačiau nekilnojamojo turto ir kitų verslų ryklių apetitui nemažėjant vertingų muziejinės klasikos paveikslų kainos 2007 metais pasiekė astronomines sumas, kuomet už rimtus J. Švažo, A. Gudaičio kūrinius buvo paklojamos šimtatūkstantinės sumos.

Na, jei tuo metu dar egzistavo tam tikros mados, tendencijos, kad esą A. Gudaitį reikia turėti, o pvz., V. Kisarausko ar S. Ušinsko niekas dar per daug nežiūrėjo, tai rodė ir Lietuvos galerijų klientų siaurą matymo lauką, nes dėl kažkokių neaiškių priežasčių vieni modernizmo klasikos tapytojai buvo labiau mėgstami, nes geriau knygose pristatyti, o kiti gal ir dėl asmeninių vertinimų nebuvo labai mėgstami, nes jų kūryba buvo neįkandama, sudėtinga.

– Kaip viskas vystėsi toliau? Nejaugi įvykęs pakilimas meno kūrinių pirkimo srityje ilgai išsilaikė?

– Viską staigiai į vietas sustatė 2009 m. ekonominė šalies krizė, dėl kurios visi nekilnojamojo turto milijonai dingo iš visų kišenių kaip ir buvo staigiai pasirodę, ir pirmuosius gilius nuosmukius rinkoje pajuto prabangos prekių pardavėjai, taip pat galerijos. Kokius metus rinkai neatsigaunant visos galerijos pradėjo nuleidinėti paveikslų kainas – tai buvo atsaką į gilėjančios krizės pasekmes, nes vartojimas Lietuvoje buvo gerokai aprimęs – visi laukė, kas bus toliau.

Vis tik šioje susiformavusioje situacijoje rinkoje atsirado stambių verslininkų, kurie itin rimtai pradėjo formuoti personalines ir korporatyvines plataus spektro meno kūrinių kolekcijas, ir investicijos į paveikslus buvo paremtos labai prasmingu ir geru kainos ir kokybės santykiu, kuomet už labai vertingus kūrinius buvo galima sumokėti dar tikrai labai aukštas ir priimtinas kainas. Pradėjus viešpatauti antrinei paveikslų rinkai, kuomet į galerijas atneša darbus jau nebe autoriai, o jų šeimos nariai arba kolekcionieriai, kurie pirko paveikslus prieš dešimt metų, vėl viskas ėmė lyg ir stabiliai rinkoje balansuotis.

– Kokia situacija yra Lietuvos paveikslų rinkoje? Ką patartumėte verslininkas, kurie nori sėkmingai investuoti į meno kūrinius?

Lietuvos paveikslų rinką pradeda konsoliduoti keli labai stambūs meno pirkliai, kurie labai protingai, laiku ir geromis kainomis investuoja į meno kūrinius, ir tuomet ateina į rinką trečioji fazė, kur pinigų kritinė masė yra didelė, kuri formuoja didelę paveikslų paklausą, o supirktų paveikslų skaičius yra toks didelis, kad net sunku įsivaizduoti, kad taip greitai tai bus įvykę, kad rinkoje ėmė rastis didžiulis paveikslų stygius.

Vertingų, gerų laikotarpių žymiųjų klasikų paveikslų jau reikia rimtai ieškoti, daug dirbti ir galvoti, iš kur gauti. Tai tuomet vėl vyksta lūžis, kai kainos pradeda augti dėl dramatiškai sumažėjusio paveikslų skaičiaus, nes nebėra iš kur jų gauti. Prasideda naujoji tikrųjų vertybių ir stambių meno prekeivių medžioklė dėl vertingų meno kūrinių, kuri persikelia ir anapus Atlanto – į JAV.

Šios dienos Lietuvos antrinėje paveikslų rinkoje vis dar galima įsigyti puikių meno kūrinių – tiek išeivijos Lietuvos dailininkų, tiek ir Lietuvos dailės mokyklų, tačiau muziejinių paveikslų pintinė yra stipriai pratuštėjusi ir turtingiesiems verslininkams pats laikas pamąstyti, ar jie nori patekti į sėkmingai važiuojantį meno vertybių traukinį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...