captcha

Jūsų klausimas priimtas

Į sceną grįžtantis J. Budraitis: teatrui būtini „seniai“

Naujame Lietuvos teatre dirba maždaug vieno amžiaus žmones, o tai – legendinio aktoriaus Juozo Budraičio nuomone – nėra labai gerai. Pasak aktoriaus, teatras gyvas organizmas, todėl be vyresnės kartos aktorių lietuviška scena atrodo tuštoka.
 
 
Juozas ir Martynas Budraičiai Auksinių scenos kryžių teikimo iškilmėse, BFL nuotr.
Juozas ir Martynas Budraičiai Auksinių scenos kryžių teikimo iškilmėse, BFL nuotr.

Naujame Lietuvos teatre dirba maždaug vieno amžiaus žmones, o tai – legendinio aktoriaus Juozo Budraičio nuomone – nėra labai gerai. Pasak aktoriaus, teatras gyvas organizmas, todėl be vyresnės kartos aktorių lietuviška scena atrodo tuštoka.

Jūsų naujausias darbas teatre – „Paskutinė Krepo juosta“ pagal Samuelio Becketto absurdo pjesę. Pats režisierius Oskaras Koršunovas minėjo, kad spektaklis atsirado tik Juozo Budraičio dėka. Nebūtų šio aktoriaus – nebūtų ir spektaklio.

– Pirmiausia, nemanau, kad mano dėka. Galbūt sutapo mąstymas. Paskutiniu metu mūsų bendravimas suintensyvėjo ir, apie tai vis dažniau ir dažniau kalbėdami, pagaliau nusprendėme, kad reikia padaryti.

Dabar kovoju ir pats su savimi, ir dar su kažkuo, bet nusistatyti tam tikrų kontūrų, kuriais galėčiau sekti, ir sakyti, kad šį spektaklį vaidinsiu pagal tam tikrą formulę, jokiu būdu negaliu. Tai egzistencinis spektaklis ir jame labai daug priklauso nuo to, kokia vidinė būsena, kaip jautiesi. Net nebijau, kad kas nors gali prikišti, jog neprofesionalu, kai darbas scenoje priklauso nuo savijautos. Tačiau ši pjesė yra kitokia. Matyt, pats S. Beckettas rašydamas ieškojo saviraiškos būdų, bandydamas išreikšti tylą, ieškodamas tam tikrų žodžių, minties vingių, kažko iki galo nepasakydamas, kurdamas žodžių žaismą, kuris gimdytų neįvardytą suvokimą.

Manau, kad šitas žaidimas gali tęstis visą gyvenimą, ir visada bus įdomu, nes visą laiką turi būti šviežias. Kaip žmogus vienodai neišlipa iš lovos, taip ir šio spektaklio negali suvaidinti vienodai. Mes kiekvieną akimirką keičiamės, kiekviena akimirka yra labai reikšminga, ypač mano amžiuje. Ir tai įdomu. Iš tiesų man tas procesas pasidarė labai reikalingas. Aš dėkingas Oskarui, kad jis ėmėsi šito darbo, nes, kiek man teko matyti, „Krepo juosta“ – neįdomus spektaklis, tradiciškai atliekamas pagal S. Becketto remarkas. Tačiau, kaip mums pasirodė, nepabėgant nuo remarkų, o tarp remarkų galima rasti kažkokią išeitį. Ko gero, mes per daug nesupykdėme S. Becketto eidami šia kryptimi.

Pastaruoju metu mes vis dažniau jus matome teatre. Vaidinate ir naujausiame Gintaro Varno spektaklyje – antikinėje Euripido dramoje „Bakchantės“. Prieš tai Jonas Vaitkus jus pakvietė į Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“. Į sceną grįžote po keliolikos metų pertraukos. Gal mes kaip tas pjesės personažas Krepas šiek tiek atsukime laiko juostą: puikiai prisimename 9-ojo dešimtmečio jūsų vaidmenis Kauno dramos teatre, paskui buvo diplomatinė tarnyba ir štai vėl teatras. Ar labai jis pasikeitė?

– Keičiasi, nes ateina naujos kartos. Jos kitaip supranta teatrą, kitaip mąsto apie gyvenimą. Vieni atsakingiau, kiti – mažiau. Be to, mes niekada nepatyrėme, kas yra konkurencija. O dabar konkurencinė kova aktoriams uždeda didelį antspaudą. Labai pasikeitęs teatro procesas, jaunimo kitokia maniera – ji daugiau pritraukta prie gyvenimo, mažiau vadinamojo teatrališkumo (gerąja prasme), tam tikro teatro veiksmo.

Vis tiek teatras yra tam tikras žaidimas. Ir tai ne kinas. Kinas žmogaus jausmams išreikšti galbūt tinkamesnis. Nors iš esmės, jeigu matome ne paviršių, o žiūrime giliau, amžini dalykai nesikeičia. Žmogus turi jausti arba nejausti, transliuoti gėrį arba blogį, kaip ir anksčiau turi tobulinti save, gyventi dvasinį gyvenimą, kuris leistų subtiliau pajusti įvairius reiškinius ir juos perteikti žiūrovui – tam bendrakūrėjui, kuris sėdi kitoje scenos pusėje.

Be to, gyvenimo tempas visai kitas, žmonės yra iš visų pusių apgaubti informacijos srauto. Be abejo, daug daugiau nei anksčiau yra analizės, informacijos ieškojimo galimybių ruošiant spektaklį. Tik man labai gaila, kad Lietuvos teatre nebeliko perimamumo.

Naujame teatre aš matau maždaug vieno amžiaus žmones, o tų metrų, legendų, buvusių kadaise, nebėra. Šiandienos akimis, galbūt jie dirbo pasenusiais metodais, bet jie buvo, reiškėsi, skleidė labai stiprią energetiką. Jauniems aktoriams, atėjusiems į teatrą, reikia autoritetų. Nebūtina jais sekti – reikia matyti juos, jausti kartų kaitą, žmonių atėjimą ir išėjimą. Tai turi būti, nes teatras yra gyvas organizmas, ir iš esmės nieko išliekamojo nelieka.

Daugiau nieko nėra, kaip tik kartų kaita ir informacijos perdavimas ateinančioms kartoms. Gal to ir nereikia, aš nežinau, gal čia senamadiški dalykai, bet man truputį gaila, kad teatro trupėje nesimaišo Regimantas Adomaitis, Vytautas Tomkus, Juozas Rygertas, kurie sujungti kažkokiais ryšiais su praeitimi, su dar ankstesniais, prieš juos buvusiais žmonėmis, iš kurių daug ką perėmė.

Nesakau, kad vaidybos manierą, bet gyvenimo jutimo, žmogaus su visomis kvailybėmis, anekdotinėmis situacijomis jutimo. O po jų atėjo nauji, senųjų nebėra – tuštuma, toks vakuumas. Niekada negali būti taip, kad atsirastų tarpas. Bet koks gamtos procesas visą laiką išlaiko tęstinumą, chronologinį vystymąsi, ėjimą. Grandinė negali nutrūkti. Jei tik ji nutrūksta, pasibaigia procesas. Todėl man atrodo, kad tai labai negeras reiškinys Lietuvos teatre .

Ne kartą sakėte, kad esate daugiau kino, ne teatro žmogus. Ar dabar filmuojatės?

– Taip, aš tikrai daugiau kino žmogus, nes nesu išėjęs jokios teatro mokyklos, o tai teatro aktoriui būtina.

Režisieriai sako, kad čia ir yra jūsų talento privalumas.

– Gal ir yra pliusų, bet aktorius, mano supratimu, turi išeiti mokyklą, mokymo procese atrasti save, suprasti, kaip paruošti kalbos aparatą, plastiką, judesius... Tam reikia laiko. O aš atėjau į kiną ir pamilau nuo pat pirmo žingsnio. Galbūt todėl, kad mane nuo pat pradžių supo genialios asmenybės. Turiu galvoje Vytautą Žalakevičių, Augustiną Gricių ir aktorius Donatą Banionį, Regimantą Adomaitį, Algimantą Masiulį...

Mane tos akimirkos labai žavėjo. O kai jau galutinai atsisakiau jurisprudencijos, tai tapo mano gyvenimo būdu – kinas mane užvaldė visiškai. Iš jo neišėjau iki to laiko, kol procesas sustojo, nes prasidėjo politiniai perversmai. Tada kuriam laikui kinas iš mano padangės išnyko. Nors vis tiek epizodiškai grįždavo, tik ne taip intensyviai, kaip kadaise. Ir dabar jis manęs neužmiršta, aš tą pulsavimą jaučiu ir nuolatos turiu pasiūlymų. Kitas reikalas, kad ne visada su tais pasiūlymais galiu sutikti, nes amžius jau kitas, reikia pagalvoti ir apie jėgas.

Man kinas yra mano gyvenimas. Jeigu reikėtų kaip Krepui atsukti juostą, tai atsukdamas aš, žinoma, džiaugčiausi kinu, tuo procesu, kurį išgyvenau, kuris buvo su manimi. Vis tiek pats kino procesas, atmetus ideologinius, politinius ir ekonominius dalykus, man yra brangus, įdomus, iki šiol neaiškus, paslaptingas, ir manau, kad nesibaigs. Jis vystysis, ir kine pamatysime daug naujų dalykų.

Kokį kiną žiūrite? Ar turite savo režisierius, aktorius?

– Daugiausia žiūriu tuos pačius filmus – klasiką. Mano mylimiausias režisierius Robert`as Bressonas, kurį atradau per Andrejų Tarkovskį, taip pat Ingmaras Bergmanas, Michelangelas Antonionis. Nesakyčiau, kad jie mylimiausi, bet pirmiausia ištarčiau jų vardus. Be to, labai mėgstu Alfredą Hitchcocką – jo meistriškumas neišpasakytas, Charlie Chapliną – tai fantastiškas režisierius ir aktorius, tiesiog unikumas. Be galo mėgau Vytautą Žalakevičių.

Turbūt retam aktoriui pasiseka pradėti karjerą nuo tokio aukšto taško. Jūsų susitikimas su V. Žalakevičiumi ir darbas filme „Niekas nenorėjo mirti“ 1965 m., galima sakyti, buvo jūsų startas kine. Ir turbūt lemtingas?

– Išties lemtingas. Mane nustebino, kad V. Žalakevičius mane pasirinko, nes jis laikėsi nuostatos filmuoti tik profesionalus. Mano fotobandymus jis buvo atmetęs – atseit ne profesionalas, bet paskui prie manęs kažkodėl sugrįžo, ir mes bendradarbiavome visą jo gyvenimą. 1977 m. jis net pasiūlė man studijuoti režisūrą jo kurse. Taigi mūsų gyvenimas buvo nuo pat pradžių labai susijęs, ir aš tai labai vertinu.

Kuo jums imponavo V. Žalakevičius? Be abejo, tai buvo vienas iš ryškiausių to meto režisierių ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungos kine.

– Jis buvo unikalus, be galo protingas, be galo išdidus, be galo jautrus, be galo talentingas žmogus.

Ar buvo kritiškas savo aktoriams?

Net labai kritiškas. Lengvai nepraslysdavai pro jo akis bandydamas kažkaip šoktelėti – atseit, gal imsiu ir prašoksiu. Buvo labai reiklus ir sau, ir kitiems. Sakyčiau, net žiaurus ir sau, ir kitiems. Jo charakteris nebuvo lengvas, bet jis buvo labai gražus žmogus.

Kaip manote, kodėl jis į savo filmus kviesdavosi vis tuos pačius aktorius? Ar buvo didelis pasitikėjimas, ar tiesiog be šių aktorių talento jis nematė savo darbų?

– Sunku pasakyti. Kino istorijoje daug tokių atvejų, kai režisierius filmuoja tuos pačius aktorius. Nesakyčiau, kad tai bičiulystės jausmas – gal daugiau sutapo „vidiniai judesiai“, galbūt didesnis pasitikėjimas, o gal režisieriaus norėjo suprasti ir pamatyti, kas dar to žmogaus sieloje dedasi, nori pakrapštinėti jo viduje, kad pamatytų, ar ten yra dar kas nors, be to, kas jau žinoma.

Kuris vaidmuo jums artimiausias ar, atvirkščiai, esate kritiškiausias tam vaidmeniui? Ar peržiūrite, grįžtate prie savo darbų?

– Ne, aš beveik niekada nežiūriu filmų, kuriuose filmavausi. Iš esmės tai nesibaigiantis procesas, ir sakyti, kad kažkuris vaidmuo buvo brangiausias irgi negaliu, nes viename kažkas prasidėjo, o kitame yra tęsinys. Arba prasidėjo, kažkas įvyko ir atsirado kažkas kita. Ir tas „kita“ tiesia tiltuką nuo ano. Kaip diena viena į kitą nepanaši, taip ir vaidmuo, nes tu esi tu ir darai tai, ką darai. Visme kame yra tiek daug briaunų, kad neįmanoma suskaičiuoti. Kiekvienas žmogus turi jų begalę – ne tik aktorius. Žmogus savęs nepažįsta, kartais net nustemba atradęs kažkokių naujų savybių, ir pats nepastebėdamas jas parodo kitiems.

Man pats kino procesas yra vertybė, įdomybė ir gyvenimo būdas, todėl nuo pat pradžių dėkoju likimui, kad patekau į šitą reiškinį ir kad man pasisekė visą gyvenimą jame būti. Net jeigu ir būdavo kokia didesnė pertrauka, ryšys su kino pasauliu nenutrūkdavo. Vis tiek bendraudavau su žmonėmis, dalyvaudavau festivaliuose, būdavau žiuri. Žodžiu, viskas, kaip buvo, taip ir liko.

– Toji didesnė pertrauka, ko gero, atsirado, kai dirbote diplomatinį darbą. Lietuvos ambasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje pareigose išbuvote net 14 metų. Turint galvoje, kiek metų yra atkurtai Lietuvos valstybei, tai nemažas laiko tarpas. Ar šis darbas jums buvo iššūkis? O gal - savotiška tąsa: esate visuomeniškas žmogus ir norėjote realizuoti kitus savo sugebėjimus?

– Tam tikrų atradimų, dirbant šitą darbą, žinoma, buvo. Žmogui 14 metų labai daug, bet jie man buvo labai įdomūs, aš jaučiausi atsakingas už tai, ką darau, už tai, kad kiek galima daugiau Lietuvos kultūros reiškinių pristatytume Rusijoje. Ne viską gali parodyti ir padaryti, nes reikia lėšų, bet daug ką galima atlikti ir be jų.

Ten dirbant man pavyko įgyvendinti kai kuriuos dalykus. Manau, kad galėčiau būti naudingas, patarti ir po manęs dirbantiems žmonėms. Patirtis labai didelė, vargu ar kas nors 14 metų eis šias pareigas Rusijoje ar kitoje valstybėje. Tai nemažas laikotarpis, per kurį buvo galima daug ką išsiaiškinti, pažinti, suprasti ir panaudoti dirbant.

Labai įdomu iš jūsų išgirsti apie Rusijos, su kuria dar ne taip seniai gyvenome kartu, kultūrą. Mes dažnai sakome, kad Lietuva labai maža, Vilnius mažas, o Maskva – turbūt vienas iš didžiausių ir brangiausių miestų ne tik socialiniu ar ekonominiu, bet ir kultūriniu požiūriu. Kokie procesai ten vyksta? Ar tai išties valstybė, kuri rūpinasi kultūra, menu?

– Manau, kad mes iš anksto truputį nusiteikę prieš kai kuriuos kaimynus. Vieniems daugiau šypsomės, kitiems – mažiau. Gal tai natūralu, bet išankstinių nuostatų reikia vengti, geriau pasižiūrėti į reiškinius, bandyti vieniem kitus suprasti ir bendrauti. Svarbiausia – bendrauti.

Žinoma, kad tokioje didelėje valstybėje, kaip Rusija, įvairovės daug daugiau nei mūsų nedidelėje šalyje. Tai, ką darome, mums brangu, bet vis dėlto turime pasižiūrėti, ką daro ir kiti. Tarkim, Tartu-Maskvos semiotikos mokykla, kurią įkūrė estų kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas, iš karto davė žmonėms stimulą bendrauti, suprasti. Ir tai ne paviršutiniškas supratimas – neva, mums dujų neduoda, dujos brangios, todėl pradėkime prasivardžiuoti. Tai blogai.

Nepaisant visų ekonominių, politinių nesklandumų, žmonės, menininkai, kultūros žmonės turi bendrauti ir semtis vieni iš kitų. Vakarų pasaulis nuolatos dirsčioja į Rusijos kultūrą – negalima sakyti, kad Vakarų Europos literatūra nesimokė iš rusų literatūros. Fiodoras Dostojevskis, Nikolajus Gogolis, Antonas Čechovas, Levas Tolstojus davė labai didelį postūmį Vakarų Europos literatūrai. Ir Vakarų šalys stengiasi to postūmio ieškoti. Tarkim, įvairiuose Europos universitetuose įkurtos slavistikos katedros, institutai ir pan., kur visą laiką sekama, kas vyksta ir kokių grūdų galima paimti.

Mums, kaip artimiems kaimynams, tai turėtų būti dar labiau pažįstama. Bet mes paviršutiniškai pasvarstome, kad iš Rusijos atėjo alkoholis, keiksmažodžiai ir t. t. Šviesaus atminimo akademikas Vladimiras Toporovas yra pasakęs, kad net keiksmažodžių didelė kultūra turi daugiau negu maža.

Man visada kėlė smalsumą savotiškas kai kurių rusų požiūris, kad Rusija yra trečioji Roma. Yra galvojančių, kad rusai stačiatikiai yra išskirtiniai, Dievo išrinktieji. Be abejo, taip galvoti klaidinga, taip nėra, bet iš esmės Rusijos kultūra didelė ir turtinga – to paneigti negalime ir nėra prasmės. Dėl to manau, kad mums reikėtų suartėti. Tik nereikia būti tokiems lėkštiems ir manyti, kad suartėję parduosime Lietuvą, įsileisime priešą – štai Budraitis ką šneka, jis čia gatavas parsiduoti ir t. t. , ir pan. Tokios šnekos tėra blevyzgos. Aš myliu savo šalį ir, net kai anais laikais galėjau pabėgti į Vakarus, nepabėgau, nes norėjau gyventi savo tėvynėje.

Manyčiau, kad mes turime būti atviri pasauliui ir imti iš šalia esančio organizmo tai, ką jis turi geriausio. (O jis turi – nenuneigsi.) Tai mums padės nesustabarėti, neaptingti, neapaugti kerpėmis. Kartais galvoju – gal ir gerai, kad pas mus nėra didelės gerovės: jeigu ji būtų, visiškai išpaiktume, apaugtume riebalais ir nebemąstytume apie žmogaus egzistenciją, kančią, nelaimes, nieko nenorėtume žinoti. Žmogus turi būti jautrus visiems reiškiniams, vykstantiems ir jo šalyje, ir aplinkui.

Lietuvai pastaruoju metu su kaimynais nelabai sekasi.

– Iš tiesų nei kairėje, nei dešinėje, nei priekyje, nei užpakalyje mes kaimynų nebeturime. Kažkas atsitiko, kad mes su visais sugadinome santykius. Galbūt tai atsitiko iš lėkštos, visai nereikalingos ambicijos. Nemanau, kad visi mums tik blogo nori. Pagalvokime, ar mes visada teisingai pasielgiame.

Atsimenu, kai kažkoks politikas rusus pavadino „ivanais“ ir buvo labai laimingas. O aš, gyvendamas Rusijoje, plika akimi mačiau, kiek daug žalos tai padarė šalių santykiams. Ir taip rusai Lietuvą laiko nedraugiška šalimi, o po tokių pasakymų tas procentas ne sumažėjo, tik padidėjo. Kam to reikia?

Suprantu, kad mūsų praeitis sunki, be abejo, mes to negalime pamiršti ir niekada nepamiršime, bet negalima būti visą laiką piktam. Reikia gerbti save, bet nereiškia, kad turime niekinti kitus. Juo labiau kad gyvename Europoje, Jeigu būsime netolerantiški, ir Europa mums bus netolerantiška, kas iš to išeis? Taigi, nori ar nenori, mums reikia ieškoti vienam kito, ieškoti dialogo.

Ar kultūra pakankamai stiprus įrankis tam dialogui tvirtinti?

– Apskritai kultūra yra labai didelis dalykas. Nežinau, ar tiesa, bet kažkur buvo parašyta, kad Estija ir Latvija prioritetu laiko kultūrą, tik paskui – visa kita. O mūsų kultūra prioritetų sąraše - devintoje vietoje. Esu tikras, kad rezultato ilgai laukti neteks – nustūmę kultūrą į užribį, nieko nelaimėsime.

Kultūra yra visur. Visos valstybės poros galėtų kvėpuoti kultūra, kuri siekia išauklėti žmogų, išryškinti jo gerąsias savybes, talentus... Ten, kur kultūrai skiriama daug dėmesio, tai iškart matyti. Prancūzija labai daug dėmesio skiria kultūrai, kur galėdama, platina savo kalbą (institutai, centrai, knygų leidyba ir t. t.).

Rusai galų gale suprato, kad reikia gerinti šalies įvaizdį, todėl labai ambicingai ir aktyviai rodo save pasauliui. Net nupirko savo TV kanalui Larry Kingą, kuris taip pat skleis Rusijos kultūrą. Tokį žingsnį įvardinčiau kaip tam tikrą agresiją, bet jei tai tarnaus kultūros tikslams, kodėl gi ne? Jeigu nori apie save kažką pareikšti, reikia veikti visais kanalais. Kai tik kultūrai skiriamas dėmesys, ji skleidžiasi labai greitai. Taigi labai linkiu Lietuvai sukeisti prioritetus vietomis ir pastatyti kultūrą priekyje.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...