captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tautodailininkė: primirštas šiaudinių sodų rišimas – lyg lietuviška mandala

Prieš Kalėdas lietuviai puošia ne tik eglutę – gerokai senesnė šiaudinių sodų rišimo tradicija. Tai sakralią, magišką prasmę turintis protėvių palikimas ir viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių. 
LRT stop kadras
LRT stop kadras

Tautodailininkė Marija Liugienė siekia, kad sodų rišimo tradicija būtų įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, bet kol kas šie dirbiniai net gerai neištyrinėti.

„Sodai visiškai netyrinėti ir aš negalėčiau pasakyti, nuo kada jie atsirado. Muziejuose yra tik labai neseni sodai – kokių 50 metų senumo. Ar dėl tokios trapios medžiagos tiek mažai išlikusių, ar dėl kažkokių kitų priežasčių. Tarybiniais laikais jie buvo visai pamiršti, buvo likusios kokios 4 moterys visoje Lietuvoje, kurios rišo sodus“, – teigia Vilniaus etninės kultūros centro vyr. koordinatorė Marija Liugienė.

Tiksliai nežinoma net šiaudinio sodo pavadinimo kilmė. Dalis etnografų spėja, kad jie taip pavadinti, pabrėžiant tarsi iš tuštumos ir chaoso žmogaus rankomis kuriamą grožį ir harmoniją, lyg iš augalų kuriamą sodą prie namų.

„Sodas harmonizuoja, sveikatina, ramina, darną grąžina į mūsų būtį ir buitį“, – teigia pašnekovė ir pabrėžia, kad šiaudų sodas – lietuviška mandala, o jo rišimas – tarsi malda.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad sodai sudaryti iš trikampių ir kvadratų, nes pirmieji senosiose kultūrose visada simbolizavo dvasią, o antrieji – materiją.

Daugiau – Jovitos Sukackaitės ir Giedrės Baltrušytės reportaže.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...