captcha

Jūsų klausimas priimtas

Fotografas: pastebėjau, kad nuotraukose – vis daugiau nugaras atsukusių žmonių

„Žmonės linkę vis labiau saugoti savo privatumą. Nors aš galvoju, ar tai tikrai yra privatumas. Gal tai susvetimėjimas. Kaip aš sakau, štai kokia ta evoliucija, kai žmonės vienas kitam nebepatiki paslapties, kuri tarsi yra bendra“, – sako Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas, fotomenininkas Gintaras Česonis.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Žmonės linkę vis labiau saugoti savo privatumą. Nors aš galvoju, ar tai tikrai yra privatumas. Gal tai susvetimėjimas. Kaip aš sakau, štai kokia ta evoliucija, kai žmonės vienas kitam nebepatiki paslapties, kuri tarsi yra bendra“, – sako Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas, fotomenininkas Gintaras Česonis.

Kodėl į žmogų su fotoaparatu gatvėje šiandien dažnai žiūrima taip, tarsi jis rankose laikytų ginklą? Kada tas ginklas naudojamas gelbėti, o kada – žeisti? Kaip apskritai teisė į atvaizdą keičia žmonių tarpusavio santykius ir fotografiją?

Klasikinė Lietuvos fotografija paremta paprasto žmogaus gyvenimo dokumentavimu, nors Civilinis kodeksas nedraudžia fotografuoti viešose vietose, vis dėlto fotografijos praktikoje vis dažniau susiduriama su įvairiomis etinėmis dilemomis, pvz., į teisminius procesus įtraukiami fotografai, įamžinantys tiesą apie žmones, kurie galbūt nenori tos tiesos rodyti visiems.

Arba aštrios moralinės dilemos, kylančios dėl fotografų, įamžinančių sukrečiančius kadrus, pvz., Pulitzerio premija apdovanotas kadras, kuriame – grifo persekiojamas badaujantis Sudano kūdikis. Klausta, kodėl fotografas fotografavo, o ne gelbėjo jį. Arba kadras, kuriame įamžintas žmogus, likus akimirkai iki žūties ir žvelgiantis į artėjantį metro traukinį. Kodėl fotografas fotografavo, o ne gelbėjo?

Apie etines dilemas, žmogaus teisę į privatumą ir fotografo teisę į fotografiją pokalbis su Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovu, fotomenininku G. Česoniu. 

– Dažniausiai girdime svarstymų apie tekstų, vaizdo reportažų etiką, o apie etišką fotografiją diskusijų viešojoje erdvėje kyla gerokai mažiau. Kaip manote, ką tai rodo? Ar tai, kad fotografija iš esmės etiškesnė, ar tam dar neskiriama daug dėmesio?

– Lietuvos žiniasklaidoje nereikalaujama, kad fotografija nuo pradžios iki pabaigos pasakotų pačią istoriją. Dažniausiai nuotrauka, deja, yra tik teksto iliustracija.

– Fotografijai keliama mažiau reikalavimų, dėl to ir nekyla tiek daug diskusijų, kas etiška, o kas ne?

– Deja, tiesiog nuotrauka, laikraštyje tėra teksto, straipsnio, išsakytos minties, problemos iliustracija. Visų pirma, kalbėdami apie žiniasklaidos etiką, pirmiausia vertiname tekstą, o nuotrauka telieka nekalta iliustracija. Čia kaip tik norėčiau išsakyti problemą, kad kokybiškos fotografijos žiniasklaidai reikia vis mažiau ir mažiau. Ji gali būti labai paprasta ir primityvi – svarbu, kad parodytų sensacingą įvykį ar naujieną. To lyg ir pakanka.

O man, fotografui, atrodo, kad fotografija yra pakankamai galingas įrankis ir šiandien, todėl galėtų pati pasakoti apie tai, kas įvyko. Gal net ne tik įvykis, bet pati problema galėtų būti papasakota daug geriau, nei dabar yra.

– Galbūt apie tas problemas daugiau pasakoja fotografai, savo darbus spausdinantys ne laikraščiuose, o albumuose ar rodantys personalinėse parodose?

– Be abejo, jautrios socialinės problemos buvo ypač aktualios 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje, kai lietuvių fotografijos mokyklos atstovai pasakojo apie visuomenės procesus. Tada daugelis nuotraukų net nepapuldavo į fotografijos parodas, nes neatitiko to meto reikalavimų. Tai turbūt vyksta ir dabar.

Jautrūs dalykai menininkams svarbūs, ir, nors jie kurdami nesitiki, kad tuos darbus publikuos žurnalai ar laikraščiai, vis dėlto viliasi, kad darbai turi prasmę, todėl ateityje arba dabar bus įdomūs parodose. Galvoju, kad menininkai taip pat susiduria su problema vadovautis tam tikrais etikos reikalavimais, arba ne.

– Ar galite prisiminti pavyzdžių, kai buvo šiurkščiai pažeista fotografijos etika?

– Konkrečių pavyzdžių nenorėčiau vardinti, bet norėtųsi pakomentuoti įvykius arba konfliktines situacijas, kai fotografai visiškai netyčia įsivėlė į diskusijas su teisėsaugos pareigūnais ir menamais nukentėjusiaisiais. Yra buvę atvejų, kai, atrodytų, per kūrybinį procesą gimusi nuotrauka buvo parduota reklamos agentūrai ir atsidūrė ant didžiulio reklaminio stendo, kuris reklamavo alkoholinius gėrimus. Be abejo, žmonės, buvę toje nuotraukoje, jautėsi pažeminti ir pareiškė ieškinį fotografui, kuris tarsi nesijautė dėl to kaltas. Taigi įvyko kažkoks nesusipratimas.

Tokių atvejų būta ir pasaulinėje fotografijoje. Vienas iš garsiausių Paryžiaus fotografų Robertas Doisneau, vaikščiodamas Senos pakrantėmis, fotografavo bendraujančius, susikabinusius rankomis žmones ir pan. Taip jis sukūrė savo garsųjį ciklą „Paryžius – meilės miestas“. Šis albumas išspausdintas kone didžiausiu tiražu. Tačiau R. Doisneau – fotografas, turbūt turėjęs daugiausia teisminių procesų, nes nuotraukos žemino nufotografuotų žmonių orumą arba sakė tą tiesą, kurios jie nenorėjo pasakyti visiems. Nuotraukose buvo žmonių, kurie turėjo nesantuokinių santykių, todėl iširo jų šeimos. Kiti dėl tos priežasties buvo atleisti iš darbo ir patyrė kažkokių menamų nuostolių. Taigi fotografo buvo paprašyta juos atlyginti.

Netgi garsusis fotografas Henri Cartier-Bressonas, žinomas kaip lemiamos akimirkos teorijos išradėjas, nufotografavo ne vieną kadrą, už kurį taip pat buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Vienas iš jų – berniukas, gatve nešantis du didelius butelius vyno. Pasirodo, iš pirmo žvilgsnio nekaltas kadras pažemino berniuko tėčio, turinčio problemų dėl alkoholio, orumą.

Tokių atvejų pasaulyje labai daug ir jie dažniausiai absurdiški, nes tai, kad fotografija atskleidžia tam tikrus procesus arba tiesą, kurios nenorime girdėti ar matyti, nėra problema. Manau, kad problema vis dėlto kažkur giliau.

– Pačių žmonių gyvenimuose? Žmonės įsižeidžia, kai kažkas pamato jų gyvenimą iš šalies?

Žmonės linkę vis labiau saugoti savo privatumą. Nors aš galvoju, ar tai tikrai yra privatumas. Gal tai susvetimėjimas. Kaip aš sakau, štai kokia ta evoliucija, kai žmonės vienas kitam nebepatiki paslapties, kuri tarsi yra bendra. Tai yra bendravimas.

– Kaip Jums atrodo, kaip teisė į atvaizdą keičia tiek žmonių tarpusavio santykius, tiek pačią fotografiją?

– Daugelis pripažįsta, kad jeigu šis teisės į atvaizdą įstatymas būtų toks buvęs 5-ajame ar 6-ajame dešimtmetyje, fotografijos evoliucija, be abejo, būtų buvusi kitokia. Daugelis Prancūzijos fotografų pripažįsta, kad šiandien sukurti tų pačių vaizdų, kuriuos sukūrė prieš tris ar keturis dešimtmečius, būtų tiesiog neįmanoma. Tą patį pripažįsta ir Lietuvos klasikai, kurie teisinasi, kad nebėra jų personažų arba nebėra to žmogaus, kuris buvo tada, kai buvo sukurtos nuotraukos.

– Norisi prisiminti prieš kelerius metus plačiai užsienio žiniasklaidoje aptarinėtą atvejį, kai fotografas įamžino paskutines gyvenimo akimirkas žmogaus, žvelgiančio į visu greičiu atlekiantį metro traukinį. Tuomet fotografas labai kritikuotas ir buvo keliamas klausimas, kodėl, užuot padėjęs, jis fotografavo.

– Kyla klausimas, ar iš tikrųjų tai atsitiko sąmoningai, ar iš tiesų fotografas pirmiausia galvojo apie nuotrauką, o tik paskui atsirado mintis gelbėti nukentėjusįjį. Dabar sunku vertinti, bet, be abejo, fotografija nėra pats didžiausias gyvenimo tikslas. Svarbiausia yra paties fotografo istorija arba liudijimas. Galbūt čia ne vienintelis atvejis, liudijantis, kad fotografai dažnai spekuliuoja, ieško sensacijos, kuri sukrėstų, atkreiptų dėmesį ir išgarsintų fotografą. Taigi tai turbūt ne vienintelis ir neginčijamai smerktinas atvejis.

– Kokių minčių Jums kyla kalbant apie žmogaus teisę į atvaizdą ir fotografo teisę į nuotrauką?

– Norėtųsi pabrėžti, kad Civilinis kodeksas nedraudžia viešoje erdvėje fotografuoti žmonių, jei nežeminamas jų orumas. Manau, jog labai svarbu, kad šitas liudijimas gatvėje tęstųsi. Tai reiškia, kad fotografija apie gyvenimą, gyvenseną, šito laikotarpio žmones yra labai svarbi, reikia, kad apie tą gyvenimą būtų papasakota kitai kartai, kitam laikui.

Man pačiam labai norisi eiti į gatvę su klausimu, kaip gyvena žmogus, kaip aš susietas su juo. Ar šitas susvetimėjimas yra visam laikui? Ar visuomenė įbauginta, kad gatvėje fotoaparatas yra kaip ginklas, kuris gali būti panaudotas prieš ją? O gal, atvirkščiai – tai užfiksuotos akimirkos ir šiandieninis gyvenimas bus atspirtis tam, ką norėtume sugrąžinti, prie ko norėtume sugrįžti, kas gal vis dėlto yra didžioji vertybė, kurią vis dar turime ir kurios irgi nebeliks, kaip nebeliko tų personažų, kaimo turgų, santykio tarp žmonių (kaip mes sakome, kad žmonės nebežiūri vienas kitam į akis)? Taigi galbūt neliks ir mažų likučių tų vertybių, kurios mums svarbios ir brangios šiandien.

– Kaip Jums atrodo, apie ką galėtume kalbėti po poros dešimčių metų? Ką reikėjo ar buvo svarbu fotografijoje išsaugoti?

– Galvoju, kad labiausiai ilgėsimės santykio su žmogumi, t. y. tikro draugo, o ne draugo virtualiame socialiniame tinkle. Ilgėsimės žmogaus, praeivio gyvo žvilgsnio, o ne sintetinio veido bulvarinio žurnalo viršelyje. Gal ilgėsimės mus supančio tikrumo, kurį iš tikrųjų ne visada sugebame pamatyti, įvertinti, saugoti.

– Kaip manot, kodėl žmonės vengia žiūrėti vieni kitiems į akis?

– Gal žiūrėti į akis tapo baugu, gal per mažai laiko, gal apėmęs nuolatinis kaltės jausmas. Nežinau, kas šiandien persekioja žmones, bet galėtume įvardyti vienu žodžiu – susvetimėjimas. Net kažkada buvę artimi draugai gatvėje nepažiūri vienas kitam į akis – tik paklausia „kaip gyveni?“ ir, pasikeitę atsakymais, tęsia savo gyvenimišką ritmą. Man norisi šitą klausimą vis užduoti ir atsakymo, kodėl taip yra, aš nežinau.

– Ko gero, fotografui užfiksuoti susvetimėjimą turėtų būti be galo sudėtinga?

– Pastebėjau, kad net mano paties nuotraukose atsirado vis daugiau nugaras atsukusių žmonių. Tai tarsi žmonių tarpusavio santykių ženklas.

– Vadinasi, dabar belieka atsiversti senus, prieš kelis dešimtmečius išleistus nuotraukų albumus, kuriuose kalbama apie kasdieną ir kur žmonės dar žiūrėjo į akis?

– Vargu ar tai padės, nebent leis nostalgiškai praleisti popietę ar vakarą su draugais. Turėtume keisti ar keistis čia ir dabar, būti su savo gyvenimu, su savo laiku, su savo problemomis, o ne su tuo gyvenimu, kuris buvo 6-ajame ar 7-ajame dešimtmetyje. Išėję į gatvę ar bandydami papasakoti apie gyvenimą, kuris yra čia ir šiandien, visų pirma turime atsakyti į mums rūpimus klausimus, nesidairyti atgal ar negalvoti, kaip darė 60-mečiai ar 70-mečiai mūsų kolegos. Turime išeiti į gatvę su klausimu, kodėl taip yra.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...