captcha

Jūsų klausimas priimtas

O. Koršunovas panaikino „demarkacinę liniją“ – nesaugūs ir žiūrovai, ir aktorius

„Kad būtų pastatyta „Paskutinė Krepo juosta“, reikėjo Juozo Budraičio. Ne tik kaip aktoriaus, bet ir kaip žmogaus, jo biografijos, jo žūtbūtinio noro suvaidinti Krepą“, – sako režisierius Oskaras Koršunovas, pristatantis savo naujausią spektaklį, pastatytą pagal absurdo klasiko Samuelio Becketto pjesę. Ir priduria, kad kaip teatro aktorius J. Budraitis – blogas, bet tai esą ir yra jo stiprybė.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Kad būtų pastatyta „Paskutinė Krepo juosta“, reikėjo Juozo Budraičio. Ne tik kaip aktoriaus, bet ir kaip žmogaus, jo biografijos, jo žūtbūtinio noro suvaidinti Krepą“, – sako režisierius Oskaras Koršunovas, pristatantis savo naujausią spektaklį, pastatytą pagal absurdo klasiko Samuelio Becketto pjesę. Ir priduria, kad kaip teatro aktorius J. Budraitis – blogas, bet tai esą ir yra jo stiprybė.

Teatro repeticijų salėje, tiksliau – eksperimentinėje kamerinėje erdvėje, naikindamas bet kokias įsivaizduojamas ribas tarp aktoriaus ir publikos, režisierius O. Koršunovas su J. Budraičiu susirinkusiems žiūrovams prabilo apie prarastą laiką, neišvengiamą vienatvę ir artėjimą mirties link. Beketiški motyvai režisierių lydėjo jau nuo pat pirmųjų pastatymų – „Ten būti čia“ , „Senė 2“ ir itin išryškėjo „Mirandoje“. Kūrėjas pripažįsta – S. Becketto teatro filosofija jam yra artima.

– Gerbiamas režisieriau, gegužės pabaigoje Jūs sostinės žiūrovams pristatėte OKT / Vilniaus miesto teatro premjerą – S. Becketto „Paskutinę Krepo juostą“. Ši pjesė Lietuvoje ne sykį buvo sulaukusi režisierių dėmesio. 1988 m. ją pastatė režisierius Povilas Gaidys, 2003 m. Kaune – Rolandas Atkočiūnas, Valentinas Masalskis, vėliau Nacionaliniame dramos teatre – Rokas Ramanauskas. Ir dabar šio veikalo ėmėtės Jūs. Ar tai buvo Jūsų iniciatyva, ar aktoriaus J. Budraičio duotas impulsas?

– Tai ilga istorija, prasidėjusi daugiau nei prieš 20 metų. Pačioje mano kūrybinio kelio pradžioje įvyko spektaklis „Ten būti čia“, daug ką nulėmęs ir mano kūryboje, ir gyvenime. Jis lėmė ir dabar įvykusį spektaklį „Paskutinė Krepo juosta“. Tada, prieš 22 metus J. Budraitis pamatė spektaklį „Ten būti čia“ ir priėjo prie manęs, nes spektaklis jam labai patiko. Mes pradėjome kalbėti apie „Paskutinę Krepo juostą“. Tada ir atsirado ta idėja, bet dėl įvairių priežasčių jos neįgyvendinome. Net nežinau, kokios tos priežastys... galbūt nebuvo poreikio.
Iš tiesų, beketiškumo spektaklyje „Ten būti čia“ buvo. Nors aš tik dabar pirmą kartą pastačiau S. Beckettą, tačiau beketiški atgarsiai visuomet vienaip ar kitaip skambėdavo mano spektakliuose (pvz., „Senė 2“, „Miranda“). S. Beckettas kažkada, matyt, man padarė didelę įtaką. Bet aš niekada nenorėjau jo statyti.
Dabar ši idėja ir Juozui, ir man išties pribrendo. Juk beveik sutampa mūsų ir personažų amžiai – Krepo amžius beveik toks pats kaip Juozo, o Krepas klauso savęs įrašyto 39 metų (man dabar yra 44 metai). Šitoje pjesėje amžius labai svarbus. Apskritai S. Beckettui laikas visuomet svarbus. Juk norime ar nenorime, artėjame prie senatvės ir mirties.

– Paminėjote, kad niekada nenorėjote statyti S. Becketto, tačiau, praėjus dvidešimčiai metų po susitikimo J. Budraičiu, vis dėlto pastatėte. Kodėl?

– Nelabai norėjau, nes S. Beckettą nelabai gali interpretuoti. Pats dramaturgas yra sakęs, jog stengiasi rašyti taip, kad režisierius neturėtų jokios galimybės interpretuoti. Išties jo įvaizdžiai labai stiprūs. Pvz., moteris, įkasta į smėlį, – toks stiprus simbolis ir įvaizdis, kad interpretuoti nebėra jokios prasmės. Arba senas žmogus, besiklausantis savęs jauno... Todėl S. Becketto įvaizdžiai, teatro filosofija man buvo visuomet artima.
Esu sakęs, kad tai pasireiškė mano spektakliuose. Pvz., „Mirandoje“ – Miranda sėdi suparalyžiuota ir negali pajudėti. Osle neseniai pastačiau „Perą Giuntą“ – ten Peras Giuntas itin beketiškas, nes visą spektaklį sėdi valtyje ir niekur iš jos nejuda. Paimta pjesės pabaiga ir per paskutinių gyvenimo akimirkų prizmę papasakota visa istorija. Taigi, beketiški įvaizdžiai man visuomet buvo įdomūs.
Tačiau statyti patį S. Beckettą nuobodu, nes jo interpretuoti nereikia ir nesinori, dėl to žiūrėti spektaklius pagal šią pjesę neįdomu, nes visi labai panašūs. Todėl, kad būtų pastatyta „Paskutinė Krepo juosta“, reikėjo Juozo. Ne tik kaip aktoriaus, bet ir kaip žmogaus, jo biografijos, jo žūtbūtinio noro suvaidinti Krepą.

– Pjesės pradžioje S. Beckettas labai tiksliai aprašo, ką ir kaip veikia pagrindinis personažas. Ar Jūs savo pastatyme linkęs šiek tiek atitolti nuo tikslių sakinių, nuorodų?

– Aš nesistengiau atitolti, bet mes su Juozu siekėme pataikyti į tos situacijos branduolį. Tai, ko norėjosi, apie ką kalbėjome, ką pasąmonėje jautė Juozas, įvyko per antrą spektaklį – labai įdomus praeities, realybės ir dabarties santykis. Apskritai, iš to išėjo tam tikras vaidybinis fenomenas.
Juk nuobodu žiūrėti į garbų aktorių, sėdintį ir filosofiškai, mąsliai besiklausantį savo paties gražiai įrašyto balso. O tokių pastatymų ir yra daugiausia. Ir tai tikrai siaubingai nuobodu. Aš, ko gero, perskaitęs, kad rodoma „Paskutinė Krepo juosta“, neičiau žiūrėti, nes man teko daug pastatymų matyti. Nesvarbu, net jei pats Pinteris sėdėtų (jis taip pat ir režisavo, ir vaidino) – vis tiek nuobodu.
O tai, kas įvyko antrame spektaklyje, buvo visai kas kita. Juozas pratrūko. Iš jo išlindo įdomus vidinis Krepas, realistiškai šėlstantis. Balsas buvo įrašytas gana tiksliai, bet jo klausymas buvo panašus į pamišėlio klausymą, kuris labai daug ką perteikė: laiko praradimą, savęs praradimą, artėjimą mirties link. Juosta buvo tarsi koks sveikas protas, o pats Juozas virto vitališka kažkokia žmogaus dalimi, savotišku šamanu, tai net nebuvo senas, sukriošęs žmogus, kuris klausosi savęs jauno. Tai buvo žmogus, pagautas konvulsijos. Mes tarsi intuityviai ėjome į tai. Taigi čia gimė unikali Krepo versija. Dabar aš tikiu spektakliu ir jo ateitimi.

Režisieriau, kurį laiką repetavote su J. Budraičiu, paskui išvykote į gastroles su spektakliu „Miranda“. Kai grįžote, likus savaitei iki premjeros, Jūs, aktorius ir Gintaras Sodeika užsidarėte įrašų studijoje. Kokių kardinalių pokyčių ėmėtės? Ką keitėte?

– Antrame spektaklyje šėlstantis Juozas ir jo santykis su įrašu ir buvo tai, ką aš įsivaizdavau. Viena vertus, teatrališkas Krepas, kita vertus, kiek įmanoma sukurtas dokumentinis įspūdis. Deja, spektakliuose labai dažnai magnetofono įrašas neatitinka teatro specifikos, nes teatras reikalauja garsesnio įrašo, labai artikuliuotos kalbos. Tokie ir buvo padaryti įrašai. Pastatymuose, kuriuos yra tekę pamatyti, dažniausiai būdavo tokie įrašai.
Mūsų specifinę erdvę kritikai dažnai pavadina repeticijų salėmis, bet tai nėra tik repeticijų salės. Čia jau įvyko daug svarbių mūsų teatro spektaklių ir ateityje įvyks. Mums filosofiškai, konceptualiai aktualu, kad aktorius būtų taip arti žiūrovų. Šiuo atveju veiksmas vyksta tiesiog tarp žiūrovų, pačiame centre, tad nebereikėjo tokio teatralizuoto įrašo, jis turėjo būti kuo tikresnis. Todėl mes ir užsidarėme.

– Viskas buvo įrašoma iš naujo?

– Buvo labai daug kartų įrašoma. Tai buvo alinantis procesas. Mes dar nesame iki galo įrašu patenkinti ir dar dirbsime. Tik dabar jau galima taisyti tam tikras vietas, dirbti dalimis. Rudenį turėsime patobulintą įrašą. Tai buvo keistas kūrybinis procesas, vykstantis ne scenoje, juk daugiausia laiko praleidome įrašų studijoje.

– Didžiosios repeticijos vyko ten?

– Mes daug kalbėjome ir ne tiek daug repetavome – tiesą pasakius, nelabai yra ką repetuoti. Kiek gali repetuoti, kad žmogus sėdi prie stalo. Tačiau daug diskutavome ir per antrą spektaklį visos kalbos ir tai, ką giliai jautė ir ko norėjo pats Juozas (įlįsti į Krepo kailį arba ištraukti iš savęs Krepą), įvyko. Atsirado daug veiksmo, improvizacijos, net buvo matyti, kaip ji gimsta čia pat ir klausymas pasidarė tikrai gyvas – virto veiksmu. Tai įdomus momentas ir nesinorėjo iki galo surepetuoti viso šito darbo. Turėjo įvykti performansas. Manau, kad šitas spektaklis turėtų būti gyvas procesas, nes pati medžiaga labai susijusi su kažkokiais Juozo išgyvenimais ir, matyt, kiekvieną kartą vis kitaip pulsuos.

– Aktorius J. Budraitis sukūrė nuostabių kino vaidmenų, kurie įrašyti į Lietuvos kino aukso fondą. Vyresnės kartos žiūrovai atsimena 1980–1985 m. jo kurtus vaidmenis tuometiniame Kauno valstybiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras aut. past.). Jei neklystu, tai buvo daugiausia režisieriaus Jono Vaitkaus pastatymai. Vėliau „Visuomenės prieše“ jis grįžo į Nacionalinio dramos teatro sceną. Dabar Jūs dirbote su J. Budraičiu. Koks jis kaip teatro aktorius? Ar jums yra tekę matyti anksčiau sukurtus jo vaidmenis?

– Kaip teatro aktorius jis yra blogas (šypsosi). Bet taip sakydamas turiu galvoje, kad tai pati stipriausia jo pusė. Kai jis aktoriauja taip, kaip, jo įsivaizdavimu, turėtų būti teatre, tada nėra gerai. Bet kai įvyksta tai, kas įvyko antrame spektaklyje, tai jau kažkas nebūdinga normaliam suvokimui, kas yra teatro aktorius, turintis savo teatrinę mokyklą, patirtį, techniką.
Juozas Budraitis gali pereiti anapus normalaus, akademinio aktoriaus ir būtent tada jis –nepakartojamas, unikalus. Premjerą žiūrėjo nemažai aktorių ir labai jį sveikino. Vytautas Anužis atvirai gėrėjosi jo darbu. Aktoriai labai gerai jaučia, kada viskas atlikta tvarkingai techniškai, o kada eina iš širdies gelmių. Kai J. Budraitis scenoje tampa nebe aktoriumi, kai pradeda veržtis jo esatis, tada tai – nepakartojama.
Prisimenu, dar teko matyti „Mėlynus žirgus raudonoje pievoje“, „Ričardą II“. Net negalvojau apie tai, kad kada nors pats kažką kursiu teatre, o Juozo Budraičio vaidmenys man labai įsiminė.
Kurti „Paskutinę Krepo juostą“ su profesionaliu teatro aktoriumi yra labai pavojinga. Man buvo svarbu būtent tai, kas yra Juozas kaip kino aktorius, kaip asmenybė, kaip intelektualas, kaip fotografas, kaip žmogus, visą gyvenimą kolekcionuojantis knygas, kaip mano draugas, pašnekovas. Beje, aš jį kviečiau „Mirandoje“ vaidinti Prosperą, bet tada dėl aplinkybių mums nepavyko sukurti to vaidmens. Bet čia („Paskutinėje Krepo juostoje“ – red.) galbūt galima pamatyti ir tą Prosperą, išlendantį iš Krepo, ir Lyrą, ir daug kitų, nes asmenybė yra svarbiausia.
Sakiau, kad Juozas blogas aktorius. Blogas gerąja prasme, nes jis unikalus. Jis nėra tradicinis teatro aktorius.

Ne pirmas pastatymas, kada Jūs sukviečiate žiūrovus į kamerinę ir netradicinę erdvę. Kodėl renkatės tokį santykį su žiūrovais? Tarkim, „Dugne“ tarp aktorių ir publikos dar galima pastebėti šiokią tokią „demarkacinę liniją“, o šiame pastatyme Jūs tarsi panaikinate tą liniją ir žiūrovai lieka savotiškai nesaugūs.

– Pačiame klausime slypi atsakymas. Iš tikrųjų norisi panaikinti „demarkacinę liniją“ ir žiūrovai teatre turėtų pasijusti nesaugiai, nes saugus būvis, vaizdas, atitrauktas veiksmas, komfortas – visi tie dalykai, kurių mes norime išvengti. Todėl mums ši erdvė tikrai tinkama ir ji naikina „demarkacinę liniją“, nes literatūrinis, vizualus teatras jau nebepaveikus.
Tokioje situacijoje nesaugiai pasijunta ne tik žiūrovai. Pirmiausia, pats aktorius jaučiasi nesaugus. Kai aktorius yra scenoje, jis pernelyg toli nuo žiūrovų, jis žino, kad yra apšviestas ir todėl kuo geresnis teatras, tuo mažiau lieka vidaus. Čia, šitoje erdvėje, aktorius visiškai nuogas prieš žiūrovus. „Dugne“ aktorius yra per metrą nuo žiūrovų. Kaip aktoriai sako – čia nepavaidinsi, reikia transliuoti, būti, galvoti, jausti.

– S. Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ yra absurdo klasika, pirmą kartą paskelbta 1958 m. Mes gyvename jau XXI a. Apie ką ši pjesė, kodėl ji, Jūsų nuomone, galėtų būti, o gal ir yra įdomi mūsų žiūrovams?

– Šita pjesė aktuali bus visada, nes mes vis dar esame mirtingi. Nebent mūsų civilizacija išras nemirtingumą, tada pjesė praras bet kokį aktualumą. „Paskutinė Krepo juosta“ – visiškai išgryninto egzistencializmo kūrinys, kur žmogus yra be jokios ateities, tik su rudimentais, pvz., juodasis kamuoliukas arba motinos mirtis. Viskas yra viename vaizdinyje, kurį jis prisimena.
Jis prisimena juodą kamuoliuką, su kuriuo žaidė baltas šuniukas. Štai kas lieka iš gyvenimo. Arba kaip jis plaukė valtimi su mergina ir kaip jie toje valtyje mylėjosi. Beje, mūsų spektaklyje šis įvaizdis kartojamas kelis kartus ir finale jų prisilietimas virsta prisilietimu prie mirties. Tol, kol žmogus kontempliuoja save, savo praeitį (o praeitis visuomet bus svarbi, kol jis bus neamžinas, mirtingas), tol, ko gero, kils visi šitie klausimai.
Kita vertus, mūsų visuomenė stengiasi kuo mažiau kalbėti apie esminius dalykus, kuo mažiau mąstyti apie senatvę, mirtį, ligas. Tai vartotojiška visuomenė, kurioje esminiai egzistenciniai dalykai yra tarsi paraštėje. Taip, kūrinys neaktualus, jis yra pramogų kultūros paraštėje. Bet būtent todėl norisi statyti tokius kūrinius. Šita vieta Ašmenos gatvėje 8 yra savotiškai rezistencinė erdvė, kur gali užsidaryti nuo tos įtakos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...