captcha

Jūsų klausimas priimtas

Įžvelgė išimtis, kurias LKC padarė finansuodama Š. Barto kūrybą

Dar 2008 m. žadėjęs sukurti istorinį filmą „Dovydo akmuo“, kuris turėjo būti skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, nuo 2011 m. režisierius Šarūnas Bartas ėmė gauti Lietuvos kino centro (LKC) paramą.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Per trejus metus į šį filmą buvo investuota 613 tūkst. eurų (tuo metu 2,1 mln. litų) valstybės lėšų, tačiau 2015 m. gegužę tepristatyta autobiografinė kaimo sodyboje besirutuliojanti drama „Ramybė mūsų sapnuose“, o šiemet – apie karo poveikį Ukrainai pasakojantis filmas „Šerkšnas“.

Vietoje filmo apie istorinę kartą – juosta apie save?

„Sovietų Sąjungos okupacija buvo labai ilgas ir sudėtingas Lietuvos laikotarpis, kurio pasekmės negali būti pervertintos. Jaučiu pareigą atiduoti pagarbą visai kartai – tiems, kurie išliko ir vis dar yra tarp mūsų, ir tiems, kurie tuomet paaukojo savo gyvenimus. Jie yra kaip biblinis Dovydas, nes išdrįso mesti akmenį į milžiną. Mes negalėtume vadintis lietuviais be jų“, – taip 2009-aisiais apie planuojamą projektą kalbėjo Š. Bartas.

Žiniasklaidai jis pasakojo ketinantis remtis rašytojo Vinco Giedros paskutiniu romanu „Sviesk, Dovydai, akmenį!“, kuriame atkurtos pokario realijos. Ir dar 2011 metų pradžioje jis, kalbinamas apie ateities planus, minėjo tebesirengiantis režisuoti „Dovydo akmenį“. Tiesa, nuo tada informacijos apie šį kūrinį viešumoje nėra, nors, vadovaujantis sutartimi su LKC, Š. Bartas projektą turėjo įgyvendinti iki 2015 m. lapkričio 30 dienos. Kaip minėta, vietoje šio filmo pasaulį išvydo juosta „Ramybė mūsų sapnuose“, filmuota režisieriaus sodyboje, kurioje pagrindinius veikėjus įkūnija pats Š. Bartas, jo dukra ir gyvenimo draugė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė.

Pakeitė filmas „Šerkšnas“

Tai, žinoma, nepateisino LKC vilčių, tad nuspręsta terminą pratęsti dar metams – iki 2016-ųjų. Kone lygiagrečiai tuo metu pakeistos ir LKC kino darbų finansavimo taisyklės. Pagal naująją tvarką, valstybės finansuojami filmai turi būti sukuriami ne vėliau kaip per dvejus metus nuo paskutinės injekcijos iš biudžeto, ir šis terminas negali būti pratęsiamas. To Š. Bartas išvengė.

„Vadovaujantis anksčiau galiojusia tvarka, keičiantis filmo sumanymui ar kitiems dalykams, informacija tada turėdavo būti teikiama Kultūros ministerijai, paskui kurį laiką LKC galiojo tos pačios taisyklės. Tuomet projekto modifikacijas svarstydavo ekspertai, būdavo sprendžiama, ar priimti tokius sprendimus, ar nepriimti. Šiuo atveju, kadangi šį projektą parėmė LKC tik atsirasdamas, į finansavimo pabaigą, mes po kažkurio laiko gavome iš studijos „Kinema“ naują scenarijų, kuris buvo pateiktas kaip to projekto tolesnis vystymasis. Šis scenarijus buvo pristatytas Kino tarybos ekspertams turbūt prieš porą metų ir šiandien turime rezultatą – filmą „Šerkšnas“, – painią istoriją DELFI aiškino LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas.

BNS nuotr.

Sumanymas pasikeitė, pinigai liko Anot pašnekovo, gali taip atsitikti, kad kūrybiniame procese sumanymas keičiasi, tiesiog apie tai turi būti informuojama, o galiausiai ir svarstoma, ar pokyčiai gali turėti reikšmingos įtakos pageidautinam rezultatui. „Tokia yra procedūra. Bet kuris kūrėjas gali patekti į tokią situaciją“, – aiškino R. Kvietkauskas. Pastebėjus, kad filmas „Dovydo akmuo“ turėjo būti istorinis, parodantis tautos didybę, o „Šerkšnas“, savo ruožtu, labiau susijęs su įvykiais Ukrainoje, pašnekovas nurodė, kad pastaroji juosta – ne visai apie Ukrainą, tačiau nupasakoti filmą esą gana sudėtinga.

„Tačiau, be jokios abejonės, tai nėra tas sumanymas, kuris buvo pradėtas finansuoti kažkuriuo metu Kultūros ministerijos“, – pripažino jis.

Kiek kainavo, nežino iki šiol

R. Kvietkausko teigimu, ši situacija yra gana išskirtinė, tokie atvejai nėra dažni.

„Šiuo metu dar neturime galutinės atskaitos, iki šių metų pabaigos turėtume gauti visus duomenis, kokie buvo finansavimo šaltiniai, sumos“, – paklaustas, koks buvo filmo „Šerkšnas“ biudžetas, kalbėjo centro direktorius.

Pasak jo, kol kas dar sunku atsakyti į klausimą, ar juosta galėjo atsieiti 613 tūkst. eurų.

„Noriu atkreipti dėmesį, kad finansavimas – ne tik prodiuserio, režisieriaus valinis sprendimas. Nėra taip, kad kaip nori, taip susidėlioja. Tai yra tarptautinė produkcija, filmas, kurį finansavo Ukrainos kino agentūra, Lenkijos kino institutas, buvo pasitelkti resursai ir Prancūzijoje. Tokiam atvejui taikomi labai aiškūs valstybės pagalbos kriterijai, šis filmas Lietuvos negali būti finansuojamas daugiau nei 60 proc. suma. Jei dėl kokių nors priežasčių mūsų dalis bus didesnė, be jokios abejonės, prodiuseris dalį turėtų grąžinti“, – nurodė R. Kvietkauskas.

Per kiek laiko tai turėtų nutikti, nėra numatyta – kiekvienu atveju sprendžiama individualiai.

Istorinio kino požymių neįžvelgia

Lietuvos kinematografininkų sąjungos kino kritikų gildijos atstovė, dėstytoja, Kino tarybos narė Rasa Paukštytė pripažino konkrečiai į šią situaciją nesanti įsigilinusi, tačiau filmą „Šerkšnas“ ji matė.

„Ar filmas „Šerkšnas“ kalba apie mūsų dienų aktualijas? Be jokios abejonės, taip. Ar galima jį vadinti griežtai istoriniu filmu? Turbūt ne. Tokio kino požymių jis neturi, o jei sakysime, kad turi, greičiausiai tai bus tiesiog „pritempta“, – DELFI sakė specialistė.

R. Paukštytė taip pat nurodė nelabai atsimenanti tokių atvejų, kai skyrus pinigus vienam filmui, galiausiai už tas pačias lėšas sukuriamas kitas.

Kabliuką įžvelgia: tai neturi būti daroma

Kad filmą „Šerkšnas“ būtų sunku pavadinti istoriniu, puoselėjančių lietuvybę, patriotiniu ir įkvepiančiu tautiškumui, pripažino ir prodiuseris, režisierius Stasys Baltakis.

„Tai visai kitoks filmas – apie šiuos laikus, apie Ukrainą. Su Lietuva – nelabai. Tik tiek, kad Lietuva kovoja kartu su Ukraina prieš okupantą, prieš agresorių – tai vienintelis bendrumas“, – kalbėjo jis.

Pasak pašnekovo, kabliukas aptariamoje situacijoje tikrai yra.

„Nelabai kišuosi, neturiu su tuo niekuo bendro, bet taip, kaip įvyko, neturėtų būti. Jei yra skirti pinigai vienam filmui, tai ir turi būti daroma – tai jau teisiniai dalykai. Tik LKC ir Kultūros ministerija gali tą spręsti ir teisti, bet aš taip nedaryčiau“, – pripažino S. Baltakis.

Pinigus galėjo išnaudoti

Anot jo, būna, kad menininkai gauna pinigų, tačiau filmo iš viso nesukuria, tačiau Š. Barto situacija – kitokia. „Nėra dažni tokie atvejai, vienintelis toks ir buvo, kiek žinau. Iš šalies žiūrint, neturėtų taip būti ir taškas. Manau, ir LKC tą patį supranta – na, neturėtų taip būti“, – kartojo pašnekovas. Paklaustas, ar filmas „Šerkšnas“ galėjo kainuoti 613 tūkst. eurų, S. Baltakis pripažino, kad tokia suma – labai reali.

„Galėjo net ir daugiau kainuoti – jis nėra labai paprastas, daug skirtingų vietų, kelionės į Ukrainą, pasiruošimas. Kinas kainuoja labai daug ir neretai daugiau nei duodama valstybės, tai – brangus užsiėmimas“, – pabrėžė jis.

BNS nuotr.

Filmą įvertino užsienyje

Nei su filmo „Šerkšnas“ režisieriumi Š. Bartu, nei su filmo prodiusere Jurga Dikčiuviene DELFI susisiekti nepavyko – telefonu jie neatsiliepia. Š. Bartas filmą „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus, buvo rašoma pranešime spaudai.

Po premjeros Kanuose, „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai, šis filmas nacionalinio komiteto yra pristatytas „Oskaro“ už geriausią filmą užsienio kalba nominacijai.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...