captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Geniušas: mūzai pakeisti nėra recepto

„Jei muzikantas myli, jis keičiasi. Jei keičiasi, tai ir kitaip groja“, – tvirtina garsus pianistas Petras Geniušas, ne kartą tai patyręs savo kailiu. Daug metų jis – virtuozas, pasitikintis savimi, suburiantis gerbėjų būrį, tarp kurių atsiranda ir mūzų.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Jei muzikantas myli, jis keičiasi. Jei keičiasi, tai ir kitaip groja“, – tvirtina garsus pianistas Petras Geniušas, ne kartą tai patyręs savo kailiu. Daug metų jis – virtuozas, pasitikintis savimi, suburiantis gerbėjų būrį, tarp kurių atsiranda ir mūzų.

Vilniaus festivalyje P. Geniušas koncertuos su smuikininke Dalia Kuznecovaite. Jų koncertas įvyks birželio 10 d. Nacionalinėje filharmonijoje.

Prieš festivalį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorių P. Geniušą kalbino „Vilniaus diena“.

– Maestro, ar jums patinka koncertuoti Vilniaus festivalyje? Juk kur kas prestižiškiau groti užsienio festivaliuose.

– Man svarbu kontaktas su muzika, nelygu, kur gročiau – namie ar prestižinėje salėje. Aišku, turi savo žavesio, kai groji festivalyje – ir Lietuvoje, ir užsienyje, tada esi tarp žymių atlikėjų. Tas socialinis glamūras suteikia energijos, atsakomybės.

– Kokių kūrinių jūsų gerbėjai išgirs Vilniaus festivalyje?

– Šiam koncertui ruošėmės Paryžiuje – ten, konservatorijoje, Dalia studijuoja. Be to, abu nemažai koncertavome – kai vienas būdavo laisvas ir galėdavo repetuoti, kitas koncertuodavo. Todėl geresnės vietos repetuoti kaip Paryžiaus konservatorijos salė neradome.

Festivalyje klausytojai išgirs Franzo Schuberto Fantaziją smuikui ir fortepijonui C-dur. Tai toks kultinis kūrinys, žymus savo grožiu ir sudėtingumu. Taip pat grosime Césaro Francko Sonatą smuikui ir fortepijonui A-dur – ji irgi iš aukso fondo, vienas šedevrų. Dar – Giuseppe`s Tartini „Velnio treles“. Iš lietuviškų kūrinių atliksime Vlado Jakubėno „Melodiją-legendą“.

Kadangi šįkart grojame dviese su smuikininke, žiūrime, kad ir vienam, ir kitam būtų patinkančių kūrinių, leidžiančių pasireikšti, parodyti stipriąsias savo puses. Kad tie kūriniai ir duetu gerai skambėtų, kad būtų negroti šį sezoną. Yra daug niuansų. Galėtum ir kitus kūrinius groti, bet svarbu – kaip juos groti.

– Koncertuojant su smuikininke turbūt fortepijono muzikantui lengviau prasiveržti į priekį?

– Manau, kai groja du geri muzikantai, jie iš tikrųjų stengiasi bendradarbiauti, vienas kitam padėti. Jeigu kuris egoistiškai bando kitą užgožti, nėra gerai. Partneris turi groti taip, kad ir kitas gerai atrodytų – tai taisyklė. Perrėkti ar bandyti partnerį nukonkuruoti – blogo tono ženklas.

Kita vertus, vienas būna labiau patyręs, kitas – mažiau, gali būti toks lyginimas. Bet jie abu turi stengtis vienas kitam padėti.

– Ar nepagaunate savęs, kad kartais per koncertus veržiatės į priekį – laužote tą taisyklę?

– Kai groja fortepijono ir smuiko duetas, abiem darbo užtenka. Tai – du soliniai instrumentai, dviejų solistų koncertas. Ego problemų nekyla. Kai grojame dviem fortepijonais, sakyčiau, taip pat nekyla. Teko groti ir su kolegomis, ir su sūnumi Luku.

- Ar grodamas su sūnumi Luku Geniušu kaip mylintis tėvas nedarote jam nuolaidų – tegul jis veržiasi į priekį, o aš pasirodysiu truputį kukliau?

– Ne. Koncertuose tokių momentų gal ir yra, bet man jie toli gražu ne patys svarbiausi. Tai tokie sportiniai, socialiniai momentai. Kiekvienas groja geriausiai, kaip gali groti, ir stengiasi padėti kitam. Nemanau, kad kuris nors muzikantų gali sau leisti groti ar puse rankos, ar nuolaidžiauti.

– Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje baigėte profesorės Veros Gornostajevos klasę. Ji – ne tik jūsų sūnaus Luko močiutė, bet ir mokytoja. Ar Lukas – geras muzikantas?

– Manau, kad taip. Tiesiog genialus. Iš tikrųjų močiutė yra pagrindinė jo mokytoja.

– Kur pastaruoju metu driekėsi jūsų gastrolės po pasaulį?

– Koncertavau Škotijoje, Anglijoje, Rumunijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Estijoje. Rudenį planuoju važiuoti į Japoniją. Per metus turiu apie 50 koncertų.

– Ar tokio rango muzikantui kaip jūs įmanoma išgyventi iš kūrybos, koncertų?

– Taip, įmanoma.

– Kurioje šalyje mokami dosniausi honorarai? Ar gerai atsilygindama ta šalis muzikantus gerbia, ar tiesiog nori pasirodyti?

– Tai, žinoma, priklauso nuo muzikanto. Kai kurie muzikantai sugeba visur daug gauti. Nelabai lengva atsakyti į tą klausimą, bet... Japonijoje honorarai geri. Gerai atsiskaito Amerikoje. Arba tos šalys, kurios nori kilti, tarkime, Kazachstanas, Saudo Arabija. Jos turi pinigų ir kviečiasi muzikantų. Reiktų ten nuvažiuoti.

– Kodėl dirbate, profesoriaujate akademijoje? Juk galėtumėte tik groti, repetuoti, koncertuoti įvairiose šalyse su simfoniniais orkestrais ir solo.

– Dauguma muzikantų profesoriauja. Susiklostė toks požiūris, kad esi reikalingas studentams, turi perduoti savo žinias. Kita vertus, tai – nuolatinė alga, kuri paskui garantuoja pensiją.

– Kaip organizuojate savo koncertus – ar tai daro jūsų vadybininkas, ar jūs pats?

– Mano gyvenime viskas vyksta gana chaotiškai. Pavyzdžiui, sėdžiu namie, groju, suskamba telefonas, ir kas nors ką nors pasiūlo. Kai kuriems koncertams – taip, būna vadybininkas, bet savo asmeninio vadybininko aš neturiu.

– Ar yra pasaulyje salė, kurioje dar negrojote ir svajojate groti?

– Vienos tokios nėra. Buvo labai smagu, kai buvau pakviestas groti į Vieną „Musikverein“ salėje, Niujorko Linkolno centrą. Bet mano svajonės nesusietos su kuria nors konkrečia sale. Yra muzikantų, kuriems svarbu, kur groti. Na, man taip pat svarbu, kur groti, bet man įdomiau pati muzika. Man ir namie patinka groti.

– Koks mėgstamiausias jūsų kūrinys, kurį skambinate?

– Tas, kurį dabar skambinu, – S. Prokofjevo Septintoji sonata. Ją groju šį sezoną. Atlikėjas privalo mėgti tai, ką dabar skambina. Taip ir būna. Yra daug klasikos kūrinių, kurie verti įsimylėti. Pavyzdžiui, beveik visa tokių kompozitorių kaip Ludwigas van Beethovenas kūryba. Jis – vienas geriausių savo epochos „vaikinų“, kūrusių muziką. Tokių „vaikinų“, kaip L.van Beethovenas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, F. Schubertas, visa kūryba – fantastiška.

– O kurį kūrinį romantišką vakarą grojate savo mūzai?

– Jai patinka S. Prokofjevas, Septintoji sonata. Ją pagroju mūzos galerijoje, kur stovi pianinas. Mano širdies draugė – menininkė Kristina Norvilaitė – galerijoje prisiklauso visko, ką groju, ne tik S. Prokofjevo septintosios sonatos.

– Ar jaučiate, kad jūsų skambinimas įgavo naujų spalvų būnant su Kristina?

– Mūza, žinoma, daug visko įneša ir į gyvenimą, ir į kūrybą. Žmogus net kitaip alsuoja, net ląstelių sandara pasikeičia. Dalis ląstelių sensta, dalis jaunėja. Vienu žodžiu, žmogus keičiasi – kitaip skamba. Kitaip skamba ir kaip muzikantas. Meilė, moteris keičia jo santykį su muzika. Jei muzikantas myli, jis keičiasi. Jei keičiasi, tai ir kitaip groja.

– Kaip manote, kas kiek laiko reikia tas ląsteles atšviežinti – keisti mūzą?

– Neturiu tokio recepto. Viskas gyvenime nutinka spontaniškai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...