captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip atrodo eksperimentų ir pojūčių teatras?

Kaip kvepia „Čiurlionio miškas“ ir kaip suvaidinti šio dailininko paveikslą? Arba kaip sužadinti žmogaus pojūčius ir prisiminimus garsais, skoniais, kvapais ir prisilietimais? Tokius ir panašius klausimus sau kelia „Pojūčių teatrą“ įkūrusi režisierė Karolina Žernytė. 
Augustės Žernytės nuotr.
Augustės Žernytės nuotr.

Kūrėja, ieškotoja, o labiausiai – tyrinėtoja. Taip save pristato „Pojūčių teatro“ įkūrėja, režisierė K. Žernytė. Savo kuriamus spektaklius ji vadina laboratorija, kurioje scena persikelia iš konkrečios vietos į kiekvieno dalyvio sąmonę, o žiūrovai ir aktoriai pasineria į kolektyvinį sapną: pirmieji – užrišus akis, o antrieji – atidavę čia ir dabar kuriamo spektaklio žvaigždžių vaidmenis paprastai pasyvia stebėtoja laikomai publikai.

„Aktoriai tik provokuoja reakcijas, provokuoja prisiminimus ir sukelia įvairius pojūčius. Tai iš tikrųjų tiesiogine prasme priklauso nuo žiūrovo, nes kartais tie žmonės užrištomis akimis būna labai susikaustę ir reaguoja labai ramiai, tuomet gal daugiau tie stebintys žiūrovai mato aktorius, o kartais jie daro nepaaiškinamus dalykus, patys sau nelabai gali paaiškinti, kodėl taip reaguoja, kodėl eina į vieną ar kitą pusę“, – sako „Pojūčių teatro“ įkūrėja.

Karolinos ir jos „Pojūčių teatro“ spektakliuose apakimas ir praregėjimas tarsi susikeičia vietomis, vaizdai netenka galios ir savo vietą užleidžia vaizduotei. Kai kuriuos labai meditatyvius spektaklius netgi galima vadinti ritualais, nes jie skirti ne tiek žiūrėti, kiek patirti.

Daugiau apie tai – Giedrės Baltrušytės reportaže. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...