captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: uogų ir grybų sezonas dar nepraėjo

Lietuvoje išlydime spalį, metas lapkričiui. Kažkaip greitai spalis nuplėšė medžių lapus, savo vyresniam broliui lapkričiui palikdamas lengvesnį, bet kruopštesnį darbą – nuo viršūnių rankioti užsilikusius lapelius. Tiesa, ne visur Lietuvoje taip...
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Kuršių nerijoje miškai dar gražiai lapoti. Ir Suvalkijoje dar ne toks vėlus ruduo. Tačiau savaitė nedaug ką tepakeis. Panašiai, kaip ir laikrodžio rodyklių sukiojimas, nes šį savaitgalį mes dar sykį tą darysime.

Taip niekas negali atsakyti, kodėl to reikia, kodėl tai darome. Gamtoje tokie dalykai neįmanomi, nes jie nelogiški. Taigi, jei gebėtume mokytis iš gamtos... Tačiau tai – mūsų pasirinkimas. Girioje nei šernai, nei briedžiai ar vilkai tikrai į tai nekreips dėmesio, gyvens pagal savo laikrodžius. Beje, laiką skaičiuojančius labai tiksliai.

O dar po keleto dienų – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės, mums visiems ypatingas metas. Tada pasklisime po kraštą, lankysime vietas, kur sugrįžtama ne taip dažnai. Atrodo, kad tada daugelis ir pamatys, kaip atrodo kraštas, kiek lapų išlikę ant medžių, kokie orai sutinka šiemet. Paskui vėl nersime į darbų ir rūpesčių sūkurį ir viso to neregėsime.

Ne visi esame tokie, gamtos nematantys. Lietuvoje daugiau kaip 200 tūkst. žvejų, 30 tūkst. medžiotojų, kurie gamtoje būna dažnai. O kur dar uogautojai, grybautojai?

Tačiau uogų ir grybų sezonas praėjo. Nors, gal dar ne visai?

Spalio gale iš visų gamtos turtų, kuriuos dar galime rinkti, beliko žaliuokės. Oficialus šio grybo pavadinimas – žalsvasis baltikas, tačiau mums artimesnis yra toks, sutartinis – žaliuokė. Taigi, jų – geltona lyg saulė apatine kepurėlės puse su lakšteliais, standžių ir gurgždančių, išmanūs grybautojai prirenka pintines.

Gal ir prirenka, nors ne visi moka su jomis tvarkytis... O sunkiausia iš tų lakštelių tarpų išplauti smėlį. Sakytum – dirbi dirbi, plauni plauni, o valgant vis tiek tarp dantų grukši. Gal ir nieko blogo... Svarbu, kad šis grybas tikrai vertingas ir skanus.

Beje, dar pamiršome vieną uogą – spanguolę. Jų šiais drėgnais metais buvo iki valios. Tiesa, jau rudeniop pelkėse prisikaupė labai daug vandens ir spanguoliauti tapo labai sudėtinga. Bet, kas tik galėjo ir norėjo, ar nori ir gali dabar, tuščiomis negrįžta.

Reuters/Scanpix nuotr.

Kitus gamtos turtus rinkome vasarą. Artėja tamsiųjų dienų metas, dabar mus tikrai pradžiugina vasara kvepianti žolių arbata. Ją užplikius, aromatai išsiskleidžia, pasklinda...

Dar vieną temą pasiūlė įvykis. Tiksliau – žinia apie įvykusį nemalonų faktą. Tačiau apie viską iš pradžių. Spalio 30 d. teko lankytis Kuršių nerijoje, kur prie Juodkrantės, pajūryje, stovi didysis paukščių žieduotojų tinklas. Panašus kaip Ventės rage, tik šiek tiek mažesnis ir ne taip operatyviai pakeliamas bei nuleidžiamas, nes čia viskas daroma rankomis.

Taigi, rugsėjo 30-osios vakarą, šviečiant nuostabiai pilnačiai, žieduotojai išsiruošė gaudyti pelėdų. Čia, Kuršių nerijoje, Juodkrantės aplinkos tyrimų stoties darbuotojai su pagalbininkais visas rudenio naktis skiria praskrendančių pelėdų, dažniausiai mažųjų apuokų, viliojimui.

Paklausite – kaip? Ūbaujant? Pamėgdžiojant pelėdas? Ne – cypsint, atkuriant pelės balsą. Taigi, tą gražų, bet nelabai sėkmingą rugsėjo 30-osios vakarą pakliuvo vienas mažasis apuokas ir viena ypač reta balinė pelėda. Džiaugsmo buvo daug, paženklinta, prieš tai išmatuota ir pasverta, apžiūrėta pelėda nuskrido toliau. O dabar gautas pranešimas, kad po dviejų savaičių, spalio 15 d., ji buvo rasta pašauta Prancūzijoje, nuskridusi daugiau kaip 1 500 kilometrų.

Tačiau kam tokį paukštį reikia šauti? Kas iš tokio šūvio? Vargu ar bus gautas koks nors atsakymas apie visas šio nusikaltimo aplinkybes. Deja... Kaip ir apie daugelį kitų sunaikintų mūsų paukščių...

L. Manga/Unsplash.com nuotr.

Dabar – dar trumpai apie vilkus. Laukuose laikomų gyvulių mažėja, tad ir vilkų daroma žala tampa ne tokia didelė. Bet kuriuo atveju – už savo gyvulius, ypač paliekamus nakčiai laukuose, atsako jų savininkai. O vilkas... Jis nekeis savo įpročių, medžios. Jeigu jam užklius paliktas veršelis ar avys, žinoma – nepraleis tokios progos.

Spalio 15 d. prasidėjo naujasis vilkų medžioklės sezonas. Prieš keletą dienų jau buvo žinoma apie septynis sumedžiotus vilkus. Tiesa, į tą skaičių pateko ir vienas vilkas, Varėnos rajone partrenktas mašinos, taip pat vienas – vasarą sumedžiotas Anykščių rajone pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą.

Tikiu, jūs nesuprasite klaidingai ir nepamanysite, kad mes staiga ėmėme nekęsti vilkų, todėl kalbame apie jų medžioklę. Tiesiog mes pasižadėjome apie tai informuoti. O laukinė rūšis gamtoje turi teisę gyventi. Kiekviena.

„Bet gal ne meškėnas?“ – kas nors paklaus. O... Turi teisę tam ir meškėnas. Ten, savo tėvynėje. O pas mus jis nelaukiamas. Mūsų gamtoje jis tikrai taps naikintoju, padarys daug žalos. Todėl sakydami, kad šių žvėrių negalime leisti į savo gamtą, vadovaujamės sveiku protu, o ne pykčiu.

Taigi – gamta visų mūsų namai. Joje vietos pakas visiems. Ir vilkams.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...