captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos merginų pankroko grupės „Pussy Riot“ narės įkvėpimo pasisėmė kalėjime

Viena jų mirkdama vonioje deklamuoja eilėraštį Niujorko scenoje, kita vaizdo įraše skaito poeziją apie kalėjimą ir represijas, besimaudydama kruviname vandenyje. Praėjus penkeriems metams po to, kai pankroko grupės „Pussy Riot“ narės buvo nuteistos už didžiausią antiputinišką protestą Maskvos katedroje, į laisvę išėjusių merginų kolonijoje patirti išgyvenimai tampa jų kūrybos įkvėpimu.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

29 metų Marija Aliochina gastroliuoja su spektakliu „Degančios durys“, jame prisimena už grotų patirtas kančias, o to paties likimo 27 metų Nadežda Tolokonikova savo kūriniuose vaizduoja niūrų represijų paveikslą ir perspėja, kad Amerika gali su jomis susidurti jau netolimoje ateityje.

M. Aliochina ir N. Tolokonikova neseniai susitikusios su naujienų agentūros „The Associated Press“ (AP) žurnalistais pasakojo, kokią įtaką jų kūrybai padarė dveji atokiame Rusijos kalėjime praleisti metai. Abi moterys tikisi per savo meną galėsiančios perteikti milijonų išnaudojamų Rusijos kalinių mintis.

Abiejų kūryba yra neatsiejamai susijusi su jų patirtais praeities įvykiais.

Likus dviem savaitėms iki prezidento Vladimiro Putino perrinkimo 2012 metų rinkimuose, M. Aliochina, Nadežda Tolokonikova ir Jekaterina Samucevič įsiveržė į Kristaus Išganytojo katedrą Maskvoje ir prie jos altoriaus sudainavo vadinamą „Pankų maldą“, kurios priedainyje buvo prašoma:„Dievo Motina, išvaryk Putiną“. Šis vos 40 sekundžių trukęs pasirodymas sulaukė skaudžių pasekmių – moterys buvo suimtos ir įkalintos.

2012 metų spalį trys grupės narės buvo nuteistos už chuliganizmą iš religinės neapykantos. M. Aliochina ir kita grupės narė Nadežda Tolokonikova kalėjime išbuvo beveik dvejus metus.

Nors pats V.Putinos tvirtino neturėjęs jokios įtakos teismo sprendimui, tačiau jį palaikė, apkaltinęs „Pussy Riot“ merginas, kad jos „kelia grėsmę esminėms moralės normoms“.

J. Samucevič, kuriai po apeliacijos buvo skirta švelnesnė įkalinimo bausmė lygtinai, nuo to laiko beveik dingo iš visuomenės akiračio.

M. Aliochina ir N. Tolonikova atsidūrė atokioje kolonijoje, kurioje po 16 valandų per parą siūdavo uniformas. Savo kampaniją merginos pradėjo dar būdamos už grotų – jos rašė peticijas dėl nepakenčiamų kalinių gyvenimo sąlygų ir skelbė bado streikus, protestuodamos prieš perpildytas kameras ir tokių būtiniausių reikmenų kaip vaistai arba karštas vanduo trūkumo.

Per savo pasirodymą Niujorko Ist Vilidžo rajone esančiame teatre M. Aliochina kalbėdama be perstojo kramtė nagus ir rūkė cigaretę po cigaretės.

„Aš ne tik apie tai kalbu. Aš išgyvenu tai iš naujo, – sakė ji. – Tai, ką mes rodome, vyksta ir dabar“.

Pjesę, kuri pasakoja apie tris rusų menininkus, įkalintus dėl politinių priežasčių, pastatė Baltarusijos laisvasis teatras. Visi šio teatro nariai susidūrė su represijomis savo šalyse. Dabar Niujorke gastroliuojantis sąstatas jau rodė savo spektaklius Australijoje ir Europoje.

Viename skaudžiausių spektaklio epizodų, kuriuos suvaidinti padeda aktoriai, M.Aliochina prisimena savo apsilankymus pas gydytoją ginekologą, reguliariai tikrindavusį kolonijos kalines. Šį gydytoją ji vadina „tikru sadistu“.

M. Aliochina praėjusį mėnesį išleido savo autobiografinę knygą „Maišto diena“, kuri išėjo anglų kalba Didžiojoje Britanijoje.

Šios dvi nuteistos rusės tapo pasaulinėmis įžymybėmis. Jų paleidimo į laisvę reikalavo daugybė pasaulio garsenybių, tarp jų Paulas McCartney (Polas Makartnis) ir Madonna (Madona).

N. Tolokonikova, kuri kalbėdama su AP žurnalistu dėvėjo Rusijos pataisos namų uniformą, tokią paramą vadino „tikru stebuklu“.

„Mes supratome, kad mūsų pasirodymas nebuvo veltui. Mes kažkaip sugebėjome pasiųsti žinutę“, – sakė ji.

N. Tolokonikova su malonumu prisimena nežinomą grupę, grojusią per jų teismą prie teismo rūmų; ta muzika kartais net užgoždavo teisėjo žodžius. Bet ten taip pat buvo ir ortodoksų ultranacionalistų, reikalavusių įkalinti moteris.

Likimo ironija, kad su vienu iš jų, Dmitrijumi Corionovu, kuris buvo išmestas iš ortodoksų grupuotės, dabar susitikinėja M. Aliochina.

„Aš susitikau tą žmogų norėdama suprasti, kodėl egzistuoja judėjimas, norintis mus įkalinti“, – pasakojo M. Aliochina.

Neseniai pora kartu ėjo į Rusijos teisingumo ministeriją ir skaitė ištraukas iš Biblijos, protestuodama prieš misionierišką veiklą draudžiantį įstatymą.

M. Aliochina ir N. Tolokonikova buvo paleistos pagal visuotinę amnestiją 2013 metų gruodį, Kremliui siekiant pataisyti savo įvaizdį pasaulio akyse prieš 2014 metų žiemos olimpines žaidynes. Moterys jau buvo beveik atlikusios savo bausmę.

Jos koncertavo Didžiosios Britanijos Glastonberio muzikos festivalyje, dalinosi scena su Madonna organizacijos „Amnesty International“ organizuotame koncerte ir nusifilmavo „Netflix“ televizijos seriale „Kortų namelis“ (House of Cards).

2014 ir 2015 metais „Pussy Riot“ narės organizavo renginius, per kuriuos surinktos lėšos buvo skirtos dviem jų pradėtiems projektams: Rusijos kalinių teises ginančiai grupei ir interneto svetainei, kuri skelbia Rusijos teismų ir kalėjimų naujienas.

N. Tolokonikova nebedalyvauja gyvuose meno projektuose ir daugiausia dėmesio skiria video menui. Šiomis dienomis ji daug laiko praleidžia užsienyje. Kitą dieną po interviu agentūrai AP ji turėjo keliauti į literatūros festivalį Meksikoje.

Viename paskutinių savo video projektų, kuris vadinasi „Organai“, moteris maudosi kraujo pilnoje vonioje ir deklamuoja eilėraščius apie kalėjimą ir represijas.

Kitame ji vaizduoja amerikietišką distopiją, kurioje gyvena įkalintas jos personažas, kurį kankina ir galiausiai nužudo valstybė. Jame yra ištraukų iš JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbų ir mitingų.

Skirtingai nei ankstesniuose „Pussy Riot“ namų gamybos vaizdo įrašuose, dabar N.Tolokonnikovai padeda geriausi savo srities meistrai, tarp kurių yra ir Beyonce bei grupės „Metallica“ video klipų režisierius Jonas Akerlundas. Pasak jos, D.Trumpo video buvo tam tikra „meno terapija“ visiems, kurie dalyvavo jo kūrime.

N. Tolokonikova taip pat renka lėšas interaktyvaus spektaklio pastatymui Londono teatre, kuriame būtų atkurtos žiaurios Rusijos kalinių gyvenimo sąlygos.

Nė viena iš šių moterų negali užmiršti savo gniuždančių išgyvenimų kalėjime.

„Kai matai priešais save mirštantį žmogų, tikrąja ta žodžio prasme... Tai yra vienas tų dalykų, kurie skatina mane imtis veiksmų“, – sakė Masvkoje tebegyvenanti M. Aliochina.

Jos džiaugiasi kiekviena pergale prieš Rusijos valstybę, pavyzdžiui, kai iš kalėjimo paleidžiamas mirtina vėžio forma sergantis kalinys arba šeima laimi bylą teisme prieš kalėjimo administraciją.

„Išėjusios iš kalėjimo jautėmės kaip likimo sutryptos šiukšlės. Tačiau pasirodė, kad mums užteko jėgų įkurti dvi organizacijas, – kalbėjo N. Tolokonikova. – Žengi vieną žingsnį, po to – kitą. Tačiau neįmanoma pakeisti visos kalėjimų sistemos be esminių politinių permainų visuomenėje“.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close