captcha

Jūsų klausimas priimtas

Į Ž. Kempino parodą lankytojai turės patekti per du 8 m aukščio cilindrus

Ž. Kempinas naudoja paprastas, kasdieniškas, bet kartu netradicines priemones – vaizdo juostas, ventiliatorius, fluorescentinių lempų vamzdelius – ir derina jas su erdve, ritmu, oru bei šviesa. Taip išgaunamas itin sudėtingas efektas apimantis visus pojūčius, keičiantis vietos, laiko ir judėjimo suvokimą. Autoriaus kūriniai visada nukreipti į stebėtoją, kuris tampa teatralizuotos, dažnai minimalistinės aplinkos veikėju.
Ž. Kempinas „Tūba“ (2010 m.), Ž. Kempino asmeninio archyvo nuotr.
Ž. Kempinas „Tūba“ (2010 m.), Ž. Kempino asmeninio archyvo nuotr.

Ž. Kempinas naudoja paprastas, kasdieniškas, bet kartu netradicines priemones – vaizdo juostas, ventiliatorius, fluorescentinių lempų vamzdelius – ir derina jas su erdve, ritmu, oru bei šviesa. Taip išgaunamas itin sudėtingas efektas apimantis visus pojūčius, keičiantis vietos, laiko ir judėjimo suvokimą. Autoriaus kūriniai visada nukreipti į stebėtoją, kuris tampa teatralizuotos, dažnai minimalistinės aplinkos veikėju.

J. Tinguely muziejus Ž. Kempinui suteikė šansą surengti iki šiol didžiausią menininko personalinę parodą. Maždaug 1500 kv. metrų paroda užima keturis ekspozicijų aukštus. Ją sudaro tiek nauji, tiek senesni darbai, kurie perkuriami juos pritaikant muziejaus erdvėms.

Lankytojas pateks į parodą pro „Šviesos stulpus“ (2013 m.) – du 8 metrų aukščio cilindrus. Kiekvieną jų sudaro kelios koncentrinės magnetinių vaizdo juostų eilės, virpančios pučiant ventiliatoriui ir pridengiančios iš cilindrų sklindančią ryškią šviesą. Šis ekstravertiškas, daug dėmesį patraukiantis dinamiškas darbas įrengtas erdvioje salėje tarp didžiulių mechaninių J. Tinguely skulptūrų.

Erdvėje bus eksponuojamas ir Ž. Kempino instaliacija „Paralelės“ (2007 m.): į lygiagrečias vaizdo juostas, ištemptas per visą patalpos ilgį ir kuriančias vandens paviršiaus įspūdį, galima pažvelgti iš viršaus, užlipus į balkoną, ir iš apačios, stovint patalpoje.

Viename gražiausių muziejaus pasažų, vadinamajame „Barca“, atvirame koridoriuje, vedančiame iš pirmojo į antrąjį aukštą, su langais į Reiną, Ž. Kempinas įrengė „Laiko juostą“ (2013 m.): vertikaliai kabančios lygiagrečios juostos keičia vaizdą pro langus. Žvelgiant tiesiai, plonytės juostos tarsi išnyksta ir leidžia gėrėtis Reino gamtovaizdžiu, bet kreipiant žvilgsnį į šalį, instaliacija uždengia langus ir ant matinių bei blizgių juostos paviršių kuria lūžtančios šviesos ir atspindžių žaismą.

Viršutiniame aukšte, kurį sudaro keturios klasikinių proporcijų patalpos, apšviestos pro stoglangius krintančios šviesos, įrengtos dar dvi instaliacijos. „Pjūvį“, kaip ir „Paraleles“, sudaro arti viena kitos lygiagrečiai kabančios juostos, bet jų poveikis stulbinamai kitoks. Čia jos driekiasi įstrižai patalpos, todėl sunku suvokti erdvės perspektyvą, o erdvinės proporcijos tampa neaiškios. Paskutiniame kambaryje juostos tarsi kažkokiu stebuklingu būdu laikosi ore ir ant sienų.

Rūsyje įrengtoje instaliacijoje „Pokylių salė“ (2010 m.) Ž. Kempinas kuria energijos apraišką: čia ventiliatoriai, spalvotos lemputės, vaizdo juostos ir veidrodinė folija sukasi sudėtingame stichijų šokyje. Tai tarsi šviesos ir erdvės moduliatorius, kuriame žiūrovai gali pasiklysti.

Paroda J. Tinguely muziejuje Bazelyje atidaroma birželio 4 d.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...