captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tarptautinio tyrimo akiratyje – Kauno Šančiai

Toliau nuo Kauno centro nutolusiame miesto rajone – Šančiuose, tik pastaraisiais metais sulaukusiame ryžtingų infastruktūros permainų, birželio gale įsikurs „Draugiška zona“. Tai bus laikinu Žemųjų Šančių muziejumi tapsiantis baltas pripučiamas namas A. Juozapavičiaus prospekte. Jį žadama „suręsti" toje pačioje vietoje, kur sovietmečiu stovėjo kultūrinis šančiškių traukos centras – kino teatras „Taika“.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Toliau nuo Kauno centro nutolusiame miesto rajone – Šančiuose, tik pastaraisiais metais sulaukusiame ryžtingų infastruktūros permainų, birželio gale įsikurs „Draugiška zona“. Tai bus laikinu Žemųjų Šančių muziejumi tapsiantis baltas pripučiamas namas A. Juozapavičiaus prospekte. Jį žadama „suręsti" toje pačioje vietoje, kur sovietmečiu stovėjo kultūrinis šančiškių traukos centras – kino teatras „Taika“.

Čia bus sukurta vieša erdvė, kurioje vyks pokalbiai, diskusijos, pasirodymai ir draugiški arbatos gėrimai. Šančių benduomenės atstovai rodys ir pasakos apie tai, ką jie brangina ir ką mano esant tikra šios vietos vertybe.

„Draugiška zona“ yra dalis tarptautinio, dvejus metus trunkančio, kultūros ir meno projekto „Miesto tyrimai: viešumo patirtys“. Jo tikslas – atkreipti dėmesį į nedidelių, „paraštėse" atsidūrusių miesto bendruomenių kultūras, nustatyti bendruomenių kultūros sklaidos ir prieinamumo problemas, iš naujo įvertinti kultūros institucijų funkcijas, atkreipti dėmesį į nematerialią ir nesaugomą šių bendruomenių kultūrą Lietuvoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose.

Projekto dalyviai – nusipelniusi tarptautinė menininkų –yrėjų ir kultūros aktyvistų iš Nyderlandų, JAV, Vokietijos, Airijos, Brazilijos grupė. Lietuvoje joje atstovauja Nomeda ir Gediminas Urbonai.

Projekto dalyviai kuria dialogus su bendruomenių gyventojais, inicijuoja tęstinius bendradarbiavimo projektus, analizuoja, lygina ir vertina bendruomenių kultūras, tyrinėja bendruomenėms aktualias problemas, tokias kaip jaunimo užimtumas, architektūros raiška, bendravimo kultūra, kolektyvinė atmintis, aplinkos formavimo kultūra, pomėgiai, kūrybiškumas.

Nuo šių metų kovo prie projekto dalyvių prisijungusi veikia kūrybinė Žemųjų Šančių tyrėjų grupė, kurią sudaro menininkės Auksė Petrulienė, Jūratė Jarulytė ir Monika Žaltauskaitė Grašienė, miesto teoretikai ir kultūros aktyvistai Kotryna Valiukevičiūtė, Arnoldas Stramskas, Viktorija Rusinaitė, Dionizas Bajarūnas ir Gediminas „Skrandis" Banaitis.

Projekto iniciatoriai ir kuratoriai – Ed Carroll ir Vita Gelūnienė, organizatoriai – „Blue Drum“ (Airija), Kauno dailininkų paramos fondas (Lietuva) ir „Community Arts Partnership“ (Jungtinė Karalystė). Rėmėjai – ES programa „Kultūra“, Lietuvos Kultūros ministerija, Kauno savivaldybė ir „Culture Ireland“.

„Draugiška zona“ Šančiuose simbolines savo duris atvers birželio 24-osios vakarą. Pirmos dienos programoje numatytas bendravimas, projektų pristatymas, ekskursijos po Šančius. Antrąją laikinojo Šančių muziejaus veiklos dieną vyks „Vieši svarstymai“ – pokalbiai apie neinstitucinę, bendruomenių kuriamą kultūrą ir jos vertę, apie kūrybines prognozes, tyrėjų projektus, praktiką, idėjas, patirtį. Dalyvaus ir Kauno miesto savivaldybės politikai, Šančių seniūnijos, mokyklų bei užimtumo centrų, kultūros institucijų atstovai, vietos bendruomenės nariai.

Vienas žaviausių Kauno rajonų – prie Nemuno (už Geležinkelio stoties) esantys Šančiai kažkada, iki 18 amžiaus, buvo Baibokų kaimelis prie Jiesios žočių. Istorikų teigimu, Šančių pavadinimas kilęs nuo ten įrengtų karinių įtvirtinimų (šancų). Beje, 1879 m. Kaunas buvo paskelbtas pirmos kategorijos tvirtove, o 1882 m. aplink miestą pradėta fortų, baterijų ir įvirtinimų statyba, nutiesti kariniai plentai, kurie vėliau tapo pagrindinėmis Kauno gatvėmis.

Iki 20 amžiaus pradžios Šančiai priklausė Rumšiškių valsčiui. Prie Kauno šis rajonas prijungtas 1919-aisiais. Priemiesčio augimą paskatino 1859 m. gegužės 9 d. pradėta antrojo Rusijoje geležinkelio tunelio statyba. Tarp statytojų buvo 1863 m.sukilimo dalyvių – lietuvių ir rusų. Išsivysčius geležinkelio susisiekimui su Rusija, pradėjo plėtotis pramonė. 1869 m. netoli geležinkelio stoties vokietis verslininkas Nolis pastatė garu varomą kaulų malyklą, 1875 m. Golbergas ir Kamberis - ratų tepalo fabriką, vėliau Rekošas – lentpjūvę.

1879 m. atsikėlę nuo Reino broliai Šmidtai Šančiuose įkūrė žemės ūkio reikmenų ir spynų fabriką, paskui tapusį „Metalo“ gamykla (1913 m. dirbo 1300 darbininkų). Sovietiniu laikotarpiu „Metalas" virto K. Greifenbergerio santechnikos dirbinių gamykla. Iš kaminų besiveržiančios gamybos atliekos ne tik nuodijo orą, bet ir rusvomis dulkėmis padengdavo greta įmonės namus, šaligatvius.

Ligi šių dienų Šančiuose išliko carinės raudonų plytų kareivinės, kurios sovietmečiu priklausė sovietinei armijai. Po nepriklausomybės atgavimo nuniokoti kareivinių pastatai (bent nemaža jų dalis) suremontuoti ir pritaikyti butams, prekybos, paslaugų objektams. Abipus A. Juozapavičiaus prospekto tebestovi buvusių karininkų mediniai gyvenamieji namai, puošti ažūriniais drožiniais.

Aplinką teršiančios gamybos dabar Šančiuose nėra, rajone – švariau. Savivaldybės pastangomis buvo sutvarkyta Nemuno pakrantė, įrengti dviračių takai. Šiuo metu baigiamas įgyvendinti ambicingas projektas – pagrindinės Šančių gatvės – A. Juozapavičiaus prospekto – rekonstrukcija.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...