captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Ivaškevičius: K. Serebrenikovo byla – įspėjimas valdžia nepatenkintai kultūros visuomenei

Rusijoje ne vie žurnalistams šiandien tenka gyventi baimės aplinkoje. Valdžios taikiklyje – ir menininkai. 
Marius Ivaškevičius, BNS nuotr.
Marius Ivaškevičius, BNS nuotr.

Kai garsų kino ir teatro režisierių Kirilą Serebrenikovą surakintomis rankomis atvežė į Maskvos teismo salę, bičiuliai ir talento gerbėjai buvo tikri, kad jo neapkaltins. Iki šiol jis sulaukdavo priekaištų dėl pastatymų modernumo, kad per daug laisvai interpretuoja klasiką, nors pernai Didžiajame teatre jo pastatytas baletas „Mūsų laikų herojus“ pelnė Rusijoje prestižiškiausią „Auksinės Kaukės“ apdovanojimą. 

Dabar K. Serebrenikovas kaltinamas dėl biudžeto lėšų pasisavinimo, o jo „Vasarvydžio sapnas“ virto košmaru, nes tenka įrodinėti, kad spektaklis, kurį matė šimtai žiūrovų, buvo iš tikrųjų pastatytas. K. Serebrenikovas kalbėjo apie tai, kad Rusijoje menas vis labiau cenzūruojamas, bet jo teismo spektaklio užsakovams, ko gero, labiausiai nepatinka, kad režisierius yra per daug laisvas visuomenei, kuriai dabar tenka gyventi pagal naujas taisykles.

Jis stengiasi išlikti ramus kaip Buda, nors tenka būti svetimo spektaklio veikėju, ir užsakovas – ne visiškai aiškus, nors nuspėti – nesunku.  Pasak Rusijos „Vedomosti“, net ir tie, kurie linkę abejoti – o gal tikrai vogė – supranta, kad K. Serebrenikovą teisia ne už tai.

„Suveikė tai, kad žmogus yra tiesiog per daug laisvas, per daug laisvai kalba elgiasi, aplink jį buriasi laisvas, sakyčiau, netgi vakarietiškas Maskvos jaunimas. Ir kažkam tai nepatiko. Visi bando įžvelgti, kodėl susidorojama būtent su juo, manau, todėl, kad jis ryškiausias. [...] Norint parodyti tai visuomenei, ypač kultūrinei visuomenei, kuri dar leidžia sau burbėti prieš valdžią, todėl buvo pasirinktas Kirilas“, – teigia rašytojas, dramaturgas Marius Ivaškevičius.

M. Ivaškevičius sako, nepretenduoja į politines įžvalgas, bet puikiai pažįsta K. Serebrenikovą. Jo dramą „Artimas miestas“ K. Serebrenikovas pastatė Rygos dramos teatre.

„Aš rašau politines pjeses, bet jis ne tas režisierius, kuris stato politines pjeses... Socialines – taip... Gal [tai ir yra] valdžios kritika, bet ne pirštu rodoma“, – tikina M. Ivaškevičius.

Kad ir kokie būtų motyvai, vykdytojai užduotį įsisavino – pasodinti ar bent sugniuždyti. K. Serebrenikovas stebina ir sukrečia savo spektakliais, filmais, statė juos ne tik savo Gogolio centre, bet ir Didžiajame teatre, daug dirbo užsienyje, yra pelnęs Kanų festivalio prizą, Europos prizą „už naują teatro realybę“. 

Kaltinamas, kad organizavo grupę valstybės lėšoms pasisavinti, anksčiau buvo sulaikyti K. Serebrenikovo prikelto sovietinio teatro, tapusio modernaus teatro simboliu, pavadinto Gogolio centru, darbuotojai. Buhalterė bei kiti esą liudijo prieš režisierių. Neva pasisavinta apie milijoną eurų, bet įdomiausia tai, kad K. Serebrenikovui ir jo gynėjams tenka įrodinėti, kad spektaklis „Vasarvydžio sapnas“ (pagal Williamą Shakespeare`ą), kuriam skirtos lėšos neva išgrobstytos, iš tikrųjų pastatytas, nors jį matė šimtai žiūrovų, jis pristatytas apdovanojimams.

Teismo vaidinimas tęsiamas, nors pagrindinis žiūrovas pareiškė: „Durniai“, išgirdęs apie kratas teatre ir režisieriaus bute, kai gegužę jis buvo apklaustas pirmą sykį. Šią savaitę Vladimiras Putinas aiškino – jokios politikos, tik pinigai.

„Vienintelis klausimas, ar teisėtai išleisti biudžeto pinigai, ir jie nemaži“, – tikino Rusijos prezidentas.

Net žinant, kokie drumzlini vandenys Rusijoje yra valstybės kultūrai skiriami finansai, vargu ar juose murkdėsi K. Srebrenikovas. Ir, jeigu reikia išsiaiškinti, ar teisėtai išleisti pinigai, kodėl režisierių, kuris nuo nieko nesislapstė, o Sankt Peterburge filmavo juostą apie garsią Perestroikos laikų roko žvaigždę Viktorą Cojų, reikėjo surakinti, vežti į Maskvą, teisme sodinti į narvą.

„Apie tai su Kirilu mes ir šnekėjom, kodėl taip yra, didelio pavojaus jie nedaro, yra kultūrinis elitas, kuris negali turėti poveikio rinkimams, todėl tas Kirilo suėmimas atrodo dar absurdiškesnis. Nelygiaverčiai varžovai absoliučiai“, – įsitikinės M. Ivaškevičius.

K. Serebrenikovas, Wikimedia Commons nuotr.

Berlyno teatro Schaubuehne režisierius Thomas Ostermeieris sako, kad K. Serebrenikovo byla patvirtina įspūdį, kad Rusijos valdžia bijo bet kokios kritikos, bet, jeigu bijo, vadinasi, jaučiasi silpna....

Pasaulinės įžymybės, tokios kaip Holivudo žvaigždė Cate Blanchett, Nobelio literatūros premijos laureatė Elfriede Jelinek ir dešimtys kitų pasirašė rusų režisieriaus palaikymo laišką. Apie bylą daug rašo Europos žiniasklaida. K. Serebrenikovo tėvynainiai pasirengę už jį laiduoti, sąraše – dešimtys garsių pavardžių, net V. Putino patarėjas kultūrai – Nikolajus Tolstojus, Levo Tolstojaus palikuonis. Ir šiame sąraše daugiausia tos pačios pavardės, kaip ir pasisakančiųjų prieš Krymo aneksiją.

Žinomi Rusijos turtuoliai pasirengę sumokėti užstatą, kokio tik pareikalaus teismas. Bet šis nusprendė, kad K. Serebrenikovą, kuris, jeigu norėtų, seniai būtų toli, reikia laikyti namų arešto sąlygomis. Tokiam darboholikui, kaip K.Serebrenikovas, tai jau didelė bausmė – jis negali dirbti.

„Visos kalbos, kad Kirilas gali dingti, yra nesąmonė. Jis visiškai bendradarbiavo su tyrėjais, atvykdavo į visas apklausas, atsakė į visus klausimus“, – sako aktorius, režisierius Andrejus Saveljevas.

„Kaltinimai – absurdiški. Man juokingiausias kaltinimas, kad spektaklis, kurį aš asmeniškai mačiau, nebuvo pastatytas, o pinigai neva pasisavinti“, – pasakoja maskvietis, atėjęs palaikyti K. Serebrenikovo.

Gal ir nebūtų šio teismo spektaklio, jeigu tie žmonės, kurie buriasi aplink K. Serebrenikovo Gogolio centrą, ar bent dalis jų, neateitų į mitingus prieš korupciją, prieš valdžios uzurpavimą.

M. Ivaškevičius matė tuos žmones per diskusiją apie laisvę Sankt Peterburge su rašytoja Liudmila Ulickaja, kuri yra pareiškusi: „Mano šalis serga...“ Jų diskusiją, jog nevalia pamiršti Holokausto ir Gulagų, akylai fiksavo vyrai iš federalinio saugumo.

„Keista, kad tave gali pulti. Ar tavo pokalbio partnerę. [...] Aš mačiau tuos žmones, su kokiu alkiu jie gaudo tuos žodžius, kaip jie veržiasi, pastatas, kuriame dalyvavome, buvo apstotas žmonių, kiti per langą žiūrėjo, tai rodo, kaip jiems dabar trūksta to laisvo žodžio“, – teigia M. Ivaškevičius.

Šįkart aplodismentai K. Serebrenikovui ne už jo spektaklį ar filmą, jis veltui kartoja esąs sąžiningas žmogus, gresia iki 10 metų kalėjimo. Viltis, kad galimos saugios erdvės tokiai veiklai, kaip Gogolio centras, žlunga, rašytojas Borisas Akuninas tvirtina, kad tokios žvaigždės, kaip K. Serebrenikovas, negalėjo sulaikyti be V. Putino pritarimo. O tai rodo, kad toje šalyje įsibėgėja naujų taisyklių etapas, kai atstatinėjami paminklai Stalinui, nors tauta dar neturėtų pamiršti to laikotarpio represijų, taip pat ir prieš garsius menininkus, siaubo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close